„Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui“, - skelbia Psalmyno 119:105 eilutė, paimta iš Senojo Testamento. Šie žodžiai apibendrina esminę Dievo Žodžio, užrašyto Šventajame Rašte, reikšmę žmogaus gyvenimui. Jie paliudija apie jo galią ir atskleidžia dėkingumą už Dievo vedimą.
Jehovos Vadovavimas ir Žodžio Dvejopumas
Nuo pat pradžių netobula žmonija keliavo per gyvenimą savo pasirinkta kryptimi, neretai manydama, kad Dievo pagalba nereikalinga. Tačiau toks kelias dažnai veda į pasiklydimą ir tikrosios laimės bei santarvės neradimą. Kaip pranašas Jeremijas pasakė: „Ne nuo asmens priklauso [...] nustatyti kryptį savo žingsniams“ (Jeremijo 10:23). Kas tik bando žengti gyvenimo keliu kaip pačiam patinka ir nenori, kad jam būtų išmaniai vadovaujama, neišvengiamai nusivilia.
Šią kryptį kuo puikiausiai gali nurodyti Jehova Dievas, nes jis supranta žmogaus prigimtį ir žino, ko reikia norint sugrįžti į teisingą kelią. Mūsų Kūrėjas visada mato, kas žmogui naudingiausia (Izaijo 48:17). Todėl besąlygiškai galime pasitikėti Psalmyno 32:8 užrašytu pažadu: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; tau patarsiu, lydėdamas tave akimis.“ Taigi, Jehova yra pats geriausias mūsų vadovas.
Žibintas Kasdieniams Žingsniams
Psalmyno 119:105 kalba apie du esminius dalykus. Pirma, Dievo Žodis yra žibintas mūsų žingsniams. Biblijoje užrašyti Dievo nurodymai bei priminimai padeda mums įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis. Kasdieniams sunkumams kylant, remiantis Biblijos principais, lengviau žengti teisingus žingsnius, išmintingai apsispręsti ir išvengti šio pasaulio žabangų.
Šviesa Ateities Takui
Antra, Dievo priminimai nušviečia mūsų taką: jie įgalina pasirinkti tai, kas neatsiejama nuo Dievo pažadėto amžinojo gyvenimo vilties. Jeigu takas prieky apšviestas, įžvelgsime, ko - gero ar blogo - galime susilaukti juo eidami (Romiečiams 14:21; 1 Timotiejui 6:9; Apreiškimo 22:12). Skaitydami Šventąjį Raštą ir vadovaudamiesi jo patarimais, patiriame tai, kas parašyta Izaijo 30:21: „Girdėsi [Jehovos balsą] už nugaros tau sakantį: ‘Štai tikrasis kelias!’“ Mes neskendime tamsoje, nes žinome ateitį: Biblija paaiškina, kodėl padėtis pasaulyje sunkėja ir kuo visa baigsis. Iš jos pranašysčių aišku, kad gyvename šios blogos santvarkos „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1-5). Tai, kad žinome būsimus įvykius, turi didelės įtakos mūsų gyvensenai.
Dievo Žodžio Principų Taikymas Gyvenime
Nėra dienos be sprendimų. Kai kurie jų gali atrodyti mažiau reikšmingi, bet kartais susiklosto aplinkybės, kai išmėginama mūsų moralinė tvirtybė, sąžiningumas, neutralumas. Kad per tokius išbandymus nesukluptume, privalome išlavinti savo pojūčius ir gebėti atskirti gera nuo bloga (Hebrajams 5:14). Pagirtina, jeigu nuoširdžiai stengiamasi džiuginti Jehovos širdį (Patarlių 27:11).
Draugysčių Pasirinkimas ir Moralinis Tvirtumas
Svarbu atkreipti dėmesį į porą Biblijos principų, pavyzdžiui, 1 Korintiečiams 15:33: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ Tai nereiškia visiškai šalintis netikinčiųjų, nes pati krikščionybės esmė ta, kad nebūtume abejingi kitiems, net jei jų įsitikinimai ne tokie kaip mūsų (Romiečiams 10:13-15). Tačiau viena yra būti draugiškam su bendradarbiu, kita - su juo bičiuliautis. Apaštalas Paulius krikščionis perspėjo: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“ (2 Korintiečiams 6:14). Šie žodžiai reiškia „neįsikinkykite į nelygų jungą“ arba „nepuoselėkite netinkamų santykių“. Jėzus, nors ir mylėjo žmones (Patarlių 8:31; Morkaus 10:17-22), nustatė aiškias ribas, ką rinktis į draugus. Jis neužmegzdavo artimo ryšio su tais, kurių širdys nebuvo linkusios vykdyti jo dangiškojo Tėvo valios, sakydamas: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jono 15:14).
