Naktinis triukšmas, girgždėjimas ar apgraužti laidai palėpėje - tai dažni ženklai, išduodantys ne paprastą pelę, o kiaunę. Šie gyvūnai nėra atsitiktiniai svečiai; jie renkasi vietas, kur šilta, saugu ir patogu gyventi, todėl dažnai tampa nemalonia problema namų savininkams.
Kiaunių elgsena ir jų buvimo ženklai
Kiaunės buvimą dažniausiai išduoda ne pats gyvūnas, o požymiai, kurių neįmanoma supainioti su smulkiais graužikais. Naktinis triukšmas palėpėje ar sienose būna sunkesnis, nereguliarus, dažnai primenantis bėgiojimą ar šokinėjimą. Skirtingai nei pelės, kiaunės dažnai naudoja tuos pačius takus, todėl triukšmas kartojasi panašiu metu.
Kiaunės namus ir kiemus renkasi ne atsitiktinai - jos ieško vietų, kur galima ramiai gyventi, pasislėpti ir peržiemoti. Idealiomis sąlygomis joms tampa:
- Šilta ir saugi aplinka: palėpės, stogai ir šiltinimo sluoksniai suteikia puikias sąlygas peržiemoti ar auginti jauniklius.
- Naktinė ramybė: kiaunės aktyviausios sutemus, todėl teritorijos, kuriose vakare nelieka judesio, tampa ypač patrauklios.
- Lengvai pasiekiamas maistas: net ir nepaliekant maisto tiesiogiai, kieme ar palėpėje dažnai apsigyvena graužikai, paukščiai ar jų lizdai. Kiaunės puikiai medžioja ir greitai perpranta, kur grobį rasti paprasčiausia.
Didžiausios bėdos prasideda tada, kai kiaunė nebeužsuka „prabėgom“, o apsigyvena ilgesniam laikui. Ryškiausias aktyvumas juntamas naktimis. Kiaunės juda tada, kai aplinka nurimsta: nebėra žmonių, šviesų, triukšmo. Būtent tuo metu jos drąsiausiai landžioja po palėpes, sienų ertmes ar stogus.
Ypač pavojingas laikotarpis yra ruduo ir žiema. Atvėsus orams kiaunės ieško šiltų vietų, todėl palėpės ir stogo konstrukcijos tampa idealiu prieglobsčiu. Pavasarį pavojus išauga dėl jauniklių auginimo. Kiaunė tampa aktyvesnė, dažniau juda, garsiau triukšmauja ir labiau gina pasirinktą teritoriją.
Svarbiausia suprasti, kad didžiausi nuostoliai atsiranda ne per vieną naktį. Jie kaupiasi tada, kai kiaunės ilgą laiką lieka nepastebėtos arba ignoruojamos.
Metodai kovojant su kiaunėmis
Kai kiaunė jau įsikuria name, svarbiausia suprasti vieną dalyką - ji neateina trumpam. Jei rado šiltą, ramią vietą, bandys joje likti, todėl pavieniai veiksmai čia neveikia. Didžiausias dėmesys pirmiausia skiriamas palėpei ir stogo konstrukcijoms. Būtent ten kiaunės dažniausiai juda, ilsisi ir kuriasi lizdus. Jei palėpėje tamsu, tylu ir šilta - tai ideali vieta.
Atbaidymo priemonės
Labai padeda netikėta šviesa ir garsas. Judesio davikliu valdoma lemputė, radijas ar nereguliarus triukšmas suardo kiaunės ramybės jausmą.
Ne mažiau svarbūs ir kvapai. Stiprūs, neįprasti aromatai palėpėje ar prie įėjimo vietų gali paskatinti kiaunę ieškoti ramesnės vietos. Tačiau kvapai veikia tik tada, kai jie nuolat atnaujinami ir naudojami kartu su kitomis priemonėmis.
Labai dažnai problema užsitęsia dėl neužsandarintų angų. Kiaunės patenka per plyšius stoge, ventiliacijos angas, pakalimus ar net nedidelius tarpus po skarda. Kol šios vietos neuždarytos, atbaidymas bus tik laikinas.
Kiemo aplinkoje kiaunės dažniausiai pasirodo tada, kai aplinka tampa rami, tamsi ir nuspėjama. Jei naktimis kiemas lieka be judesio, o kampuose yra kur pasislėpti, kiaunė greitai supranta, kad čia saugu. Didžiausią poveikį kieme duoda judesys ir šviesa. Netikėtai įsijungianti lempa, judesio daviklis ar periodiškai apšviečiamos skirtingos kiemo vietos suardo kiaunės „rutą“.
