Lietuvos teritorijoje archeologai yra ištyrę daugybę priešistorinių ir istorinių kapų, kurie suteikia vertingos informacijos apie senovės laidojimo papročius, visuomenės raidą ir ryšius su kaimynais.
Strėvos Vidurio Teritorijos Kapinynai
Strėvos vidurupio teritorijoje šiuo metu yra 7 plokštiniai kapinynai. Kadangi šie laidojimo paminklai šiuo metu niekuo nesiskiria nuo žemės paviršiaus, tai jie yra vos pastebimi ir dėl to dažniausiai buvo aptikti visiškai atsitiktinai: ariant dirvą, kasant bulves ar pan. Tačiau praeityje šie kapai tikrai turėjo būti pažymėti.
Bajorų Kapinynas
Pereinant prie pačių kapinynų nagrinėjimo, galime drąsiai tvirtinti, kad šiuo metu itin daug dėmesio sulaukia Bajorų kapinynas, esantis Kietaviškių seniūnijoje.
Kapinyno Datavimas ir Išplanavimas
Pats Bajorų kapinynas (Kietaviškių sen., pagal vienus radinius datuojamas VII-VI tūkst. pr. Kr., pagal kitus - V-VI a., pagal dar kitus - XIV a. pab - XV a. pr.) yra įsikūręs Briaunio ežero rytinėje pakrantėje. Pirminiais duomenimis kapinynas apima 947 kv.m, yra įsikūręs kalvelėje ant ežero salpos. Pati kalvelė yra tarp dviejų melioratorių ištiesintų bevardžių upelių.
1995 m. Žvalgomoji Ekspedicija
1995 m. žvalgomosios ekspedicijos metu buvo iškastas 1 x 1 m dydžio šurfas. Atsidengė pilkšva žemė, kurioje buvo aptikta daug lipdytos, žiestos ir apžiestos keramikos, pelenų, medžio anglių ir perdegusių žmonių kaulų (taip pasitvirtino spėjimai apie šioje vietoje esantį kapinyną, juolab, kad į vakarus nuo šurfo vietos anksčiau žmonių buvo aptiktas geležinis įmovinis ietigalis nulūžusiu smaigaliu). Kasant giliau (18 cm gylyje) pasirodė 46 x 60 cm dydžio tamsesnė žemė, kurioje buvo rasta daug degintinių žmonių kaulų ir žalvarinių dirbinių: vielų, skambalėlių su x formos įpjovomis, geležinių plokštelių - apkalėlių. Tai laikytina degintiniu kapu su perdegusiomis įkapėmis.
Nenorint suardyti kapinyno, tolesni jo tyrinėjimai buvo nutraukti. Iš viso žvalgomosios ekspedicijos metu buvo surinkta 111 žiestų ir lipdytų puodų šukių, 18 žalvarinių papuošalų fragmentų, žirgo aprangos dalys (4 skambalėliai su x formos įpjovomis ir akmenuku viduje, geležinis apkalėlis), geležinis įmovinis ietigalis, daug perdegusių kaulų, medžio anglių, pelenų ir skaldytų akmenų. Dauguma akmenų perdegę. Iš rastų radinių ir kapų įrangos buvo manoma, kad kapinyną galima datuoti XII-XIII a.
Detalesni Tyrinėjimai (2006-2011 m.)
Tam, kad prasidėtų detalesni Bajorų kapinyno tyrinėjimai reikėjo laukti net iki 2006 metų, kol praėjus 11 metų nuo žvalgomosios ekspedicijos čia pagaliau prasidėjo rimtesni tyrinėjimai. Laikotarpiu nuo 2006-2011 metų buvo ištirtas 215.2 kv. m plotas.
Keramikos Radiniai
Kapinynas ypač gausiai išsiskyrė savo keramikos radiniais, tarp kurių pavyko rasti: lipdytos ir žiestos, grublėtu paviršiumi keramikos. Keramikos sudėtis: sienelės ir smulkūs jų fragmentai, pakraštėliai, priedugnių ir dugnų fragmentai (iš jų 13 paženklinti dvigubo kryžiaus, primenančio svastiką, ženklu, be to, kai kurios svastikos šio tipo ženkle sukasi abiem kryptim. Kiti puodai buvo ženklinami dar vienu, kol kas nenustatytos rūšies reljefiniu ženklu). Galima teigti, kad visi iki šiol surasti lipdytos keramikos radiniai Bajorų kapinyno kalvoje ir šlaituose yra XIV a. pabaigos - XV a.
