Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - iškili Lietuvos kultūros asmenybė, vos per 35 metus trukusį gyvenimą išvystęs savo kūrybines galias trijose plotmėse: muzikoje, dailėje ir literatūroje. Nors muzikos mokėsi keliolika metų, o tapyba užsiėmė tik šešetą, mažai tesimokęs, pasaulyje jis garsėja kaip dailininkas, prisimenant, kad buvo ir muzikas. Jo literatūrinis talentas, nors negausus, taip pat spalvingas ir daugeliui beveik nežinomas.
Ši apybraiža, kurios tikslas - atskleisti, kaip M. K. Čiurlionis išaugo, kokių įtakų veikiamas ir kokių atgarsių sukėlė iki mūsų dienų, ruošta taip, kad kiekvienas pajustų kūrėją ir žmogų. Remiamasi asmenybės integralumu, kūrybiniu veržlumu, herojiška kova su gyvenimo kliūtimis ir optimistiniu lyriniu nusiteikimu, kurie stebina jo paprastume, atsiskleidžiančiame per laiškus ir artimųjų atsiminimus.
Prologas: Knygos apie Čiurlionį kontekstas
Knyga „M. K. ČIURLIONIS: KŪRĖJAS IR ŽMOGUS“, kurią parašė kunigas Stasys Yla, siekia, kad skaitytojas pažintų „ir menininką, ir žmogų“. Šis psichologinis požiūris, mėginantis atskleisti giliausią žmogaus esybę, būdingas gausiai Stasio Ylos kūrybai - dešimčiai studijų ir daugybei straipsnių, būnant ir žurnalistu, ir poetu, ir menininku mėgėju.
Autoriaus netikėta mirtis (1983 m. kovo 24 d.) sulėtino knygos išleidimą, todėl paskutinius darbus teko užbaigti savomis jėgomis. Knyga išleista 1984 metais M. Morkūno spaustuvėje Čikagoje, JAV, 1200 egzempliorių tiražu, kainavusiu 15 dolerių. Knygos mecenatais tapo autoriaus brolis Jonas Yla, skyręs 5000 dolerių, ir Petronelė Strumskienė, paaukojusi 1000 dolerių savo vyro Motiejaus Strumskio atminimui.
Leidyklos vardu nuoširdi padėka reiškiama poetui Kaziui Bradūnui už sugestijas ir pastabas, Alinai Skrupskelienei už knygos santrauką ir Nijolei Gražulienei už jos išvertimą į anglų kalbą, Aldonai Veselkienei ir Tomui Leipui už vardų rodyklės sudarymą bei talkinimą techniniame darbe, o taip pat Morkūno spaustuvės personalui už knygos atspausdinimą. Taip pat dėkojama Romui Karužai, Ignui ir Rapolui Serapinams, Vyteniui Čiurlioniui, Jurgiui Mikailai ir visiems, prisidėjusiems prie nuotraukų bei iškarpų. Knygos santrauka anglų kalba yra pateikiama 10 puslapyje, o M. K. Čiurlionio bibliografiniai duomenys apima „Library of Congress Catalog Card No.“ ir ISBN 0-932042-25-2.
I. Muzika - Pirmoji Jo Kalba
Pirmieji Žingsniai ir Mokslai
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė muzikalioje šeimoje. Visi jo broliai ir seserys - iš viso devyni - ginčydavosi dėl to, kieno eilė groti brangiu fortepijonu. Jis pats buvo nepaprastai apdovanotas. Pirmasis jo muzikos mokytojas buvo tėvas, vargonininkas. Penkerių metų berniukas, gebėjęs groti sudėtingus kūrinius iš klausos, netrukus pradėjo pavaduoti savo mokytoją bažnyčios vargonais.
Reguliarūs fortepijono pamokos tęsėsi pas netoliese gyvenusią muzikos mokytoją, kuri greitai suprato, kad daugiau nebeturi ko mokyti savo talentingo mokinio. Trokštantis jaunasis muzikantas buvo išsiųstas į Plungės miestą, į kunigaikščio Oginskio remiamą muzikos mokyklą, kur mokėsi groti kitais muzikos instrumentais ir prisijungė prie mokyklos orkestro. Čia jis taip pat mokėsi tobulinti orkestruotes.
Studijos Varšuvoje ir Leipcige
Kunigaikštis Oginskis susidomėjo šiuo daug žadančiu jaunuoju muzikantu ir suteikė jam stipendiją. Netrukus Čiurlionis tęsė muzikos studijas Varšuvos muzikos konservatorijoje. Jo talentas kompozicijai tapo akivaizdus, ir Čiurlionis su dideliu entuziazmu pradėjo kurti muzikos kūrinius. Jo kompozicijas gyrė profesoriai, jomis džiaugėsi draugai, rėmė jo rėmėjas, tačiau kartais viešosios garbės jam tekdavo vengti dėl įvairių intrigų ir fakto, kad jis buvo lietuvis - užsienietis. Trumpi kūriniai fortepijonui, tokie kaip fugos ir preliudai, buvo sekami simfonine poema „Miške“.