Ne mažiau svarbi ir tvarka. Atviri šiukšlių konteineriai, paliktas gyvūnų maistas, paukščių lesyklėlės prie namo - visa tai tampa papildomu viliokliu. Net jei kiaunė ateina ne dėl maisto, kvapai ir galimas grobis ją sulaiko ilgiau. Svarbų vaidmenį atlieka ir slėptuvių mažinimas. Malkinės, tankūs krūmai, apleisti kampai leidžia kiaunei judėti nepastebimai. Kai šios vietos sutvarkomos, o aplinka tampa atviresnė, kiaunė dažniausiai pasirenka kitą teritoriją.
Natūralūs sprendimai
Natūralių sprendimų ieškoma dažnai, ypač tada, kai nesinori nei chemijos, nei drastiškų priemonių. Kaime apie kiaunes visada buvo kalbama daug - vieni kabindavo skudurus su aštriais kvapais, kiti tikėjo, kad pakaks triukšmo.
Kiaunės turi labai jautrią uoslę, todėl stiprūs, neįprasti kvapai joms tikrai nepatinka. Jie gali atbaidyti nuo konkrečios vietos - palėpės kampo, angos ar tako, kuriuo kiaunė juda. Tačiau kvapai greitai išsivėdina, todėl juos reikia reguliariai atnaujinti.
Kita dažnai minima priemonė - garsai. Nereguliarūs, neprognozuojami garsai gali trikdyti kiaunę, ypač jei ji dar tik ieško vietos apsigyventi. Tačiau pastovus garsas labai greitai tampa fonu.
Dažnai daromos klaidos
Dažnai pasitaiko ir įvairių „liaudiškų patarimų“, kurie skamba įtikinamai, bet realybėje neveikia. Susidūrus su kiaune dažnas griebiasi bet ko, kas „atrodo logiška“, tačiau realybėje dalis sprendimų ne tik neveikia, bet ir apsunkina situaciją.
- Vienkartiniai veiksmai: Vienas dažniausių pavyzdžių - bandymas kiaunę išgąsdinti vienkartiniu veiksmu. Kartą pakeltas triukšmas, trumpam įjungta šviesa ar padėtas kvapas dažniausiai suveikia tik tą pačią naktį.
- Pastovūs dirgikliai: Neveikia ir pastovūs, nekintantys dirgikliai. Nuolat deganti lemputė palėpėje, tas pats garsas ar nejudantis baidiklis tampa fonu, prie kurio kiaunė pripranta.
- Neteisingas angų uždarymas: Situaciją dažnai pablogina ir neteisingas angų uždarymas. Jei plyšiai ar įėjimai užsandarinami neįsitikinus, kad kiaunės namuose nebėra, gyvūnas gali likti viduje. Tokiu atveju triukšmas, žala ir kvapas tik stiprėja.
- Problemų ignoravimas: Didžiausia klaida - manyti, kad problema išsispręs savaime. Jei kiaunė jau apsigyveno, ji nepasitrauks vien dėl to, kad buvo pastebėta.
- Nenuoseklumas: Labai dažnai daroma klaida - nenuoseklumas. Kelias dienas imtasi veiksmų, o vėliau viskas paliekama likimo valiai.
- Per anksti sandarinamos angos: Kita dažna bėda - per anksti sandarinamos angos.
- Pervertinamos vienkartinės priemonės: Taip pat dažnai pervertinamos vienkartinės priemonės ir nuvertinama aplinkos tvarka.
Kiaunių atbaidymas nėra vienkartinis veiksmas - tai procesas, kuriame svarbi ir aplinkos tvarka, ir nuoseklumas.
Teisiniai aspektai ir prevencija
Sulaukėme skaitytojo klausimo: “Ar galiu, nebūdamas medžiotojas, legaliai gaudyti į ūkį užklystančias kiaunes?“ Vadovaujantis LR medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas.
Savo ruožtu, primename, kad jeigu problema kartojasi, geriausia imtis prevencinių veiksmų. Kiaunės - landūs gyvūnai, todėl reikėtų gerai apžiūrėti ūkyje esančius pastatus ir užtaisyti tas ertmes, pro kurias jos gali įlįsti. Svarbi net ir mažiausia anga. Tai vienas efektyviausių prevencinių būdų, kadangi kiaunės pakankamai gausiai dauginasi ir gali atsivesti nuo 3 iki 7 jauniklių, tad net ir pagavus suaugusį gyvūną, likusi vada gali pratęsti jo darbą.
