Naudoto automobilio pirkimas dažnam lietuviui - kasdienybė, tačiau ne visada maloni. Neretai pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė vos po kelių savaičių pradeda gesti, nors pirkimo-pardavimo metu atrodė techniškai tvarkinga. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau - CK), pardavėjas privalo garantuoti, kad naudotas automobilis atitinka kokybės reikalavimus, taip pat - pateikti tikslią informaciją apie jo techninę būklę.
Jeigu po automobilio įsigijimo paaiškėja, kad jame buvo paslėptų defektų, atsiranda pagrindas reikalauti sumažinti kainą, pašalinti trūkumus pardavėjo sąskaita, atlyginti remonto išlaidas ar net nutraukti sandorį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Tiesa, pardavėjas taip pat gali gintis. Šiame straipsnyje aptariama teismų praktika ir svarbiausi aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, įsigyjant ar parduodant naudotą automobilį.
Pirkėjo lūkesčiai ir naudoto automobilio specifika
Pasak teismų, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiškumą - dažniausiai ne vienerius metus eksploatuotą transporto priemonę - jos pirkėjas negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujo automobilio savininkas, kadangi eksploatavimo eigoje mechanizmai natūraliai dėvisi. Anksčiau eksploatuotas automobilis neabejotinai reikalauja papildomų investicijų, kas ir lemia tokio daikto kainos ženklius skirtumus, lyginant su visiškai nauju daiktu. Taigi pirkėjas negali tikėtis naujo automobilio kokybės ir privalo suprasti, kad įsigijus naudotą automobilį, bus būtina investuoti lėšas jo tinkamai techninei būklei palaikyti.
Nepaisant to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.
Pardavėjo pareigos ir atsakomybė
Sutarties sąlygos ir įprasti reikalavimai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad pardavėjas užtikrina, jog parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to.
Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų (tame tarpe ir automobilių), tačiau daiktų trūkumai turi būti aptarti ir nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje.
Informacijos atskleidimo pareiga
Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia maža parduodamo automobilio kaina ar paties pardavėjo nežinojimas apie automobilio būklę.
Bylų praktikoje, pavyzdžiui, civilinėje byloje (e3K-3-454-611/2018), pirkėjas iš pardavėjo įsigijo 10 metų senumo automobilį. Praėjus dviem savaitėms nuo sutarties sudarymo, automobilis neužsivedė, o jį patikrinus paaiškėjo variklio gedimas. Pirkėjo iniciatyva atlikta ekspertizė parodė, kad automobilio variklis sugedo dėl neseniai nekokybiškai atlikto remonto. Pirkėjas pardavėjo nebuvo informuotas apie atliktą variklio remontą, tuo labiau nekokybišką. Teismas sprendė, kad pirkėjas įsigijo automobilį su paslėptu trūkumu, sąlygotu netinkamai atlikto variklio remonto, kurio įprastai apžiūrint automobilį nebuvo galimybės pastebėti, o pardavėjas šių trūkumų pirkėjui neatskleidė.
Pirkėjo teisės ir pareigos
Teisė patikrinti daiktą
Civilinio kodekso 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo pasiūlymo ją sudaryti pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenustato privalomo daiktų (automobilių) kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą patikrinti perkamo daikto kokybę. Jeigu sandorio šalys nesusitarė kitaip, daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui. Tačiau pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų patikrinimo išlaidas, jei patikrinimo metu nustatyta, kad daiktas neatitinka jam keliamų reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai, jog automobilis buvo netinkamos kokybės, privalo įrodinėti pirkėjas (civilinės bylos Nr. e3K-3-505-686/2016). Būtent todėl kiekvienas pirkėjas, nusprendęs įsigyti naudotą automobilį, neturėtų rizikuodamas pasitikėti pardavėjo vienašališkai pateikiama informacija apie automobilį, o turėtų prieš sutarties sudarymą pasirinktu būdu (pavyzdžiui, pasitelkdamas tokias paslaugas teikiančio subjekto pagalbą servise) patikrinti įsigyjamą automobilį ir tik gavęs patikrinimo rezultatus galutinai nuspręsti dėl sutarties su pardavėju sudarymo.
