Įžanga: tragedija Barenco jūroje
2000 metų rugpjūčio 12 dieną, pratybų metu Barenco jūroje, įvyko viena baisiausių taikos meto povandeninių laivų avarijų - nuskendo milžiniškas branduolinis povandeninis laivas „Kursk“. Laive buvo 118 povandenininkų. Didžioji įgulos dalis žuvo beveik akimirksniu, tačiau beveik dvi dešimtys išgyvenusiųjų įstrigo šimtų metrų gylyje. Ši tragedija tapo pirmuoju tikru iššūkiu naujajam Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.
Povandeninis laivas „Kursk“: konstrukcija ir paskirtis
Vienas didžiausių Sovietų Sąjungos rūpesčių Šaltojo karo metais buvo JAV lėktuvnešių flotilė. Sovietai amerikiečių lėktuvnešius laikė tiek pristatymo platformomis, galinčiomis pradėti termobranduolinius antskrydžius prieš SSRS, tiek kaip pačios SSRS branduolinių balistinių raketų medžiotojus. Vienas iš tokių sprendimų buvo „Antey“ klasės povandeniniai laivai. Kad neatsiliktų nuo amerikiečių branduolinių lėktuvnešių, sovietų povandeniniai laivai buvo varomi dviem OK-650 branduoliniais reaktoriais, kurie kartu užtikrino 97 990 arklio galių.
„Oskarai II“ buvo dideli, nes gabeno dideles raketas. „Oscar II“ klasės laivai, įskaitant „Kursk“, buvo 155 m ilgio, 18 metrų skersmens ir svėrė 16 500 tonų. Raketų maksimalus greitis buvo 1,6 macho, o jų nuotolis - 625 km. Jos naudojo dabar nebeegzistuojančią „Legend“ palydovinio taikymo sistemą, kad pasiektų savo taikinius - lėktuvnešius. „Kursk“ buvo baigtas statyti 1994 metais ir priskirtas Rusijos Šiaurės laivynui.
Katastrofos eiga: sprogimai ir nuskendimas
2000 metų rugpjūčio 12 dieną „Kursk“ kartu su lėktuvnešiu „Admiral Kuznecov“ ir mūšio kreiseriu „Piotras Didysis“ dalyvavo didelėse laivyno pratybose. 11.20 val. vietos laiku pratybų zoną supurtė povandeninis sprogimas, o po dviejų minučių nugriaudėjo dar didesnis sprogimas. Antrasis sprogimas prilygo 2-3 tonoms trotilo. Sprogimų apimtas „Kursk“ nuskendo 108 metrų gylyje Barenco jūroje, 20 laipsnių vertikaliu kampu.
Nuskendus „Kursk“ iškart žuvo ne visi 118 įgulos narių. Sprogimo bangą sustabdė tik 5 ir 5-asis reaktorių skyriai. Visi povandeninio laivo laivagalio skyriuose - 6-ajame, 7-ajame, 8-ajame ir 9-ajame - buvę povandenininkai išgyveno. Iš viso 23 žmonės persikėlė į 9-ąjį „Kursko“ skyrių, jį hermetizavo ir dar kelias dienas išbuvo gyvi. Narai rado įrodymų, kad 23 jūreiviai išgyveno sprogimus ir laive gyvi būdami praleido dar bent keletą valandų. Daužymas į sieną tęsėsi iki rugpjūčio 14 dienos, kol deguonies užteko gyviems po sprogimo likusiems ir laive įkalintiems įgulos nariams. Komisijos išvadose cituojamas kapitono leitenanto Dmitrijaus Kolesnikovo įrašas, kuriame jis konstatuoja: „Šansų, atrodo, nėra. 10-20 procentų”. Vis dėlto mažytė viltis kapitono ir dar 22 įgulos narių, laukusių pagalbos devintajame skyriuje, širdyse liepsnojo.
Nelaimės priežasčių tyrimas ir versijos
Niekas niekada nesužinos tikrų nelaimę sukėlusių priežasčių. Vis dėlto, vyriausybinės komisijos ir ekspertai pateikė keletą versijų:
- Torpedos sprogimas: Rusijos karinio jūrų laivyno tyrimo komisija vėliau nustatė, kad sprogimą sukėlė viena iš povandeninio laivo itin sunkiasvorių torpedų „Type 65-76A“. Kaip ir daugelis torpedų, „Type 65-76A“ naudojo vandenilio peroksidą kaip povandeninį kurą. Tikėtina įvykių grandinė buvo maždaug tokia: vandenilio peroksido nuotėkis sukėlė gaisrą, kuris savo ruožtu susprogdino 400 kg sveriančią torpedos 65-76A kovinę galvutę. Tai sukėlė didelį gaisrą ir detonavo veikiančias torpedas, o antrasis sprogimas tiesiogine prasme susprogdino povandeninio laivo priekį.
