Pikaso požiūris į moteris ir jų likimai
Pablo Picasso, vienas įtakingiausių XX amžiaus menininkų, savo meilužei Françoise Gilot 1943-iaisiais pareiškė: „Moterys - kančios mašinos“. Pradėdamas savo devynerius metus trukusią neištikimybę, 61-erių menininkas įspėjo 21-erių metų studentę: „Man egzistuoja tik 2 tipų moterys - dievaitės arba kilimėliai kojoms valyti“. Menininkai visais laikais savo drobėse mėgo vaizduoti žmonas ar mylimąsias, tačiau nė vienas jų nesinaudojo ir nepiktnaudžiavo jomis taip, kaip Picasso. Žvelgiant į neįprastus vaizdus, sunku nepastebėti, kokią reikšmę mene moterims jis suteikdavo. Šalia neįtikėtinai švelnių piešinių, kabo ir daugybė darbų, kuriose jos kankinamos, iškreipiamos ar net supjaustomos. Šie vaizdai, nors ir ne itin tiksliai, tačiau perteikia jų autoriaus sukeltas gyvenimo dramas.
Iš septynių svarbiausių Picasso gyvenimo moterų dvi nusižudė, o dvi išprotėjo. Dar viena mirė savo mirtimi, po ketverių metų santykių. Menininkas turėjo tuzinus, gal net šimtus meilužių, ir nė vienai - gal tik paskutiniajai - nebuvo ištikimas. Kiekviena iš šių moterų kada nors buvo Picasso kūrybos variklis, kiekviena jų atspindėjo tam tikrą didžiojo dailininko gyvenimo etapą. Jos buvo prie jo prisirišusios mūzos, o jis - priklausomas nuo jų.
Picasso retsykiais būdavo ištikimas, dosnus ir mielas, bet žymiai dažniau - stulbinamai žiaurus. Vis dėlto jis jautė realią aistrą kiekvienai moteriai, kurią perteikdavo piešiniuose, vaizduodamas mylimąsias ir jausmus joms. Neretai jo kūriniai atrodė kaip santykių su moterimis istorijos atspindys. Pradžioje partnerės vaizduojamos švelnaus įsimylėjimo spalvomis, pabaigoje - iškreiptų veido bruožų, piktos, kerštingos. Save ir savo seksualumą menininkas pateikia kaip mitologinį, stiprų Minotaurą - pabaisą, pusiau žmogų, pusiau jautį.
Septynios svarbiausios Pikaso mūzos ir jų įtaka
Kaip dažnai žymusis ispanas keitė savo tapybos stilių, taip dažnai keitė ir savo meilužes. „Kas kartą, kai keičiu moterį, buvusiąją turiu sudeginti. Tokiu būdu nuo jos išsivaduoju, nes visos jos galėtų apsunkinti mano gyvenimą“, - taip yra sakęs P. Picasso. Šios septynios moterys, palikusios ryškų pėdsaką tiek jo gyvenime, tiek kūryboje, yra:
Fernande Olivier (1881-1966 m.; su Picasso 1904-1911 m.)
Ši, smurtą vaikystėje ir žiaurią santuoką paauglystėje patyrusi moteris nebuvo vėjo perpučiama gėlelė. Kartu su Picasso pabėgusi į Bohemiją, ji tapo pirmąja jo mūza, nors niekuomet nesuprato meno, o ypač - mylimojo taip šlovinto kubizmo. Po Paryžiaus prostitučių ir katalikių davatkų Olivier dailininkui buvo kažkas nepaprasto. Ji paskatino Picasso nutapyti vieną geriausių jo kūrinių - žymiąsias „Avinjono Mergeles“.
Eva Gouel (1885-1915 m.; su Picasso 1911-1915 m.)
Gimusi kaip Marcelle Humbert, ji buvo menininko Louis Marcoussis mergina, kai 1911-aisiais ją suviliojo Picasso. Kai Fernande Olivier 1912-aisiais pradėjo susitikinėti su vienu italų menininku, Picasso, norėdamas apmalšinti pavydą, vis dažniau ėmė matytis su artima drauge Eva Gouel. Ši smulkutė moteris su menininku tėra užfiksuota dviejose nuotraukose, o jos asmenybė vis dar - neįminta mįslė. Žinoma tik, jog ji įkvėpė dailininką kuriam laikui įsimylėti abstraktųjį kubizmą. Judviejų romanas buvo išties nepaprastas, tačiau tai dailininkui netrukdė apgaudinėti jos, gulinčios mirties nuo tuberkuliozės patale, 1915 m. su Gaby Depeyre.
