Troleibuso vairuotojo profesijos esmė ir atsakomybės
Troleibuso vairuotojo profesija yra neatsiejama nuo viešojo transporto sistemos, užtikrinančios patogų ir saugų keleivių susisiekimą miestuose. Tai - atsakingas darbas, reikalaujantis ne tik techninių įgūdžių, bet ir kantrybės bei profesionalumo.
Pagrindiniai reikalavimai ir savybės
Pagrindinė troleibuso vairuotojo užduotis yra teikti kokybiškas keleivių vežimo paslaugas. UAB „Vilniaus viešasis transportas“, siekdama užtikrinti viešojo transporto paslaugų keleivių patirties lyderystę Vilniaus regione, pabrėžia tam tikras savybes ir įgūdžius. Bendrovės darbuotojai vadovaujasi profesionalumo, pagarbos, bendradarbiavimo, atsakomybės ir orientacijos į rezultatus principais.
Kaip tapti troleibuso vairuotoju: mokymai ir kvalifikacija
Kvalifikacijos įgijimas ir mokymo procesas
Prie troleibuso vairuotojų komandos kviečiami prisijungti asmenys, turintys B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tačiau neturintys darbo patirties viešajame transporte. Norintieji įgyti troleibuso kategoriją (T kat.) privalo pereiti pilnus mokymus vairavimo mokykloje, apimančius tiek teorinius, tiek praktinius užsiėmimus.
Būsimieji troleibuso vairuotojai teorinių užsiėmimų metu mokomi troleibuso sandaros, techninės eksploatacijos, darbuotojų saugos, kelių eismo taisyklių, saugaus eismo, teisinių žinių bei keleivių vežimo vietinio susisiekimo maršrutais reikalavimų.
Praktinis mokymas vyksta dviem etapais: pirmasis etapas - troleibuso vairavimas mokymo aikštelėje, kurio trukmė - 1,2 savaitės; antrasis etapas - stažavimasis su keleiviais realaus eismo sąlygomis, kurio trukmė - 3,8 savaitės. Bendra praktinio mokymo trukmė siekia 5 savaites.
Dokumentai, reikalingi egzaminams „Regitroje“
Norint laikyti T kategorijos vairavimo egzaminus AB „Regitra“, reikalingi šie dokumentai:
- Asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas su asmens kodu (pvz., pasas, tapatybės kortelė).
- Pirmos pagalbos kurso pažymėjimas (PP-014).
- Medicininė sveikatos pažyma (II-a grupė).
- Turimas vairuotojo pažymėjimas (B kat.).
- Vairavimo mokyklos kursų pažymėjimas.
Darbo sąlygos ir atlygis: ką siūlo darbdaviai?
UAB „Vilniaus viešasis transportas“ neseniai pasidalino darbo skelbimu, kuriame bendrovė savo komandai ieško troleibuso vairuotojų.
Siūlomas atlygis ir papildomos naudos
Skelbime akcentuojamas „konkurencingas atlygis“: 10,44 €/val. (neatskaičius mokesčių), be to, numatomi kiti priedai bei papildomos naudos. Bendrovė teigia vertinanti patirtį ir užtikrinanti geriausias darbo sąlygas Vilniuje, siekdama, kad gaunamas atlyginimas motyvuotų vairuotojus ne tik finansiškai, bet ir skatintų dirbti kokybiškai.
Be bazinio atlygio, darbo skelbime taip pat nurodomos šios naudos:
- Nemokami vairavimo kursai, suteikiantys galimybę įgyti troleibuso vairuotojo kvalifikaciją.
- Mokymo metu mokama 1500 Eur stipendija.
- 1000 € premija po 3 darbo mėnesių.
- Stabilus ir ilgalaikis darbas bendrovėje.
- Kintamoji atlygio dalis, priklausanti nuo mėnesio rezultatų.
- Papildomų naudų paketas.
- Darbo uniforma.
- Kartu su stažu augančios atostogos.
- Lankstūs darbo grafikai (pagrindinis darbo grafikas - 4 darbo dienos ir 2 poilsio dienos, tačiau grafikai ir kitos sąlygos derinamos darbo pokalbio metu).
- Sveikatos draudimas po bandomojo laikotarpio.
Miestiečių reakcija į siūlomą atlyginimą
Nepaisant siūlomų naudų, vilniečiams užkliuvo troleibuso vairuotojui siūlomas atlyginimas, ypač skelbime vartojamas žodis „solidus“. Gyventojai paskaičiavo, kad 10,44 €/val. neatskaičius mokesčių siektų maždaug 7 eurus į rankas kas valandą. Tokiu atveju mėnesinis atlyginimas galėtų siekti apie 1100 - 1200 eurų į rankas. Šie skaičiai sukėlė diskusijas socialiniuose tinkluose:
- „Šiaip jau už šį darbą tai atlyginimas gerokai per mažas. Turėtų prasidėti nuo 2000 € į rankas. Keliais šimtais € daugiau už minimalų tikrai nėra solidus atlyginimas“, - rašo gyventojai.