Kiti Radiniai
Taip pat rasta labai daug (beje, daugelis daiktų yra paliesti ugnies, o taip pat - laužyti, sulankstyti, ilgą laiką veikti vandens) įvairių smulkių bronzos, stiklo, medienos (kurios pavyzdžiai buvo perduoti Geologijos ir geografijos instituto Radioizotopinių tyrimų laboratorijai), alavo, sidabro bei geležies dirbinių fragmentų, juostinių ir pintų apyrankių, sagų, piniginių apkalų (pusrutulio formos, stilizuoti šešialapiu), stiklo ir alavo karolių (kai kurie susilydę), kilpvinių, kirvių (tarp jų plačiaašmeniai, vienaašmeniai ir miniatiūrinis), keliasdešimt strėlių antgalių (kai kurių strėlių plunksnelė siaura, tikriausiai, skirtos šarvams pramušti, kitos rombo pjūvio plunksnelės), kalavijo buoželės dalis (kalavijas atitiktų Z tipą (pagal V. Kazakevičių), kuris buvo populiarus tarp lietuvių ir latvių genčių 950-1200 m. laikotarpiu. Pažymėtina, kad žvalgant kapinyno teritoriją buvo aptiktas ir neornamentuotas kalavijo makštų apkalas, artimas III tipui (pagal V.).
Be šių radinių kapinyne randame: žvangučius (žvangučiai su I ir X įpjovomis), lokio nago amuleto laikiklį, bronzinius raktus (visi su ryškiomis liejimo siūlėmis), pincetą, apsaginių segių (tarp jų zoomorfinėmis, grybo formos galvutėmis, atriestais galais, apskritos skardinės ir lietos segės, o taip pat segės liežuvėlio fragmentai, skardinės apskritos segės fragmentai), vinučių, žiedų (pinti, tordiruoti, išplatintom priekinėm dalim ar sukapoti žiedo fragmentai), švininį traukiamojo tinklo pasvarą, skustuvų, adatų bei jų fragmentų, įtveriamųjų peilių (tarp jų - papuoštas ašmenimis ir kriaunomis bei jų smaigalių), uždaro tipo skiltuvų, sagtį, ietigalių (įmovinių ir įtveriamųjų), grandelę, grąžtelį, kniedes (viena su tarpine), raktus, verpstukus (dvigubo nupjauto kūgio, tarp jų vienas šiferinis), žirgo karčių įviją, kamanų apkalą, daug titnaginių radinių (datuojami mezolito - neolito laikotarpiu).
Visi su didesne ar mažesne patina, labai apdilę, nemaža dalis - pabuvoję ugnyje. Taip pat neatmetama tikimybė, kad kai kurie iš šių radinių gali būti antrinio panaudojimo.
Kryželiai ir Monetos
Intrigiuguoja ugnies nepaliesti žalvarinio kryželio formos kabučiai (tokie kryželiai rasti trys), pagal analogiškus radinius griautiniuose kapuose Kriveikiškyje, Obeliuose ir kitur datuojamas XIV a. pb. - XV a. I puse. Be to, atskiro dėmesio nusipelno 6 sukapoto sidabrinio žiedo lankelio dalys, kurios iš esmės atitinka pirmųjų lietuviškų monetų svorį ir tarsi patvirtina, jog Bajorų kapinyno atveju turime kalbėti apie monetinį laikotarpį. Beje, kartu tai ir pirmasis atvejis Lietuvos archeologijoje, kai rasti tokie smulkūs sukapoto dirbinio fragmentai priklauso tam pačiam papuošalui.
Degintiniai Kapai
Nemažai ištyrinėta ir degintinių kapų, kuriuose surinkta 14,6 kg osteologinės medžiagos: degintinių žmonių ir gyvūnų (paukščių, žolėdžių ir kt.) kaulų. Tačiau kaulai, anot jų tyrinėtojų prof. R. Jankausko ir L. Kurilos, mažai informatyvūs: labai smulkūs ir apsitrynę, tarytum patyrę fizinį poveikį. Susidarė įspūdis, kad tai ne vienkartinis kaulų susmulkinimas prieš juos palaidojant, o galbūt ilgalaikio vandens svyravimo ar kito panašaus fizinio poveikio pasekmė. Kaip vėliau parodė detalesni tyrinėjimai - taip ir yra.