Olga Khokhlova (1891-1954 m.; su Picasso 1917-1935 m.)
Ši ukrainiečių šokėja buvo pirmoji Picasso žmona ir jo sūnaus Paulo motina. Ji paskatino kardinalius pasikeitimus vyro darbuose - jis staigiai perėjo prie neoklasicizmo. Ši moteris jo darbuose buvo vaizduota ramybės apsuptyje. Tačiau jų santykiams atšalus, Picasso darbai prisipildė neapykantos moterims. Patyręs svaiginančią šlovę, menininkas nusprendė galįs daryti ką tik norintis. Olga, aukštuomenės atstovė, nesitikėjo, jog ispanas nusižengs savo papročiui būti ištikimu. Vis dėlto pora išsiskyrė 1935-aisias, o žmona Picasso nuolat siuntė kalnus kaltinančių laiškų. Olga Chochlova, rusų baleto šokėja, iš pradžių buvo vaizduojama švelniomis, elegantiškomis linijomis, tačiau vėliau, santykiams pablogėjus, jos figūra įgauna nelaimių krūvos išraišką - nuoga, plokščia būtybė su burna, panašia į gyvulio snukį.
Marie-Thérèse Walter (1909-1977 m.; su Picasso 1927-1936 m.)
Menininkas susipažino su šia 17 metų amžiaus blondine prie Galeries Lafayette parduotuvės Paryžiuje 1927 m., dar tebegyvendamas su pirmąja žmona Olga Khokhlova, nuo kurios neištikimybę slėpė aštuonerius metus. Temperamentinga ir atletiška blondinė jį patraukė savo protingomis įžvalgomis, tačiau meno ji anaiptol nedievino. Ją dailininkas dažnai vaizduodavo su idiliška erotika. Tais pačiais 1935 m. Walter pagimdė Picasso dukrą Maią. 1977-aisiais moteris nusižudė.
Dora Maar (1907-1997 m.; su Picasso 1936-1944 m.)
Jei Walter buvo itin protinga, Dora Maar dailininką sužavėjo savo fotografijos darbais, paskatinusiais Picasso derinti siurrealizmą ir nuotraukas. Gimusi kaip Henriette Theodora Markovitch, ši prancūzų ir kroatų kilmės menininkė nugyveno itin depresyvų gyvenimą, Picasso įsitikinimu, dėl nevaisingumo. Tokia moters laikysena bei gyvenimas su dailininku Ispanijos pilietinio karo metais įkvėpė jį sukurti žymiąją „Verkiančią moterį“. Maar menininkas dažnai vaizdavo kaip jausmų nebegalinčią pakelti personą. Po išsiskyrimo jis ją pavadino „vis dėlto vienu geriausių gyvenimo pasirinkimų“. 1943-iaisiais Picasso išėjus pas kitą, moterį ištiko dvasinė krizė. Jautrią, 25 metais jaunesnę prancūzų fotografę, itin kentėjusią nuo jo pažeminimų, daugybėje portretų jis įamžino kaip agresyvią verkiančią moterį.
Françoise Gilot (1921-2023 m.; su Picasso 1944-1953 m.)