- Skystas kuras ir gamybinis defektas: Rusijos vyriausybė vėliau pripažino, kad nelaimę įtakoti galėjo skystas kuras, kuris garsėjo nestabilumu esant tam tikroms sąlygoms. Federalinio tyrimų biuro (FST) kriminalistai nerado, kad torpeda būtų kaip nors paveikta iš išorės, tad, galimas daiktas, tai buvo gamybinis defektas.
- Drausmės pažeidimai ir įrangos būklė: Po nelaimės praėjus dvejiems metams Rusijos laikraštis „Rossiyskaya Gazeta“ paskelbė slapto vyriausybės tyrimo santrauką. Joje atskleidžiama, kad nelaimės priežastys - daugybiniai drausmės pažeidimai, pasenusi ir blogai prižiūrima įranga bei įgulos aplaidumas ir kompetencijos stoka.
- Susidūrimas su kitu laivu: Iš pradžių Rusijos vyriausybė tikino, kad „Kurskas“ Barenco jūroje susidūrė su kitu jį nuskandinusiu laivu. Praėjus keturioms dienoms po „Kursko“ nuskendimo, Rusijos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas ir laivyno admirolas Vladimiras Kurojedovas pareiškė, kad avarija įvyko dėl susidūrimo su NATO povandeniniu laivu, nors nepateikė jokių įrodymų. Taip pat buvo tiriama versija, kad į „Kursk“ buvo paleista užsieniečių torpeda, galimai JAV kariuomenės. Manoma, kad „Kursk“ vadas Genadijus Liačinas galėjo užsitraukti amerikiečių nemalonę. Tačiau nelaimės vietoje taip ir nebuvo rasta nei užsieniečių laivo, nei jų torpedos, nei sprogmenų dalių, o atlikus ekspertizę nebuvo rasta jokio išorinio poveikio laivo korpusui. Prancūzų režisierius Žanas Mišelis Karė 2004 metais sukūrė dokumentinį filmą, kuriame taip pat pateikia versiją, kad „Kursk“ nuskandino kažkieno tyčia paleista torpeda. Šis filmas Rusijoje buvo uždrausta rodyti.
Gelbėjimo operacijos: delsimas ir tarptautinės pagalbos atmetimas
Iš pradžių karinio Rusijos laivyno atstovai nesuprato, kad laivas nuskendo, tad gelbėjimo darbai nebuvo pradėti artimiausias 6 valandas nuo katastrofos pradžios. Rusijos karinis jūrų laivynas iš pradžių sumenkino incidentą. Vėlų šeštadienio vakarą, praėjus 9 valandoms po to, kai laivas nuskendo, Šiaurės laivyno vadas admirolas Popovas įsakė povandeninio laivo paiešką. Dar po penkių valandų situacija buvo paskelbta ekstremalia, todėl nuo nelaimės pradžios praėjus net 11 valandų visi įgulos nariai buvo mirę, rašoma pranešime spaudai, nors vėliau paaiškėjo, kad 23 jūreiviai išgyveno.
Praėjus 12 valandų po to, kai „Kursk“ nuskendo, admirolas Popovas informavo Kremlių, tačiau gynybos ministras Igoris Sergejevas apie tai Putinui nepranešė iki sekmadienio 7 val. Sekmadienį, kai Popovas jau žinojo, kad „Kursk“ dingęs ir, kaip manoma, nuskendęs, jis informavo žurnalistus apie karinio jūrų laivyno pratybų eigą. Rusijos sprendimas nepriimti jokios užsienio šalių pagalbos per pirmąsias, kritiškiausias katastrofos dienas buvo plačiai kritikuojamas kaip pagrindinė klaida, lėmusi likusių gyvų įgulos narių žūtį.
