Daugelį metų sunkvežimio vairuotojo kabina buvo laikoma išskirtinai vyriška teritorija. Tačiau šiandien vis dažniau keliuose galima pamatyti moteris, vairuojančias keliasdešimt tonų sveriančius vilkikus. Ši tendencija laužo nusistovėjusius stereotipus ir atveria naujas galimybes krovinių gabenimo sektoriuje.
Moterų įsitraukimo tendencijos
Valstybės įmonės „Regitra“ duomenys rodo, kad moterų, įgyjančių teisę vairuoti CE kategorijos transporto priemones, skaičius nuolat auga. Pavyzdžiui, vienais metais tokius egzaminus išlaikė 5451 Lietuvos gyventojas, iš kurių 77 buvo moterys - tai 33 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Ypač didelis susidomėjimas stebimas tarp vyresnio amžiaus moterų. Devynios iš jų buvo viso labo 21-22 metų amžiaus, o 24-ios šį egzaminą išlaikiusios moterys buvo 41-erių ir daugiau metų.
Vairavimo treneris Artūras Pakėnas teigia, kad didėjantis moterų, ypač vyresnio amžiaus, susidomėjimas vairavimo mokslais yra natūralus. Kol vyrai masiškai eina į vairavimo mokyklas sulaukę 18-19 metų, moterys dažnai ryžtasi tam, kai atsiranda realus savarankiško vairavimo poreikis dėl darbo, antro automobilio šeimoje ar kitų priežasčių. Pasak A. Pakėno, brandos pasiekusios ir aiškią motyvaciją turinčios moterys vairavimo mokymosi ir egzaminų laikymo sunkumus dažnai įveikia geriau nei jauni vaikinukai, nes jų atsakomybės jausmas dažnai yra stipresnis ir jos nori išmokti vairuoti gerai, o ne tik išlaikyti egzaminą. Be to, šiuolaikiniai vilkikai yra aprūpinti gausybe elektroninių sistemų, kurios palengvina vairavimą ir nereikalauja didelės fizinės jėgos, todėl tinka tiek vyrams, tiek moterims.
Sėkmės istorijos ir patirtys
Krovinių gabenimo sektoriuje vis labiau įsitvirtinančios moterys dalijasi savo patirtimi ir motyvacija pasirinkti šią profesiją.
Audronė: iš kariuomenės - prie vairo
Viena iš drąsių vilkikų vairuotojų - Audronė. Ji teigia, kad mėgsta sau įrodinėti, jog neįveikiamų užduočių nėra. „Aš galiu - taip sakiau ir tarnaudama kariuomenėje, ir pasirinkusi vairuotojos kelią. Mėgstu jausti, kaip 40 tonų paklūsta mano moteriškoms rankoms“, - su humoru pasakoja Audronė, pridurdama, kad moterys kelyje elgiasi atsakingiau.
Beatričė: monotoniškumo nebuvimas ir atsargumas
24 metų Beatričė, vairuojanti „Scania 420“, teigia, kad moteris prie vilkiko vairo neturi būti kažkas nesuvokiama. „Tiems, kurie klausia, ar nėra sunku vairuoti tokią techniką, atsakyčiau, jog jei būtų sunku - nevairuočiau. Man patinka ir darbo sąlygos, ir pats darbas - jame nebūna monotonijos“, - sako Beatričė, pabrėždama, kad moterys kelyje yra atsargesnės ir atidesnės, nors vyrai ir turi daugiau fizinės jėgos kroviniams tvirtinti.
Ilma: kelio ilgesys ir svajonės pildymas
Ilma dalijasi, kad ši profesija ją pasirinko pati. „Man visada patiko didelės mašinos, visada patiko keliauti, kad ir kokio ilgumo būdavo kelionė, niekada nejausdavau namų ilgesio. Kelias yra tai, ko man reikia, kas mane traukia, kas mane ramina“, - atvirauja Ilma. Bandžiusi nuslopinti kelio ilgesį ir gyventi įprastai, ji suprato, kad negali nuo to pabėgti. Ilma išsilaikė trūkstamų vairuotojo kategorijų egzaminus ir pradėjo dirbti. Jos kasdieniai vilkikai - „Mercedes-Benz Actros“, teko vairuoti MAN ir „Renault Premium“. Ilmos svajonė - „Kenworth W900“.
Irena: amžius iššūkiams - ne kliūtis
Irena, bene vyriausia kalendoriaus herojė, turinti beveik tris dešimtmečius vairavimo stažą, pati sau metė iššūkį - išmokti vairuoti vilkiką. „Man visada patiko vairuoti, pavyko, be to, labai norėjau pamatyti daug pasaulio šalių. Darbas man patinka: daug naujų vaizdų, veidų, įspūdžių“, - sako Irena. Ji pabrėžia, kad moteriškos charakterio savybės, tokios kaip atsargumas ir mažesnė rizika, tik padeda darbe. Irena prisimena ir nuotykį Kroatijoje, kai teko išvažiuoti iš siaurų senamiesčio gatvelių, policijai stabdant eismą. Jos vilkiko kabina jauki tarsi namai, papuošta žvakide, gėlių puokšte ir porcelianiniu angelėliu.