Profesiniai Tikslai ir Pramogos
Dievo Žodis gali rodyti, kur žengti, daugeliu kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, kai krikščioniui pasiūlomas darbas, kurio reikalavimai verčia praleisti religines sueigas ir užduotis Dievo tarnyboje (Psalmyno 37:25), arba kai viliote vilioja žiūrėti pramogines laidas ar filmus, kuriuose propaguojama gyvensena aiškiai nesiderina su Biblijos principais (Efeziečiams 4:17-19). Visais panašiais atvejais turime naudotis Dievo Žodžiu kaip žibintu savo žingsniams. Laikydamiesi Biblijos principų, tikrai galime įveikti gyvenimo sunkumus. Jeigu vadovaujamės principais, kurių moko Dievo Žodis, mūsų takas bus šviesus - žinosime, kaip apsispręsti. Galime būti tikri, kad Jehovos žodžiai „nepatyrusius žmones daro išmintingus“ (Psalmyno 19:7). Laikydamiesi Biblijos mokymų, džiaugiamės švaria sąžine ir kad elgiamės, kaip patinka Jehovai (1 Timotiejui 1:18, 19).
Tvirto Tikėjimo Šaknys: Ieškoti Dievo Širdimi
Kyla klausimas, kiek galima ieškoti Dievo, jei jau tikime, kad Jis yra, ir pakankamai žinome apie Jį. Tačiau Biblijoje nuolat pasikartoja žodžiai: „Ieškokite Dievo visa širdimi ir visa siela.“ Biblinė epocha buvo viena iš geriausių istorijos epochų, kai žmogus buvo su Dievu. Tikėjimas buvo kažkas gyvo, žmogaus gyvenimo dalis, nes žmogus buvo ryšyje su gamta, o tikėjimo centre buvo gyvasis Dievas. Žmogus žinojo, kad Dievas yra, tik kažkur slepiasi. Šiandien taip pat galime išvystyti tikį jautrumą Dievui ir ryšį su Juo.
Ieškojimo Svarba ir Tikėjimas kaip Startas
Kiekvienas turi ieškoti savo kelio į Dievą. Jei neieškosime - nieko ir nerasime. Visi, kas ieško, randa. Mokymas tiesiog klausti, judinti protą, ugdyti širdies jautrumą yra svarbesnis už nepajudinamas tikėjimo tiesas, kurios, neteisingai perduotos, gali sugriauti bet kokius tiltus į Dievą. Tikėjimas negali būti apribotas tik deklaracijomis „tikėk ir būsi išgelbėtas“, jei jos neveda toliau. Ieškoti - reiškia judinti ir protą, ir širdį. Tikėjimas yra tik startas.
Malda ir Dievo Buvimo Troškimas
Malda nėra tik prašymai, bet prašymas pačio Dievo. Sinajaus dykumos pasakojime izraelitai prašė ne tik Dievo žodžio, bet ir Jo paties - Jo buvimo. Žmogaus dvasia trokšta Dievo kaip išdžiūvusi žemė. Psalmės žodžiai pažadina emocinę būseną, o psalmių žmogus net naktimis nemiega. Visa tai moko ieškoti Dievo ne iš išorės, ne tik iš Biblijos tekstų, bet iš vidaus, širdimi ir siela. Mes priimame tikėjimo tiesas tiek, kiek atsiliepia į tai mūsų vidus. Pats ieškojimas duoda gyvybę. Bet jei nebeieškosime ir paliksime Jį - tada Jis paliks mus.
Kur Jo ieškoti? Kartais Jis yra toli, pakėlus akis į dangų. Kartais Jis yra tarp mūsų - tarp mylinčių vienas kitą žmonių, šalia. „Taip kalba Viešpats: Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis“ (Izaijo 66:1).
Dievo karalystė | Dangaus karalystė – kas ji yra? Keturi pagrindiniai elementai
Dvasingumo Dualizmo Apribojimai ir Visapusiškas Tikėjimas
Daugelis susiduria su dualizmu savo gyvenime, kurį gali nulemti išorinės sąlygos ar dvasios ir kūno atskyrimas. Dėl to visa, kas žemiška, įgauna neigiamą prasmę ir su tuo reikia kovoti, kas veda į kovą su savimi. Dvasinės pratybos kelia sielą aukštyn, o pasaulis ir kūnas lieka atskirti. Dievas tuomet būna tik dvasiniame gyvenime, o Jo karalystė - tik Danguje. Dažnai neteisingai suprantami Jėzaus žodžiai, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio, tarsi reikėtų kuo toliau nuo jo bėgti. Tačiau Jėzus norėjo pasakyti, kad ta karalystė tik nepanaši į šio pasaulio karalystes.
