Šiame straipsnyje apžvelgiamos dvasinės vertybės, etikos principai ir gyvenimo iššūkiai, remiantis įvairiomis krikščioniškomis nuostatomis ir filosofinėmis įžvalgomis. Taip pat paliesta kritikos ir kūrybos santykio problema literatūros kontekste, nagrinėjant partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraštį ir jo autentišką pasakojimą apie kovą už Lietuvos laisvę.
Dvasinės vertybės ir moraliniai principai
Svarbiausia yra atleisti žmonėms jų nusižengimus, nes „jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Mylėkite savo artimą kaip save patį, nes „meilė nedaro blogo artimui”.
Nuolankumas ir gailestingumas
Kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Jėzus mokė, kad „aš noriu gailestingumo, o ne aukos”. Gailestingumas yra svarbiau už aukas, o teisingumas, gailestingumas ir tikėjimas yra svarbiausi įstatymo aspektai. „Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo”.
Vengimas nuodėmių ir ydų
Liaukis nirtęs ir palik rūstybę. „Rūstaukite ir nenusidėkite”, tačiau nekeršykite, nes „nesakyk: ‘Atlyginsiu už pikta’”. Vengkite pavydo, žmogžudysčių, girtavimų, orgijų ir panašių dalykų. Neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalba ir teisia savo brolį, tas apkalba ir teisia įstatymą. „Niekas neturėtų teisti savo brolio ar niekinti jo”.
Meilė priešams ir dosnumas
„Mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami”. „Jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį”. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Pardavinėkite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,-tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’”.
Veidmainystės pasmerkimas
Jėzus griežtai pasmerkė veidmainius Rašto žinovus ir fariziejus, kurie „viską daro, kad būtų žmonių matomi”, mėgsta sveikinimus aikštėse ir nori, kad žmonės juos vadintų „Rabi, Rabi”. Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbantys ilgas maldas, duoda dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o palieka, kas Įstatyme svarbiau - teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Jie panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Jėzus juos pavadino „kvailiais ir aklais”, „gyvatėmis” ir „angių išperomis”.
Iššūkiai ir pamokymai
„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?” Tai priminimas apie dvasinių vertybių svarbą prieš materialinį turtą.
Aklumas ir rąstas akyje
Jėzus pasakė palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą?” „Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’,-pats nematydamas savo akyje rąsto?!” Tai perspėjimas apie veidmainystę ir apie tai, kad pirmiausia reikia matyti savo trūkumus, o tik po to teisti kitus.
Tarnavimas Dievui ir mamonai
„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers”. Ši mintis pabrėžia, kad žmogus negali vienu metu tarnauti Dievui ir materialiniams turtams (mamonai).
Brandumas ir išmanymas
„Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu-subrendę”. Tai kvietimas siekti dvasinio ir moralinio brandumo, o ne likti naiviems blogio akivaizdoje.
Liežuvio galia
„Mes visi daug kur nusižengiame. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Ir liežuvis yra ugnis-nedorybės pasaulis. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas”. Tai įspėjimas apie liežuvio galią ir būtinybę kontroliuoti savo žodžius.
Partizanų kova už laisvę: Albino Milčiuko-Tigro dienoraštis
Lietuvos istorija po Antrojo pasaulinio karo pažymėta skausminga kova už laisvę. Partizanas Albinas Milčiukas-Tigras, gimęs 1922 m. Svėdasų miestelyje, Rokiškio apskrityje (dabar Anykščių r.), buvo vienas iš tų, kurie ryžosi stoti į žūtbūtinę kovą su okupaciniu režimu. Jo dienoraštis, rašytas slapyvardžiu Indėnas, yra autentiškas ir gilus liudijimas apie sudėtingą partizanų gyvenimą, ryžtą ir aukas.