Spąstų naudojimas
Nusprendus statyti spąstus, prisiminkite, kad geriausias masalas spąstams - mėsa. Spąstai skirstomi į selektyvinius (kurie kiaunę užmuštų iškart) ir gyvagaudžius (kurie gyvūną pagauna sveiką ir kuriuos reikia reguliariai tikrinti).
Gaudymas gyvagaudžiais spąstais yra laikomas humaniškesniu, tačiau reikia tikrinti spąstus - ilgiau palikta be maisto kiaunė gali nugaišti.
Jei galvojate, kad kiaunių kailis yra brangus, tai šiuo metu jis praktiškai bevertis. Taip pat kiaunių kailių kaina yra labai kritusi.
Kiaunių tipai ir jų ypatumai
Nors eiliniam žmogui gali atrodyti, kad kiaunės yra nebent pamiškės sodybų ar senų miško trobelių problema, taip tikrai nėra. Akmeninės kiaunės (lot. Martes foina), skirtingai nei miškinės, gyvena ne tik akmenynuose, pašiliuose, o ir labiau urbanizuotose vietovėse. Net jei paukščių neauginate, namuose, palėpėje ar garaže apsigyvenęs žvėrelis kels papildomą triukšmą ir netvarką. Paminėtinas ir jų vislumas: vėlyvą pavasarį akmeninės kiaunės atsiveda 4-5 kiauniukus.
Akmeninės kiaunės gali gyventi ir miške, tačiau tai nėra dažniausiai gyvenama jų erdvė. Kur kas labiau jos mėgsta retus, akmenuotus plotus, šlaituotas vietas, ateina ir iki sodybų, sodų ar net priemiesčių.
Miškinė kiaunė - gerokai senesnė Lietuvos gyventoja ir gyvena visur nuo ledynmečio pabaigos. Kiaunė yra visiškai naktinis gyvūnas. Dėl kailių šiuos gyvūnus XIX a. intensyviai medžiojo, todėl XX a. pirmoje pusėje kiaunė Lietuvoje buvo laikoma gana reta rūšimi. Kiaunių skaičius išaugo pokario metais, ypač XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Kitų priemonių efektyvumas
Kai kurie gamtos mylėtojai gina kiaunes, teigdami, kad jos pačios pasirūpina šalia kiemo esančiais graužikais. Jei kiaunė įsikūrė namuose ar kieme, ji vis tiek išlys medžioti.
Dažnai teigiama, kad naminiai gyvūnai, šunys ir katės, gali tapti kiaunės priešais ir dingstimi pasišalinti iš sklypo. Tačiau patirtis rodo, kad katės, kaip naminiai gyvūnai, būna labai skirtingos: vienos eina gaudyti pelių, kitos ne. Todėl yra linkę abejoti, kad katė gali padėti, nes ateina kiaunės, išpjauna vištas ir katė niekuo nepagelbsti.
Daug efektyvesnė priemonė kiaunėms išbaidyti galėtų būti šuo. Pavyzdžiui, mažas šuniukas, toks kaip taksas, kuris yra aršus kiaunių priešas.
Naujo sezono startas Telšiuose. Avižadrebio žūklė prasideda!
Galima išbandyti ir gyvagaudžius spąstus. Tokiu atveju kiaunę reikėtų nuvežti už teritorijos ir paleisti į gimtąją vietą - mišką, tegu ji toliau ten gyvena.
Ateinant šaltajam metų laikui, galima daugiau dėmesio skirti smulkiųjų plėšrūnų, tarp jų ir kiaunių, medžioklei su spąstais. Kiaunė - smalsus, bet atsargus plėšrūnas, kurio gaudymas reikalauja tikslumo, supratimo apie gyvūno elgesį ir kruopštaus pasiruošimo.
Kiaulių viliojimo priemonės
Gamintojas pabrėžia, kad priemonė skirta vilioti ne tik kiaunes, bet ir lapes bei smulkius graužikus. Tai daro ją universalia medžioklės vietose, kur gali pasitaikyti įvairių smulkių plėšrūnų. Priemonės sudėtyje, kaip kvapioji medžiaga, naudojamas anetolis. Tai aromatinė, natūrali organinė medžiaga, randama daugumos augalų eteriniuose aliejuose. Daugiausia jos yra petražolių, pankolio, anyžiaus ir saldymedžio sudėtyje.
