Profesija, kuriai atsidavę ištisos šeimos, kurioje susiduriama su netikėtais iššūkiais ir kurioje slypi gili aistra - tai troleibusų vairuotojo darbas. Šiame straipsnyje pasitelkiame įvairias istorijas, kad atskleistume šios profesijos kasdienybę, jos unikalumą ir žmones, kuriems ji tapo gyvenimo pasirinkimu.
Šeimos tradicijos: kai darbas tampa pašaukimu
Daugeliui troleibusų vairuotojų ši profesija - tai ne tik darbas, bet ir šeimos tradicija. Toks kelias pasirinko ir Mantas, kurio abu tėvai, Zita ir Algimantas, taip pat yra troleibusų vairuotojai. Mama Zita dirba nuo 1982-ųjų, o tėtis Algimantas - kiek trumpiau.
Manto susidomėjimas troleibusais prasidėjo dar vaikystėje, maždaug nuo penkerių metų. Jo mama Zita prisimena, kad ir pati nuo mažens žavėjosi šia transporto priemone: „Nuo mažens jais važinėdavau. Būdavau dar mažytė, bet nusiperku bilietą ir važiuoju. Po vidurinės atėjau dirbti, baigiau kursus, išmokau vairuoti.“
Būtent troleibusai supažindino ir Manto tėvus. Algimantas, grįžęs po tarnybos sovietų armijoje, Kaune pradėjo dirbti vairuotoju. „Aš - ne kaunietis, esu iš Suvalkijos. Grįžęs po armijos gyvenau pas mamą kaime, o Kaune gyveno dėdė. Jis mane atsivežė į Kauną, bet net negalvojau, kad dirbsiu troleibuso vairuotojo. Bet kartą pasakė: tau darbą suradau. Pradėjau mokytis ir man patiko. Susipažinome su Zita,“ - pasakoja Algimantas.
Nors troleibuso vairuotojo darbas reikalauja keltis labai anksti arba grįžti vėlai, šeima teigia, kad prie tokio ritmo įprantama.
Noras važiuoti - nuo vaikystės
Mantas nuo pat mažens matė tėvų darbą. Zita pasakojo, kad kai sūnus pradėjo mokytis vairuoti troleibusą, jam daug ko mokytis nereikėjo - jis puikiai išmanė, kaip važiuoja troleibusas ir turėjo daug žinių apie kontaktinį tinklą. Algimantas prisimena, kad sūnus dažnai važiuodavo kartu su juo, ypač vakare, kai mieste dega šviesos.
„Save atsimenu gal nuo penkerių metų. Pamenu, kad ėjau į darželį, o grįžęs, jei tėvai dirbo vakarinėje pamainoje, brolio telefonu paskambindavau tėčiui ir klausdavau, kada jis bus tam tikroje stotelėje ir kad brolis mane į tą stotelę atvestų. Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau. Kai troleibusai dar buvo seni - būdavau su juo kabinoje arba tiesiog sėdėdavau ant sėdynės. Jau kai mokiausi mokykloje ir jei nesisekdavo pamokoje, irgi su tėvais važiuodavau troleibusu arba eidavau ką nors, susijusio su troleibusais, pafilmuoti, pafotografuoti ir taip atsipalaiduodavau“, - pasakojo Mantas.
Nors Zita netikėjo, kad sūnus pasirinks jų profesiją, jos noras nepraėjo: „Bet jam taip ir nepraėjo tas noras. Nors, kai pagalvoju, juk jis vaikystėje net piešdavo troleibusus.“ Algimantas, priešingai, tikėjosi, kad sūnus pasirinks šią profesiją.
Mama duoda daugiau patarimų
Mantas pradėjo mokytis troleibuso vairuotojo profesijos sulaukęs 20 metų, o 21-erių jau pradėjo dirbti. Jis pasakoja, kad procesas nebuvo sudėtingas: išlaikė egzaminą „Regitroje“, teorijos mokėsi dvidešimt pamokų, o po to sekė stažuotė su patyrusiais vairuotojais, kad būtų galima savarankiškai važiuoti visais Kauno troleibusų maršrutais.
Mantas stažavosi tiek su mama, tiek su tėčiu. Paklaustas, su kuo jam buvo ramiau važiuoti, Mantas svarsto, kad su tėčiu, nes jis turi daugiau kantrybės ir labiau pasitiki. „Mama, kaip pasakyt, duoda daugiau patarimų. Bet tai irgi nėra blogai,“ - juokauja Mantas.
