Nors Kinija, būdama viena didžiausių pasaulio valstybių, yra reikšmingai prisidėjusi prie civilizacijos tobulėjimo, padovanojusi pasauliui metalų lydymo, rašalo, kompaso, popieriaus ir šilko gamybos gebėjimus, jos automobilių pramonė ilgą laiką garsėjo dėl kitos priežasties - kitų gamintojų modelių kopijavimo.
Vis dėlto, peikti visų Kinijos automobilių gamintojų nereikėtų, mat vis daugiau automobilių markių vadovų supranta, jog kopijavimas juos nuves tik į aklagatvį. Kai kurie samdo jaunus, tik ką iš Vakarų Europos sugrįžusius specialistus, kiti siunčia savo specialistus tobulinti įgūdžių į Japoniją, Europą ar Jungtines Valstijas. Tačiau net ir sparčiai tobulėjantys Kinijos automobilių gamintojai neatsisako savo senų įpročių.
Kinijos automobilių kopijavimo fenomenas
2015 metais buvo pristatyta rekordiškai didžiulis kiekis vakarietiškų automobilių klonų, dėl kurių savo priekaištus išreiškė „Range Rover“, „Audi“, „BMW“ ir net „Mercedes-Benz“. Kam pirkti prabangų britišką visureigį, jeigu galima įsigyti 3 kartus mažiau kainuojančią kopiją? Šiandien daugelio kiniškų kopijų kūrėjai be jokio gėdos jausmo už kelis kartus mažesnę sumą pelnėsi iš vakarietiškų automobilių gamintojų inžinierių kūrinių.
Kinijoje europietiški automobiliai yra beprotiškai populiarūs, todėl nenuostabu, jog Kinijos gamintojai didžiulį dėmesį skiria senojo žemyno gamintojų produktų analizei. „Zotye“ yra viena didžiausių ir aktyviausių kompanijų, kurios kepa vakarietiškų automobilių kopijas milžinišku tempu. Artimiausioje ateityje „Zotye“ pristatys „Tesla Model S“ ir „Volvo XC90“ kopijas.
Legalios ir nelegalios kopijos
Tačiau ne visos kopijos yra nelegalios. Ne vienas kinų gamintojas turi bendradarbiavimo sutartis su vakarietiška kompanija. Jie gauna detales ir automobilių surinkimui reikalingą techninę informaciją, atskirais atvejais netgi turi leidimus gaminti senesnių modelių kopijas. Kartu su Kinijos valdžios pozicija ginti vietos kompanijas nuo bet kokių kaltinimų plagijavimu, tai sukuria visišką maišatį. Ne visuomet galima tiksliai nustatyti, ar žinomą modelį primenantis kiniškas automobilis yra nelegali kopija, ar bendradarbiavimo rezultatas, tačiau kai kurie atvejai tiesiog bado akis.
Žymiausios Kinijos automobilių kopijos
1. „Geely Ge“ („Rolls-Royce Phantom“)
Dėl griežtų kėbulo linijų, masyvių chromuotų radiatoriaus grotelių ir ant variklio dangčio įtaisytos skriejančios damos figūrėlės, 2009 metais Šanchajaus automobilių parodoje pristatytas „Geely Ge“ visam pasauliui buvo atpažįstamas kaip „Rolls-Royce Phantom“, nors neturėjo nieko bendra su britų gamintoju. Viduje kiniškas „Phantom“ turėjo visą reikiamą įrangą: oro gryninimo sistemą, dviejų zonų oro kondicionierių, atskirą dėžutę cigarų laikymui, šaldytuvą ir netgi išskirtinį „Rolls-Royce“ modelio bruožą - salone sukurtą žvaigždėto dangaus iliuziją. Bene labiausiai skyrėsi automobilių kainos: jei už originalą reikėjo mokėti mažiausiai 315 tūkst. eurų, tai kopija kainavo beveik 10 kartų mažiau. Toks įžūlumas nepatiko britų kompanijos atstovams, kurie gindami markės įvaizdį prieš „Geely“ ėmėsi teisinių priemonių.