Martino Buberio Įžvalgos: Pavojus Pašalinus Pasaulį
Martinas Buberis apibūdina šį dvasingumo kelią, kuris atmeta pasaulį ir palieka tik dvasinį žmogaus ryšį su Dievu, kaip pavojingą. Žmogus aukoja pasaulį dėl Dievo, kai kasdienis gyvenimas nebėra pašventas, bet eina šalia dvasinio ir nebesusitinka. Tokia dvasinė autonomija, kilusi iš dvasios pilnatvės ir ekstazės, siekė vien tik Dievo ir Jo meilės, bet be Jo pasaulio. Šitaip dvasinis žmogus, galvojęs, kad pašalindamas pasaulį, pašalino atstumą tarp Dievo ir žmogaus, iš tiesų pašalino ir patį Dievą. Ieškodamas Dievo tik sieloje, žmogus dažnai iš dialogo likdavo monologe, prarasdamas savo bendrininką, pasaulio Kūrėją. Tai tampa sielos šauksmu į tuštumą, praktikuotu viduramžiais ir vėliau, apie sielos tobulumo kelius rašė ne vienas šventasis.
Judaizmo Integruotas Požiūris
Kiekvienas laikmetis atneša daugiau šviesos ir supratimo. Nors daug religijų dar turi dualistinį pasaulio suvokimą, judaizme išliko Toros mokymas, kuriame Dievas stovi ant žemės, o gyvenimas yra neatsiejamas nuo religijos, kur tarnauti reikia visu kūnu. Nors mums gali atrodyti jų religija per daug rituališka su visais maisto švarumo įstatymais ir apsiplovimais, Dievas jų gyvenime eina kartu su tauta, kaip Jis ėjo dykumoje. Neturėdami jokio Dievo atvaizdo, izraelitai sugebėjo kartu su Juo kariauti karus, paskirti karalius, grįžti iš tremties, pastatyti Jam namus, valgyti su Juo kartu (aukas), šokti Jam ir giedoti. Čia, šioje žemėje. Ir jie laukė žemiško Mesijo.
Dievo Karalystė Žemėje: Paslėptas Lobis ir Veikla
Mesijo valdžia visai nepanaši į pasaulio. Tai ne iš viršaus primesta valdžia, bet iš vidaus auganti sėkla, giliai žemėje paslėptas lobis, kaip perlas jūroje. Jėzus davė daug palyginimų apie Dievo karalystę, sakydamas, kad vaikai ir vargdieniai žino ją, o kiti turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi. Nors Jėzaus kai kurie neatpažino, Jis atėjo labai žemiškai ir kūniškai: su žmonėmis vaikščiojo, valgė, mokė. Jis davė Dievo karalystės „programą“ šio pasaulio gyvenimui (palaiminimus ir kt.).
Mesijo Karalystės Prigimtis
Kas pripažįsta Jį savo Karaliumi, turėtų ir veikti (tarnauti), kad ta karalystė gyvuotų. Ne kažkur mintyse, bet pasaulyje. Ne taip kaip pasaulio „partijos“ įsitvirtina ir valdo. Jis sakė, kad kitokia Jo karalystė. Ji ateina nepastebimai, be šauksmo gatvėse ir be prievartos. Ne iš viršaus, bet kaip druska pasūdo žemę, kaip sėklos išaugina daigus - toje pačioje žemėje, kur akmenys ir usnys. Nėra kitos žemės, juk visas pasaulis yra Dievo - Jis pasaulio Valdovas. Jo pakojis yra žemė. Galima surasti Jo pėdsakus, Jo pasėtas gėrio sėklas, Jo paslėptus lobius visur, ne tik savo bažnyčios ar bendraminčių teritorijoje. Visur pamatyti besiplečiančią Dievo karalystę tyliai ir kantriai, kiekvieno žmogaus širdyje pasėtą gerumo sėklą. Padėkime vieni kitiems jas auginti ir gyventi čia su Dievo karalystės skoniu.
