Pasaulinio automobilizmo pradžios simboliu yra tapęs automobilis „Ford Model T“, kuris pradėtas gaminti 1908 m. ir buvo pirmuoju masinės gamybos modeliu. Rašoma, kad 1920 m. į Kaune esančią prekybos įmonę buvo pristatyti 24 tokie automobiliai. Dar po metų ta pati įmonė kvietė į vairuotojų kursus.
Kasmet automobilių pasiūla gausėjo. Panašu, jog lietuviai dažniausiai rinkosi amerikietiškus automobilius. Teigiama, kad dažniausiai keliuose sutinkami buvo vokiški „Opel“ ir amerikiečių gamybos „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“ bei „Chrysler“ automobiliai.
Automobilių atsiradimas ir plitimas Lietuvoje
Automobilių istorijos pradžia gali būti laikoma prieš keletą tūkstantmečių išrastas ratas. Seniausias išlikęs garo automobilio aprašymas 1678 m. paliktas jėzuitų vienuolio Ferdinando Ferhisto. 1775 m. pagamintas garo automobilio modelis. Tikrasis šiuolaikinių automobilių kūrimas prasidėjo tada, kai 1768 m. Džeimsas Vatas (anglų mokslininkas ir išradėjas) išrado garo mašiną. 1769 m. - 1770 m. Nikolausas Džiuzefas (prancūzų inžinierius) pagamino garo mašina varomą triratį vežimėlį, kuris pasiekdavo 4 km/h greitį. 1801 m. anglų inžinierius Ričardas Treivitikas pagamino pirmą garu varomą vežimėlį keleiviams pervežti. 1862 m. 1867 m. Otas ir Oigenas Langenai pasaulinėje Paryžiaus parodoje pademonstravo 1,5 kW galios dyzelinį variklį, kurio degančios ir nesiplečiančios dujos stumdė laisvai judantį stūmoklį aukštyn. Vėliau, 1885 m. 1886 m. sausio 29 d. Karlas Bencas užpatentavo pirmąjį pasaulyje automobilį. Po metų prasidėjo šio automobilio bandymai. 1885 m. Gotlybas Daimleris įstatė savo variklį į dviratį, o po metų pristatė savo keturratį motorinį vežimą 0,46 l darbo tūrio ir 600 aps./min. 1892 m. vokiečių dyzelino išradėjas Rudolfas Dyzelis gavo pirmąjį patentą savaiminio užsiliepsnojimo varikliui. 1897 m. 1893 m. Paryžiuje automobiliams įvesti privalomi numerio ženklai.
Pirmasis automobilizacijos etapas, sąlyginai datuotinas 1896-1914 metais, prasidėjo nuo to, kad kelią Ryga-Šiauliai-Tauragė aptarnavusios Rusijos imperijos Susisiekimo ministerijai pavaldžios 2-osios kelių distancijos reikmėms 1896 metų vasarą buvo nupirktas bene moderniausias tuo metu automobilis “Panhard et Levasseur 4CV”. Po šios “pirmosios kregždės” pasirodymo automobilių skaičius Lietuvos teritorijoje po truputį augo. Savaime suprantama, tokią brangią ir modernią transporto priemonę galėjo įsigyti tik turtingi žmonės, tad dar ir 1913 metais gubernijos centre Vilniuje tebuvo vos 16 asmeninių automobilių, o kituose miestuose ir miesteliuose - po vieną ar kelis. Tačiau jau 1905 metais Vilniuje daromi bandymai atidaryti platesniam gyventojų ratui prieinamą susisiekimą autobusais, 1908 metais Lietuvoje atidaromi pirmieji reguliarūs tarpmiestiniai autobusų maršrutai, ima veikti automobilių dalių, padangų ir aksesuarų parduotuvės, atsiranda galimybė automobilius nuomoti. Kitaip tariant, prasideda su automobiliais susijusio verslo kūrimas.
Automobilių skaičius ir kelių infrastruktūra
Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad 1920 m. šalyje buvo 1190 km plentų. Susisiekimo ministerijos duomenimis, valstybinės ir vietinės reikšmės kelių šiuo metu yra daugiau kaip 84 tūkst. km. Vien valstybinės reikšmės - daugiau nei 21 tūkst. km.