Teko lipti ant stogo: pokyčiai ir iššūkiai
Vairuoti šiuolaikinį troleibusą yra komfortabilu. Pasak Manto, visi Kauno troleibusai yra nauji ir patogūs tiek vairuotojams, tiek keleiviams. „O seniau taip nebuvo. Pamenu, kai kas nutinka su troleibuso laidais, man teko net ant jo stogo lipti. Virvė užsikabino. Senuose troleibusuose buvo tokios specialios kopėtėlės. Dabar taip elgtis jau negalima,“ - sako Zita. Anksčiau, kai laidai apledėdavę, tekdavo stovėti net po valandą.
Naujuose troleibusuose įrengtos vaizdo kameros, jie yra žemagrindžiai, stabiliau stabdo ir yra švaresni. Zita prisimena, kad per ilgus darbo metus nutiko ir nuotykių, pavyzdžiui, kai pasukama ne ta kryptimi, o kartais apledėjus laidams tekdavo stovėti ilgai. Tačiau apibendrinant, vairuoti troleibusą nėra sudėtinga, ypač todėl, kad nereikia rūpintis variklio skyriumi.
Pasitaikydavo ir nesusipratimų su keleiviais, ypač kai jie įlipdavo ne į tą maršrutą, važiuojant nuo Kauno klinikų, kur žmonėms, ypač iš kaimo, sunkiau susigaudyti.
Antrąją dieną nukrito „ūsai“: jaudulys ir patirtis
Mantas pasakoja, kad pirmąją savarankiško darbo dieną jautė jaudulį, tačiau tai suprantama ir normalu. Pirmą kartą jis važiavo 14-uoju maršrutu, su naujausiu Kauno troleibusu. Tą dieną jis uždirbo 29 eurus, nes nemažai žmonių, ypač šeimos su vaikais, pirko bilietus troleibuse.
Antrąją darbo dieną snigo. Mantas pabrėžia, kad troleibusas sveria apie 12 tonų, todėl stabdymo kelias ilgesnis, svarbu laikytis atstumo ir atsargiau važiuoti ties pėsčiųjų perėjomis. Tą pačią dieną nukrito troleibuso „ūsai“, tačiau Mantui tai nesukėlė streso: „Nubėgau ir sutvarkiau. Truko gal pusė minutės.“
Klausimų sulaukia iš kolegų: kodėl pasirinkai šią profesiją?
Troleibuso vairuotojo darbo diena rytinėje pamainoje prasideda kelios minutės po ketvirtos ryto, savaitgaliais - apie penktą. Tuo metu jau reikia išvažiuoti maršrutu, tad keltis tenka labai anksti. Džiugina tai, kad automobilių vairuotojai elgiasi mandagiai ir leidžia troleibusams išvažiuoti iš „kišenių“. Taip pat pastebima, kad vis daugiau kauniečių, ypač savaitgaliais, renkasi viešąjį transportą.
Mantas kartais sulaukia klausimų iš kolegų, kodėl pasirinko tokią profesiją ir ar tai nebuvo tėvų primestas pasirinkimas. „Bet niekada nebuvo taip, kad tėvai mane verstų. Man važiuoti troleibusu yra atsipalaidavimas, o vairuoti jį labiau pomėgis, o ne darbas. Aš ne tik vairuoju troleibusą, turiu savo kanalą „YouTube“, kur keliu įvairų su troleibusais susijusį turinį. Žinoma, filmuoti būtų galima ir daugiau, tačiau viskam reikia laiko,“ - pasakoja Mantas.
Svajonių darbas nuo vaikystės: moterys troleibusų pasaulyje
Justina, kuriai gruodžio mėnesį suėjo 21-eri, troleibuso vairuotoja dirba jau antrus metus ir studijuoja komunikaciją. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris šią transporto priemonę vairuoja jau 35-erius metus. Pirmą kartą Justina su tėčiu troleibusų parke apsilankė, kai jai buvo vos 10 dienų.
