Šiuolaikinės transporto priemonės skiriasi nuo savo protėvių ne tik varikliais, bet ir daugybe kitų, dabar mums įprastų, prietaisų. XX amžiaus pradžios automobiliuose tokių elementų, kaip dabar mums įprasti žibintai ar posūkių signalai, dar nebuvo. Tačiau automobilių skaičiui didėjant ir eismui intensyvėjant, šių naujovių atsiradimas tapo neišvengiamas.
Posūkių signalų atsiradimas ir tobulėjimas
Viena iš pagrindinių būtinybių automobilių eros pradžioje buvo posūkių signalai. Patys pirmieji automobiliniai posūkių signalai, dar vadinami posūkių ženklais, buvo pasiskolinti iš dviratininkų, vežikų ir jūreivių - jie buvo rodomi rankomis, iškištomis į vieną ar kitą pusę, simbolizuojant numatomą automobilio manevrą.
Pirmieji nesusipratimai iškilo pradėjus gaminti didesnes, platesnes ir minkštu stogu dengtas transporto priemones. Tokių automobilių vairuotojai ranka jau nebeįstengdavo parodyti posūkio į priešingą automobilio pusę. Sprendžiant šią problemą, buvo sugalvota rodyti posūkius tik viena ranka, ta, kuri - arčiau išorės. Atrodė, kad problema išspręsta, tačiau netrukus atsirado antrasis nepatogumas.
Atvirus automobilių kėbulus pakeitė uždari, kurie leido transporto priemonėmis naudotis bet kokiomis oro sąlygomis. Taigi, lyjant lietui, sningant ar spaudžiant šaltukui, atidaryti automobilio langą ir ranka rodyti manevro ženklus tapo ne tik nepatogu, bet ir sudėtinga.
Laikui bėgant, mechaninių rankų vaizdas ir įvaizdis keitėsi: iš pačių rankų liko tik plaštakos, nukreiptos rodomuoju pirštu į vieną ar kitą pusę, o dar vėliau plaštakas pakeitė rodyklės (strėlės). Šie mechaniniai sprendimai buvo naudojami iki kol atsirado šviečiantys posūkių rodikliai.
Priekinių žibintų evoliucija: nuo acetileno iki lazerių
Automobilio priekinių žibintų atsiradimo ir transformacijos istorija yra kupina įvairių detalių ir įdomių akimirkų. Pirmųjų automobilių prototipai neturėjo priekinių žibintų ir galėjo judėti tik dienos metu. Kai pasirodė pirmieji automobiliai, jie naudojo pačias primityviausias lempas, kurioms veikti naudojo žibalą, aliejų, o vėliau - acetileną.
Tokių lempų įžiebimas reikalavo daug laiko: norint įjungti priekinius žibintus, reikėjo atidaryti acetileno tiekimo vožtuvą, atidaryti pačių žibintų stiklinius dangtelius ir uždegti degiklį su degtuku. Tuo pačiu metu acetilenas buvo gaminamas judant atskirame rezervuare, padalytame į dvi dalis, kurias prieš kelionę reikėjo užpildyti kalcio karbidu ir užpilti vandeniu.
Acetileno degiklių era
1908 m. Sally Windmüller sugalvojo naują acetileno degiklių veikimo principą. Tačiau didžioji dalis automobilių vis dar naudojo žibintus, kuriuos reikėdavo uždegti - tai buvo žvakės arba skystis aliejaus pagrindu. Vėliau, vystantis elektrifikacijai ir Thomui Edisonui išradus lemputę, ji netrukus pradėta naudoti ir automobiliuose. Tačiau jai reikėjo elektros, kuri buvo sukuriama didinant variklio sūkius.
Elektrinių žibintų atsiradimas ir tobulinimas
1912 m. į atviros liepsnos vietą buvo įdėta elektrinė lemputė. Iš vienos pusės buvo padėtas poliruotas atšvaitas, o kitoje - objektyvas. „Cadillac Model 30“ ir legendinis „Rolls-Royce Silver Ghost“ buvo vieni pirmųjų, gavusių elektrinius priekinius žibintus į standartinę komplektaciją. Pati elektrinė kaitrinė lempa buvo išrasta dar XIX amžiuje, tačiau automobiliui reikėjo nuolatinės srovės generatoriaus.
