Korozija yra savaiminis metalų irimas, vykstantis dėl cheminės ar elektrocheminės metalų ir aplinkos sąveikos, kurį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Šio vyksmo sustabdyti neįmanoma. Metalų korozija (iš lot. corrosio) - tai metalų irimas dėl fizikinės ir cheminės sąveikos su aplinka, kai metalas pereina į oksiduotą būklę ir praranda jam būdingas savybes. Tipiškiausia korozija - geležies rūdijimas, kurio rūdys yra purios, todėl korozija gali plisti gilyn. Korozijos priežastis yra termodinaminis metalų nestabilumas, todėl gamtoje jie visi yra oksidavęsi, išskyrus taurieji metalai, pavyzdžiui, auksas (Au) ir sidabras (Ag).
Nustatyti korozijos vyksmą galima pagal izoterminio potencialo (Gibso energija) pokytį. Savaime vyksta tik tie procesai, dėl kurių Gibso energija sumažėja. Pavyzdžiui, išnagrinėjus tipinę metalo oksidacijos reakciją 2Me+O2+2H2O → 2Me(OH)2, paaiškėja, kad pavertus magnį, varį ir auksą hidroksidais standartinėmis sąlygomis, 1 metalo molyje Gibso energijos pokytis yra atitinkamai -598, -120 ir +66 kJ. Svarbi ne pati oksidacija, o korozijos greitis.
Korozijos klasifikavimas ir formos
Metalų korozija yra sudėtingas procesas, skirstomas į įvairias kategorijas pagal vyksmo pobūdį ir aplinką.
Pagal metalo irimo pobūdį
- Ištisinė korozija vyksta visame metalo paviršiuje. Ji gali būti tolygioji ir netolygioji.
- Vietinė korozija pažeidžia metalo paviršiuje nedidelius koroduotus plotelius arba taškelius (pitingus), plyšius kristalų sąlyčio vietoje ir kt.
Pagal korozinę aplinką
- Korozija dujinėje aplinkoje, kai metalas koroduoja sausoje aplinkoje, dažniausiai aukštoje temperatūroje.
- Korozija skystoje aplinkoje, kai metalas suyra elektrai nelaidžiuose skysčiuose, skystuose metaluose ir elektrolituose.
- Atmosferinė korozija, kuri vyksta ore.
- Požeminė korozija, vykstanti metalui liečiantis su gruntu (žemėmis, balastu, užpilu ir kt.).
Pagrindinės korozijos formos
Cheminė korozija
Tai metalų jungimasis su sausomis (deguonimi, sieros oksidais, halogenais ir t. t.) arba su skystomis, nelaidžiomis elektrai medžiagomis (nafta, kai kuriais sintetiniais junginiais). Labiausiai paplitusi cheminės korozijos reakcija yra metalų jungimasis su deguonimi. Jau kambario temperatūroje su deguonimi labai greitai reaguoja varis, geležis, aliuminis ir daugelis kitų metalų. Paprasčiausias korozijos pavyzdys yra degenų susidarymas geležies paviršiuje, esant aukštai temperatūrai. Degenų sudėtis priklauso nuo temperatūros. Kad būtų atsparesni korozijai, angliniai plienai paprastai oksiduojami ne aukštesnėje kaip 570° C temperatūroje.
Elektrocheminė korozija
Ši korozija vyksta, kai metalas liečiasi su elektrai laidžiu skysčiu (elektrolitu). Elektrocheminiai procesai sausoje dujinėje aplinkoje ar skystuose neelektrolituose dažniausiai nevyksta. Pavyzdžiui, į naftos sudėtį įeinantys angliavandeniai gryni su metalu nereguoja. Tačiau užtenka nedidelio kiekio priemaišų, ir jų sąveikos procesai labai suaktyvėja. Koroziją ypač aktyvina vanduo, junginiai, kurių sudėtyje yra sieros ir kitų elektrocheminės reakcijos skatintojų.
Statybų sektoriuje problemas kelia elektrocheminė korozija, kuri yra elektrocheminis procesas, kurio metu susidaro makrogalvaninių ir mikrogalvaninių elementų. Metalo paviršiuje susiformuoja anodinių ir katodinių plotelių, atsiranda elektros srovė, o korozijos produktų gali susiformuoti toli nuo jos vietos.