Kūrybos Dvasia ir Žmogaus Misija
Dievas skyrė kiekvienam specifinę misiją šiame pasaulyje, kurios išpildymas yra žmogaus atpirkimas ir tapimas geriausia savo „versija“. Jis atidavė į žmonių rankas savo sukurtą pasaulį, atidavė savo paties funkciją - valdyti jį. Dievas įkvėpė žmogui savo dvasią - kūrybos dvasią, kad Jis pats toliau kurtų ir gyventų per žmogų. Adomas nesugebėjo to išpildyti. 2000 metų žmonija gyveno chaose, kitus 2000 metų - mokėsi tapti žmonėmis (per įstatymus), ir paskutinius 2000 metų gyvename Mesijo eroje, atpirkto, pataisyto žmogaus eroje. Turėtume patikėti, kad Mesijo auka pataisė žmogaus prigimtį, kad kiekvienas žmogus gali rasti dieviškumo liepsnelę savyje. Reikia tik pažadinti ir įpūsti ją. Jeigu anksčiau kovojome vidines kovas tarp savo proto ir širdies, tai ateina laikas tikėjimui.
Veiklos Svarba ir Prigimties Perkeitimas
Jėzus visada elgėsi spontaniškai. Sekti paskui - reiškia išsilaisvinti, būti spontanišku. Kol mes neišbandysime savo prigimties, tol ji liks neperkeista. Prigimties šventumas yra daugiau nei mūsų pasirinkimai, daugiau nei religingumas. Vidiniai dalykai, pasąmonė keičiasi veikla. Sakoma, galva ir kojos susiję. Kojos - tai veikimas. Galima per dienas sėdėti ir mokytis Dievo išminties, bet tai nekeičia. Tik pajudėjus galima sužinoti, kur esama. Pataisymas vyksta žemiausiame lygyje, kojomis ant žemės. Kaip ir Mesijo kojos palies Alyvų kalną jo atėjimo dieną, rašo pranašai. Jei veikla bus neatitinkanti dvasios - irgi nieko nepakeis.
Yra tarnų, kurie atlieka darbą ir pamiršta, gyvena savo gyvenimą. Atliekamos religinės apeigos ar geri darbai, o paskui gyvenama sau. Bet yra verslininkų, kurie dieną naktį pergyvena, jaučia atsakomybę už savo kartą. Toks teisusis yra Dievo veidas. Jis gali nusileisti iki žemiausių pasaulio vietų, nebijodamas susitepti, kad išgelbėtų kitą. Estera Biblijoje sutiko tapti Babilono karaliaus žmona, nors tai buvo nuodėmė, kad išgelbėtų savo tautiečius. Šiandien niekas nereikalauja aukoti gyvybės, bet visada yra galimybė kažkam pasišvęsti, visa širdimi susijus su tuo, ką daroma. Net ir kalba yra tikra, kai iš širdies. Dievas tarė - ir atsirado šviesa. Kalba, pilna jėgos ir dvasios, ne tuščia. Turime atstatyti ir kalbos šventumą. Kalba yra žmogaus karalystė, kuri kuria ir tiesia kelius.
Adventas ir Hanukkah: Laukimasis ir Šviesa
Mesijo laikas tęsiasi. Viešpats delsia, norėdamas parodyti mums malonę, duodamas laiko ir galimybių kiekvienam ateiti į savo šventumą, į savo pilnatvę. „Grįžkite pas mane, ir aš grįšiu pas jus, - sako Galybių Viešpats. Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų. Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia“ (Zacharijo 1-4).
Su Adventu prasideda ir žydų Šviesos šventė Hanukkah. Šios šventės papildo viena kitą, atskleisdamos Dievo apsireiškimą istorijoje per įvykių pasikartojimus ir paraleles. Nors Hanukkah yra švenčiama kaip istorinė Makabėjų pergalė prieš Sirijos graikus 165 m. pr. Kr., kai apgultyje esančioje Šventykloje iš vieno aliejaus indelio žvakidė stebuklingai degė net aštuonias dienas, šios šventės prasmės reikia ieškoti ankstesniame įvykyje - pačios Šventyklos atstatyme.
