Didėjant automobilių greičiui, tarp variklio ir rato „kilo konfliktas”, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė - pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga. Norint papasakoti apie šių padangų atsiradimą, reikėtų sugrįžti beveik pusantro šimto metų atgal ir pradėti mūsų istoriją nuo kelių garsių pavardžių, kurios tikrai yra žinomos kiekvienam auto-moto technikos vairuotojui.
Padangų Ištakos: Nuo Geležies iki Kietos Gumos
Seniausios žinomos padangos buvo gamintos iš geležies ir naudotos ant medinių vežimų ir vagonų ratų. Pirmosios padangos buvo odinės juostos, kurios buvo apvyniotos aplink ratą. Oda ganėtinai greitai buvo pakeista metalinėmis juostomis, kurios tarnavo ilgiau. Atsiradus traukiniams ir geležinkeliams, buvo išrastos plieninės padangos.
Viskas prasidėjo 1839 metais, kai Charlesas Goodyearas atsitiktinai ant karštos viryklės numetęs gabalą kaučiuko, sumaišyto su siera, atrado gumos vulkanizacijos procesą. Mat prieš šį Goodyearo atradimą, tuometiniai gumos gaminiai buvo tiesiog nepatvarūs ir greitai netekdavo savo formos bei dalies vertingų savybių. Šis procesas gumą paverčia iš minkštai lipnios į tvirtą, elastingą medžiagą, todėl tokia guma puikiai tinka padangoms.
Šį padangų gaminimo būdą užpatentavo Charlesas Goodyearas 1844 metais, ir vulkanizuota gumos masė tapo plačiai naudojama įvairiose gyvenimo srityse. Kai šis būdas buvo ištobulintas, tai tapo puikia medžiaga gaminti padangoms. Ji buvo stipri, galėjo sugerti stiprius smūgius. Ilgai netrukus po vulkanizavimo išradimo, padangos buvo pradėtos gaminti iš kietos gumos. Šios padangos buvo žymiai stipresnės, galėjo sugerti smūgius, bei galėjo atlaikyti įpjovimus ir įbrėžimus.
Pneumatinės Padangos: Išradimas ir Antrasis Gimimas
Pirmasis pneumatinės (pripučiamos) padangos patentas buvo įregistruotas 1846 m. škotų išradėjo Roberto Williamo Thomsono vardu. Deja, dėl gamybos proceso brangumo, šis išradimas tuo metu nebuvo įdiegtas į gyvenimą ir ilgainiui buvo pamirštas. R. Tompsonui jo išradimas gyvenimo nepakeitė, turtų neatnešė, tiesiog tų laikų kinkomajam transportui pneumatinių padangų dar nereikėjo, kitokie buvo greičiai.
Tačiau, kaip ir daugelis kitų išradimų, pneumatinė padanga buvo atrasta iš naujo. Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Johnas Boydas Dunlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, bjaurodamos stropiai prižiūrimą sodą.
Dunlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba, kaip šiandien vadiname - kamerą) Dunlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. Į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas.
1888 m. liepos 23 d. jis užpatentavo „Dviračių, triračių vežėčių iš kitų kelio mašinų padangų pagerinimą”. Tas pagerinimas buvo ant rato uždedama pripūsta kamera iš kaučiuko. Gaminys pasirodė toks sėkmingas, kad, praėjus metams po pristatymo, žinomas dviratininkas Willie Hume, įrodydamas Dunlopo pneumatinių padangų pranašumą, 1889 metais laimėjo dviračių lenktynes Airijoje, o paskui ir Anglijoje.
Pneumatinių Padangų Evoliucija Automobiliuose
Netrukus po dviračių atėjo eilė ir automobiliams. 1895 m. prancūzai broliai Andre ir Edouard'as Michelinai pirmieji panaudojo pneumatines padangas savo automobiliui, dalyvaudami Paryžiaus-Bordo lenktynėse. Beje, abu broliukai jau buvo įkūrę „Michelin“ kompaniją (Compagnie Générale des Établissements Michelin) 1889 metais.
Pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. Vis dėlto, tai buvo laikinas atsitraukimas. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau - bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu.