2. „Shuanguan Sceo“ (BMW X5)
Šis automobilis žiniasklaidos dėmesio sulaukė po to, kai BMW koncernas laimėjo bylą dėl autorinių teisių pažeidimo. Buvo oficialiai pripažinta, kad kiniškas visureigis „Shuanguan Sceo“ yra X5 kopija. Visgi kompanijai tai buvo tik simbolinė pergalė, mat nors teismo sprendimu buvo uždrausta importuoti šį automobilį į Vokietiją, jo gamyba nebuvo nutraukta. Koncernui netgi nepavyko laimėti analogiškos bylos Italijoje. Kaip ir būdinga kiniškiems klonams, visureigio priekio dizainas buvo paskolintas ne iš vieno automobilio; dažniausiai įvardinama, kad dar buvo panaudoti „Toyota Land Cruiser“ stiliaus elementai, taip pat pastebimi panašumai su antros kartos „Honda CR-V“.
3. „Landwind X7“ („Range Rover Evoque“)
Tai - vienas iš ryškiausių pastarojo metu kinų gamintojų įžūlumo pavyzdžių. 2014 metais Guangdžou automobilių parodos lankytojai tapo neįprasto įvykio liudininkais. Tuo metu, kai „Land Rover“ pristatė kartu su „Chery“ pradėtą gaminti Kinijos rinkai skirtą „Evoque“ debiutui, visiškai šalia buvo demonstruojama ir šio automobilio kopija, pavadinta „Landwind X7“. „Landwind X7“ buvo šiek tiek didesnis už originalą, taip pat jo surinkimo kokybė nebuvo pati geriausia, o kiniškame visureigyje buvo montuojamas mažesnės galios variklis nei galėjo pasiūlyti „Range Rover“. Tačiau šiuo atveju labiausiai skyrėsi abiejų visureigių kainos: jei Kinijos rinkai skirtas „Evoque“ kainavo 40 tūkst. eurų, tai kopija - vos 14 tūkst.
4. „Lifan 320“ („Mini Cooper“)
Šis 2008 metų Pekino parodoje debiutavęs miesto modelis, „Lifan 320“, įtartinai panašus į britiškąjį „Mini Cooper“. Dėl autorinių teisių pažeidimų „Lifan“ problemų nekilo galbūt todėl, kad automobiliu niekada nebuvo bandoma prekiauti nei Europoje, nei JAV. Visgi jis buvo eksportuojamas į tokias šalis kaip Peru ir Rusija. Prieš porą metų „Latin NCAP“ atliktuose dažymų testuose „Lifan 320“ saugumas buvo įvertintas kaip nepatenkinamas: hečbekas iš penkių galimų žvaigždučių negavo nė vienos. Priekinio smūgio metu vairuotojas galva ir krūtine atsitrenkė į vairą, o šalia sėdinčio keleivio kojas galėjo pažeisti pasislinkęs priekinis panelis. Specialistai taip pat pažymėjo, kad automobilio kėbulas - nepakankamai tvirtas.
5. „Chery QQ“ („Daewoo Matiz“)
Priklausomai nuo rinkos, identišku „Daewoo“ arba „Chevrolet Matiz“ galėjęs būti „Chery QQ“ yra toks panašus į minėtus modelius, kad netgi gali naudoti kai kurias jų detales. Pavyzdžiui, durys yra visiškai tokios pat. Kinijoje, Irane ir Šri Lankoje gaminamas modelis savo pasirodymo rinkoje metu buvo pigiausias automobilis pasaulyje. Vėliau šį varguolio vardą perėmė „Tata Nano“, tačiau 4,3 tūkst. eurų kainavęs modelis vis tiek išliko viena prieinamiausių transporto priemonių. Miesto hečbekas buvo komplektuojamas su vienu iš dviejų benzininių variklių: 0,8 l darbinio tūrio trijų cilindrų agregatas išvystė 51 AG, o didesnio 1,1 l motoro galia siekė 67 AG. „Chery“ skelbė, kad abiejų motorų vidutinės degalų sąnaudos neviršijo 6 l/100 km.
6. „BYD S8“ („Mercedes-Benz CLK“)
2006-ųjų Pekino automobilių parodoje pirmą kartą pristatytas kabrioletas „BYD S8“ po trijų metų jau buvo paruoštas Kinijos keliams. Automobilis svėrė ne tiek ir mažai - 1,520 kilogramų ir bent jau teoriškai galėjo sutalpinti keturis keleivius. Benzininio keturių cilindrų variklio galios jam akivaizdžiai nepakako, nes įsibėgėjimas nuo 0 iki 100 km/val. truko maždaug 14 sekundžių. Nuo 2000 iki 2009 metų gaminto „Mercedes-Benz CLK“ kabrioleto kopija anaiptol nebuvo pigiausias kiniškas automobilis rinkoje: jo kaina prasidėjo nuo 20 tūkst. eurų.