- „Atskaičius nesveikus mokesčius lieka apie 1200 į rankas. Ir čia yra solidus atlyginimas?“ - retoriškai klausia žmonės.
- „Jūs rašykite atskaičius kiek už valandą? Ir be priedų. Tada bus galima galvoti“, - piktinasi kitas miestietis.
- „Žmonės vežioti ir tik 10 eurų? O Suomijoje, Danijoje kiek?“ - klausia vilniečiai.
Troleibuso vairuotojo kasdienybė ir asmeninės istorijos
Troleibuso vairuotojo darbas pasižymi ne tik atsakomybe, bet ir specifine kasdienybe, kurioje persipina ankstyvi rytai, nuotykių kupinos kelionės ir nuolatinis bendravimas su miestu. Šią profesiją dažnai pasirenka tie, kuriems viešasis transportas - ne tik darbas, bet ir aistra.
Šeimos tradicija: Manto Kėvelaičio pavyzdys
Ryškus pavyzdys - Mantas Kėvelaitis, kurio tėvai taip pat yra troleibuso vairuotojai. Manto mama Zita troleibusą vairuoja nuo 1982 metų, o tėtis Algimantas - kiek trumpiau.
Vaikystės svajonė ir profesijos pasirinkimas
Mantas troleibusais domėjosi nuo pat vaikystės, galbūt net nuo penkerių metų. Jo mama Zita juokiasi prisiminusi, kad ir ją pačią troleibusai žavėjo nuo mažens. „Nuo mažens jais važinėdavau. Būdavau dar mažytė, bet nusiperku bilietą ir važiuoju. Po vidurinės atėjau dirbti, baigiau kursus, išmokau vairuoti“, - pasakoja Zita.
Būtent troleibusai supažindino ir Manto tėvus, kai Algimantas, grįžęs po tarnybos sovietų armijoje, atėjo dirbti vairuotoju. „Aš - ne kaunietis, esu iš Suvalkijos. Grįžęs po armijos gyvenau pas mamą kaime, o Kaune gyveno dėdė. Jis mane atsivežė į Kauną, bet net negalvojau, kad dirbsiu troleibuso vairuotojo. Bet kartą pasakė: tau darbą suradau. Pradėjau mokytis ir man patiko. Susipažinome su Zita“, - prisimena Algimantas.
Mantas nuo pat vaikystės stebėjo tėvų darbą. Zita sako, kad kai sūnus pradėjo mokytis vairuoti troleibusą, mokytis jam nelabai buvo ką - jis puikiai išmanė, kaip važiuoja troleibusas, turėjo daug žinių apie kontaktinį tinklą. „Tiek buvo jau išmokęs, kad net nežinau, ką naujo galima išmokti“, - teigia mama.
Algimantas prisimena, kad sūnus labai dažnai būdavo šalia jo ir kartu važiuodavo. „Labiausiai jam patikdavo važinėtis vakare, kai mašinų nėra, lauke tamsu ir dega miesto šviesos.“ Mantas pats pasakoja: „Save atsimenu gal nuo penkerių metų. Pamenu, kad ėjau į darželį, o grįžęs, jei tėvai dirbo vakarinėje pamainoje, brolio telefonu paskambindavau tėčiui ir klausdavau, kada jis bus tam tikroje stotelėje ir kad brolis mane į tą stotelę atvestų. Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau. Kai troleibusai dar buvo seni - būdavau su juo kabinoje arba tiesiog sėdėdavau ant sėdynės. Jau kai mokiausi mokykloje ir jei nesisekdavo pamokoje, irgi su tėvais važiuodavau troleibusu arba eidavau ką nors, susijusio su troleibusais, pafilmuoti, pafotografuoti ir taip atsipalaiduodavau.“
Nors Zita netikėjo, kad sūnus pasuks jų pėdomis, Mantui tas noras taip ir nepraėjo. „Nors, kai pagalvoju, juk jis vaikystėje net piešdavo troleibusus“, - priduria ji. O Manto tėtis, atvirkščiai, galvojo, kad sūnus šią profesiją pasirinks.
Mokymosi procesas ir šeimos patarimai
Kai Mantui suėjo 20 metų, jis pradėjo mokytis šios profesijos, o sukakus 21-iems - jau dirba. Jis teigia, kad procesas nebuvo sudėtingas. „Išsilaikiau egzaminą „Regitroje“, kartu su egzaminuotoju teko troleibusu pravažiuoti 45 minutes. Prieš tai - teorija, dvidešimt pamokų važinėjant po miestą. Vėliau, kad galėčiau savarankiškai važiuoti, teko stažuotis - kartu su patyrusiais vairuotojais pravažiuoti visus Kauno troleibusų maršrutus“, - pasakojo Mantas.