Artūras prisimena, kad dukra nuolatos su juo leisdavo laiką troleibusų parke, kur jis naktimis juos tvarkė ir prižiūrėjo vienuolika metų. „Justina su manimi naktis leisdavo, net Naujuosius metus parke sutikdavome kartu. Ji troleibusus ir visą parką tikriausiai naktimis sapnuodavo. Po pamokų kartu su manimi važiuodavo, o pirmą kartą prie vairo leidau sėstis, kai jai buvo 14-ka, - parke ratais truputėlį pavažinėdavome, aš tik prie rankinio stabdžio visad stovėjau“, - prisimena Artūras.
Iš pradžių Justina troleibusų parke įsidarbino valytoja, tačiau tai jai kėlė didelį džiaugsmą, nes buvo arčiau troleibusų. Sulaukusi 21-erių, ji įgijo T kategorijos teises.
Pragyventi iš vairuotojo profesijos galima
Artūras džiaugiasi dukros pasirinkimu: „Manau, kad ji nebloga vairuotoja, nes tie, kurie ją stažavo, sakė, kad labai gerai vairuoja. Pirmos dienos, aišku, sunkios, bet ji supranta šį darbą, matė, kaip aš keliuosi, kada grįžtu. Ji visą tai žino, tad ir lengviau pradėti nei tiems, kurie ateina iš gatvės.“
Artūras, kuris gyvena Lazdynuose, iki Gerosios vilties stotelės, kur pradeda darbą, nueina apie tris kilometrus pėsčias. Jis kas rytą sportuoja, o dėl sėdimo darbo ir problemų su koja jam pavyko numesti 30 kilogramų.
Pasak Artūro, iš vairuotojo profesijos pragyventi tikrai galima. Patyrusiems vairuotojams mokama už stažą ir vairavimo klasę, be to, galima dirbti per išeigines ir šventes. „Kai mes dviese dabar dirbame, tai su dviem katinais tikrai galime pragyventi,“ - pripažįsta jis.
Skambina tėčiui, kai nežino, ką daryti
Susidūrusi su problemomis, pavyzdžiui, dėl intensyvaus troleibusų eismo nežinodama, kur išvažiuoti žiedinėje sankryžoje, Justina žino, į ką kreiptis - į tėtį. Nors kartais Artūras sulaukia dukros skambučių ir paryčiais, jis ją ragina skambinti mechanikams.
Artūras, kuris yra baigęs politechnikumą ir įgijęs radijo mechaniko specialybę, prieš tapdamas troleibuso vairuotoju metus laiko dirbo televizijoje ir tarnavo kariuomenėje. Tarnaudamas Rygoje, jis susižavėjo jungtiniais troleibusais ir parsivežė idėją sėsti prie jų vairo. Jau 35-erius metus jis vairuoja troleibusus.
Artūras prisimena linksmas akimirkas vairuodamas 5-ojo maršruto troleibusą, kuris buvo vadinamas „Bazar-Vokzal-Milicija“. Anuomet žmonės skaitydavo laikraščius, bendraudavo, o dabar visi sulindę į mobiliuosius telefonus.
Artūrą erzina bilietų pardavimas, nes kartais keleiviai duoda daug monetų, o jis neturi grąžos. Jis pasigenda ir kultūringų keleivių, kurie trukdo kvailais klausimais. Tačiau jis džiaugiasi, kad kai kurie keleiviai padėkoja, jei vairuotojas jų palaukia.
Teko vežti ir mirusį keleivį: atsakomybė ir iššūkiai
Artūras jaučia didelę atsakomybę už keleivius, mat kartą teko vežti ir mirusįjį. „Važiavau savo mėgstamu penktu maršrutu, o gale troleibuso sėdėjo žmogus, galvojau, kad miega. Prie gamyklos paprastai labai daug žmonių įlipdavo, kažkas užkliuvo už jo ištiestų kojų ir šis pajuodavęs nugriuvo. Ateina prie manęs keleivis ir sako: pas jus gale - lavonas,“ - pasakoja Artūras. Vyras buvo diabetikas, ką tik išleistas iš ligoninės. Pasirodo, kad prieš tai važiavęs vairuotojas jam jau perdavė troleibusą su juo, o Artūras dar vieną ratą apvažiavo.
Artūras pasakoja, kad intensyvus eismas yra sunkiausias dalykas darbe. Jis prisimena, kaip vieną rudenį, spūstyje, automobilio vairuotojas paprašė jo „pastumti“ automobilį, kad jį užvestų.
