Nacionalsocialistinės Vokietijos darbininkų partijos (NSDAP) ištakos ir ideologija
Nacionalsocialistinė Vokietijos darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP), dar vadinama Nacionalsocialistų partija, arba Nacių partija, buvo Vokietijos kraštutinių dešiniųjų politinė partija, veikusi 1920-1945 m. 1945 m. partija buvo uždrausta ir paleista, o jos turtas konfiskuotas. 1946 m. ji galutinai uždrausta Kontrolinės sąjungininkų tarybos įstatymu.
NSDAP buvo įkurta pervadinus Vokietijos darbininkų partiją (DAP) 1920 m. vasario 24 d. Įkūrimo ceremonija įvyko Miuncheno užeigoje „Hofbräuhaus am Platzl“. Tą pačią dieną partija paskelbė 25 punktų programą, kurioje reikalavo lygybės vokiečių tautai, siūlė pakeisti Versalio taikos sutarties sąlygas Vokietijai, atimti pilietybę žydų tautybės asmenims, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.
Pirmasis partijos pirmininkas buvo Anton Drexler (1920-1921 m.), o nuo 1921 m. liepos 29 d. iki 1945 m. Adolfas Hitleris tapo partijos fiureriu. Ši nauja politinė jėga nenorėjo likti nepastebėta, todėl pirmasis nario pažymėjimas prasidėjo numeriu 501, o Adolfas Hitleris gavo pažymėjimą su numeriu 555.
Iki 1923 m. partijai pavyko iškovoti palaikymą tik Bavarijoje. Po žlugusio mėginimo užimti valdžią 1923 m. lapkričio 9 d., nacionalsocialistų partiją 1923 m. lapkričio 23 d. uždraudė generolas Hans von Seeckt. Partijos turtas buvo konfiskuotas, būstinė Miunchene uždaryta, o Adolfas Hitleris buvo suimtas.
Paleistas iš kalėjimo Adolfas Hitleris 1924 m. gruodžio mėn. nutraukė koaliciją su Vokiečių tautos laisvės partija ir pradėjo kurti naująją NSDAP „fiurerio politiką“. 1925 m. partija buvo įkurta iš naujo. Iki 1928 m. Reichstago rinkimų partija buvo viena iš daugelio mažų antisemitinių ir nacionalistinių partijų, bet per rinkimus netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga.
Prie partijos ir jos lyderio A. Hitlerio populiarėjimo prisidėjo ir to meto Vokietijoje įtakingo leidėjo Alfredo Hugenbergo leisti laikraščiai. 1925-1930 m. partijos narių skaičius išaugo nuo 27 000 iki 130 000. NSDAP populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė, didėjantis žmonių skurdas ir nusivylimas, lėmęs, kad vis labiau įsigalėjo antikapitalizmas, antiliberalizmas ir antisemitizmas.
Jau 1926 m. buvo įvestas oficialus pasveikinimas Hitleriui (iškeliama dešinė ranka akių aukštyje ir garsiai ištariama „Heil Hitler“ arba „Sieg Heil“). Pagal Veimaro Konstitucijos 25 straipsnį prezidentas Paul von Hindenburg paleido Reichstagą ir tuo labai pasitarnavo nacionalsocialistų partijai. 1930 m. rugsėjo 14 d. Reichstago rinkimuose NSDAP gavo 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antrąja stipriausia partija parlamente po SPD.
Nuo 1933 m. partijos simbolis - svastika - tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o 1935 m. tapo valstybine Vokietijos vėliava. Partija sulaukė didelio palaikymo visuomenėje, nes skelbėsi esanti „mažo žmogaus“ partija. Pirmieji jos dėka priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Nepaisant siekių tobulinti visuomenę, partijos siekiai įvertinti žmones pagal biologinius kriterijus susilaukė nevienareikšmiško palaikymo.
1934 m. partijos dėka buvo pradėta valstybės finansų reforma. Vienas iš socialinių veiksnių, padėjęs populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Tačiau dėl rasinių-politinių motyvų žydai, romai ir sintai neteko socialinių garantijų. Nuo 1941 m. siekdami „socialinės gerovės“ partijos atstovai skelbė, kad tauta nebus soti, jei išlaikys naudos visuomenei nenešančius neįgalius asmenis, todėl skatino eutanaziją.