Labiausiai paplitę koroziniai procesai su deguonine depoliarizacija (suaktyvėjusiu anodiniu procesu) taip koroduoja svarbiausi techniniai metalai. Metalų korozija su deguonine depoliarizacija vyksta atmosferoje, vandenyje, druskų tirpaluose, dirvoje ir kitur.
Atmosferinė korozija
Žemės ūkio ir statybos mašinų detales dažniausiai ardo atmosferinė korozija, kurios sparta priklauso nuo oro drėgnumo, temperatūros, saulės radiacijos, oro užterštumo dujomis ir druskomis. Kuo drėgnesnis oras, tuo daugiau drėgmės absorbuojama metalo paviršiuje arba tuo daugiau jos chemiškai sukoncentruojama, t. y. metalo paviršiuje susidaro hidratiniai junginiai ir kristaliniai hidratai.
Atskirai reikia aptarti atmosferinę koroziją, kuri gali vykti sausoje aplinkoje (tai cheminė korozija), šlapioje aplinkoje (aplytos, aprasojusios mašinos, palikti dirbtuvių ar gamyklų teritorijoje įrenginiai) ir drėgnoje atmosferoje. Vandens garai pradeda kondensuotis (daiktų paviršius sudrėksta), kai santykinė drėgmė pasiekia 100 %. Tačiau atlikti tyrimai parodė, kad daugeliu atvejų korozija staigiai padidėja, kai santykinė drėgmė pasiekia apie 70 %. Eksperimentais buvo nustatyta, kad jau esant apie 60 % santykinei drėgmei, metalo paviršiuje susidaro vienos molekulės storio vandens plėvelė. Jei metalo paviršius yra nešvarus, susidaro daug storesnis vandens sluoksnis.
Korozijos greitis drėgnoje aplinkoje labai priklauso nuo atmosferos sudėties. Ypač greitai koroduoja metalai, jei atmosfera užteršta sieros oksidais (SO2 ir SO3) ir sieros vandeniliu (H2S). Tirpdamas vandenyje sieros trioksidas (SO3) sudaro metalams labai agresyvią sieros rūgštį (H2SO4). Šios medžiagos į atmosferą patenka deginant akmens anglį ir mazutą. Sudegus 1 kg akmens anglies, gali susidaryti nuo 8 iki 100 g sieros dioksido. Manoma, kad Lietuvos teritorijoje į atmosferą išmetama per 100 tūkst. tonų sieros dioksido per metus, o perskaičiavus šį kiekį į sieros rūgštį, jis sudarytų per 200 tūkst. tonų.
Dažniausiai nurodomi apsaugos nuo atmosferinės korozijos būdai: tinkamai parinktos metalo dangos ir metalų legiravimas.
Klaidžiojančių srovių sukeliama korozija
Statybininkams ir inžinerinių sistemų montuotojams rūpesčių kelia korozija, kurią suformuoja vadinamosios klaidžiojančios elektros srovės. Jų pasiskirstymas žemėje ar statinyje, intensyvumas ir veikimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie laikui bėgant smarkiai kinta.
Veikiant katodinės saugos įrenginiui, srovės, nutekančios iš anodinio įžeminimo, pasklinda žemėje ir įteka į saugomą įrenginį. Norint apsaugoti ilgus vamzdynus, anodinis įžeminimas neretai įrengiamas kelių kilometrų atstumu. Toks anodinių įžeminimų nutolinimas lemia tai, kad didžiausias klaidžiojančios srovės tankis bus anodinio įžeminimo vietoje. Esant katodinei blogai izoliuotų vamzdynų ar bendrai kelių įrenginių apsaugai, srovės vertė žemėje gali siekti kelias dešimtis ar net šimtus amperų.
Klaidžiojančios srovės, tekančios žeme ir susiduriančios su požeminėmis metalo konstrukcijomis, pasklinda jose, nes konstrukcijų varža - gerokai mažesnė. Dažnai plieniniai ir ketaus vamzdžiai gumos tarpinėmis hermetiškai izoliuojami vienas nuo kito. Tačiau jei potencialo sumažėjimas vamzdyje didelis, klaidžiojančios srovės gali peršokti izoliacinę medžiagą ir tekėti toliau, o anodinėje vamzdžio zonoje vyks intensyvi korozija.