Vievininkų Kapinynas
Kitas į mūsų teritoriją įeinantis archeologinis paminklas - Vievininkų kapinynas, esantis Vievio sen., ir datuojamas XVI a. vid. - XVIII a., nors neatmetama tikimybė, kad čia buvo laidota ir vėliau. Kapinės įrengtos nedidelėje, apie 65 m ilgio ir 40 m pločio ties pagrindu, smėlio kalvelėje, kuri ilgą laiką buvo ariama, ypač kalvos vakariniame krašte. Kalvelės paviršiuje buvo aptikta daug žmonių kaulų.
Naudojant metalo ieškiklį, rasti pavieniai radiniai: geležinė vinis, žalvarinis juostinis žiedas, žiesto puodo (taupyklės?) šukė, puošta horizontaliais grioveliais ir 16 įvairių monetų, kaldintų 1521-1665 m.
Vindžiulių Kapinynas
Bajorų kapinyno archeologinė ekspedicija taip pat žvalgė ir kai kuriuos Bajorų kaimo apylinkių objektus. Taip atsitiktinai buvo atrastas Vindžiulių kapinynas. Kapinyno kalva pailga, 16×12,5-13 m dydžio, vidutinio statumo, apie 2,2-2,5 m aukščio. Iš šiaurės pusės jos papėdė ir šlaito dalis nuarta. Viršuje centre yra apie 1×1 m dydžio sena apslinkusi duobė. Tai apylinkių gyventojams gerai žinomas senovės paminklas, vadinamas prancūzų kapais. Kalvą vieną ar kelis kartus kasinėjo kaimo jaunimas. Pasakojimuose minimi įvairūs geležiniai radiniai (diržo sagtis, šalmas, durtuvas) neišliko.
Metalo ieškikliu prie duobės, velėnoje ir po ja rasti du įtveriamieji peiliai (abu sulenkti) ir apskritos lietos segės su ataugėlėmis fragmentas. Kalvos rytinėje papėdėje aptiktas plačiaašmenis kirvis stačiakampe pentimi - veikiausiai praeityje ariant suardyto kapo vietoje (kartu rasta kaulų trupinių). Kiek toliau į pietus nuo kalvos papėdės, velėnoje, aptikta apskritos skardinės segės dalis. Iškasus 10 šurfų taip pat buvo rasti ir keli degintiniai kapai su žmonių kaulų trupiniais. Tolesni tyrimai nutraukti.
Pabrėžiama, kad šioje vietoje aptiktas degintinis kapas kelia ypatingą mokslinį susidomėjimą, nes rodo kapinyną priklausant pereinamajam XIV a. pabaigos - XV a. laikotarpiui. Kol kas lieka neaišku, koks gali būti ryšys tarp Vindžiulių ir už 1,2 km esančio Bajorų kapinyno.
Žuvyčių Kapinynas
Kitas kapinynas mūsų tyrinėjamoje teritorijoje - Žuvyčių kapinynas. Tai 1 ha dydžio kalva, vietinių dar vadinama „Ąžuolyno kalnu“. Kapinynas yra Semeliškių sen., Žuvyčių kaimo pakraštyje, kairiajame Vuolastos upelio krante. Prie kapinyno yra ir Žuvyčių piliakalnis. Kapinynas datuojamas XVI-XVII a.
Iki šio amžiaus ketvirto dešimtmečio čia buvo dirbami žemės laukai. Ardami žemę, vietiniai dažnai rasdavo įvairių žmonių kaulų, geležinių bei žalvarinių dirbinių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ant šios kalvos eigulys Beganskas pasistatė sodybą. 1987 m. Trakų istorijos muziejus ištyrė 50 m² plotą. Rasta 16 kapų: 5 moterų, 1 vyro ir 2 vaikų. Mirusieji laidoti 1,6-1,8×0,4-0,6 m dydžio apvalių galų duobėse, 0,5-1,0 m gylyje. Vaiko kape rasta karsto liekanų. Kapai eilių nesudaro. Mirusieji laidoti galvomis į pietvakarius, tik vienas į šiaurės vakarus. Visi mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis. Rankų padėtis įvairi, tačiau vyrauja šiek tiek sulenktos per alkūnes ir padėtos ant dubens.