Albino Milčiuko-Tigro biografija ir partizaninė veikla
Albinas Milčiukas-Tigras (Indėnas) nuo 1942 m. kovojo fronte. Kontūzytas kovose dėl Tilžės, jis pateko į karo ligoninę. Pasitaisęs, 1944 m. gruodžio mėn. grįžo į Šiaulių aps. Viekšnių valsčių, o 1945 m. sausio mėn. pradžioje atvyko pas pusbrolį Boleslovą Skardžių į Anykščių valsčių, Vosgėlų kaimą. Sužinojęs, kad pusbrolis kovoja partizanų gretose Dragūno būryje, Albinas prisijungė prie jų. Jis partizanavo iki 1949 m. lapkričio 20 d. Jo slapyvardžiai buvo Tigras, Indėnas, Dragūnas, Lengvenis, Tauras, Perkūnas ir Kęstutis.
Tigro karštakošiškas charakteris, kurį kovos draugai suprato kaip sunkių sužeidimų fronte pasekmę, lėmė dažnus ginčus su partizanų vadais. Jis net būdavo išvaromas iš būrio, tačiau vis grįždavo. Tai rodo jo tvirtą pasiryžimą kovoti.
Partizanų būriai ir jų veiklos teritorija
Albinas Milčiukas priklausė įvairiems partizanų būriams, veikusiems dabartinio Anykščių rajono teritorijoje, bet priklausiusiems skirtingoms apygardoms:
- Lengvenio ir Kęstučio būriai - Algimanto apygardos Gražinos kuopa, veikusi Troškūnų, Viešintų ir dalinai Subačiaus valsčiuose (Surdegio apylinkė).
- Tauro ir Perkūno būriai - Vytauto apygardos Jovaro kuopa, veikusi Anykščių ir Debeikių valsčiuose.
- LLA Šarūno rinktinė (Utenos aps.) - įkurta 1945 m. birželio-gruodžio mėnesiais, vadas V. Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Rinktinė turėjo sujungti partizanų vienetus Utenos apskrityje.
- Vytauto apygarda - įsteigta 1945 m. liepos mėn., pirmasis vadas J. Kimštas-Dobilas. Jai priklausė LLA 2-oji Gedimino kuopa, veikusi Debeikių, Vyžuonų ir Leliūnų valsčiuose.
- Liūto rinktinė - atkurta 1946 m. kovo mėn. Vytauto apygardos štabo iniciatyva. Jos vadas Vytautas Pakštas-Vaidotas įkūrė 6-ąją LLA Algirdo kuopą, veikusią Anykščių valsčiuje.
- 3-ioji LLA Jovaro kuopa - sukurta 1946 m. spalio mėn. Liūto rinktinės štabo Anykščių krašte. Jai priklausė J. Perkūno būrys ir J. Kemeklio-Tauro vadovaujamas Tauro būrys.
- 4-oji LLA Algimanto apygarda - sukurta 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės Rytų srities štabo iniciatyva Aukštaitijoje. Prie jos buvo prijungta Jovaro kuopa.
Dienoraščio reikšmė
Partizanaudamas Albinas Milčiukas ne tik rašė dienoraštį, bet ir kūrė eilėraščius, fotografavo draugus, paruošė fotoalbumą kovos draugų atminimui. Jo dienoraštis yra parašytas atskirų apsakymų forma, vaizdingai aprašant tėviškės gamtą ir partizanų buitį. Jis rašė: „Esu eilinis Lietuvos pilietis-partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai”. Šis dienoraštis yra neįkainojamas istorinis šaltinis, atskleidžiantis partizanų vidinį pasaulį ir kovos prasmę.
Dienoraštyje aprašytas 1945 metų vasario 18-osios įvykis, kai partizanų būrys, iškėlęs lietuviškas vėliavas Vasario 16-osios proga, buvo apsuptas bolševikų kareivių Stakių miške. Trisdešimčiai vyrų kovoti su aštuoniais šimtais bolševikų buvo neįmanoma, todėl būrys pasitraukė į apleistą gryčią Juodbalos laukymėje, kur vėliau buvo užpulti. Tai iliustruoja partizanų drąsą ir pasiaukojimą.