Ši aukščiausio lygio teisės studentė metė mokslus būdama 21-erių ir atsidavė Picasso. Pagimdžiusi jam du vaikus - Klodą ir Palomą - ji su menininku praleido devynerius metus. Gilot kuo ramiausiai atlaikė vyro žiaurumą ir nė kiek dvasiškai nepalūžo. Priešingai - ji sėmėsi iš jo meno žinių. Dešimt metų - nuo 1943-iųjų iki 1953-iųjų - su juo gyvenusi prancūzų menininkė išleido knygą „Gyvenimas su Picasso“ („Life with Picasso“). F. Gilot aprašė nuolatinį P. Picasso polinkį manipuliuoti žmonėmis ir jais pasinaudoti, teigdama, kad „savo aplinkos žmones jis visada supriešindavo: vieną moterį su kita, vieną meno prekiautoją - su kitu, vieną draugą - su kitu. Jam meistriškai pavykdavo vieną asmenį paversti raudona skraiste, o kitus - buliais. Tuo metu, kai bulius reaguodavo į raudoną skraistę, Pablo galėjo smogti skaudžius smūgius“. Françoise Gilot buvo vienintelė, kuri išvengė „Picasso nepaliekama“ taisyklės ir jam pasipriešino. Tačiau kai 1964-aisiais pasirodė jos knyga apie sunkų bendrą gyvenimą su žymiuoju ispanu, nepasitenkinimo kruša pasipylė ant jos, o ne ant P. Picasso. Buvo surašyta 80-ies viešų asmenų peticija, nukreipta prieš F. Gilot. P. Picasso iki gyvenimo pabaigos nebenorėjo matyti bendrų su F. Gilot vaikų. Savo buvusiai partnerei jis skaudžiai atkeršijo: prieš ją nuteikė Paryžiaus meno kūrinių pardavėjus, kad jie nebeparduotų jos darbų. Vėliau F. Gilot ištekėjo už amerikiečių skiepų pradininko Jono Salko. Ji mirė 2023 metais Niujorke, sulaukusi 101 metų, nuo širdies ir plaučių ligų.
Jacqueline Roque (1927-1986 m.; su Picasso 1954-1973 m.)
Pardavėjo asistentė „Madoura“ keramikos studijoje Vallauryje būdama 27-erių Roque susipažino su Picasso, o 1961-aisiais tapo jo žmona. Kai ji ginčijosi su savo vaikais dėl vyro turto padalijimo, jie bendradarbiavo kuriant muziejų tėvo garbei. Picasso sukūrė apie 400 paskutiniosios žmonos paveikslų. Roque 1986 m. pasitraukė iš gyvenimo nusižudydama.
Paveikslas „Moters biustas su gėlėta skrybėle (Dora Maar)“
Darbas „Bust of a Woman in a Flowery Hat (Dora Maar)“ (liet. „Moters biustas su gėlėta skrybėle (Dora Maar)“), nutapytas 1943 m. liepą, buvo atliktas įtemptu P. Picasso ir jo mūzos, fotografės bei tapytojos Doros Maar santykių laikotarpiu. Šis kūrinys išsiskiria iš kitų dailininko darbų, vaizduojančių D. Maar - jame ji perteikiama švelnesnėmis, ryškiomis spalvomis, nors ir fragmentuotu, be perspektyvos pieštu veidu, kuriame juntamas ašarų ir nevilties motyvas. Tuo metu D. Maar jau žinojo, kad P. Picasso, būdamas 61-erių, ketina ją palikti dėl dvidešimtmetės dailininkės Françoise Gilot. P. Picasso D. Maar tapė daugybę kartų - jo darbai „Portrait of Dora Maar“ (liet. „Doros Maar portretas“) ir „Dora Maar au Chat“ (liet. „Dora Maar su kate“) yra vieni žymiausių. Tačiau pati Maar yra sakiusi: „Visi jo portretai - tai melas. Visi jie - Picasso kūriniai. Nė vienas nėra Dora Maar.“
D. Maar buvo ryški siurrealizmo fotografė, kurios stilius turėjo didelę įtaką Picasso kūrybai jų santykių metu. Paveikslas viešai buvo rodomas tik kelis kartus Picasso dirbtuvėse Rue des Grands Augustins gatvėje, o 1944 m. rugpjūtį buvo parduotas privačiam kolekcininkui, keli mėnesiai prieš Paryžiaus išlaisvinimą. Jo egzistavimas buvo žinomas tik iš nespalvotos nuotraukos, įtrauktos į meno katalogą. „Lucien Paris“ aukcionų namai, ketinantys parduoti darbą spalio 24 d., paveikslą vertina mažiausiai 8 mln. eurų, bet tikimasi, kad kaina aukcione bus kur kas didesnė. Aukcionierius Christophe’as Lucienas, pavadinęs kūrinį „šedevru ir reta emocijų kupina Dora Maar interpretacija“, pažymėjo, kad „tai ne tik svarbus meno istorijos etapas, bet ir Picasso asmeninio gyvenimo liudijimas“.