7. „Hawtai B35“ („Porsche Cayenne“)
Išorės dizaine buvo galima atpažinti ne vieno prabangaus automobilio stiliaus elementus, tačiau po modelio atnaujinimo 2012 metais tapo aišku, kad kinai orientavosi į „Porsche Cayenne“, kurdami „Hawtai B35“. Visgi radiatoriaus grotelės atrodo taip, lyg būtų paimtos nuo „Bentley“, o akyli automobilių entuziastai pastebėjo, kad durys panašios į tas, kurias montuoja „Mercedes-Benz“. Prabangią interjero įrangą nukopijuoti kiek sudėtingiau: pavyzdžiui, vietoje medienos apdailos kinai naudojo jos imitaciją. Viduje sumontuotos šešios oro pagalvės, navigacijos įranga, parkavimo davikliai, šildomos sėdynės ir elektra valdomas stoglangis. Kiek liūdniau su varikliais: klientams siūlomas 164 AG galios, 1,8 litro turbininis variklis (pastarąjį kinai sukonstravo 1988 m. gaminto „Rover“ K serijos motoro pagrindu) arba atmosferinis 2,0 litro darbinio tūrio agregatas, išvystantis 150 AG. Abu motorai montuojami su penkių laipsnių mechaninėmis arba kintamo perdavimo skaičiaus automatinėmis pavarų dėžėmis.
8. „Brilliance V5“ (BMW X1)
Šis modelis yra geras sudėtingų kinų automobilių industrijos santykių su užsienio koncernais pavyzdys. Visureigis „Brilliance V5“ yra tikra BMW X1 kopija, tačiau bavarai dėl to visai nepyksta. Vien jau dėl to, kad „Brilliance“ priklauso 50 proc. bendros Vokietijos ir Kinijos įmonės akcijų, per ją BMW vykdo visą savo veiklą didžiulėje Kinijos rinkoje - pradedant automobilių surinkimu ir baigiant jų pardavimu. Nors kompaktiškas visureigis yra prabangaus modelio kopija, jo priekis turi ryškių šiuolaikinių „Škoda“ miesto automobilių bruožų.
9. „BYD S7“ („Lexus RX“)
Nors gimtojoje šalyje kinų gamintojai yra saugūs, dalyvauti teisminiuose procesuose užsienyje jiems nėra jokio malonumo. Todėl pastaraisiais metais dažniau naudojama saugesnė taktika - kopijuojami jau nebegaminami modeliai. „BYD S7“ yra tikras „Lexus RX“ klonas, tačiau japonai gali guostis bent jau tuo, kad kinai jį pagamino žvelgdami į antros kartos modelį.
Istorinės kopijavimo tendencijos: Sovietų Sąjungos pavyzdys
Technologijų skolinimosi istorija SSRS prasidėjo pakankamai nepavojingai, tačiau sparčiai peraugo į masinį kopijavimą. Nuolat pabrėždami tarybinio mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą, sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai Vakaruose. Jei svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas. Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šalies piliečių nė baisiausiame sapne negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų tarybinio mokslo pasiekimų iš tiesų yra ne pasiekimai, o dažniausiai ne itin vykusios Vakarų analogų kopijos.
1929 m. Sovietų Sąjungos vyriausybė gana oficialiai Jungtinėse Valstijose nupirko inžinerinių dokumentų paketą ir susijusią įrangą, skirtą licencijuotai „Ford Model A“ kopijai gaminti - „GAZ-A“. Gamyba buvo pradėta 1933 m. Kai „GAZ-A“ modelis jau buvo visiškai pasenęs, sovietų funkcionieriai nusprendė tęsti parengtą schemą. Modelis „A“ buvo pakeistas „GAZ M-1“ - licencijuota „Ford Model B“ variacija.