Peiliai rasti 6 (iš jų - 5 kapuose). Jie įvairaus dydžio, kai kurie iki 0,25 m ilgio, su įkotėmis. Kapuose jie gulėjo juosmens srityje, kairėje mirusiojo pusėje, kur jie buvo pritvirtinti prie diržo. Kai kur juosmens srityje rasta geležinių diržų sagčių, grandžių. odinio maišelio-piniginės liekanų. Maišelis siuvinėtas raginiais karoliukais, apatinė jo dalis puošta žalvarinėmis plonos skardos tūtelėmis, o viduje buvo du Jono Kazimiero šilingai.
Iš papuošalų daugiausia rasta žiedų: 7 juostiniai ir 1 įvijinis. Kai kurie žiedai puošti augaliniu ornamentu, duobutėmis. Jie aptikti ant mirusiųjų rankų pirštų, kartais net po kelis.
Kiti Kapinynai Strėvos Vidurupyje
Strėvos vidurupio teritorijoje taip pat turime ir 3 kapinynus, apie kuriuos praktiškai nėra jokių fiksuojamų duomenų. Jie minimi tik „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“, todėl galime teigti, jog tai sunaikinti, kažkada buvę laidojimo paminklai. Tą patvirtina ir skurdi „Kultūros vertybių registro“ informacija bei šių paminklų statusas, kuris yra registrinis. Kitaip tariant, paminklai nėra valstybės saugomi, o tik įrašyti į registrą, kaip tokie buvę. Be to, šie laidojimo paminklai tiesiog įvardijami, kaip „senkapis“ arba „senkapis su griautiniais ir degintiniais kapais“.
Seniausios Laidojimo Vietos Lietuvoje
Donkalnio Žynys
Lietuvos archeologai yra ištyrę kelias dešimtis tūkstančių priešistorinių kapų. Suprantama, jie bevardžiai. Reikšmingą išimtį sudaro „Taurapilio kunigaikštis“ ir „Donkalnio žynys“. Tai vienas iš trijų seniausių kapų Lietuvoje. Apie 6377 metus pr. m. e. palaidotas 20-25 m. amžiaus vyras surastas raudonos ochros kupinoje duobėje, matyt, su šventinės aprangos liekanomis - apie tai byloja 57 briedžio, šerno ir tauro priekinių dantų kabučiai galvos, veido, kojų srityje.
Lig šiol piešiniai ir net patys mirusiojo palaikai, rodomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nedarė didesnio įspūdžio. Bet aplankius Donkalnį prie Kalniškių (Varnių sen., Telšių r.) - maždaug 50 x 110 m dydžio, 4 m aukščio nuošalią kalvą, kitados telkšojusio ežero salą - neliko nė mažiausios abejonės, kad tai kertinė vieta. Beje, 1984 m. birželio mėnesį atidengus žynio ir, spėjama, kartu su juo palaidotos 25-30 m. amžiaus moters kapus, taip atšalo oras, kad, atvykus antropologui prof. Gintautui Česniui, teko kurti laužą ir virš ugnies šildyti besidarbuojant sužvarbusias rankas - prisimindamas šias dienas po keleto metų rašė ekspedicijos vadovas prof. Adomas Butrimas.
Nuo pirmojo ir kol kas vienintelio žinomo priešistorinės Lietuvos žynio mus skiria daugiau kaip 8000 metų, bet pomirtinio gyvenimo už vandenų arba marių saloje vaizdiniai atpažįstami iš pasakų ir maža dalele dar suprantami. Gali būti, kad lėčiau tekantis laikas Donkalnyje leidžia pajusti ir tolimus akmens amžiaus bendruomenės žynio galios atgarsius, šventos ugnies dvasią (kapinyne aptikta ir didelė gili ugniavietė), atrodo, čia tirpsta ir pasaulius skiriančios ribos.