Oficialiai informuota Didžiosios Britanijos vyriausybė kartu su Prancūzija, Vokietija, Izraeliu, Italija ir Norvegija pasiūlė pagalbą, o Jungtinės Valstijos - naudoti vieną iš dviejų savo giliai paneriančių gelbėjimo aparatų, tačiau Rusijos vyriausybė užsienio pagalbos atsisakė. Esminis neatitikimas - praleista informacija apie JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Nyderlandų siūlymus padėti, kuriuos Rusija tiesiog atmetė. Norvegija teigė, kad Rusijos vyriausybė net neatsakė į pagalbos siūlymą. Jungtinė Karalystė siuntė lėktuvą su gelbėjimui reikalinga įranga, tačiau jam buvo uždrausta įskristi į Rusijos oro erdvę.
Vladimiro Putino reakcija ir gelbėjimo operacijos eiga
Tik pradėjęs eiti prezidento pareigas Vladimiras Putinas, įvykus tragedijai, atostogavo Juodosios jūros kurorte ir neskubėjo grįžti į Maskvą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmą kartą povandeninio laivo katastrofą pakomentavo tik rugpjūčio 16 dieną. Catherine Belton savo knygoje „Putino žmonės“ rašė, kad su naujai išrinktu Rusijos prezidentu tuo metu buvę asmenys matė, jog V. Putinas baiminosi bet kokios informacijos, kuri galėjo atskleisti šalies silpnumą, ypač karinį. Būtent todėl jis taip ilgai delsė priimti Vakarų pagalbą. Karinio jūrų laivyno vadovybė klaidino ir šalies vadovybę. Daugeliu atžvilgių dėl šios priežasties V. Putinas iš karto nesuprato situacijos rimtumo.
Galutinai jis suprato, kad jam meluojama, tik rugpjūčio 16 dieną. Būtent tą dieną, nepaisant kariuomenės pasipriešinimo, jis sutiko priimti užsienio pagalbą. Vladimiras Putinas galiausiai patvirtino Norvegijos ir Jungtinės Karalystės siūlymus pagelbėti, tačiau tai padarė po tragedijos praėjus savaitei, kai buvo per vėlu išgelbėti laive esančius asmenis. V. Putinas į Maskvą grįžo tik rugpjūčio 19 dieną, kuomet kreipėsi į tautą sakydamas, kad viltys išgelbėti „Kursko“ įgulos narius išblėso. Pirma didelė krizė jam einant šias pareigas buvo plačiai kritikuojama. V. Putinas tik prabėgus dviem savaitėms po nelaimės oficialiai kreipėsi į tautą ir išreiškė užuojautą žuvusiųjų šeimoms. Su žuvusių įgulos narių artimaisiais jis susitiko tik rugpjūčio 22 dieną, po katastrofos praėjus dešimčiai dienų, Vindajevo laivyno bazėje.
Kritikuojant valdžios delsimą ir melą, kalbėdamas apie salėje aidinčius piktus šūksnius, Vladimiras Putinas teigė, kad jokie Rusijos ar užsienio šalių gelbėtojai techniškai negali laiku pasiekti asmenų, esančių povandeniniame laive. Ekspertai paneigė šį vertinimą. Jų teigimu, iš karto priėmus Vakarų šalių pagalbos pasiūlymus, buvo tikėtina laiku atidaryti povandeninį laivą ir išgelbėti saujelę išgyvenusių žmonių. Nepaisant paskubomis organizuotų gelbėjimo pastangų, įskaitant britų ir Norvegijos gelbėjimo komandas, Rusijos vyriausybė nesugebėjo laiku pasiekti nė vieno išgyvenusio - visa įgula žuvo. Kai gelbėtojams galiausiai pavyko atidaryti abu povandeninio laivo šliuzus (tai įvyko rugpjūčio 21 d. norvegų narams atidarius devintojo skyriaus liuką), paaiškėjo, kad visas laivas užpiltas vandeniu ir kad tęsti gelbėjimo darbų nebėra prasmės. Oficialiais duomenimis, 23 išgyvenusieji žuvo, kai į skyrių patekus vandens trūko plokštė, iš angliarūgštės gaminanti deguonį.
Įstrigę viduje – Kursko povandeninio laivo sprogimas (dokumentinis filmas)
Katastrofos įvykių chronologija
- Rugpjūčio 12 d. 11.20 val.: Per pratybas Barenco jūroje nuskęsta atominis povandeninis laivas K-141 „Kursk“. Užfiksuojami sprogimai.
- Rugpjūčio 12 d. vakaras: Pradedamos laivo paieškos (praėjus apie 9 valandoms po katastrofos).