Incidentas Teit Modern galerijoje
Šiuolaikinio meno galerijoje Londone pasikėsinta į dešimtimis milijonų įvertintą Pablo Picasso paveikslą. Dvidešimtmetis jį nuplėšė nuo sienos ir apgadino. Už tai jaunam vyrui teks stoti prieš teismą. „Teit Modern“ galerijoje Londone eksponuojamas ne vienas ispanų tapytojo Pablo Picasso šedevras, tačiau vieno jų - pavadinimu „Moters biustas“ - ekspozicijoje jau nebėra. Kūrinys iš jos išimtas po to, kai 20-metis vyras nuplėšė paveikslą nuo sienos ir už tai buvo sulaikytas. Minėtas likimas ištiko prieš 75-erius metus tapytą paveikslą. Jame pavaizduota Dora Maar - P. Picasso meilužė ir mūza, dėvinti skrybėlę ir vilkinti žaliu rūbu. P. Picasso paveikslą nutapė Paryžiuje 1944-aisiais, paskutiniais nacių okupacijos mėnesiais. Už tai, kad pasikėsino į maždaug 26-ių milijonų eurų vertės paveikslą, jaunam vyrui teks stoti prieš teismą. Šios galerijos atstovai nekomentuoja, kokia žala padaryta garsiam paveikslui ir kada jis bus vėl prieinamas lankytojams. Pareigūnai neatskleidžia, ko siekdamas jaunas vyras paveikslą apgadino.
Ar Pikasas tai nutapė per vieną dieną? | TateShots
Pikaso palikimas ir kritinė perspektyva šiuolaikiniame mene
Į klausimą, kokią reikšmę dabar turi P. Picasso, iš Serbijos kilusi performanso menininkė Marina Abramovič (76 m.) atsakė šmaikščiu prisiminimu apie profesoriaus patarimą studentėms „turėti kiaušų“, norint tapti menininkėmis. M. Abramovič, viena iš 14 menininkų, moterų ir vyrų, paprašė „Arte“, Europos visuomeninio kanalo, paskleisti informacinį pranešimą apie P. Picasso. Kultūrai skirtas Europos visuomeninis transliuotojas parodė tik nedidelio įrašo, susijusio su meno ikonos 50-osiomis mirties metinėmis, fragmentą. O juk šiais, jubiliejiniais, metais vien parodų vyksta 50! Pradedant Miunsteriu (Vokietija) ir baigiant Madridu (Ispanija). Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės įgyvendino iniciatyvą „Picasso pagerbimas 1973-2023“ („Picasso Celebration 1973-2023“). Ispanų tapytojui dar buvo skirtos specialios radijo ir televizijos laidos, tinklalaidės, renginiai, naujos knygos.
Bet ar turėtume iš tikrųjų dar garbinti ginčytiną menininką? Ar privalome jį nukelti nuo pjedestalo? Esama priežasčių, dėl kurių P. Picasso požiūris, elgesys yra visiškai pasenę, bet būtent dėl to turėtume jį ir prisiminti. P. Picasso yra ryškus pavyzdys to, kas dabar vadinama žalingu vyriškumu. Moterys buvo jo gyvenimo tema, jis dievino ir sunaikino jas, kūrė ir žemino - tiek paveiksluose, tiek gyvenime. Apie tai, kad žymusis ispanas į savo nesuskaičiuojamus meilės romanus, meilužes ir dvi sutuoktines nežvelgė pagarbiai, buvo seniai žinoma. Bet ilgą laiką toks P. Picasso elgesys niekam neužkliuvo. Priešingai - net labiau didino jo mitą. Dešimtmečius P. Picasso reiškiama neapykanta, neigiama nuostata moterų atžvilgiu buvo pagražinama ir nutylima. Bet požiūris į dailininko elgseną „MeeToo“ judėjimo pastangomis pasikeitė. Birželio pradžioje Bruklino (JAV) muziejuje atidaryta paroda, kuri į P. Picasso kūrinius žvelgia per feministinę perspektyvą.