Pirmojo mūsų amžiaus ketvirčio pabaigoje susiformavo pagrindiniai šiuolaikinių padangų elementai. 1903 m. Paulas Litchfieldas iš „Goodyear“ kompanijos patentavo pirmąją bekamerę padangą, tačiau ji buvo gana ilgai pamiršta ir tik 1954 m. pradėta aktyviai šią sritį vystyti. 1904 m. dar viena, tada dar mažai žinoma kompanija „Continental Tire“ pristatė pirmąją pasaulyje automobilių padangą su raštuotu protektoriumi, kuris gerokai pagerino padangos technines savybes, susijusias su paviršių sukibimu, stabdymo keliu ir stabilumu posūkiuose. 1908 m. Frankas Seiberlingas išrado padangas su grioveliais. Jų sukibimas su kelio danga iš karto pagerėjo. Šį išradimą reiktų vadinti protektoriaus pirmtaku. Nors jis ir buvo labai primityvus, tačiau leido gamintojams suprasti, koks svarbus yra padangos gumos išraižymas. 1911 m. Filipas Strausas pristatė pirmąją vykusią slėginę kamerinę padangą automobiliams. Nuo tada visi padangų skeptikai buvo užčiaupti ir padangos pradėtos masiškai gaminti automobiliams ir sunkvežimiams.
Padangų Spalvos Paslaptis: Nuo Baltos iki Juodos
Baltos Padangos: Natūralaus Kaučiuko Išdava
Labai svarbus įvykis buvo užregistruotas maždaug 1912 metais (kituose šaltiniuose nurodomi 1910 m.). Ne tik svarbus, bet ir labai reikšmingas baltašonių padangų atsiradimo istorijoje bei jų panaudojime. Mat reikalas tas, kad maždaug iki šio įvykio, automobilių ir kitokios technikos padangos buvo ne juodos spalvos. Skirtingai nuo informacijos, randamos lietuviškame internete, pirmosios padangos buvo pilkšvai baltos spalvos, kuri dėl aplinkos bei laiko poveikio, tik šiek tiek patamsėdavo. Baltos gumos padangos buvo tik natūralaus kaučiuko vulkanizavimo proceso išdava, kurio metu pagaminta padanga įgaudavo kaučiukmedžio dervos spalvą - baltą spalvą. Ir neskaitant netgi to, jog gumos vulkanizavimo procese buvo naudojamas cinko oksidas, dar labiau išbalinantis padangos gumą.
Anglies Juodinantis Poveikis
Maždaug nuo 1912 metų, „B.F. Goodrich“ kompanijai padangų gamybos procese pradėjus naudoti cheminę medžiagą - techninę anglį, dar kitaip vadinamą „suodžiais“, padanga pakeitė savo spalvą. Ši medžiaga - juodos spalvos anglies cheminis junginys, panašus į tą, kurį dabar naudojame mūsų spausdintuvuose. Tiesa pasakius, išradimu šio įvykio negalėtume pavadinti, nes istoriniai faktai rodo, kad pirmąsias užuominas, apie suodžių įmaišymą į vulkanizuotą gumą, galima rasti dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. O jau dvidešimtojo pradžioje, tiksliau - 1904 metais britas Sidney Charlesas Mote, dirbdamas Londone įsikūrusioje „India Rubber Company“ įmonėje, savo eksperimentais įrodė stiprinantį suodžių poveikį vulkanizuotai gumai. Beje, šią įmonę vėliau nupirko ta pati „B.F. Goodrich“ kompanija.
Techninė anglis gumai suteikė daugiau elastingumo, tvirtumo, atsparumo šalutiniams fiziniams poveikiams bei trinčiai. O tai buvo be galo svarbu, įvertinus prastą tuometinių kelių būklę ir trumpą baltų padangų tarnavimo laiką. „Suodžiai“ buvo dirbtinė medžiaga ir jos gamyba buvo gana brangi, todėl taupumo sumetimais, pradžioje suodžius dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių, t. y. į tą padangos dalį, kuri liesdavosi su kelio danga. Tokiu būdu pagamintos padangos apačia būdavo juoda, o šonai - balti. Šitaip, visiškai savaime ir atsirado pirmosios baltašonės padangos.
Baltašonių Padangų Populiarumo Kaita
Ilgainiu atpigus suodžių gamybai, šis pigmentas buvo dedamas jau ne tik į padangos protektorių, bet tolygiai į visą gumos masę ir visa padanga tapo juoda. Svarbu, kad tai buvo daroma ne estetiniais sumetimais, bet dėl praktinio būtinumo. Mat anglies prisodrinta guma būdavo tampresnė, ilgaamžiškesnė ir, žinoma, praktiškesnė, nes ant juodos padangos nesimatydavo nei įbrėžimų, nei nešvarumų.
Atėjo laikas, kai juodosios „suodinos” padangos galutinai išstūmė baltašones. Maždaug nuo 1920-ųjų metų, beveik visų JAV gaminamų automobilių padangos jau buvo juodos, o baltašonės padangos pasidarė daugiau kaip prabangos atributas. Nors jos ir buvo žymiai brangesnės už juodas, bet buvo mažiau atsparios smūgiams, temperatūros pokyčiams ir svarbiausia - nebemadingos. Taigi, norint likti viršūnėje, reikėjo sugalvoti kažką naujo. Todėl baltoji padangų sienelė buvo tobulinama ir jau vėliau tapo baltos gumos juosta, kuri gamybos proceso metu buvo įlydoma į šoninę juodos padangos pusę.