Likimas po partizaninės veiklos
1949 m. lapkričio 20 d. Albinas Milčiukas buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Iki 1956 m. kalėjo Karagandos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje, tačiau vietinio KGB skyriaus saugumiečiai nedavė jam ramybės, bandydami užverbuoti. Nepakęsdamas persekiojimo, grįžo į tremties vietą ir ten, šachtoje, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Jo gyvenimas - tai tragiška istorija apie pasiaukojimą ir kovą už laisvę, kuri baigėsi tremtimi ir mirtimi.
Kritika ir kūryba: teorinės ir praktinės problemos
Kritikos prasmės problema yra ne tik teorinis reikalas, bet ir kasdienos problema. Tai rašytojo vertintojo ir visuomenės santykių problema.
Mažoji ir didžioji kritika
Ernestas Heilo savo knygoje „Žmogus” kalba apie mažąją ir didžiąją kritiką. Mažoji kritika stengiasi primesti kūrėjui savas normas ir schemas, o tuo būdu jį nužudyti, jos vaidmuo esąs smukdantysis. Tuo tarpu didžioji kritika nusilenkia kūrėjui, priimdama jį atvira širdimi, semianti literatūrines vertybes ir tiesą iš jo paties. Jos vaidmuo esąs statomasis. Kritikas visados yra paskesnis už kūrėją. Kritikas yra ne teisėjas, bet „vaikas pedagogas“, kuris „mokydavo“. Kritika turi vesti kūrėją į literatūros šventyklą.
O. Špengleris reikalauja, kad kritika būtų nepalyginamai daugiau kultūros negu kūryba. Kūrėjas savaimingai skaito būtį ir savo įžvalga kelia aikštėn jos paslaptis. Kritikas turi būti ne tik įžvalgus, bet ir išsilavinęs. Kultūriniu savo lobiu kritikas pralenkia kūrėją ir tuo būdu jam vadovauja, ir čia glūdi jo didybės pagrindas.
J. Tumo-Vaižganto kritika
Kan. J. Tumas-Vaižgantas buvo deimančiukų medžiotojas. Jis rankiojo juos iš visur ir visur jais gėrėjosi. Tumiškosios kritikos pagrindas ir vedamoji gairė buvo jo santykis su kūrėju. Jis siekė paskatinti, įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo. Tokia nuostata turi būti sudedamoji kiekvienos kritikos dalis. Kritikas negali nusisukti nuo kūrėjo-žmogaus ir atsidėti tiktai grynam jo veikalui. Kūrėjas niekad nėra baigtas: jis visados auga ir išsivysto. Kritikos pareiga taip pat niekad nėra baigta, tik mirtis užantspauduoja jo veikalus.
Kritika ir kūrinys
Kritika turi reikalo ne tik su kūrėju, bet ir su kūriniu. Kritika veikalo atžvilgiu visų pirma turi būti atvira. Literatūros žanrai, srovės, taisyklės, dėsniai egzistuoja, tačiau jie nėra matematinės taisyklės. Literatūros kūrinys yra vienintelis savo rūšyje, neturi egzempliorių kaip gamta. Kritikas turi būti kūriniui atviras ir priimti jį jo visumoje. Antroji kritikos pareiga kūrinio atžvilgiu yra suvokti jo entelechiją ir atskleisti kūrėjo turimą būties pergyvenimą. Kritika kalba nebe vaizdais, bet sąvokomis, paverčiant tai, kas kūrinyje nujaučiama, suvokiamybe.
Kritika ir visuomenė
Kritikos uždaviniai nesibaigia kūrėjo ir kūrinio atžvilgiu, ji turi atsistoti ir visuomenės akivaizdoje. Visuomenė yra kritikos klausytoja. Kritika eina šauklio pareigas literatūros rūmuose, pristatydama naujus talentus ir formas, ir tuo auklėja visuomenę literatūriniu atžvilgiu. Recenzija yra viena iš literatūrinės kritikos rūšių, tačiau ji dažnai gelmės nė neatveria. Recenzija yra literatūrinė kasdienybė, o tikroji kritika reikalauja nuostabiai daug kultūros.
tags: #vairas #niekam #nesakyk #zodziai