Kada pardavėjas neatsako už daikto kokybę?
Nepaisant aptartų parduodamo daikto (automobilio) kokybės garantijų, pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).
Pavyzdžiui, civilinėje byloje (e2A-945-430/2020) pirkėjas įsigijo naudotą automobilį, kurio techninės apžiūros terminas buvo pasibaigęs ir kuris, kaip nurodyta šalių sudarytoje sutartyje, turėjo nemažai įvairių trūkumų. Automobilio apžiūros prieš įsigijimą metu pirkėjui įtarimų sukėlė tam tikri neįprasti garsai, kurie nebuvo susiję su sutartyje nurodytais automobilio trūkumais. Vis dėlto, pirkėjas nusprendė papildomai netikrinti šio automobilio nuodugniau (pvz., servise), bet jį įsigyti. Sutartyje pirkėjas taip pat nepažymėjo jokių pastabų apie pastebėtus trūkumus. Teismas konstatavo, kad pirkėjas sutarties sudarymo metu nebuvo pakankamai rūpestingas, nors turėjo žinoti (dėl pastebėtų problemų ir pačių trūkumų pobūdžio), jog perkamas naudotas automobilis turi kitų trūkumų, o ne tik nurodytus rašytinėje sutartyje, tačiau jam tai buvo priimtina, ir jis suprato (turėjo suprasti), kad prieš šio nupirkto automobilio naudojimą ir siekiant praeiti techninę apžiūrą, bus būtina atlikti šio automobilio remontas.
Ką patikrinti perkant naudotą automobilį | AUTODOC patarimai
Esminiai ir neesminiai defektai teismų praktikoje
Dažniausi esminiai gedimai
Teismams neretai tenka nagrinėti bylas, panašias savo faktinėmis aplinkybėmis: pirkėjas, savarankiškai apžiūrėjęs automobilį, jį įsigyja pasikliaudamas pardavėjo tvirtinimu, kad automobilio būklė yra gera. Dažnu atveju techninės apžiūros terminas nėra pasibaigęs, o automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyti arba nurodyti nežymūs automobilio defektai. Vėliau servise pirkėjas sužino, kad remontas, lyginant su automobilio įsigijimo kaina, atsieis neproporcingai daug, arba, kad automobilis apskritai netinkamas eksploatuoti.
Vadovaujantis gausia teismų praktika, automobilio variklio defektas yra dažniausiai pasitaikantis esminis sutarties pažeidimas, įgalinantis pirkėją savo pažeistas teises ginti remiantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Paprastai parduoto automobilio trūkumų faktas laikomas įrodytu, jei variklis sugenda praėjus nedaug laiko (pavyzdžiui, mėnesiui) po jo įsigijimo. Kiti defektai, teismų praktikoje pripažįstami esminiais, yra pavarų dėžės, starterio, išmetamųjų dujų sistemos, greičių dėžės, sankabos sistemos defektai, taip pat kiti rimti defektai, trukdantys automobilį naudoti pagal jo tikslinę paskirtį.
Vis dėlto, jeigu nustatoma, kad pirkėjas po automobilio įsigijimo netinkamai, labai intensyviai jį eksploatavo, variklio gedimo priežastimi gali būti laikomas netinkamas ar pernelyg intensyvus jo naudojimas. Paprastai atsakymą į klausimą diktuoja automobilio amžius - kuo jis „jaunesnis“, tuo mažesnė tikimybė natūraliam automobilio agregatų nusidėvėjimui. Automobilio kaina taip pat turi įtakos defektų esmingumui nustatyti.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje (e3K-3-193-421/2020) pirkėjas su pardavėju sudarė sutartį, joje nebuvo nurodyta automobilio defektų. Iš karto po sutarties sudarymo, t. y., grįžtant namo, ėmė ryškėti kai kurie automobilio gedimai. Servisas, atlikęs automobilio techninės būklės įvertinimą, padarė išvadą, jog automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir jo eksploatuoti, t. y., naudoti pagal paskirtį negalima. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog pirkėjas apžiūrėjo ir išbandė perkamą automobilį ir, kad pirkdamas 15 metų naudotą automobilį, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip kad naujo automobilio savininkas, pažymėjo, kad ir naudotas automobilis turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį.