Mantas stažavosi tiek su mama, tiek su tėčiu, tiek su kitais vairuotojais. Paklaustas, su kuo važiuoti jam buvo ramiau, kiek pamąstęs svarsto, jog su tėčiu, mat jis turi daugiau kantrybės ir labiau pasitiki. „Mama, kaip pasakyt, duoda daugiau patarimų. Bet tai irgi nėra blogai“, - priduria Mantas.
Iššūkiai ir nuotykiai troleibuso vairuotojo darbe
Nors troleibuso vairuotojo darbas gali būti komfortabilus, jis taip pat kupinas įvairių iššūkių ir netikėtumų, pradedant ankstyvais rytais ir baigiant techniniais gedimais kelyje.
Profesijos kasdienybė: nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro
Troleibuso vairuotojo darbo diena, kai jis dirba rytinėje pamainoje, darbo dienomis prasideda kelios minutės po ketvirtos ryto, savaitgaliais - apie penktą. Tuo laiku jau reikia išvažiuoti savo maršrutu, tad keltis tenka labai anksti. Nors darbas nėra labai paprastas vien dėl to, kad tenka ir labai anksti keltis, ir vėlai grįžti į namus, priklausomai nuo pamainos, šeima sako, kad prie to įprantama.
Džiugina ir automobilių vairuotojai, kurie elgiasi mandagiai ir iš vadinamųjų stotelių „kišenių“ leidžia išvažiuoti troleibusams. Be to, vis dažniau kauniečių, ypač savaitgaliais, automobilius keičia į viešąjį transportą.
Techniniai niuansai: senieji ir naujieji troleibusai
Šiuolaikinį troleibusą vairuoti yra komfortabilu. Pasak Manto, visi Kaune esantys troleibusai yra nauji ir patogūs tiek vairuotojams, tiek keleiviams. Tačiau anksčiau situacija buvo kitokia.
„O seniau taip nebuvo. Pamenu, kai kas nutinka su troleibuso laidais, man teko net ant jo stogo lipti. Virvė užsikabino. Senuose troleibusuose buvo tokios specialios kopėtėlės. Dabar taip elgtis jau negalima“, - prisimena Zita.
Ji taip pat prisimena, kad apledėjus laidams važiuoti negalima - tekdavo stovėti net po valandą. Naujuose troleibusuose yra įrengtos vaizdo kameros, jie - kur kas patogesni, žemagrindžiai, stabiliau stabdo, ir galiausiai - troleibusai yra švarūs.
Apibendrintai, vairuoti troleibusą nėra sudėtinga, būtent dėl šios priežasties šį darbą renkasi daugiau moterų. „O autobusus moterys vairuoja rečiau. Troleibuse, pavyzdžiui, nereikia rūpintis variklio skyriumi“, - pastebi Zita.
Pirmosios savarankiško darbo dienos ir netikėtumai
Mantas pasakoja, kad pirmąją savarankiško darbo dieną jaudulys buvo, tačiau tai - visiškai suprantama ir normalu. „Pirmą kartą važiavau 14-uoju maršrutu, nuo Islandijos plento iki centro ar atgal. Gavau naują troleibusą, naujausią, koks yra Kaune. Sekėsi neblogai, suprekiavau 29 eurus. Ne visi turi korteles, todėl perka bilietus jau troleibuse. Tada buvo šeštadienis, nemažai šeimų su vaikais važiavo į centrą“, - savo įspūdžiais dalijasi Mantas.
Antrąją darbo dieną iš ryto snigo. „Troleibusas sveria apie 12 tonų. Stabdymo kelias ilgesnis, todėl svarbu laikytis atstumo, atsargiau važiuoti ties pėsčiųjų perėjomis“, - pabrėžia Mantas. Be to, antrąją darbo dieną nukrito troleibuso „ūsai“. Tačiau, sako Mantas, jam tokie dalykai streso nekelia: „Nubėgau ir sutvarkiau. Truko gal pusė minutės.“
Per ilgus darbo metus, prisimena Zita, buvo ir nuotykių. Pavyzdžiui, kai pasuki ne ten, kur reikia. „Tada keleiviai klausia: kur jūs čia važiuojat? Per tiek darbo metų tikrai visko nutiko.“ Būta nuotykių ir su keleiviais, kuomet pataikydavo įlipti ne į to maršruto autobusą, ypač važiuojant nuo Kauno klinikų: „Ten žmonėms, ypač iš kaimo, susigaudyti tikrai sunkiau.“
Vairavimas - daugiau nei darbas
Mantas sako kartais iš kolegų sulaukiantis klausimo, kodėl pasirinko tokią profesiją ir galbūt privertė tėvai. „Bet niekada nebuvo taip, kad tėvai mane verstų. Man važiuoti troleibusu yra atsipalaidavimas, o vairuoti jį labiau pomėgis, o ne darbas. Aš ne tik vairuoju troleibusą, turiu savo kanalą „YouTube“, kur keliu įvairų su troleibusais susijusį turinį. Žinoma, filmuoti būtų galima ir daugiau, tačiau viskam reikia laiko“, - teigia jaunas vairuotojas.
tags: #troleibusa #vairuoja #vyr