Mikrobinė korozija
Mikrobinei, kitaip - geležies bakterijų, korozijai sumažinti specialių metodų nėra. Specialistai rekomenduoja tiesiog neleisti susidaryti anaerobinėms sąlygoms.
Korozija vandens vamzdynų sistemose
Pagrindinės korozijos formos vandens vamzdynų sistemose yra vidinė ir išorinė korozija. Labiausiai paplitusi vidinė korozija, kuri gali paveikti visų rūšių metalo vamzdžius. Korozijos reiškiniui būtinos kelios sąlygos: metalinė vamzdyno sistema, kurioje cirkuliuoja vanduo, ir sistemoje esantis deguonis.
Sąveikaujant metalui, deguoniui ir vandeniui vyksta korozija, kurią sudaro anodo ir katodo procesai ant metalo paviršių ir sujungimų tarp dviejų ir daugiau metalų rūšių. Anodo reakcija yra paprasčiausias metalo irimas, kai metalas skaidomas į metalo jonus. Katodo procesas yra reakcija tarp deguonies, vandens ir elektronų, kurie buvo išlaisvinti anodo proceso metu. Anodo ir katodo reakcijos atsiranda dėl įvairių priežasčių: įbrėžimų, plyšių, mažų lydinių skirtumų metale ir pan. Koroduoti gali visų tipų metalo vamzdžiai.
Vario įtaka korozijos procesui
Vario įtaka korozijos proceso skatinimui taip pat yra svarbi. Nors vandens tiekimo įmonių tiekiamo vandens sudėtyje vario nėra, nedidelis jo kiekis į vandenį gali patekti iš varinių talpų, vamzdžių ir bakų. Kietųjų dalelių nuosėdos ir sankaupos irgi gali sukelti koroziją, ypač ant horizontaliai sumontuotų vamzdžių ir jungčių dugne. Vario į aušinimo mišinius gali patekti, pavyzdžiui, tirpstant variniams ventiliatorinių konvektorių vamzdeliams - tai formuos nuosėdas ir skatins lokalių korozijos židinių susidarymą vario nusėdimo vietose. Tos dalelės paprastai gali būti ir rūdys arba purvas, priemaišos iš kitų sistemos dalių, kalcio, magnio, silicio junginiai, pavyzdžiui, senoje vamzdyno sistemoje pakeičiant tam tikrą atkarpą.
Korozija priklausomai nuo vamzdžių medžiagos
Galvanizuoto plieno vamzdžiai
Korozija galvanizuoto plieno vamzdynuose atsiranda dėl vandens kokybės, vario vandenyje, purvo (anaerobinių bakterijų) ir didesnės nei 70 laipsnių temperatūros vandens. Karštai galvanizuoto plieno vamzdžiai gali būti naudojami, jei vandens kietumas neviršija 4°dH arba jei jame nėra agresyvių kalkių nuosėdas sudarančių rūgščių. Jeigu vanduo šių sąlygų neatitinka, pirmiausia suskils cinkas, vėliau pradės irti plienas, o šio proceso metu bus matyti rudas vanduo. Tiesa, kol susiformuos visiška korozija - susidarys ertmių - praeis keleri metai, tačiau jei vamzdis su defektais, jame yra įbrėžimų, korozijos procesas gali būti itin greitas - neprireiks nė metų.
Cinkuoti plieniniai vamzdžiai padengiami cinku, kad šis izoliuotų metalą mechaniškai, t. y. apsaugotų nuo agresyvios aplinkos, ir elektrochemiškai - pažeidus dangą. Šiuo atveju koroduoja aktyvesnis, dangą sudarantis metalas. Cinko dangos yra patvarios kietame vandenyje, jame susidaro netirpus cinko karbonatas, cinko paviršių padarantis pasyvų. Pažymėtina, kad cinkas plieną nuo korozijos saugo tik tuomet, jei temperatūra yra ne didesnė kaip 50 laipsnių. Taigi čia iškyla tinkamų vamzdžių pasirinkimo problema, nes legionelės bakterijų dauginimuisi palankiausios sąlygos, kai vandens temperatūra svyruoja nuo 20 iki 45 laipsnių.