Vartotojų teisių apsauga
Taikymas ir reikalavimai
Fiziniam asmeniui sudarant sutartį su juridiniu asmeniu, galioja vartotojų teises ginantys įstatymai, suteikiantys vartotojams didesnę pažeistų teisių apsaugą bei palengvinantys įrodinėjimo procesą. Atkreiptinas dėmesys, kad netgi automobilį įsigijus iš fizinio asmens, ne visais atvejais reiškia, kad nebus taikomos vartotojo apsaugą reglamentuojančios teisės normos, pavyzdžiui, jei fizinis asmuo veikia kaip verslininkas.
Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis).
Naujas reglamentavimas nuo 2022 m. sausio 1 d.
Naujuoju reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2022 m. sausio 1 d., numatoma dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistema: paaiškėjus, kad prekė (automobilis) yra netinkamos kokybės, pirmiausia vartotojas turės teisę reikalauti pardavėjo prekę pataisyti arba pakeisti tinkamos kokybės preke (automobiliu) (pirmoji pakopa). Pardavėjui nepataisius automobilio ar jo nepakeitus kitu, vartotojas turės teisę reikalauti sumažinti automobilio kainą arba nutraukti sutartį (antroji pakopa).
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas apsaugojo pardavėjo teises, įtvirtindamas, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Tiesa, pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.
Pranešimo apie trūkumus tvarka ir terminai
Pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu ir tokiu atveju, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan.
Nors CK aiškiai nenurodo, per kiek laiko reikėtų kreiptis į pardavėją ir pranešti apie pastebėtus trūkumus, kad šis terminas atitiktų protingumo kriterijų, iš teismų bylų analizės galima daryti išvadą, kad pardavėją apie pastebėtus trūkumus reikėtų informuoti iš karto - t. y., per kelias dienas nuo trūkumų pastebėjimo. Visuomet pravartu turėti tokio pardavėjo informavimo įrodymus, pavyzdžiui, SMS žinutes ar elektroninius laiškus.
Pavyzdys: civilinėje byloje (e2A-753-460/2020) automobilio gedimai išryškėjo praėjus trims savaitėms nuo automobilio įsigijimo. Pardavėjas apie defektus pirkėjo jokia forma informavęs nebuvo. Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino (CK 6.338 straipsnio 2 dalis).
Įrodinėjimo našta ir bylos baigtis
Įrodinėjimas turi vykti pagal bendrąjį įrodinėjimo naštos paskirstymo principą „įrodinėja tas, kas teigia“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnis). Vadinasi, po sutarties pasirašymo nustačius, kad yra paslėptų automobilio defektų, būtent pirkėjas privalo teismui teikti įrodymus, jog automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo konkrečių defektų ar kitų trūkumų ar jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento.
Pirkėjai šį faktą neretai bando sieti su prastesne automobilio būkle, kuri, jų teigimu, ir sąlygojo atsiradusius defektus. Vis dėlto, teismo toks pirkėjų argumentas paprastai neįtikina, jei nepateikiami įrodymai, kad defektai egzistavo pardavimo momentu. Praktikoje dažniausiai pirkėjai savo pažeistas teises gina reikalaudami sumažinti kainą arba nutraukdami sutartį. Tačiau galimybė atsisakyti sutarties (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas) yra ultima ratio, t. y. tik tada, kai kitais būdais nėra galimybės pasinaudoti.
Bylų dėl automobilių defektų baigtis paprastai priklauso nuo svarbių aplinkybių visumos, todėl nusprendus savo pažeistas teises ginti teisme, automobilio pirkėjui pravartu kruopščiai įsivertinti visus aptartus aspektus ir galimas rizikas. Pirkimo-pardavimo sutartyje rekomenduotina įtraukti visus žinomus trūkumus, o po pirkimo - saugoti visus dokumentus, susijusius su automobilio priežiūra ir remontu. Kuo anksčiau pirkėjas sureaguos ir turės įrodymus apie paslėptus trūkumus, tuo lengviau jam bus ginti savo teises.
tags: #naudotas #automobilis #parduotas #su #gedimais #teismu