Komikė Hannah Gadsby jau 2018-aisiais į „YouTube“ įkeltu vaizdo įrašu į ispanų dailininko kūrybą pažvelgė kitaip: „Picasso sako, kad galima visas perspektyvas turėti vienu metu. Koks didvyris! Bet pasakykite man, ar kokia nors iš šių perspektyvų moteriška?“ Ši australė - viena parodos Brukline rengėjų. Čia P. Picasso kūrybai prieštarauja dailininkių britės Cecile Brown (54 m.), vokietės Käthe Kollwitz (1867-1945), kubiečių kilmės amerikietės Anos Mendietos (1948-1985), Vokietijoje gimusios amerikietės Kiki Smith (69 m.) ir afroamerikietės Mickalene Thomas (52 m.) darbai. Būtent tokios akistatos reikia P. Picasso kūrybai. Jos negalima atmesti, bet būtina pažvelgti kritiškai ir atskleisti jo darbų kontekstą. Išdidus, valdingas, agresyvus ir net amoralus ispanų tapytojo elgesys remiasi sena kultūros istorijos nuostata, kad moteris tinkama tik kaip mūza arba modelis. Su tokia išankstine nuostata moterų atžvilgiu P. Picasso nebuvo vienintelis. Beveik visa vyrų siurrealistų bendruomenė buvo sudaryta iš lytinį nukrypimą turinčių, dėl sekso pamišusių menininkų.
Įtaka ir inovacija: kubizmas ir Afrikos menas
Ankstyvieji kubizmo stiliaus darbai P. Picasso padarė šiuolaikinio meno pradininku. Kelią į šią dailės kryptį atvėrė jo apsilankymas pirmajame Paryžiuje antropologijos muziejuje „Musée d’Ethnographie du Trocadero“ 1907-ųjų birželį. Apdulkėjusiose salėse ispanų tapytojas matė daiktus, kuriems priskiriamos antgamtinės savybės, paveikslus ir genčių kaukes. Visa tai pasaulinei parodai, vykusiai 1878-aisiais Paryžiuje, buvo atgabenta iš Afrikos ir Okeanijos.
„Kai pirmą kartą apsilankiau šiame muziejuje, mane už gerklės griebė pelėsio ir eksponatų priežiūros stokos kvapas. Man buvo taip nemalonu, kad norėjau skubiai išeiti. Bet prisiverčiau pasilikti ir apžiūrėti šias kaukes, visus tuos daiktus, kuriuos žmonės sukūrė tikėdami jų šventa ir magiška galia. Jie turėjo būti tarpininkai tarp jų ir nežinomų, priešiškų jėgų, kurios juos supo, tokiu būdu siekdami nugalėti savo baimę, suteikdami tiems daiktams spalvas ir formą. Šią akimirką suvokiau, kas apskritai yra tapyba“, - sakė P. Picasso. Ispanų menininkas tapo vienu aistringiausių afrikietiškų kaukių kolekcininkų. Daugeliui perspektyvų pritaikytos P. Picasso kaukės arba jų formų naudojimas monumentaliems ir išraiškingiems veidams sukurti liudija, kokį stiprų poveikį tai turėjo jo įkvėpimui. Vertinant dabartiniais masteliais, tai ryškus kitos kultūros mainų pavyzdys. P. Picasso kūryba byloja, kad reikia gilintis į tradicinį Afrikos meną. Be jo nesivaizduojamas šiuolaikinis Vakarų pasaulio menas, jis daro poveikį ir naujai šiuolaikinio meno dvasiai.
Genijus ir savęs suvokimas
1973 metų balandžio 8-ąją miręs P. Picasso paliko per 50 tūkstančių kūrinių. 1881-aisiais Malagoje gimęs menininkas kaip joks kitas įkūnija genijaus - atkaklaus, daug dirbusio, naujoviško - paveikslą. Tapyboje, o gal ir meno pasaulyje jis ne kartą sukėlė revoliuciją - taip teigiama iki šiol. P. Picasso nė kiek neabejojo savo išskirtinumu: „Mama man sakė: „Jei būsi kareivis, tapsi generolu, jei būsi vienuolis, tapsi popiežiumi.“ Bet aš buvau tapytojas ir tapau Pablo Picasso.“ Dailininkas daug dirbo, paskutinį savo paveikslą nutapė 1972-ųjų birželį, kai jam buvo jau 90 metų. Anksti ilsėtis ant savo šlovės laurų - ne jo pasirinkimas. Menas suteikė P. Picasso gyvenimui prasmę.
tags: #pablo #picasso #moteris #su #apatiniais