Bendros Žinios Apie Kapinynus Lietuvoje
Kapinynų Samprata ir Funkcijos
Kapinynas (archeologija) - senovės laidojimo vieta, kurioje aptinkama kapų su archeologiniais radiniais, senovės kapinės, viena gausiausių archeologinių paminklų grupė. Pagal išorinį kapų pobūdį laidojimo vietos vadinamos kapinynais, kai kapai neturi išorinių žymių žemės paviršiuje, kartais jie vadinami plokštiniais kapinynais arba senkapiais. Kai kapai turi sampilus, jie vadinami pilkapynais. Kai kuriuose kapinynuose randama ir mišraus tipo kapų.
Kapinynuose laidota nuo priešistorinių iki istorinių laikų, kartais ir vėliau. Kapinynuose randami archeologiniai radiniai arba jų liekanos, mirusiojo kaulų ar kapo įrengimo liekanos, mirusiųjų deginimo žymės teikia žinių apie to meto mirusiųjų laidojimo papročius, požiūrį į pomirtinį gyvenimą, visuomenės raidą, jos ryšius su kaimynais.
Laidojimo Papročiai Nuo Mezilito Iki Istorinių Laikų
Kapinynai pradėti įrengti mezolite prie gyvenviečių, dažnai ant kalnelių ar sausose gražiose vietose, kartais pačiose gyvenvietėse, mirusieji laidoti nedeginti (aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono bei atremti) ir sudeginti. Kapinynai dažnai buvo ir dievų garbinimo (kulto) vietos. Kapinyne ar greta jo buvo įrengiamos šventyklos - taip darė senovės graikai, germanai, keltai.
Neolite Šiaurės ir Vidurio Europoje mirusieji laidoti pilkapynuose. Penktame - ketvirtame tūkstantmetyje pr. m. e. plito ilgieji pilkapiai. Rasta nuo 24 iki 170 m ilgio ir nuo 3 iki 11 m pločio pilkapių. Vėliau laidota dolmenuose. Pietų Europoje prie miestų ir didelių gyvenviečių buvo dideli kapinynai, vadinamieji nekropoliai.
Balkanuose ištirtame Černavodės kapinyne rasta 500 kapų, Dniepro-Doneco kultūros paplitimo regione žinoma apie 20 kapinynų, kuriuose buvo apie 100 kapų, juose mirusieji laidoti pavieniui, grupiniuose ir bendruose kapuose. Vakarų Europoje plito megalitinių kapų kapinynai, kurie laikyti šventomis vietomis, juose buvo atliekamos apeigos.
Kapinynai Lietuvoje
Lietuvoje kapinynai pradėti įrengti mezolite prie gyvenviečių. Seniausių pavienių kapų rasta iš mezolito (5 tūkstantmetis pr. m. e., Biržulio gyvenvietės). Laidota ir vandenyje. Bronzos amžiaus viduryje ir geležies amžiaus pradžioje Lietuvos pajūryje mirusieji laidoti pilkapynuose. Tokie yra Kurmaičių pilkapynas, Ėgliškių pilkapynas, Kvecių pilkapynas.
Geležies amžiaus pradžioje Lietuvos vakaruose ir viduryje imta laidoti kapinynuose. Žymiausi - Aukštkiemių kapinynas, Šernų kapinynas, Eigulių kapinynas, Sargėnų kapinynas, Veršvų kapinynas, Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynas, Upytės kapinynas. Seniausiuose kapinynuose yra nuo keliolikos iki kelių dešimčių kapų. Plečiantis gyvenvietėms, didėjo ir kapinynai, kai kuriuose jų (Andulių kapinynas, Gintališkės kapinynas, Pryšmančių kapinynas) rasta iki 100 kapų.
Vidurio Lietuvos šiaurėje laidota pilkapynuose ir kapinynuose, Rytų Lietuvoje - pilkapynuose. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius, vyravęs bronzos amžiuje ir geležies amžiaus pradžioje (II a. pr. m. e. - III a. pr. m. e.). Kapinynai IV a. - V a. vėl išplito Užnemunėje, Rytų ir Vidurio Lietuvoje, mirusiuosius IV a. - V a. degino jotvingiai, lietuviai, aukštaičiai, V a.-VIII a. - skalviai, nuo VIII a. - kuršiai, bet jie iki X a. - XI a. mirusiuosius laidojo ir nedegintus.
XII a.-XIII a. Kapinynuose laidota įvairiai. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje sudegintų mirusiųjų pelenai dar buvo supilami į molinį puodą urną (Kernavė, Kurmaičiai, Paveisininkai). Rasta XIII a. - XIV a. sudegintų mirusiųjų palaikų, supiltų į Obelių ežerą (Ukmergės raj.).