Variniai vamzdžiai
Variniai vamzdžiai laikomi itin atspariais korozijai, tačiau ji gali prasidėti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, turbulencijos, susidėvėjimo, įbrėžimų, fliuso panaudojimo. Su turbulencija susijusi korozija įprastai prasideda dėl per didelio tėkmės greičio vamzdžiuose, tad ši problema būdingesnė cirkuliacinėse karšto vandens vamzdžių sistemose. Rekomenduojama neviršyti didesnio tėkmės greičio nei 0,5 metro per sekundę.
Su susidėvėjimu susijusi korozija dėl vamzdžių plėtimosi deformacijų dažnai vyksta kartu su vidine korozija. Norint to išvengti, projektuojant ir montuojant vamzdį būtina jo plėtimąsi nukreipti reikalinga kryptimi. Fliuso perteklius vamzdyje gali sukelti taškinę koroziją. Lituojant fliusu rekomenduojama patepti tik vamzdžio galą, o ne jungties vidų.
Nerūdijančiojo plieno vamzdžiai
Nerūdijančiojo plieno vamzdžiai labai atsparūs vidinei korozijai, tačiau jiems sujungti nerekomenduojamas litavimas arba suvirinimas, nes tai gali sukelti vidinę koroziją. Tokiems vamzdžiams patartina naudoti mechaninius jungčių sujungimus. Nerūdijantis plienas, kurio lydinyje esantis chromas sukuria chromo oksidą - savaime atsinaujinančią metalo paviršiaus plėvelę, visiškai atsparus korozijai.
Korozijos greitis ir jo nustatymas
Nustatant korozijos greitį arba laipsnį, atsižvelgiama į pagrindinius ir šalutinius rodiklius. Pagrindiniai rodikliai:
- Detalės paviršiaus vieneto masės sumažėjimas arba padidėjimas (skaičiuojant per laiko vienetą; šis rodiklis rodo korozijos greitį).
- Korozijos gylis.
- Paviršiaus dalis, pažeista korozijos.
- Korozinių dėmių skaičius paviršiaus ploto vienete.
- Laikas iki pirmųjų korozijos židinių atsiradimo ir kt.
Apsaugos nuo korozijos metodai
Visame pasaulyje daug dėmesio skiriama metalų apsaugai nuo korozijos, nes dėl jos patiriami metalo nuostoliai per metus sudaro apie 10-12 % išlydomo metalo kiekio. Kadangi korozijos priežastys ir rūšys labai įvairios, nėra universalaus metodo metalui nuo jos apsaugoti. Į tarptautinius standartus įtrauktų apsaugos nuo korozijos metodų naudojimas leidžia korozijos nuostolius sumažinti 10-15 proc.
Projektavimo stadija ir tinkamas pasirinkimas
Daugelis klausimų, susijusių su korozija, galėtų būti išsprendžiami dar projektavimo stadijoje, mat konstrukcijos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar teisingai bus parinktas konstrukcinis sprendimas. Projektavimo darbų metu reikėtų apgalvoti, kaip tarp vamzdynų ir elektros srovę turinčių tinklų išlaikyti tinkamus atstumus, taip pat pagalvoti apie elektros nutekėjimą iš netvarkingų elektros šaltinių per betono ar kitas konstrukcijas. Svarbu ir tai, kaip išvengti galingų magnetinių laukų sukūrimo šalia vamzdynų, nes tai gali sužadinti indukcines sroves. Nemažą reikšmę turi ir tinkamas sistemos eksploatavimas. Pasitaiko atvejų, kai netvarkingai prijungiami elektros prietaisai, panaudojant vamzdynus kaip įžeminimą.
Norint apsaugoti nuo korozijos požemines metalo konstrukcijas, ypač svarbu tinkamai parinkti priemones atsižvelgus į korozinį dirvos ir požeminių vandenų aktyvumą.
Renkantis tvirtinimo detales naujo objekto statybai ar esamo renovacijai, dažnas statytojas prioritetą teikia mažiausiai kainai. Netrukus toks pasirinkimas primena apie save įvairių pastato dalių ir konstrukcijų defektais. Tvirtinimo detalės gaminamos iš įvairios žaliavos, gali turėti (ir atskirais atvejais, privalo turėti) tam tikras apsaugines antikorozines dangas. Apie šių detalių tinkamumą skirtingoms konstrukcijoms, montuojamoms skirtingo klimato ir aplinkos sąlygomis turi nusimanyti kiekvienas statytojas. Atsakymą į klausimą „Kokias tvirtinimo detales pasirinkti?“ visų pirma apsprendžia aplinka, kurioje jos bus eksploatuojamos.