Pagaliau buvo įgytas trokštamas diplomas, ir tarp jo draugų bei šeimos narių vyravo džiaugsmas, tačiau Čiurlionis siekė toliau. Jis pradėjo lankyti Leipcigo muzikos konservatoriją ir praplėtė savo muzikinį išsilavinimą dėl kitokios muzikinės aplinkos šioje mokykloje. Jo darbas vėl buvo įvertintas diplomu, patvirtinančiu jo talentą, gebėjimus ir kūrybiškumą. Vėliau jis grįžo į Varšuvos muzikos konservatoriją, tačiau šįkart kaip mokytojas, ir mokydamas kitus, pats toliau kūrė muziką, palaipsniui išsilaisvindamas nuo kitų įtakos ir pradėdamas kurti išties originalią muziką.
II. Tapyba - Pirmoji Jo Meilė
Perėjimas prie Meno
Draugams ir artimiesiems atrodė, kad jis pasiekė savo tikslą, kad dabar jam tereikia tobulinti savo muzikos talentus ir kurti žymius muzikinius kūrinius, tačiau Čiurlionis pasiekė lūžį savo gyvenime. Anksčiau jis buvo šiek tiek eskizavęs studijuodamas muziką Plungėje ir kelionių į Palangą metu su mokyklos orkestru. Ryžtingai, įsitikinęs, kad jo ateitis slypi meno, o ne muzikos pasaulyje, jis atsidavė teptukui ir paletei. Šis pokytis buvo lydimas didelių dvasinių ieškojimų, nes jam teko spręsti, ar pradėti iš naujo, šįkart studijuojant meną, ar būti tik dailininku mėgėju.
Jo muzikos mokytojai ir kolegos buvo nustebę, rėmėjas - visiškai priešinosi, draugai nepritarė; tačiau Čiurlionis buvo pripratęs klausytis vidinio balso ir, nepaisydamas visų kliūčių, „pasirinko spalvų pasaulį kaip savo gyvenimo tikslą“.
Dailės studijos ir Parodos
Grįžęs į Varšuvą, Čiurlionis pragyvenimui užsidirbdavo duodamas muzikos pamokas ir pradėjo lankyti dailės pamokas bei dailės akademiją. Po kurio laiko jis grįžo į Lietuvą, į Vilnių. Jo domėjimasis savo šaknimis paskatino jį dalyvauti Lietuvos tautinio atgimimo judėjime. Dirbdamas choro vadovu, Čiurlionis eksponavo savo paveikslus pirmoje ir antroje lietuvių dailės parodose. Jos sulaukė įvairios reakcijos. Dauguma jo tautiečių nesuprato jo kūrybos, o kai kurie kritikai buvo atšiaurūs.
Po atostogų Palangoje ir trumpo apsilankymo Druskininkuose, Čiurlionis išvyko į Rusijos miestą Petrogradą. Būtent čia jo menas sulaukė palankiausio priėmimo iš modernių Rusijos menininkų grupės. Čia atsimenamos ir M. Dobužinskio pastabos apie jo nepaprastas mėlynas, tragiškas akis su įtemptu žvilgsniu, gerą ir nedrąsią šypseną.
III. Sava Kultūra - Jo Rūpestis
Veikla Lietuvoje ir Idėjos
Čiurlionis, kurio žvilgsnis buvo gilus į gamtą, žmogų ir visą visatą, išsiskyrė savo asmenybe, išsilavinimu, kūrybiniu intensyvumu ir originalumu. Jis tapo Vilniaus kanklių choro vadovu ir aktyviai palaikė ryšius su veikiančiais lietuviais, puoselėdamas tautinės kultūros idėjas. Jis taip pat kūrė kultūros rūmų projektą ir bandė patekti į muzikos mokyklą, aktyviai organizavo antrąsias dailės parodas.
Druskininkuose gimdavo naujos sonatos, o pražvalgos Petrapilyje ir Druskininkuose maitino jo kūrybinį procesą. „Čiurlionis, kilme lietuvis“, buvo pristatomas Petrapilio parodoje, o pats menininkas aplankė keturiolika galerijų, gilindamasis į pasaulio meno tendencijas. Jo noras visam laikui persikelti į Vilnių rodo gilų prisirišimą prie Lietuvos ir jos kultūrinio atgimimo.
IV. Asmeninis Gyvenimas ir Kūryba
Santykiai ir „Jūratė“
Būdamas Vilniuje, jis susipažino su jauna, intelektualia ir išsilavinusia rašytoja Sofija Kymantaite. Jiedu susituokė 1909 m. Naujųjų metų dieną. Jaunavedžiai planavo kartu dirbti prie operos „Jūratė“ - jis turėjo kurti muziką. Mintys apie „Jūratę“ jo niekada neapleisdavo. Šis laikotarpis pažymėtas ir M. Dobužinskio pastebėjimais apie jo skambų juoką - ilgą, tęsiamą, bei sesers Jadvygos prisiminimais apie jį tylų, susimąsčiusį, sėdintį darželio altanoje ar vaikščiojantį darželio taku. Niekad nematytas užsirūstinęs ant savųjų, jis turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą, o jo kalba buvo paprasta, bet raiški ir vaizdinga.