Žlugus Trečiajam Reichui, 1945 m. spalio 10 d. partija buvo uždrausta, o 1946 m. jos turtas konfiskuotas.
Vairuotojų ir transporto vaidmuo Antrojo pasaulinio karo operacijose
Antrojo pasaulinio karo metu, ypač Rytų fronte, motorizuoto transporto ir jo vairuotojų vaidmuo Vokietijos (nacionalsocialistų) kariuomenės operacijose buvo itin svarbus, sprendžiantis greitų manevrų ir logistikos uždavinius. Šarvuotųjų divizijų puolimo veiksmai priklausė nuo efektyvaus judėjimo ir įveikiamų atstumų.
Šarvuotųjų divizijų puolimas Lietuvoje
1944 m. rugpjūčio 16 d. 39-asis tankų korpusas pajudėjo lygiai 08.00 val. Raseinių kryptimi. 4-oji ir 5-oji tankų divizijos, sugebėjusios mesti į mūšį pakankamai pajėgų, priekin brovėsi sparčiai, tuo metu 12-oji tankų divizija vis dar laukė, kol atkaks visi padaliniai.
5-oji tankų divizija puolė dviem kovos grupėmis. Pietinė turėjo forsuoti Ventos upę prie Papilės, bet, susidūrusi su įnirtingu pasipriešinimu, pakeitė puolimo kryptį, mėgindama apeiti miestelį iš pietų. Anot pancergrenadierių bataliono vado Alfredo Jaedtkes atsiminimų: „Šarvuotoji grupė kautynėse buvo vos įveikusi pačias priešakines rusų pajėgas ir dar pakankamai giliai neįsiskverbusi į priešo linijas, todėl pasukusi į pietus ir riedėdama pro miestelį, sulaukė iš ten [sovietų į vakarus atgręžtų priešakinių pozicijų] į savo kairįjį sparną smarkios prieštankinės ugnies.“
Pasipriešinimą greitai įveikėme ir toliau atakavome Kruopių kryptimi. Visur knibždėjo rusų, tačiau reikšmingesnio pasipriešinimo niekur nesutikome. Dar piečiau, 40-ojo tankų korpuso ruože, „Grossdeutschland“ divizija, užlaikoma prastų kelių, sunkiai skverbėsi Kuršėnų link, bet čia užėmė sveiką geležinkelio tiltą per Ventos upę. Pietau 14-oji tankų divizija netoli Šaukėnų irgi užgrobė tiltą, tačiau 7-oji tankų divizija įsirėmė į atkaklų pasipriešinimą šiaurės rytuose nuo Kelmės.
Savo šarvuotąsias pajėgas sutelkusi santykinai nedideliame plote, vokiečių 3-ioji tankų armija kitus vokiečių fronto ruožus paliko apnuogintus priešo puolimui.
Logistiniai iššūkiai ir vairuotojų vaidmuo
Rugpjūčio 17-ąją, auštant, 4-oji tankų divizija Vegerių kaimo apylinkėse šturmavo sovietų gynybines pozicijas. Kaimą užėmė greitai, tačiau dėl sunkaus reljefo ir ryžtingo pasipriešinimo toliau į rytus stūmėsi lėtai. Vakarop divizija buvo įveikusi vos penkis kilometrus, tuo tarpu 12-ajai tankų divizijai skverbtis į šiaurę sekėsi geriau. Per dvi kautynių dienas fronto linija pasislinko apie penkiolika kilometrų. „Grossdeutschland“ užėmė Kuršėnus, bet 14-oji tankų divizija, tiltą per Ventą apgadinus artilerijos ugniai, priekin pasislinko nedaug.
Vairuotojų gyvybė ir įgūdžiai buvo lemiami mūšio lauke. 7-ąją tankų diviziją, mėginusią atakuoti iš Kelmės, ištiko nesėkmė. Vienas iš karininkų dienoraštyje pasižymėjo: „Popietę kovos grupė susirinko didelėje lomoje. Šis sviedinys atsitiktinai pataikė į pulko vado šarvuotį. Visi vyrai (vadas, adjutantas, ryšių karininkas, vairuotojas ir radistas) mašinoje žuvo. Divizijos priešakinė kovos grupė neteko visos vadovybės.“ Atviri pusiau vikšriniai transporteriai įgalindavo lengvai išskleisti pancergrenadierius, tačiau buvo labai pažeidžiami artilerijos ugniai, kaip savo kailiu patyrė 7-oji tankų divizija.