Antikorozinių dangų pasirinkimą taip pat lemia ir tvirtinimo detalių naudojimo ilgaamžiškumas bei estetiniai reikalavimai.
Medžiagos parinkimas ir apdirbimas
Norint apsaugoti nuo korozijos, reikia tinkamai parinkti metalą. Labai svarbu tinkamas metalo apdirbimas. Netinkamai jį apdirbus gali prasidėti korozija (austenitinių plienų tarpkristalinė korozija). Korozijos priežastis gali būti ir struktūriniai suvirinto metalo pokyčiai, nes nevienalytėje struktūroje susidaro potencialų skirtumas. Korozija priklauso ir nuo gaminių konstrukcijos, ypač kai juos veikia atmosfera.
Plieno gaminiams apsaugoti nuo korozijos dažniausiai vartojamas aliuminis, silicis ir chromas.
Paviršiaus apdirbimas
Kuo glotnesnis paviršius, tuo metalas atsparesnis korozijai. Ant šiurkštaus paviršiaus nusėdusiose dulkėse kaupiasi drėgmė, sukelianti koroziją, sunkiau susidaro apsauginės oksidų plėvelės.
Metalų paviršiaus dengimas korozijai atspariomis medžiagomis
Tai vienas veiksmingiausių ir dažniausių kovos su korozija būdų. Šiuo metu kovai su korozija yra naudojamos įvairios priemonės. Gaunami chemiškai atsparūs lydiniai, metalų paviršius padengiamas metalinėmis ir nemetalinėmis dangomis. Populiariausios, be abejo, yra tradicinės cinkuotos plieninės tvirtinimo detalės. Antikorozinės cinko dangos veikimo principas pagrįstas cinko sluoksnio plonėjimu, priklausomai nuo aplinkos agresyvumo. Detalių ilgaamžiškumas tiesiogiai priklauso nuo cinko storio.
Parenkant dengiamąją medžiagą, atsižvelgiama į tai, kokį korozinį, mechaninį ir šiluminį poveikį patirs gaminys. Metalo dangos daromos įvairiai:
- Cheminiu nusodinimu - metalinės dangos nusodinimas cheminiu, bet ne elektrolitiniu būdu. Cheminio nusodinimo būdu dažniausiai sudaroma nikelio danga. Ji nusodinama redukuojant nikelio jonus natrio arba kalio hipofosfitu. Ši danga neakyta, o pakaitinta iki 600 °C temperatūros būna tokia pat kieta kaip ir chromo danga; be to, ši danga atspari korozijai.
- Elektrolitiniu nusodinimu - procesas, kai danga gaunama ant metalo (katodo) elektros srovei tekant ištirpintu ar išlydytu elektrolitu, turinčiu nusodinamo metalo jonų.
- Difuziniu apdirbimu - danga, gaunama įsotinant metalo paviršinį sluoksnį metalu arba nemetalu dėl tarpusavyje vykstančios difuzijos.
- Metalizacija - detalių paviršiaus padengimas plonu metalų ar jų lydinių sluoksniu. Išlydytas metalas ar metalo milteliai suspaustu oru arba inertinėmis dujomis išpurškiami ant specialiai paruošto detalės paviršiaus. Pagal energiją metalizacija skirstoma į dujinę, elektrolankinę, induktyvinę ir plazminę. Dengiamieji paviršiai dažniausiai metalizuojami cinku, aliuminiu, variu, anglimi ir nerūdijančiu plienu. Plienui apsaugoti nuo atmosferinės korozijos pakanka 0,05-0,1 mm storio cinko dangos.
- Karštuoju būdu - dangos daromos įmerkiant gaminį į išlydytą metalą. Šitaip plienas dengiamas išlydytu cinku (cinkuota skarda, viela) ir kt.
- Plakiravimo būdu - dengiamojo metalo paviršius padengiamas apsauginio metalo lakštais karštai valcuojant arba presuojant, panaudojant sprogimo energiją.