- Rugpjūčio 13 d. 4.51 val.: Laivas randamas 108 metrų gylyje.
- Rugpjūčio 14 d. 11 val.: Išplatinamas pirmas oficialus pranešimas apie tai, kad laivas nuskendo. Vėliau paskelbiama, kad vilties, jog žmonės išsigelbėjo, labai maža.
- Rugpjūčio 15 d.: Pranešama apie gelbėjimo operacijos pradžią. Į nelaimės vietą atvyksta apie 20 laivų. Gelbėtojams pradėti darbo neleidžia audra.
- Rugpjūčio 16 d.: Į vandenį nuleidžiamas giliavandenis aparatas „Priz“. Kelius kartus bandoma patekti į laivo vidų. Rusija paprašo tarptautinės pagalbos. V. Putinas pirmą kartą pakomentuoja katastrofą.
- Rugpjūčio 17 d.: Į nelaimės vietą išvyksta du Norvegijos gelbėtojų laivai.
- Rugpjūčio 18 d.: Gelbėjimo operaciją tęsia Rusijos gelbėtojai, tačiau jiems nesiseka.
- Rugpjūčio 19 d.: Į nelaimės vietą atvyksta norvegų laivas „Normand Pioneer“ ir britų laivas LR5. V. Putinas grįžta į Maskvą.
- Rugpjūčio 20 d.: Atvyksta norvegų laivas „Seaway Eagle“ su giliavandeniais narais. Jiems pavyksta atblokuoti avarinio liuko ventilį, tačiau patekti į laivo vidų nepavyksta.
- Rugpjūčio 21 d.: Norvegų narai pagaliau patenka į laivą. Apie 13 val. jie atidaro devintojo skyriaus liuką ir pamato, kad jis užpiltas vandens. 17 val. visi 118 laive buvusių žmonių oficialiai buvo paskelbti mirusiais po nesėkmingų dviejų savaičių trukmės gelbėjimo operacijų.
- Rugpjūčio 22 d.: V. Putinas susitinka su žuvusių įgulos narių artimaisiais.
Rusijos valdžios veiksmų kritika ir politinės pasekmės
Privati žiniasklaida ir valstybiniai Rusijos laikraščiai kritikavo karinio jūrų laivyno atsisakymą priimti tarptautinę pagalbą. Nuo pat pirmųjų katastrofos akimirkų ją detaliai nušvietė užsienio šalių žiniasklaida, tačiau „RIA Novosti“ paskelbtoje tragedijos ataskaitoje praleisti faktai, apie kuriuos Rusijos valstybinei žiniasklaidai buvo draudžiama kalbėti įvykus nelaimei. V. Putinas pirmą kartą viešai pripažino nelaimę sakydamas: „Jis nuskendo“, lankydamasis populiaraus JAV laidų vedėjo Larry Kingo laidoje. Šis posakis tapo bene pirmuoju sparnuotu prezidento Putino posakiu, kuris ir po dvidešimties metų gyvas šimtuose interneto memų.
Katastrofos metu Putino valdymui pasireiškė abejingumas žmonių likimams ir požiūris į juos kaip į valstybinės mechanizmo detales. Kremliaus atsisakymas priimti britų ir norvegų siūlomą pagalbą, vykdant gelbėjimo darbus, panašu, atėmė iš kelių sprogimą išgyvenusių povandeninio laivo jūreivių bet kokią galimybę išsigelbėti. Be to, tą laikmetį lydėjo nesibaigiantis oficialus melas, pirmiausia apie tai, kad avarija „Kurske“ lokalizuota, vėliau apie ryšį su įgula, po to apie galimą susidūrimą su amerikiečių povandeniniu laivu. Tais laikais melas dar buvo prastai atidirbtas, nei Šiaurės jūrų laivyno vadovybė, nei prezidento administracija dar nebuvo pasiekusi tokio ryšių su visuomene parengties lygio, koks stebimas šiandieninėse Rusijos valdžios struktūrose.
V. Putinas visai šaliai parodė, kad valdžiai alternatyvios nuomonės slopinimas yra kertinis Kremliaus politikos elementas. Už kritišką šalies valdžios atžvilgių reportažą Sergejus Dorenka buvo atleistas iš ORT televizijos. Būtent nuo jo atleidimo ir prokurorų reido televizijos NTV patalpose V. Putinas pradėjo sėkmingai susiklosčiusią kovą už visišką televizijos kontrolę, kuri praktiškai iki pat šių dienų reiškė ir visišką šalies kontrolę.