Bėgant laikui, buvo pastebėta, kad atšvaitas greitai aprūdyja, nes priekiniai žibintai nebuvo hermetiški. Jau silpna šviesa tapdavo vis silpnesnė, o svarbiausia, kad aplink priekinius žibintus susiformuodavo aureolė, apakinanti artėjančius automobilius. Dėl šios priežasties 1941 m. buvo uždrausti tokio tipo priekiniai žibintai.
1919 m. „Bosch“ pristatė dviejų kaitrinių lempų lemputes. Priekiniai žibintai su artimaisiais ir tolimaisiais žibintais pasirodė 1920 m. Nors 20-ojo amžiaus pradžios žibintai buvo labai neryškūs, jų efektyvumą ribojo ir prastos lempučių technologijos, ir silpnos automobilių elektros sistemos.
Halogeninės lemputės ir jų privalumai
Ilgą laiką vairuotojams kelią apšviečiančios kaitrinės lemputės buvo pakeistos halogeninėmis. Halogeninės lemputės, kurios greitai tapo privalomomis daugelyje šalių, yra šiek tiek mažesnės nei įprastos kaitrinės, tačiau šviečia ryškiau, sunaudoja mažiau energijos ir tarnauja ilgiau. Iki šiol plačiai naudojamos ne tik H7, bet ir H1 bei H4 standartų lemputės. Automobiliuose, pagamintuose iki 1990-ųjų, praktiškai nebuvo kitos technologijos ir visi automobiliai naudojo halogeninius žibintus.
Nuo 1962 m. „Hella“ pristatė pirmąją automobilio halogeninę lempą. Šviesos efektyvumas padidėjo pusantro karto, palyginti su ankstesnių kartų lempomis, tarnavimo laikas išaugo dvigubai, sumažėjo šilumos išsiskyrimas, o pati lempa tapo daug kompaktiškesnė. Nuo 1973 m. automobilių gamintojai pradėjo keisti priekinių žibintų lempas halogeninėmis lemputėmis.
Dėl inovatyvių hermetikų ir surinkimo technologijos, reflektoriai korozijavo minimaliai, dėl drėgmės patekimo į vidų. Karščiui atspari kvarco lemputė leido palaikyti labai aukštą kaitinimo siūlelio temperatūrą, kad šviesos spalvų kompozicija būtų kuo panašesnė į natūralią dienos šviesą.
Ksenoninės (HID) lemputės ir jų įtaka
Po to prabangiuose automobiliuose jau atsirado ksenoniniai (Xenon) žibintai. Ilgainiui automobilių žibintuose toliau naudojant halogenines lemputes, plačiau pradėtos diegti ir Xenon technologijos. Nors šis pavadinimas dažniausiai asocijuojasi su prabangiais automobiliais ir didesne kaina, jos skleidžia daugiau šviesos.
1991 m. BMW pristatė 7-os serijos limuziną - šis automobilis turėjo daug įdomių detalių, viena iš kurių buvo ksenoniniai žibintai. Joks kitas serijinės gamybos automobilis tokių ryškių šviesų iki tol neturėjo. Automobiliniai ksenoniniai žibintai vietoje įprasto volframo siūlo naudoja elektros lanką. Stiklo tūbelėje yra ksenonas - inertinės dujos, kurios, sužadintos, skleidžia šviesą.
Ksenoninėms lempoms reikalingi balastai, tačiau su laiku buvo išrasti ir vadinamieji biksenoniniai (bi-Xenon) žibintai, kuriuose trumpųjų ir ilgųjų šviesų funkcijas atlieka vienas modulis, kuriam pakanka vieno balasto. Ksenoninės lemputės yra žymiai ryškesnės už halogenines. Jos tarnauja daugiau nei 2000 valandų, kai įprastos halogeninės lemputės atlaiko 450-1000 valandų.