Vita: meilė darbui ir kolegų pagalba
Vita, penkerius metus vairuojanti sunkvežimį, teigia, kad svarbiausia geram darbo rezultatui - mėgti savo darbą. „Tik tada jį gali atlikti gerai. Ir visai nesvarbu - vyras ar moteris sėdės prie sunkvežimio vairo. Man labai patinka ši profesija. Kai pradėjau lankyti sunkvežimių vairuotojų kursus, iš pradžių norėjau įrodyti, jog ir merginos gali vairuoti tokią techniką. O po to suvokiau, jog šis darbas ir yra tas gyvenimo varikliukas, kurio taip ilgai ieškojau“, - sako Vita. Ji taip pat atkreipia dėmesį į kolegų pagalbą - moterims dažniau mielai padedama nei vyrams.
Rasa: stereotipų laužymas ir iššūkiai kelyje
39-erių Rasa, kasdien vairuojanti „Mercedes-Benz Actros“ ir per metus nuvažiuojanti iki 200 tūkst. km, teigia, kad neegzistuoja vyriško ir moteriško darbo. „Visos specialybės lygios. Tik kai reikia fizinės jėgos, vyrai turi pranašumą“, - sako Rasa. Jos įsimintiniausias nuotykis - kai pakeliui į Didžiąją Britaniją jos vilkiką apsupo apie šimtas pabėgėlių, prašiusiųsi pavežami. Vairuotojo darbe Rasa susiduria su tais pačiais sunkumais, kaip ir visi vilkikų vairuotojai, nepriklausomai nuo lyties - žiemą išlikti ant kelio, kai asfaltą dengia ledas, ir surasti adresą, kur iškrauti krovinį.
Oksana Fedorenko: iš taksi į vilkiką
Ukrainietė Oksana Fedorenko, anksčiau dirbusi taksi vairuotoja, sėsti prie vilkiko vairo pasirinko norėdama pagerinti šeimos finansinę situaciją, dėl pomėgio vairuoti ir vyro, kuris yra profesionalus vilkiko vairuotojas, palaikymo. „Šiandien Europos keliuose galima sutikti daug moterų, kurios dažnai vairuoja geriau už vyrus“, - sako Oksana. Nors CE kategorijos teises įgijo vos prieš dvejus metus, ji jaučiasi užtikrintai ir visada gali pasikliauti kolegų pagalba. Oksana mėgaujasi kelionėmis ir per savaitines pertraukas aplanko įdomias vietas.
Julija Stoliarčuk: „vyriškos“ profesijos ir kelio meilė
Julija Stoliarčuk, dviejų vaikų mama, nuo vaikystės domėjosi „vyriškomis“ profesijomis ir įgijo naftos ir dujų gręžinių gręžėjo profesiją. Ją sėsti prie vilkiko vairo taip pat paskatino siekis pagerinti šeimos finansinę situaciją. „Tai tikrai nebėra tik vyriška profesija“, - teigia Julija, pastebėdama, kad moterų šioje srityje daugėja. Ji mėgaujasi buvimu kelyje, pažintimi su naujais žmonėmis, šalių ir miestų skirtumais, peizažais pro langą. Julija pabrėžia planavimo svarbą šioje profesijoje: miegą, kelionę, atvykimą į pakrovimo ir iškrovimo vietas.
Profesija ir šeimos gyvenimas
Oksana ir Julija tvirtina, kad vilkiko vairuotojo profesiją sėkmingai derinti su šeimos gyvenimu yra įmanoma net ir auginant vaikus. „Pagrindinis dalykas - kad šeima suprastų, kur mama išvyko“, - sako Oksana, auginanti 13 metų sūnų ir išmokusi tikrinti vaiko namų darbus nuotoliniu būdu. Julija, auginanti du nepilnamečius vaikus, taip pat padeda jiems atlikti namų darbus nuotoliu, o vaizdo skambučiai labai padeda. Moterys džiaugiasi, kad šioje profesijoje jos gali lengvai planuoti laiką ir dažniausiai dirba kadencijų principu - 54 dienas kelyje ir mėnesį namie su šeima.
Iššūkiai ir privalumai
Moterų įsitraukimas į krovinių gabenimo ir logistikos sektorių atneša unikalių įgūdžių ir patirties. „Manau, kad merginos ir moterys yra atsakingesnės“, - sako Julija. Ji moterims, svarstančioms apie vilkiko vairuotojo profesiją, pataria nebijoti ir bandyti, nes tik sėdusios prie vairo ir nuvažiavusios bent kelis tūkstančius kilometrų supras, ar ši profesija joms tinkama. Oksana pripažįsta, kad ne visuomet viskas pavyksta iš pirmo karto, tačiau svarbiausia - nenuleisti rankų ir stengtis. Be to, kaip pastebi beveik visos kalendoriuje įamžintos vairuotojos, jas kelyje lydi šypsenos ir kolegų pagalba.
tags: #merginos #vairuojancios #vilkikus