Pokario metais Sovietų Sąjungoje atsirado poreikis masiniam individualiam naudojimui skirto automobilio. Sklando gandai, kad pats Stalinas reikalavo, kad juo taptų prieš karą jam patikęs „Opel Kadett“. Taigi, 1946 metais pasirodė faktinė „Opel Kadett“ kopija - „Moskvič-400“, kuriuos gamino Maskvos mažųjų automobilių gamykla (ZMA arba MZMA). „Opel“ markės automobiliai stipriai įtakojo ir vėlesnes „Moskvičių“ kartas. Modernesnių automobilių poreikis SSRS augo kartu su inžinierių išradingumu, tad „Moskvič-400“ greitai ėmė reikėti atnaujinimo, kuriam Vakaruose buvo nupirkti „Fiat 1100“, „Lancia Aurelia“, „Simca Aronde“, „Ford Consul“, „Ford Taunus“ ir net „Citroen 2CV“. Tiesa, nė vienas iš jų nebuvo grynos formos prototipas sovietiniam automobiliui, tačiau kiekvienas buvo kruopščiai tiriamas.
SSRS automobilių eilė: kaip trūkumas tapo gyvenimo būdu
Kopijos visais lygmenimis
Jau patys pirmieji sovietų automobiliai didžiąja dalimi buvo vakarietiškų klonai, kurių dėl kelių savarankiškų tarybinių konstruktorių sprendimų niekaip negalima vadinti „darbininkų ir valstiečių“ šalies pramonės pasiekimais. Tuometinėje SSRS automobilių gamybos praktiškai nebuvo, tad rimtu pasiekimu veikiau galima įvardinti tai, kad trečiajame XX a. dešimtmetyje komunistams pavyko pasirašyti sutartį su legendinio JAV pramonininko Henrio Fordo įkurta kompanija „Ford Motors“, perleidusia sovietams teisę naudotis savo konstruktorių pasiekimais ir netgi tiekusia gamybai reikalingos įrangos dalis.
SSRS buvo kopijuojami ne tik masėms skirti automobiliai. Stalinas mėgo JAV amerikietiškus „Packard“ limuzinus. Be to, pats Stalinas prižiūrėjo projekto įgyvendinimą. Dėl to 1-oji valstybinė automobilių gamykla, pavadinta Josifo Stalino vardu, 1945 m. išleido ZIL-110, kuris, bent jau vizualiai, labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“. Kadangi apie kompanijos „Packard“ bendradarbiavimą su sovietais nelabai žinoma, galima spėti, kad pastarieji tiesiog „pasiskolino“, sakoma, Stalinui labai patikusį kėbulo dizainą. Ir netgi „Čaika“ - aukščiausios sovietinės nomenklatūros pasididžiavimas, ir ta buvo tiesioginė vakarietiškų technologijų bei dizaino sprendimų įpėdinė.
Klonuoti automobiliai ramių ramiausia sąžine pristatinėti kaip didžiulis tarybų šalies laimėjimas. Ir visiškai nesvarbu, kad savo kokybe tos kopijos nelabai prilygo ankstyviesiems, net nebegaminamiems užsienio prototipams: rusiški modelių pavadinimai milijonams buvo neginčijamas savos produkcijos įrodymas.
Pokario metai ir licencijuotos kopijos
Be galo sunkūs pokario metai pasibaigė. Sovietų ekonomika kiek sutvirtėjo (ar bent jau atrodė sutvirtėjusi). Kosmoso užkariavimais bei „neturinčia analogų“ karine technika nuolat besigirianti milžiniška šalis, atrodytų, turėtų jei ne diktuoti madas pasaulinėje plačiajai visuomenei skirtų inovacinių technologijų srityje, tai bent neatsilikti nuo didžiųjų užsienio konkurentų. Tačiau to neįvyko.
1970 m. pradėti gaminti „Žiguliai“ (VAZ-2101) - iš esmės licencijuotas, kiek „sovietizuotas“, atšiauresniam klimatui pritaikytas itališkojo „Fiat-124“ dvynys. Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Beje, italų specialistai suteikė gamyklai visą techninį aprūpinimą bei rengė vietos specialistus. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat kurti „fiatų“ pagrindu. Taigi, populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metu buvo ir idėjiniai priešai.
Etaloninė „Volga“ (GAZ-24), leista 1967 - 1985 m., kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas. Net žymusis klasikinis „Zaporožietis“ (ZAZ-968) buvo beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“. Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo gana panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973-aisiais, o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.
Visą SSRS egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų ir kitų šalių gamintojus. Automobilių pramonė Sovietų Sąjungoje visada buvo kaip luošas arklys: atsilikimas nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje buvo didelis. Vakarų automobilių pramonė veikė konkurencingomis rinkos sąlygomis, kurių sovietai neturėjo, nes dauguma automobilių buvo parduodami valstybinėms organizacijoms.
tags: #kiniskos #automobiliu #kopijos