Didelis ksenoninių žibintų pranašumas yra jų ryškumas, tačiau netinkamai įrengtos jos gali būti pavojingos - netinkamai įrengti ksenoniniai žibintai dažnai kritikuojami už kitų eismo dalyvių akinimą. Automobiliai su ksenoniniais žibintais nebeturi mechaninio žibintų aukščio reguliatoriaus, nes jų aukštis reguliuojamas esamuoju laiku. Būtent dėl to tokie žibintai tapo sudėtingesni ir brangesni.
HID priekiniai žibintai: kas jie yra ir kaip jie veikia
LED technologijos ir jų privalumai
Šiandien jau viskas, ksenoninius žibintus automobiliuose keičia LED žibintai. Pirmieji automobiliai su LED lemputėmis, kaip įprasta, buvo prabangūs modeliai. 1992 m. 3 serijos BMW kabrioletas buvo vienas pirmųjų, kuriame buvo įmontuota galinė LED stabdžių juosta, o 2000-ųjų pradžioje „Audi A8“ su dvylikos cilindrų varikliu pasirodė su įmontuotais LED dienos šviesos žibintais. 2008 m. „Lexus LS 600h“ buvo pirmasis automobilis pasaulyje su įmontuotais pilnais LED priekiniais žibintais.
LED lemputės buvo gana ilgai naudojamos stabdžių žibintuose. Ši naujovė atrišo dizainerių rankas, leisdama jiems kurti bet kokio stiliaus šviestuvus. LED priekiniai žibintai yra paprastos konstrukcijos, todėl juos nesudėtinga įdiegti ir prižiūrėti. LED žibintuose naudojamos dar tobulesnės technologijos, kurios leidžia identifikuoti judantį objektą ir jį ryškiau apšviesti.
Vis dar nėra vieningo LED surinkimo standarto, todėl automobilių gamintojai turi gaminti originalų kiekvieno modelio dizainą, o tai nėra pigu. Palyginus su kitomis technologijomis, LED žibinto kaina - maždaug 1000 eurų, nors gamintojai skaičiuoja, kad tai turi atsipirkti per tam tikrą laiką, ir po to produkto kaina krenta.
Lazeriniai žibintai - ateities technologija
Dar didesnė naujovė ir inovacija yra lazeriniai žibintai, kuriuos jau naudoja „Audi“ ir „BMW“ automobiliai. Lazerinių žibintų diapazonas siekia 500 metrų. Tačiau didelis priekinių lazerinių žibintų trūkumas yra jų kaina - jie yra brangiausi dabartiniai priekiniai žibintai, siekiantys mažiausiai 10 tūkstančių eurų.
Remdamiesi diodais, „Hella“ specialistai sukūrė matricinę LED sistemą, kuri neakina vairuotojų: ją sudaro kamera, esanti ant priekinio stiklo, procesorius, elektroniniai blokai ir LED žibintai. Kamera perduoda eismo informaciją į valdymo bloką, kuris įjungia ir išjungia atskiras LED žibinto dalis. Taip artėjanti šviesa neakina kito vairuotojo ir taip gali būti išvengta eismo įvykio ar nelaimingo atsitikimo.
Žibintų integracija ir dizaino įtaka
Automobilių kūrėjai suvokė, kad atskirai ant priekinių sparnų sumontuoti žibintai nėra efektyvu aerodinamine prasme, todėl žibintai pradėti integruoti į automobilį - montuoti sparnuose, variklio dangčiuose. Šiandien žibintai tapo neatskiriama automobilio dalimi.
Dabartinės technologijos, pavyzdžiui, LED, leidžia žibintą mažinti ir suteikia dar didesnių galimybių dizaineriams. Kai kuriuos automobilius galima atpažinti iš žibintų - pavyzdžiui, „Audi“ naudoja vieną formą, o „Volvo“ - kitokią, Toro kūjo, formą. Dizaineriai labai daug žaidžia su žibintų formomis, ypač daug dėmesio skiriama galiniams žibintams.
Ryškūs žibintai būtini kiekvienam automobiliui - tamsiu paros metu jie apšviečia kelią ir padeda kitiems eismo dalyviams pastebėti automobilį. Pirmieji automobiliniai žibintai pasirodė dar 1880 metais ir nuo to laiko stipriai patobulėjo.
tags: #automobilio #sviesos #sistemos #atsiradimas