Bene didžiausią pyktį Artūrui kelia vairuotojai, kurie su avariniu šviesos signalu sustoja stotelėse, kad galėtų pakalbėti telefonu, nes tuomet būna itin sunku apvažiuoti automobilį.
Vakarėliai ir gyvo garso koncertai troleibuse
Artūras nenuobodžiauja važiuodamas tuo pačiu maršrutu diena iš dienos, net muzikos nesiklauso. Jis ne kartą yra pasiklausęs ir gyvos muzikos, mat anksčiau vairuotojas veždavo keleivius pagal užsakymą vakarėliams: gimtadieniams, vestuvėms ir pan. „Kažkada prieš rinkimus vežiau deputatus su orkestru, dar vyko Šeškinės poliklinikos gydytojos jubiliejus - oi, ten buvo labai linksma,“ - prisimena Artūras.
Artūras myli savo darbą ir nenorėtų jo keisti: „Čia viskas sava: žinau, kur nueiti ir kieno paprašyti, jei kas sugedo, ką paimti, arba, jei noriu eiti atostogų. Turiu lengvatų - kada noriu, tada išeinu atostogų.“
Algimantas Subačius: 35 metai su „ūsais“
Algimantas Subačius - profesionalus troleibusų vairuotojas, kuris „ūsus tampo“ nuo 1995 metų. Iš pradžių jis sėdo prie „bulkos“, vėliau „kvadrato“, o dabar vis dažniau vairuoja naujus troleibusus. Vyras pradėjo vairuoti dar seniausiąjį troleibusą, „Škoda 9Tr“, vadinamą „bulka“. Šiandien toks belikęs tik vienas ir naudojamas tik pažintiniais tikslais.
„Su naujais... ką jūs, su viena rankyte gali vairuoti, gali reguliuoti viduje šilumą, veidrodėlius - viską. Labai skiriasi senas ir naujas troleibusai. „Kvadratų“ labai sunkus vairas, jie burzgia, bet jie labai patinka troleibusų entuziastams, kurie čia atvažiuoja ir iš užsienio, ypač Čekijos,“ - pasakoja Algimantas.
Nors darbe jam labiausiai patinka keleiviai ir miesto peizažai, Algimantas pastebėjo, kad per 30 metų keleiviai pasidarė irzlesni, nekantresni. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės būna pikti ir nemandagūs. Kartais tai sukelia pavojingų situacijų, kai, nesilaikydami turėklų, keleiviai nukrenta stabdant autobusą.
Algimantas skuba paneigti, kad vairuotojai piktybiškai užtrenkia duris prieš pat nosį skubantiems keleiviams. Jei mato atskuodžiantį žmogų - jo palaukia. Nebent pasitaiko situacijų, kai troleibusas pajuda važiuoti, o tuomet žmogus pradeda bėgti.
Sunkumai darbe: spūstys, keleiviai ir sveikatos problemos
Didžiausias iššūkis Algimantui būdavo keltis ankstų rytą, apie 3-5 valandą. Tačiau jis džiaugiasi poilsio kambariukais, įrengtais maršrutų galinėse stotelėse.
Algimantas prisimena laikus, kai ant vairuotojo langelio būdavo užrašas „Vairuotojas-kontrolierius“. Jis niekada netikrindavo bilietų, nes jam „buvo gaila žmonių“. Dabar kontrolierių darbas erzina, kai jie ilgai tikrina, trukdydami vairuotojų darbą.
2018 m. Algimantas nusprendė išmėginti jėgas kitame darbe, nes pavargo nuo menko atlygio. Tačiau galiausiai suprato, kad troleibuso vairuotojo darbas yra skirtas jam: „Aš dievinu šį darbą!“ Grįžęs atgal prie savo širdies darbo, jis pastebėjo guzus savo kūne. Po biopsijos jam buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Po šešių chemoterapijos seansų ir kitų gydymų, jis susitvarkė sveikatą. Vėliau prasidėjo problemos su galva, jis pradėjo alpti, kartą net gatvėje nualpo. Po operacijos ir spinduliavimo, jis vėl susidūrė su sveikatos problemomis, tačiau dabar jaučiasi puikiai.