Metalų junginių dangos
Metalų junginių dangos dažniausiai susidaro vykstant cheminėms reakcijoms, sukuriamos oksidavimu, chromatavimu, fosfatavimu.
- Oksidavimas - procesas, kuriam vykstant, metalo paviršiuje susidaro oksidinė danga. Oksiduojama terminiu, gariniu - terminiu, cheminiu ir elektrocheminiu būdu. Plieno gaminys veikiamas bet kokiais oksidatoriais. Labiausiai paplitęs būdas yra dirbinių nardinimas į druskų nitratų tirpalą maždaug 140 °C temperatūroje. Kartais oksidavimas vadinamas juodinimu, nes dirbinys pasidaro melsvai juosvas. Be plieno, oksiduojami aliuminis, magnis ir jų lydiniai. Šiuo būdu gaminiai apsaugomi nuo atmosferos poveikio (įvairūs įrankiai, prietaisai). Dažniausiai oksiduojamos spyruoklės, nes nuo kitų dangų gali pasikeisti jų mechaninės savybės.
- Chromatavimas - chromatinės dangos sudarymas ant metalo paviršiaus chromo junginių tirpaluose. Chromatavimo tirpalas gaunamas chromo anhidridą tirpinant vandenyje. Chromatavimo proceso skatinimui į tirpalą įmaišoma sieros rūgšties.
- Fosfatavimas - netirpaus fosfatų sluoksnio sudarymas ant metalo paviršiaus fosfatų tirpaluose. Plieninės detalės dengiamos netirpia ortofosfatinės druskos plėvele.
Nemetalinės dangos
Nemetalinės dangos būna neorganinės ir organinės.
- Neorganinės dangos - emalio, metalo keramikos ir kitokios dangos. Emalių būna paprastų ir atsparių kaitrai. Paprastųjų emalių dangos sudaromos išlydant metalinių dirbinių paviršiuje kai kurias mineralines dangas: borosilikatinį stiklą, boraksą, putnagą, kriolitą ir kt. Šios dangos atsparios neorganinėms ir organinėms rūgštims, silpniems šarmų tirpalams ir atmosferinei korozijai. Metalo keramikos dangos gaunamos pridėjus metalų į oksidus ir sunkiai lydžius junginius. Ja dengiant metalus, acetileno ir deguonies masė purškiama liepsnoje arba plazminio purškimo būdu.
- Organinės dangos - naudojami tepalai, lakai, dažai, emaliai ir dervos. Tepalai - tai paprasčiausia danga, laikinai sauganti metalus nuo korozijos. Vartojami mineraliniai, parafino tirpalai, vazelinas, bitumas ir kiti tepalai. Lakai - tai džiūvančių aliejų, dervų arba celiuliozės esterių koloidiniai tirpalai lakiuose organiniuose tirpikliuose (benzine, acetone, benzole ir kt.) Kartais į juos dedama pigmentų. Dažai ir emaliai yra neorganinių pigmentų suspensija plėvelę sudarančiuose organiniuose skysčiuose: pokoste, aliejuje ir dervos mišinyje. Dažai ir emaliai dažniausiai saugo metalus nuo atmosferinės korozijos. Dervų dangos labai atsparios korozijai. Metalų ir jų gaminių laikinajai saugai nuo korozijos - o tai dažnai taikoma žemės ūkio technikos saugojimui tarp darbų sezonų, ilgesniam laikui sustabdžius įrenginius, saugant atsargines dalis ir kt.
Protektorinė apsauga
Metalų apsaugai nuo korozijos taip pat yra naudojami protektoriai, kurie yra gaminami iš aktyvesnio metalo (cinkas, magnis, aliuminis) negu metalas, kurį norima apsaugoti.
Inovatyvios apsaugos nuo korozijos technologijos
Dėl elektrocheminės korozijos, tvirtinamų metalinių statybos elementų ir tvirtinimo detalių metalas turi būti vienodas.