Po tragedijos: nuolaužų iškėlimas ir neatsakyti klausimai
2001 metais povandeninio laivo korpusas buvo iškeltas iš Barenco jūros dugno. 115 įgulos narių kūnai buvo iškelti ir atpažinti, jie po mirties apdovanoti Rusijos valstybiniais ordinais už drąsą. Įgulos narių šeimoms buvo išmokėti 23 milijonai rublių (700 tūkstančių dolerių tuometiniu valiutų santykiu). Po generalinio prokuroro Dmitrijaus Ustinovo ataskaitos apie tyrimo išvadas, prezidentas V. Putinas 2002 metų liepą nusprendė nutraukti tyrimą nepateikdamas kaltinimų asmenims, atsakingiems už povandeninio laivo ir įgulos žūtį, ir neperduodamas bylos teismui.
Nors Rusijos Vyriausybė turi oficialią versiją, žuvusiųjų artimuosius iki šiol kankina daugybė neatsakytų klausimų. Pagrindinis jų - kas sukėlė sprogimą povandeniniame laive? Taip pat - kodėl apie nelaimę giminės buvo informuoti tik praėjus trims dienoms po tragedijos? Kodėl šalies prezidentas Vladimiras Putinas taip ilgai delsė priimti Rusijai siūlomą tarptautinę pagalbą, nors buvo aišku, kad savomis pastangomis išgelbėti nuskendusiame laive galbūt likusių gyvųjų nepavyks. 2005 metais kelios „Kursk“ įgulos narių šeimos kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, prašydamos, kad tragedija būtų ištirta iš naujo. Artimieji įsitikinę, kad 23 jūreivius, kurie po sprogimo povandeniniame laive liko gyvi, buvo galima išgelbėti. Teismas vis dar ieško įrodymų.
„Kursk“ tragedija buvo apraudama ir Lietuvoje, Šiauliuose, Valentinos ir Adomo Avelių šeimoje. Povandeniniame laive žuvo moters sūnus iš pirmosios santuokos Sergejus Vitčenka. Sužinojusi apie nelaimę moteris nedelsiant išvyko prie Barenco jūros. Daug vilčių ji siejo su Didžiosios Britanijos ir Norvegijos gelbėtojais. „Jiems mūsų vyrai rūpi labiau, negu jie rūpi mūsų Vyriausybei”, - tąkart kalbėjo moteris. Jai buvo pikta, kad Kremlius taip ilgai nepriėmė užsienio pagalbos. Svetlana Kuznecova, prieš dešimtmetį kartu su „Kursk“ nuskendusio 28 metų Viktoro Kuznecovo našlė, interviu BBC sakė: „Nesu 100 procentų tikra, ar kada nors man pasakys, kas iš tikrųjų nutiko. Bus skirtingos versijos, nes tokia mūsų šalis”.
Buvęs Šiaurės flotilės vadas Viačeslavas Popovas teigė, kad Rusijos karinė vadovybė labai daug pasimokė iš šios tragedijos ir buvo įsigyta daug technikos, todėl gelbėjimo galimybės šiandien yra daug geresnės nei prieš dešimtmetį. Tačiau Sankt Peterburgo povandeninių laivų klubo atstovas Igoris Kudrinas jam prieštarauja, teigdamas, kad, nepaisant atnaujintos technikos, per dešimtmetį nė kiek nepasikeitė valdžios požiūris ir reakcija į panašias nelaimes. Tuo metu tik 23 procentai rusų manė, kad valdžia padarė viską, kad išgelbėtų „Kursk“ įgulą. 2010 metais tokių rusų buvo jau 34 proc., o 2020 metais atlikta apklausa rodė, kad jau net 40 proc. visuomenės taip manė. Rusija tuomet atmetė Vakarų valstybių siūlymus padėti ir tik vėliau pakvietė Nyderlandų ekspertus. Tuo metu Rusijos visuomenė kritiškai vertino tokį valdžios neveiklumą, tačiau dabar 28 proc. rusų vertina tai teigiamai. „Jie turėjo reaguoti iškart. Tai buvo padaryta tik po keliolikos valandų nuo nelaimės signalo“, - teigė 55 aukų šeimas teisme gynęs advokatas Borisas Kuznecovas.
tags: #kursko #povandeninio #laivo #avarijos #priezastis