Algimantas džiaugiasi dukros pasirinkimu, nors iš pradžių norėjo, kad ji baigtų rimtesnius mokslus. „O kam daugiau džiaugtis, jei ne man? Motina tikriausiai net nežino, ką ji veikia, gal dabar sužinos. Norėjau, kad eitų mokytis, bet juk neįsakysiu. Jei per prievartą varysiu, nieko nebus, neturės ji jokio potraukio tam,“ - viliasi vairuotojas.
Algimantas džiaugiasi ir tuo, kad su dukra bei anūkais jam nereikia rūpintis finansais: „Jei uždirbčiau 2000 eurų į rankas, tada tikrai niekuo nesiskųsčiau.“
Naktinis „deja vu“ Kaune: neįprasti išpuoliai
Kaune, Šančiuose, du vakarus iš eilės, tame pačiame Juozapavičiaus prospekte apie 21 valandą aidėjo šūvį primenantys garsai ir kilo įtarimai dėl troleibuso stiklo dūžio. „Niekas negalėjo net tikėtis tokių dalykų, kad taip gali atsitikti toje pačioje vietoje, galimai, tas pats žmogus taikosi į žmones, į techniką“, - komentavo „Kauno autobusų“ transporto eksploatacijos direktorius Rimas Stankaitis.
Vairuotojas išsigando, bet jau įtarė, kas nutiko, ir skubiai kvietė policiją. Tąkart troleibusu važiavo ir keleiviai, laimei, jie nenukentėjo. Šaulys nepataikė tiesiai į stiklą, nors šis suaižėjo, bet neišdužo.
Liudininkai padėjo pareigūnams surasti įtariamąjį. Paaiškėjo, kad tai buvo vietinis 32-ejų šančiškis, ne kartą teistas, kuris vos prieš kelias savaites grįžo iš kalėjimo. Sulaikymo metu pas jį rastas pneumatinis pistoletas ir šratinis ginklas. Nustatyta, kad jis nevartojo alkoholio, bet buvo vartojęs narkotinių medžiagų.
Manoma, kad abu vakarus šaudė tas pats apsvaigęs asmuo. Gyventojai buvo pasibaisėję, sakydami, kad „iki tragedijos čia mažai trūko“. Įtariamasis kol kas uždarytas į areštinę. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu.
Jūratės patirtis: kasdienybė sostinės gatvėse
VVT troleibuso vairuotoja Jūratė pasakoja, kad kartais nustebina ir keleiviai. Ji stengiasi saugiai apvažiuoti kelio nelygumus ir duobes, tausodama visuomeninį transportą. Kartą prie jos priėjo keleivė, pastebėjusi jos pastangas, ir padėkojo.
Jūratė teigia, kad vairuotojo darbas yra labai atsakingas, nes turi užtikrinti keleivių saugumą, tačiau miestas yra gyvas ir kelyje dažnai pasitaiko netikėtumų. „Šio darbo specifika tokia, reikia spėti važiuoti pagal grafiką, bet tuo pačiu stengtis, kad keleiviai nukeliautų saugiai. Juk būna, koks automobilis iššoka prieš troleibusą, sustoja, man tada irgi tenka staiga stabdyti, keleiviai gali nukristi,“ - pasakoja Jūratė.
Ji kasdien pradeda su pozityvu ir optimizmu: „Visada vadovaujuosi posakiu, kad visos didžiausios kvailystės pasaulyje buvo padarytos rimtu veidu, todėl atlieku darbą su šypsena.“ Geriausias jos darbo įvertinimas, kai keleiviai nusišypso, pamojuoja.
Pasak Jūratės, keičiasi ir pats miestas bei jo gyventojai: „Vilnius gražėja kasmet, daug gėlių, gamtos vaizdų. Centre gražūs žmonės, jaunimas. Dirbu jau daug metų, kasdien važinėju sostinės gatvėmis, matau kaip Vilnius pasikeitė.“
Viešasis miesto transportas yra svarbi dalis gyventojų kasdienybėje, padeda nukeliauti į darbą, mokyklą ar parduotuvę. „Būna, kad ryte tėvai vaikus veža į darželį, šie verkia, neramūs. O aš pozityvi visada, vaikus labai myliu, pasiūlau prisėsti arčiau, jie žiūri per priekinį stiklą, kažkaip nusiramina,“ - dalinasi Jūratė.
tags: #dvidesimtmetis #vaikinas #vairuoja #troleibusa