- „M-Fusion‟ - tai aplinkai nekenksminga gamybos technologija ir saugesnė apsauga nuo rūdžių. Skirtingai nuo tradicinės apsaugos nuo rūdžių - cinkavimo, „M-Fusion‟ technologijoje nenaudojamas chromas ir kiti toksiški šlako produktai, kenkiantys aplinkai. „M-Fusion‟ technologijos principas: tvirtinimo detalės kartu su cinko milteliais įdedamos į būgną, veikiant slėgiui geležis ir cinkas pasiekia tą pačią temperatūrą, cinkas tirpsta geležyje ir sukuria itin patvarią apsaugą nuo rūdžių. „M-Fusion‟ danga tinkama naudojimui C4 aplinkoje. Šio produkto kaina atitinka karšto cinkavimo detalių kainą, tačiau užtikrina didesnę apsaugą nuo rūdžių ir ilgesnį tarnavimo periodą.
- „CorrSeal‟ - kokybiška alternatyva A2 klasės nerūdijančio plieno sraigtams C4 aplinkoje.
Parenkant tvirtinimo detales naudojimui vidaus patalpose dažnai atsižvelgiama į estetinius reikalavimus. Tokiais atvejais parenkamos plieninės tvirtinimo detalės su spalvoto metalo dangomis (Cinkas, Kadmis, Alavas, Nikelis, Chromas) ar nemetalinėmis (dažai, emalė, lakai, polimerai) dangomis. Estetiniai reikalavimai lauko tvirtinimo sąlygomis dažniausiai lemia blizgaus cinkavimo EN ISO 2081 su papildoma dažų danga detalių pasirinkimą.
Vinių galvutės ir jų apsauga nuo rūdijimo
Vinies galvutė - praplatėjęs galas, skirtas kalimui ir ištraukimui suimant replėmis ar užkabinant viniatraukiu. Vinys paprastai įkalamos plaktuku smogiant į galvutę, kad smūgio kryptis sutaptų su vinies išilgine ašimi. Jei smūgis įstrižas, vinis gali sulinkti ar visiškai užlinkti. Kartais vinių galvutės specialiai užlenkiamos (pvz., jei vinys yra per ilgos, ir sukalant visą vinį jos smaigalys pasirodytų kitoje lentos pusėje).
Kitas būdas vinims kalti - kalti naudojant specialų vinių kalimo pistoletą. Tokie pistoletai gali būti pneumatiniai (vinys iššaunamos suspausto oro užtaisu) ar parakiniai (vinis iššaunama specialiu bekulkiu šoviniu).
Vinių istorija
Vinys buvo naudojamos dar senovės Romoje. Iki XVIII a. vinis rankiniu būdu kaldavo kalviai. 1590 m. Anglijoje imta naudoti specialias mašinas (specializuoti vandens „malūnai“, vandens varomos mašinos, vadintos slitting mills), kurios gamino vienodo skerspjūvio strypelius. XIX a. buvo sukurtos mašinos, kurios gamindavo visiškai pabaigtas vinis, todėl rankinės gamybos vinių verslas XIX a. pabaigoje smuko. XVIII a. pabaigoje Šiaurės Amerikoje ėmė naudoti „kirstas“ vinis. Šias vinis speciali mašina iškirsdavo iš plieno lakštų (pradžioje - iš geležies lakštų). Tokias vadindavo „kvadratinėmis vinimis“ (square nails), kadangi jos paprastai būdavo daugmaž kvadratinio skerspjūvio.
Vinių tipai
Egzistuoja įvairių tipų vinys, pritaikytos skirtingiems poreikiams:
- Dantytoji vinis
- Įvijinė vinis
- Sraigtinė vinis
- Suktoji vinis
- Užlenkiamoji vinis
- Vinis su pertraukta įvija
- Vinis su žiediniais rantais
Korozijos aplinkos kategorijos (pagal ISO 445)
Siekiant tinkamai parinkti tvirtinimo detales, svarbu įvertinti aplinkos korozijos agresyvumą. Tarptautinis standartas ISO 445 (Palety pro manipulaci s materiálem - Slovník) apibrėžia aplinkos kategorijas:
- C3 - Lauke, kaimo arba miesto aplinka, kur tarša maža.
- C4 - Lauke, kaimo arba miesto aplinka, kur teršalų koncentracija vidutinė ir/arba jūros vandens druska.
- C5-M - Pajūrio zonos.
- C5-I - Lauke, teritorijos, kur yra didelė pramoninė tarša (pvz., netoli naftos chemijos, anglies pramonės gamyklų (< 1 km); arti kelių, barstomų ledo tirpinimo druskomis).
tags: #viniu #galvuciu #rudijimas