Anetolis yra labai intensyvaus kvapo ir gyvūnams lengvai juntamas aromatas. Plėšrūnus ir graužikus jis dažnai vilioja būtent dėl savo salstelėjusio, įdomaus kvapo. Žmonėms mažomis dozėmis jis nėra toksiškas. Taip pat jis netoksiškas ir gyvūnams. Vis dėlto, dirbant su šia medžiaga, geriau mūvėti plonas pirštines, nes kai kuriems žmonėms ji gali sukelti alergines reakcijas.
Indelyje supilta medžiaga išvaizda ir konsistencija primena tirštą uogienę, maloniai kvepiančią miško uogomis ir spygliuočiais. Medžiaga pakankamai tiršta, kad, kaip nurodo gamintojas, ją būtų galima susukti į mažus rutuliukus ir išdėlioti netoli kiaunių spąstų. Esant ramiai dienai jau po kelių minučių po išdėliojimo aplinkoje jaučiamas ypatingas kvapas. Žinoma, į kiaunių spąstus reikia dėti ir jauką. Vien kvapo iš indelio nepakanka.
Kur ieškoti kiaunių?
Medžiojant kiaunes su spąstais labai svarbus vietos pasirinkimas. Tipiška vieta, kur gyvena kiaunės - senas miškas. Geriausia ten, kur auga senos didelės eglės ar drebulės su drevėmis. Dėl intensyvaus miškų kirtimo šių vietų vis mažėja.
Apie kiaunių buvimą byloja ir voverės. Kur yra voverių, bus ir kiaunių. Pastarosios sugriebia voverę, ją suėda, o pačios kelioms dienoms įsikuria voverės lizde.
Spąstų dėjimui pasirenkamos siauresnės tokio miško vietos, kur vienas miško kvartalas jungiasi su kitu, netoliese yra griovio pakraštys. Tokiose vietose kiaunės juda mieliausiai. Kai dar nėra sniego ir negalima tiksliai nustatyti, kur juda kiaunės, spąstus galima išdėlioti netoli gyvūnų perėjų. Kur važinėja ar vaikšto kiti žvėrys, ten, tikėtina, eis ir kiaunės. Kiaunės juda ir pakelėse pasodintomis eglučių eilėmis. Tačiau čia yra rizika, kad spąstus kas nors pavogs.
Spąstų tvirtinimas ir jaukas
Pačius spąstus verta tvirtinti ant nuožulnaus medžio maždaug metro aukštyje. Kuo medis horizontalesnis, tuo geriau - mažiau tikimybės, kad spąstai suveiks „tuščiai“. Aukštis nuo žemės reikalingas tam, kad jaukas skleistų kvapą ir šis pasklistų didesnėje teritorijoje. Taip pat tokiu būdu sumedžiotos kiaunės netaptų lengvu grobiu lapėms ir jų neapgraužtų pelės. Dėliojant spąstus ant žemės būtent pelės sukelia daugiausia problemų. Pačius spąstus verta papildomai pritvirtinti lynu, kuris neleis laimikiui nukristi ant žemės net tada, jei spąstai iškristų iš dėžutės.
Jei spąstai tvirtinami prie augančio medžio, verta iš mažesnio rąstelio padaryti nuožulnią pakylą iki spąstų, kad kiaunei būtų lengviau užlipti.
Kaip jauką galima naudoti bičių korius ir bebro mėsą. Mėsa supjaustoma mažais gabaliukais ir kelioms dienoms paliekama šiltesnėje vietoje, kad „marinuotųsi“ ir įgautų specifinį kvapą. Tada jaukas pasūdomas, kad šaltyje nesušaltų į kietą gabalą, o vystų ir toliau viliotų laimikį. Tinka ir vištienos atraižos - nugara, krūtinėlės, kaklai. Atraižoms taip pat leidžiama kiek įsirūgti, galima užpilti bebro liaukų užpilo, paberti druskos; jei lauke šalčiai, taip galima vežtis į mišką.
Kai jaukas pakeičiamas, seną paliekame ten pat ant medžio. Jį kiaunė paima pirmiausia, o kitą kartą atėjusi į spąstus lenda daug drąsiau. Viliojimui galima naudoti ir įvairių paukščių sparnus, kuriuos pakabiname ant virvelių netoli spąstų medžiuose.
tags: #kiaunes #niokoja #automobilius