Sąvoka „posūkis“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes, apimančias tiek fizinį judėjimą, tiek abstraktų pasikeitimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime „posūkio“ sampratą ir pristatysime pagrindinį lietuvių kalbos norminimo šaltinį - „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (DŽ), iš kurio ir paimtos aptariamos apibrėžtys.
Sąvoka „Posūkis“: reikšmės ir pritaikymas
Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, žodis „posūkis“ (sm. (1)) apibrėžiamas keliais aspektais:
Tiesinė reikšmė: fizinis pasisukimas
Pirmiausia, posūkis reiškia pasisukimą, sukinį. Pavyzdžiui, „Petras kaukštelėjo kulnais, padarė šaunų posūkį ir išėjo iš kambario“. Taip pat šis terminas apibūdina kelio pasisukimą, lankstą ar vingį. „Šoferis, padaręs per daug staigų posūkį, nuriedėjo į griovį“. Kiti pavyzdžiai iliustruoja šią reikšmę: „Staigus plento posūkis į kairę - ir slėnis“, „Ūkvedys išdardėjo dykomis iš kiemo, posūkyje tik neužkliudęs grįžtančio Deksnio“, „Geležinkelis ties ta vieta darė posūkį“. Su posūkiu susiję ir netikėti įvykiai: „Per posūkį kažkas iš traukinio iškrito“, „Vežimai dingo posūkyje“, „Ties posūkiu susidūriau su senele“.
Perkeltinė reikšmė: esminis pokytis
Perkeltine prasme posūkis reiškia griežtą kokio reiškinio, proceso pasikeitimą, persilaužimą, lemiamą momentą. Pavyzdžiui, „Spalio revoliucija pasaulinėje žmonijos istorijoje reiškia pagrindinį posūkį nuo senojo, kapitalistinio pasaulio į naująjį, socialistinį pasaulį“. Šis žodis vartojamas ir asmeniniame gyvenime: „Jam atrodė, kad tai bus kažkoks lemiamas posūkis jo gyvenime“. Politiniame kontekste taip pat sakoma: „Po to ryžtingo Nėries idėjinio posūkio į kairę buržuazija pradėjo ją pulti, šmeižti ir terorizuoti“.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (DŽ): svarbiausias kalbos norminimo šaltinis
Aptartos „posūkio“ reikšmės paimtos iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (DŽ), kuris daugiau kaip pusę amžiaus yra svarbiausias mūsų kalbos žodžių norminamasis ir teikiamasis leidinys. Vyriausiasis 7-ojo pataisyto ir papildyto leidimo redaktorius yra Stasys Keinys. Šis leidinys, išleistas Vilniuje, Lietuvių kalbos institute 2012 metais, sudaro XXVI, 969 puslapius.
Žodyno paskirtis ir vartotojai
Nuo pat pradžios DŽ buvo ir yra bendrasis žodynas, skirtas visiems bendrinės kalbos vartotojams, taip pat tiems, kurie jos dar tik mokosi ar kitus moko. Jame aprėpiamos visos tautos, apskritai Lietuvos žmonių ir valstybės gyvenimo sritys. Buvo stengtasi iš šimtų tūkstančių kalbos žodžių atrinkti daugeliui reikalingą ir plačiau vartojamą žodyno klodą. Tas klodas, kurį šiame leidime sudaro per 75 tūkstančius žodžių, bent kelis kartus viršija kiekvieno atskiro kalbos vartotojo žodyną. Taip yra todėl, kad tautos žodyną sudaro visų kalbos vartotojų žodynai - nuo pačių mažiausiųjų iki brandžiausių senelių, nuo nemokytų iki mokyčiausių rašto žmonių, nuo elgetų iki pačių didžiųjų turtuolių, tiek gyvenančių Tėvynėje, tiek kituose kraštuose.
DŽ teikiniai daug metų yra bendrinės kalbos pavyzdys - jų mokoma mokyklose, jais remiamasi kituose žodynuose, knygų ir kitų spausdinamų dalykų leidyboje, bažnyčiose, visame viešajame tautos ir valstybės gyvenime. Svarbu, kad bendroji kalbos teikybos kryptis - saugoti kalbos savitumą, gyvumą, teikinių pastovumą - išlieka ir liktų nepakitusi.
Žodyno evoliucija: leidimų istorija
DŽ yra trijų kalbininkų kartų kūrinys, nuolat tobulinamas ir plečiamas.
Pirmieji leidimai (1954-2000 m.)
- 1954 m. išėjo pirmas DŽ leidimas, į kurį buvo sudėta apie 45 tūkstančius žodžių. Žodyno redaktorių kolegiją sudarė J. Balčikonis, J. Kabelka, K. Korsakas, J. Kruopas (atsak. redaktorius), B. Larinas, A. Lyberis ir K. Ulvydas.
- 1962 m. pirmas leidimas (žodyne nurodyta kaip antra laida) su uždengtomis tarybinės ideologijos vietomis buvo išleistas Amerikos lietuvių Čikagoje.
- 1972 m. buvo išleistas antras papildytas DŽ leidimas, apimantis apie 60 tūkstančių žodžių. Jį redagavo J. Kruopas (atsak. redaktorius), A. Lyberis, D. Lukšys, J. Paulauskas, J. Senkus ir K. Ulvydas.