Pranašystės ir Šventyklos Atstatymas
Ezros knygoje aprašoma, kaip būrelis Babilono tremtinių, sudėję visą savo turtą, auksą ir sidabrą, ėmėsi darbo. Padėję Šventyklos pamatus jie giedojo, dėkodami ir šlovindami Viešpatį. Tačiau daug žmonių, mačiusių pirmąją Saliamono Šventyklą, garsiai verkė, nes ši neprilygo pirmajai. Nebuvo galima atskirti džiaugsmo šauksmų nuo verksmo aimanų (Ezra 3). Pranašas Agėjas kalba Viešpaties vardu ir ragina toliau statyti: „Imkitės darbo! Juk aš su jumis, - tai Galybių Viešpaties žodis! Mano dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Agėjo 2). Pranašas Zacharijas patvirtina, kad Šventyklos atstatymas yra Dievo planas: „Krykštauk ir džiaukis, Siono dukterie! Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų“ (Zacharijo 2). Šis sugriautos šventyklos atstatymas yra Mesijo įvaizdis, kaip iš apmirusios šaknies išauganti šakelė. Tai buvo ilgas procesas, kaip ir ilgas laikas iki Mesijo atėjimo, užtrukęs net 500 metų. Tamsiausiu ir šalčiausiu metu, kai vynuogės ir alyvmedžiai buvo be vaisių, ir dar naujų žiedų nesukrovę, kai praeities nebėra, o ateitis dar nežinoma - ateina Dievo palaiminimas - pasėjamas grūdas į širdį ir auga, kaip Dievo namai. Ne mūsų jėga, bet Dievo Dvasia. „Grįškite pas mane, ir aš grįšiu pas jus“. Atkreipkite savo širdis, ir Dievas atstatys jus kaip savo Šventyklą.
Dievo Rūpestis ir Mesijo Įvaizdis
Žvakidė pranašo regėjime ir 7 Viešpaties akys - tai Dievo rūpestis kiekvienu pasaulio elementu atskirai, kiekvienu žmogaus aspektu, papildant alyvmedžių šakelių duodamu aliejumi - Dievo Dvasia. Tai nebuvo žmogaus rankų darbo aliejus, bet stebuklingai tekantis, kaip Šventyklos apgulties metu neužgesęs žibintas. Kalno įvaizdis - sunkumai kelyje, mūsų neištaisyta prigimtis, bet Dievas yra anksčiau už visus kalnus. Jis pats yra didesnis kalnas, kur einama Jo garbinti, Mesijas - iškilęs iš gelmių, kaip kalnas uždengiantis ir sunaikinantis visas mūsų nuodėmių kalvas. Galiausiai akmuo - kaip Šventyklos puošmena, užbaigimas, tas, kuris laiko arkos sąramą. Visi šie įvaizdžiai kalba apie Jėzų - Jeshua, kuris bus ir aukščiausias kunigas, ir Dievo apsireiškimas tarp žmonių. Hanukkah, hebrajų kalba reiškianti „pašventinimą“, simbolizuoja pasiruošimą ateičiai, kaip vaikų auklėjimas yra ruošimas jų ateičiai, bet rezultatas nežinomas. Šventykla buvo statoma dėl Mesijo, kad priimtų Dievo šviesą iš tos ateities. Šventyklos laikai ruošė tautą, vis uždegant daugiau žibintų, kaip Hanukkah žvakę. Per visas kartas ir įvairiais būdais Dievas duoda žmonėms vis daugiau šviesos.
Šventyklos Atšventinimas ir Jėzaus Misija
Dar kartą atėjo ta diena, Šventyklos atšventinimo iškilmė. Buvo žiema. „Jėzus vaikščiojo šventykloje po Saliamono stogine. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ (Jono 10). Tačiau Jėzus sako, kad jie netiki, nemato darbų ir negirdi. Galbūt kaip tie, kurie verkė dėl Saliamono šventyklos, negalėjo priimti Jėzaus paprastumo. Jiems reikėjo Mesijo, atitinkančio jų lūkesčius, bet Dievas atėjo kitaip, nepastebimai ir tyliai.
Atrodo, jau esame sulaukę Atpirkėjo, bet kada jis sugrįš, gal ne mūsų reikalas, gal juokingai atrodo, kai bandoma spėlioti. Tačiau Biblijoje randame sąlygas, kurios turėtų nulemti Mesijo atėjimą ar sugrįžimą. Žydai Jo laukdami visaip bando paruošti „kelią“, priartinti Jo atėjimą per savo dvasinį atsivertimą ir kitus veiksmus. Jeigu yra didelis netikėjimas, jeigu nėra taikos ir teisingumo, tada nėra ir vilties Jo sulaukti. Mes, pažinę Mesiją, turime sąlygas pagreitinti Jo sugrįžimą, ruošdami Jo politiką įgyvendinti savo rate ar bent savo gyvenime. Jis norėtų grįžti į tą patį mūsų pasaulį, jei tik būtų Jo laukiančių. Kaip tik sunkiausiais momentais, tremties sąlygomis pranašai kalbėjo apie Gelbėtoją ir nemelavo. Jų pranašystės įkvepia ir mus tikėti bei ruoštis. Biblinės metaforos atrodo tik gražūs palyginimai, bet jos skirtos mums padėti. „O kad išgirstumėte šiandien, ką jis sako!“ (Psalmyno 95).
tags: #tavo #zodis #zibintas #mano #zingsniams #ir