Nedeginti mirusieji laidoti įvairaus dydžio ir gylio duobėse. Turtingesniems dažnai jos kastos didesnės ir gilesnės. Laidota skobtuose ar tašytų (skeltų) lentų karstuose ar be jų. Kartais laidojimo vieta būdavo apdedama keliais akmenimis, ypač Vidurio Lietuvoje. Nuo VI a. - VII a. dažnai laidota eilėmis. Būta papročio vyrus ir moteris laidoti priešinga kryptimi: vyrus dažniausiai galva į vakarus, moteris - į rytus. Vienoje kapo duobėje kartais laidoti 2 ar 3 mirusieji.
V a. - XIV a. vyrų kapuose randama palaidotų žirgų ar jų iškamšų (žirgo simbolis), kartais žirgai laidoti atskiroje kapinyno dalyje. Žemaitijoje ir šiaurės Lietuvoje IV a. išnyko paprotys pilti pilkapius, bet jis išplito Rytų Lietuvoje, į rytus nuo Šventosios bei Nemunas|Nemuno vidurupio. Nuo XII a. pabaigos visoje Lietuvoje imta laidoti kapinynuose. XVI a. - XVII a. kapinės kartais įrengiamos piliakalniuose arba senuose pilkapynuose, bet dažniausiai laidota kapinynuose. Pilkapiuose ir kapinynuose laidojami mirusieji būdavo aprengiami išeiginiais drabužiais, padabinami papuošalais.
Kultūrinė Įtaka ir Tautų Laidojimo Papročiai
Anot archeologo prof. Mykolo Michelberto, tuo laikotarpiu Lietuvos juvelyrų, lyginant su kaimyninių kraštų, lygis buvo labai aukštas, o kapai turtingesni. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas Lietuvos pajūrio gyventojus - prūsus - vadino aisčiais. Vėliau romėnų autoriai mini tokias baltų gentis kaip galindai, sūduviai. Nuo IV-V a. Lietuvos teritorijoje jau išskiriamos tokios gentys kaip žemaičiai, žemgaliai, sėliai, lietuviai ir aukštaičiai. Šioms gentims būdingi skirtingi laidojimo papročiai. Pavyzdžiui, žemaičių, žemgalių teritorijoje pirmaisiais mūsų eros amžiais paplitusi laidojimo paminklų forma buvo pilkapiai.
Lietuvos teritorijoje rasta papuošalų, kurie būdingi didelei Europos daliai. Didžiausią kultūrinę įtaką tuo laikotarpiu baltų, germanų ir kitoms gentims turėjo nykstanti Romos imperija. Lietuvos teritorijoje rasta papuošalų, kurie būdingi didelei Europos daliai. Kaip pasakoja prof. M.Michelbertas, materialinė kultūra plito iš pietų į šiaurę, baltai pasitarnavo kaip tarpininkai. Dėl naujų technologijų kalviai išmoko geriau kaldinti, intensyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų.
Skaitmeninės Kapinių Informacijos Sistemos
Norint sužinoti, kur palaidotas artimasis, vienas patogiausių būdų - naudotis nemokama sistema Cemety lt. Tai Lietuvos kapinių informacijos skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistema. Tai visos Lietuvos mastu veikianti skaitmeninė kapinių informacijos sistema, padedanti žmonėms lengviau rasti kapą ar sužinoti, kur palaidotas artimasis. Duomenų bazėje yra virš 1,5 milijono palaidotų žmonių įrašų, tad net jei kapas senas ar retai lankomas - vis tiek yra didelė tikimybė jį rasti. Paieškos laukelyje įveskite ieškomo žmogaus vardą ir pavardę. Jeigu žinomi - galite papildomai įrašyti gimimo arba mirties metus, kad rezultatai būtų tikslesni. Tuomet reikia paspausti mygtuką „Ieškoti“, ir sistema pateiks galimus sutapimus iš visos Lietuvos. Sistema parodys kapą žemėlapyje su nuotrauka ir tiksliu adresu. Sistema nuolat atnaujinama, todėl jei nerandate ieškomos kapavietės, galite pateikti informaciją atnaujinimui.
tags: #kur #geriausi #espace #kapinynai