Rugpjūčio 18 d. 39-asis tankų korpusas tęsė skausmingai lėtą puolimą. Pasak Jaedtkes iš 5-osios tankų divizijos: „Kitą rytą pajudėję Veršių link, vos už 3 kilometrų į šiaurės rytus nuo Gaudikių susidūrėme su prieštankinių patrankų frontu, atidengusiu į mus smarkią ugnį.“ Kelias per mišką buvo iššūkis: „Todėl neturėjome kitos išeities, kaip abipus kelio pirmyn pasiųsti išsodintus pancergrenadierius ir šitaip pamėginti iš kelio pašalinti prieštankines patrankas, mūsų tankams į priekį judant šoktelėjimais. Tai buvo daug laiko užimantis sumanymas. Judėjome lėtai, nes miške abipus kelio knibždėjo rusų pėstininkų. Turėjome jų saugotis, neleisti jiems pakenkti mūsų tankams bei tarp jų riedėjusiems pusiau vikšriniams transporteriams, kuriuose dabar buvo likę tik pagrindiniai ir pakaitiniai vairuotojai.“ Kelias taip pat buvo užminuotas, o šturmo pionieriai turėjo juos šalinti, siekiant užtikrinti transporto judėjimą.
Anot kapitono Nekelio, irgi iš 5-osios tankų divizijos, atsiminimų, sovietų tankai, daugiausia „Šermanai“ ir „JS-1“, mėgino atkirsti bei sunaikinti vokiečių smaigalius, bet jų ataka buvo atmušta. „Grossdeutschland“, remiama 14-osios tankų divizijos, piečiau toliau pamažu sunkiai slinko Šiaulių link. Vokiečių savaeigiai šturmo ir prieštankiniai pabūklai, ypač „Ferdinandai“ (kaip juos dažnai vadino sovietų kariai), bei tankai, tokie kaip „Tigrai“, buvo laikomi ypač grėsmingais, o jų valdymas priklausė nuo patyrusių vairuotojų.
Nacizmo apraiškos Klaipėdos krašte
Nuo 1933 metų pradžios Adolfo Hitlerio judėjimas plito ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse, tokiose kaip Austrija, Čekoslovakija ir Lenkija. Nacionalsocialistinė idėja apie „vieną tautą, vieną valstybę, vieną vadą“ pasiekė ir Klaipėdos kraštą, kuris buvo atskirtas nuo Vokietijos ir išgyveno ūkinę krizę.
Klaipėdos krašte nacių veikla ypač suaktyvėjo po 1933 m. sausio 30 d., kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. Jau 1933 m. gruodį susikūrė „Christlich-Sozialistische Arbeitsgemeinschaft“ (CSA) vardu pasivadinusi nacionalsocialistų organizacija. Jai vadovavo Ernestas Noimanas (Ernst Neumann). Taip pat veikė ir „Sozialistische Volksgemeinschaft“ (SOVOG), kuriai vadovavo dr. Neumanas ir V. Bertuleitis. Abi organizacijos atvirai veikė prieš Lietuvos interesus Klaipėdos krašte, o Vokietijos vicekonsulas Klaipėdoje jas rėmė.
Šios nacių organizacijos turėjo specialias smogiamąsias (sturm-kolone) grupes, siekiančias atskirti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Lietuvos valdžia 1934 m. vasario 24 d. pradėjo tą nacių veiklą tikrinti. Per patikrinimus pas nacių narius buvo rasta 1104 įvairūs šaunamieji ginklai. Kaltinamaisiais buvo patraukta 126 nacių nariai. Teismas posėdžius pradėjo 1934 m. vasario 14 d. ir sprendimą paskelbė 1935 m. kovo 26 d. Abi partijos buvo uždarytos, o nacių vadai: K. ir V. buvo nuteisti kalėti ilgus metus. Keturiems vachmistro G. Jesuttio žudikams mirties bausmes Prezidentas patvirtino.
Nacių judėjimas Klaipėdoje, kaip ir kitur Europoje, parodė, kad „viena tauta, viena valstybė, vienas vadas“ ideologija plito sparčiai ir kėlė grėsmę kaimyninių valstybių suverenitetui.
tags: #nacionalsocialistu #vairuotoju #korpusas