- 1993 m. pasirodė trečias pataisytas ir papildytas leidimas, kuriame yra sudėta apie 75 tūkstančiai žodžių. Jo redaktorių kolegiją sudarė St. Keinys (vyriausiasis redaktorius), J. Klimavičius, J. Paulauskas, J. Pikčilingis, N. Sližienė, K. Ulvydas ir V. Vitkauskas.
- 2000 m. išėjo ketvirtas DŽ leidimas, kuris iš esmės buvo pakartotas trečias žodyno leidimas, tik su pataisytomis pastebėtomis korektūros klaidomis. Todėl ir redaktorių kolegija įrašyta ta pati.
Elektroninės versijos ir nauji leidimai (2002-2006 m.)
- 2002 m. buvo išleista ketvirtojo leidimo kompaktinė plokštelė.
- 2003 m. pasirodė elektroninis žodyno variantas, papildytas aiškinamąja svarbiausių Lietuvos ir pasaulio vietovardžių dalimi, kurią sudarė vietovardžių tyrinėtojas L. Bilkis.
- 2003 m. gale buvo išleistas penktas iš naujo redaguotas, pataisytas ir papildytas vien elektroninis DŽ leidimas (kompaktinės plokštelės pavidalu su knygelėje išspausdintu įvadu, metodiniais patarimais bei darbo su kompiuterių programa aprašymu). Jame pateikta apie 80 tūkstančių žodžių (kartu su atskira maždaug 3000 Lietuvos ir pasaulio vietovardžių dalimi). Jį redagavo ir rengė St. Keinys (vyriausiasis redaktorius), L. Bilkis, J. Paulauskas ir V. Vitkauskas. Šis Švietimo ir mokslo ministerijos remtas leidimas buvo skirtas šalies mokykloms.
- 2006 m. (įrašyti 2006 m. po ketverių metų) vartotojus pasiekė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės remtas šiek tiek pataisytas šeštas (trečias elektroninis) DŽ leidimas. Jo redaktorių kolegija buvo ta pati: St. Keinys (vyriausiasis redaktorius), L. Bilkis, J. Paulauskas ir V. Vitkauskas.
Septintasis leidimas (2012 m.)
Dabartinis, jau septintas (penktas knygos pavidalo), DŽ leidimas yra rengtas iš šešto leidimo plokštelės, tačiau nuo jos gerokai skiriasi. Jame:
- Kaip ir ankstesniuose knyginiuose žodyno leidimuose, būdingiausių darybos tipų išvestiniai žodžiai įprasta tvarka dedami į vieną straipsnį su pamatiniu žodžiu.
- Išmesti pavyzdinei bendrinei kalbai neteikiami žodžiai (dėti su pažyma ntk.).
- Atsisakyta dalies pasenusių ir retesnių regioninių žodžių (su psn. ir reg. pažymomis).
- Suderinti su dabartine (2012 m.) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų redakcija kirčiavimo teikiniai (juos derino V. Kavaliauskas).
Visą šio DŽ leidimo tekstą pagal D. Liutkevičienės ir Z. Šimėnaitės parengtas nuostatas tvarkė Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre sudaryta grupė - Z. Šimėnaitė (ji ir darbų vadovė), A. Gaidienė, A. Gritėnienė, R. Mikelionytė, R. Statkevičiūtė ir J. Urbanavičienė. Žodyno naujų žodžių priedą sudarė D. Liutkevičienė, peržiūrėjo R. Šimėnaitė.
DŽ reikšmė ir nauda
Šis po dvylikos metų knygos pavidalu leidžiamas DŽ leidimas Švietimo ir mokslo ministerijos rūpesčiu yra skiriamas Lietuvos ir kitų šalių, kuriose mokomasi lietuviškai ar lietuvių kalbos, mokykloms. Juo naudosis lietuvių kalbos mokytojai ir dėstytojai, tiek norėdami pasitikslinti rūpimus teikinius, tiek numatydami ir sudarydami mokomąsias užduotis. Mokiniams ir studentams žodynas padės pažinti kalbą, ugdyti ir plėtoti savo pačių kalbą, taip pat atlikti įvairias kalbos užduotis.
Žodyne nemažai yra visų mokomųjų ir dėstomųjų dalykų žodžių, terminų, taisyklingų pasakymų, tad juo vaisingai gali būti remiamasi bet kuriam dalykui mokyti, mokytis bei dėstyti. Tai reiškia, kad žodynas pagelbės norintiems taisyklingai kalbėti per visų dalykų pamokas, paskaitas ar pratybas. Be to, šis leidimas, kaip ir ankstesnieji, turėtų būti naudingas visiems Lietuvoje ir kituose kraštuose gyvenantiems bendrinės lietuvių kalbos vartotojams ir jos besimokantiems. Jis ir toliau bus nuolatinis ir patikimas viešosios informacijos priemonių, vaikų ir jaunimo įstaigų, meno, kultūros, sveikatos apsaugos darbuotojų, vertėjų, redaktorių, dvasininkų, mokslininkų, verslininkų, ūkininkų, politikų, tarnautojų ir kitų visuomenės sluoksnių pagalbininkas ir kalbos patarėjas.
tags: #posukis #pasisukimas #kitaip