V. Paskutinieji Gyvenimo Metai
Kūrybinis Veržlumas ir Ligos
Čiurlionio kūrybinis išsiskyrimas po mirties sukėlė patetiškų bangų ir prasidėjo „kūryba“ apie patį Čiurlionį, naudojant iškilų toną, aukštas frazes ir įvairias prielaidas. Vis dėlto, atverčiant jo laiškus ir artimųjų atsiminimus, realus Čiurlionis atrodo paprastesnis. Jame stebina asmenybės integralumas, kūrybinis veržlumas, herojiška kova su gyvenimo kliūtimis ir optimistinis lyrinis nusiteikimas.
Jaunavedžių pavasaris Druskininkuose, antroji kūrybiška vasara Plungėje žymėjo intensyvų kūrybos periodą. Tačiau paskutinė kelionė į Rusijos sostinę, žmonos belaukiant Petrapilyje, atnešė negalavimus. Žmonai vėluojant, jo sveikata pablogėjo. Ligonis grįžo į Druskininkus, po to sekė gydymo metai Raudondvaryje. Nepaisant ligos, „Mir Iskusstva“ judėjimas ir Vasilijaus Kandinskio dėmesys Čiurlioniui rodo, kad jo kūryba buvo vertinama meno sluoksniuose. Paskutinės jo ašaros ir motinos rauda simbolizuoja tragišką, bet turiningą gyvenimo pabaigą.
VI. Palikimas ir Pripažinimas
Kelias į Pasaulinį Dėmesį
Kūrybinis menininkas dažnai būna neįvertintas savo amžininkų, nes jis kelias kartas pralenkia savo laiką. Tokius menininkus supranta tik ateities kartos. Čiurlionio vardas ilgą laiką buvo žinomas tik siauram šeimos narių, artimiausių draugų ir keleto įžvalgiausių meno pasaulio žmonių ratui. Po jo mirties jo pasiekimai buvo pripažinti visame pasaulyje, ir Čiurlionio vardas dabar gerai žinomas geriausiuose Vakarų pasaulio meno muziejuose. Jis žinomas, tačiau dar turi užimti jam deramą vietą, nes vis dar daug ginčų dėl to, kas jis - reiškinys, pranašas ar sfinksas. Šią diskusiją liudija ir pomirtinės parodos Lietuvoje bei Rusijoje, mirties metinės Petrapilyje, paveikslų grįžimas į gimtąją žemę, „Apollono“ leidinys Čiurlioniui.
Rūpestis Čiurlionį suprasti tapo ir pavojumi jį prarasti. Jis buvo tautinės idėjos reiškėjas, o paveikslų pakelė į laikinąją galeriją žymėjo jo pripažinimo augimą. Jo biografijų ir monografijų laukimas, „didžiojo sfinkso sielos kalba“, Čiurlionio bienalė 1935 ir 1936 metais, pirmoji monografija vakarų kalba, Čiurlionio ryšys su Nobelio laureatu Rollandu - visa tai liudija apie jo reikšmę. Realistai plakė mistiką, tačiau vakariečiai domėjosi abstraktistu. Čiurlionis dalyvavo Paryžiaus dvikovoje, jo vardas atsirado meno leidiniuose, o sukaktys krašte ir išeivijoje atspindėjo platų pripažinimą.
Jis buvo išskirtinis tarp abstrakcijos pretendentų, nors realistai gynė Čiurlionį nuo „abstrakcionistų“. Naujos sukaktys ir atgarsiai svetur, išeivijos paieškos vidurio, fenomenas, vadinamas Čiurlioniu, ir Čiurlionio šimtmetis - visa tai liudija apie jo neblėstančią įtaką ir reikšmę.
VII. Kūrėjo Visumos Beieškant
Asmenybės ir Pasaulėžiūros Bruožai
Šiose knygos puslapiuose iškyla ne tik skeletinė Čiurlionio figūra, bet ir gyvas menininkas bei žmogus su savo svajonėmis, motyvacija, įkvėpimais ir minties procesais. Tai stulbinamai integruotos asmenybės portretas - žmogaus, kuris į Žmogų, Gamtą ir Visatą žvelgė ypač įžvalgiu žvilgsniu, kuris drąsiai kovojo su savo kelyje pasitaikančiomis kliūtimis, siekdamas savo meninių tikslų. Jo asmenybės bruožai, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, aplinka ir laikas, kuriame jis gyveno, formavo jo unikalų meninį braižą, palikusį gilų pėdsaką pasaulio kultūros istorijoje.
tags: #moteris #laikanti #vaira #audines