Baltosios juostos plotis, bėgant metams, tai didėjo, tai mažėjo. Jeigu 1925 metais padangos balto šono plotis svyravo maždaug 3,75 - 4,00 colio (9,52 - 10,16 cm), tai jau prieš pat II-ąjį pasaulinį karą - 1940 metais jo plotis buvo sumažėjęs iki 3 colių (7,62 cm). Iš dalies tai atsitiko dėl paties automobilio ratų mažėjimo. Nors ir didžioji dalis tarpukario automobilių pro gamyklos vartus išvažiuodavo „apauti“ juodomis padangomis, prestižiniai ir prabangūs automobiliai buvo išimtis. Norint papuošti ar padabinti savo automobilį, baltašones padangas buvo galima papildomai užsisakyti jau pačioje gamykloje, arba pas bet kurį padangų pardavėją. Taigi, 1930-1940 prieškario metais baltašonės padangos pamažu sugrįžo į rinką ir tapo gero skonio ženklu.
Bet ilgai tai nesitęsė, nes užėjus II pasauliniam karui, prabanga ir grožis užleido vietą taupumui, praktiškumui ir masinei gamybai. Baltašonės padangos buvo užmirštos, kaip nereikalingas automobilio atributas. Tačiau, praėjus vos keliems metams po karo, baltašonės padangos ir vėl suspindo visu savo grožiu. Maždaug apie 1948-uosius, apvalėjant automobilių kėbulų formai, beveik kiekvienas JAV automobilis ir vėl puikavosi baltumu spindinčiais ratais. Iš juodomis, tradicinėmis padangomis „apautų“ automobilių liko tik specialiųjų tarnybų transportas ir rinkoje pigiausiai kainuojantys modeliai. Drąsiai galima teigti, kad maždaug nuo 1948 iki 1970 metų besitesinantis pribloškiantis baltų padangų populiarumas buvo jų gyvavimo aukso amžius. Jeigu kalbėtume apie tuometinės baltos juostos plotį padangoje, tai reikėtų konstatuoti, kad jis turėjo tendenciją mažėti ir svyravo maždaug nuo 3 colių (7,62 cm) iki 2.25 colių (5.71 cm). Beje, apie 1950-uosius pats populiariausias padangų balto šono plotis JAV buvo 2,75 colio (6,98 cm).
Kintant automobilių kėbulų dizainui, keitėsi ir baltašonės padangos. 1960 metais išnykus ovaliniam ir pradėjus dominuoti kampuotam automobilių stiliui, buvo pristatytos naujo tipo padangos. Naujiena buvo tame, kad baltoji padangos juosta nuo padangos vidinio krašto buvo perkelta į padangos šono vidurį ir jau nebesilietė su ratlankiu. O nuo 1962 metų tokio stiliaus padangos buvo pradėtos gaminti masiškai ir baltos šoninės juostos palaipsniui pavirto tik į vieno colio (2,5 cm) pločio juostelę. Juostelės plotis buvo mažinamas tiek, kad apie 1970-uosius susitraukė vos ne iki batų raištelio storio ir vargu ją jau buvo galima įžiūrėti padangos kontūre. Gali būti, kad vien dėl šios priežasties, buvo pradėtos dėti dvi, o paskui net ir trys juosteles primenančios linijos. Beje, juostelių spalva irgi keitėsi. Pradedant nuo klasikinės baltos, jų spalva mainėsi į mėlyną, raudoną ir geltoną. Beveik tuo pačiu metu su šiomis plonytėmis juostelėmis konkuravo ir ant padangų atsiradę balti arba spalvoti gamintojo logotipai bei užrašai.
Tokio stiliaus baltašonės padangos dar buvo naudojamos maždaug iki 20-ojo amžiaus pabaigos, bet jau nebebuvo masiniu vartojimo produktu ar mada. Mūsų laikais jas išvysite tik ant motociklų, dviračių bei senovinių automobilių ratlankių. Nors bėgant metams baltašonės padangos beveik išnyko, tačiau jos vis dar gaminamos ir dabar! Žinoma, nuvykę į automobilių aptarnavimo centrą, jų ten nerasite, bet nesunkiai galėsite ten jas užsisakyti. Kita galimybė - pačiam užsisakyti internetu, pavyzdžiui, svetainėje cokertire.com, kurioje yra didžiausias padangų pasirinkimas ir pagal automobilio pagaminimo metus, ir pagal jų ratų dydį.
Tai ne vieninteliai kriterijai, kurie lemia baltašonių padangų kokybę ir kainą. Dar reikėtų pasirinkti baltos juostos plotį, padangos rūšį (radialinę ar diagonalinę), vienpusį ar dvipusį baltą šoną, protektoriaus raštą ir pagaliau - gamintoją. Brangiausios yra padangos, pagamintos žinomų kompanijų, tokių kaip Firestone, Michelin ir BF Goodrich. Senovinio automobilio, pagaminto tarpukariu, papuošimas naujomis baltašonėmis firminėmis padangomis kainuotų daugiau nei 2,5 tūkstančio eurų. Klasikinio automobilio - šiek tiek pigiau, virš 1,5 tūkstančio eurų. Beje, klasikiniams automobiliams, pasirenkant kiniškas ar kitų šalių abejotinos vertės baltašones padangas, galima gerokai sutaupyti. Reikalas tas, kad radialinės, vieno colio (2,5 cm) pločio baltos juostos padangos, pagamintos tose gamyklėlėse, kainuos ne ką daugiau, kaip ir dabartinės juodos padangos, uždėtos ant jūsų automobilio. Lankydamiesi senovinės technikos parodose, ne tik įvertinkite pačius istorinius eksponatus, bet ir būtinai atkreipkite dėmesį į jų padangas.
Šiuolaikinės Padangos ir Ateities Tendencijos
Šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Bekamerės pneumatinės padangos pradėtos naudoti XX a. Bekamerės padangos lengvesnės, patikimesnės, patogesnės naudoti, todėl jų daugiau gaminama. Lėktuvams skirtos padangos pripildomos azoto arba helio. Skrendant pasikeitęs oro slėgis pažeistų padangas, jei jos būtų pripildytos oro.
Padangos pagal svarbiausius matmenis ir eksploatacinius rodiklius skirstomos į kategorijas, reglamentuojančias padangų paskirtį, leidžiamąją apkrovą, didžiausią leidžiamąjį važiavimo greitį, ridą, tinkamumą specialioms sąlygoms (šalčiui, karščiui) ir kitus rodiklius.
Šiuolaikinės automobilių padangų gamyklos viduje – neįtikėtinas jų gamybos būdas
Gaminant padangas, sunaudojama daug vandens ir energijos, taip pat naftos produktų. Dalis padangų patenka į sąvartynus, kur tampa pavojingomis šiukšlėmis. Tačiau didžioji pasaulyje gaminamų padangų dalis yra perdirbama. Lietuvoje padangos perdirbamos dviejose įmonėse - „Akmenės cemente“ ir Šiaulių „Metaloide“. „Akmenės cemente“ padangos deginamos, jas maišant su anglimi. Šiauliuose padangos perdirbamos, o gautos gumos granulės naudojamos trinkelėms gaminti.
Pastaruoju metu gamintojai pristato padangas, kurių nereikia pripūsti. Štai „Bridgestone“ kompanija pristatė padangas, pavadintas „Air-Free Concept”. Jos pagamintos iš termoplastinės gumos. Kol kas tokias padangas galima montuoti nedideliuose automobiliuose. Kompanija „Michelin“ pristatė beores pakrovėjams skirtas padangas „12N16.5 X-Tweel SSL”. Jas sudaro elastingi strypai ir metalinis dviejų sluoksnių išorinis ratlankis. Tokia konstrukcija suteikia galimybę padangai išlaikyti beveik dviejų tonų apkrovą.
Pagrindiniai Pneumatinių Padangų Išradimų Etapai
| Metai | Išradėjas | Svarbiausias pasiekimas |
|---|---|---|
| 1839 | Charlesas Goodyearas | Gumų vulkanizacijos atradimas |
| 1845 | Robertas W. Thomsonas | Pirmasis pneumatinės padangos patentas |
| 1888 | Johnas Boydas Dunlopas | Pirmoji praktiškai panaudota pneumatinė padanga (vaikiškam triračiui) |
| 1895 | Andre ir Edouard'as Michelinai | Pirmieji panaudojo pneumatines padangas automobiliui |
| 1903 | Paulas Litchfieldas | Užpatentavo pirmąją bekamerę padangą |
| 1904 | Sidney Charlesas Mote | Įrodytas suodžių stiprinantis poveikis vulkanizuotai gumai |
| 1904 | „Continental Tire“ | Pristatė pirmąją automobilių padangą su raštuotu protektoriumi |
| 1908 | Frankas Seiberlingas | Išrado padangas su grioveliais (protektoriaus pirmtakas) |
| ~1912 | „B. F. Goodrich“ | Pradėjo naudoti techninę anglį padangų gamyboje |
tags: #pniaumatiniu #padangu #isradejas