Šaltiniuose nurodoma, jog 1929 m. Lietuvoje buvo 1010 automobilių, o gyventojų - 2 mln. 316,6 tūkst. Taigi, vienas automobilis teko 2293 lietuvių. 1938 m. suskaičiuota 2301 automobilių, tačiau ir gyventojų skaičius pakankamai reikšmingai išaugo. Tuo metu fiksuota, jog Lietuvoje yra 2 mln. 575,4 tūkst. žmonių. Vėlgi - 1119 lietuviams teko vienas automobilis.
„Regitros“ duomenimis, iki 2024 m. vasario 1 d. Lietuvoje įregistruota 1 726 579 lengvųjų automobilių, o Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje yra apie 2 890 000 nuolatinių gyventojų. Galima suskaičiuoti, jog apie 1,6 gyventojo tenka vienas automobilis. Dar tiksliau, Lietuvoje 2024 m. sausio 1 d. buvo 1 505 180 B kategorijos vairuotojo pažymėjimą turinčių asmenų, o automobilių - apie 1 724 000. Taigi, vienam vairuotojui tenka po daugiau nei vieną automobilį.
| Metai | Kelių transporto priemonių skaičius: lengvieji automobiliai |
|---|---|
| 1970 | 46 662 |
| 1985 | 341 209 |
| 1990 | 492 978 |
| 1995 | 685 552 |
| 2000 | 1 097 797 |
| 2010 | 1 554 270 |
| 2013 | 1 600 000+ (apytiksliai) |
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1990-aisiais šalyje buvo registruoti beveik 493 tūkst. automobilių. Šiemet prieš reikalavimų neatitinkančių transporto priemonių išregistravimą Lietuvoje jų buvo 2 mln. 276 tūkst., o po išregistravimo liko 1 mln. 456 tūkst. Mūsų šalyje naudojamų automobilių amžiaus vidurkis - 15 metų. Šiuo metu perkamiausi - 11-15 metų senumo automobiliai.
Pirmieji automobiliai ir prezidentinis transportas
Lietuvos miestuose ir dvaruose pirmieji automobiliai pasirodė XX a. pradžioje. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas turi savo pirmą automobilį ar motociklą. Miestų ir miestelių gatvėse pradėjus „lakstyti“ mechaninėms transporto priemonėms prasidėjo pirmi autoįvykiai. Kaip to meto ateities pranašai skelbė - „pragaro mašina“ sunaikins žmoniją.
Istoriniai šaltiniai fiksuoja, kad pirmą kartą Lietuvos prezidentu tapęs Antanas Smetona 1919 m. po Lietuvą važinėjo „Benz 25/55 PS“ automobiliu. Jo registracijos numeris buvo K-1. Tai vokiečių gamybos automobilis, kuris buvo gaminamas 1918-1920 m. Gamintojas (šiuo metu „Mercedes-Benz“) nurodo, kad šis modelis turėjo keturių cilindrų eilėje variklį, kurio darbinis tūris buvo 6510 cm³. Galiniais ratais varomas „Benz“ turėjo 55 arklio galias ir galėjo išvystyti iki 85 km/val. greitį. 100-ui km šis automobilis surydavo 25 litrus benzino. Antrą kartą tapęs prezidentu A. Smetona nesikuklino, važinėjo limuzinu „Fiat 519“, o vėliau už tuo metu kosminius 28 tūkstančius litų nusipirko „Lincoln K-series V12“.
Automobilių markės ir modeliai Lietuvoje
Dauguma lengvųjų automobilių, tarpukario metais važinėjusių Lietuvoje, atgabenti iš JAV: „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“, „Studebaker“, „Chrysler“, „Essex“, „Pontiac“. „Opel“ buvo vienintelė europietiška markė (tiesa, priklausanti „General Motors“), galėjusi pasigirti pakankamu populiarumu tarp lietuvių. Beje, didelių „Buick“ vos ne pusė buvo registruoti kaip tarnybiniai ir verslo, t.y., tais metais „biuikai“ Lietuvoje laikyti labiausiai tinkamais reprezentacijai automobiliais. Jais važinėjo ministeriai, bankininkai, stambūs dvarininkai, net valstybės Prezidento garaže buvo „biuikas“. Užtat „opeliai“, „hanomagai“, „matisai“, „reno“, „morisai“, BMW, DKW valstybės tarnyboje praktiškai nesutinkami. Ko norėti - tada beveik visi šių markių automobiliai buvo nedideli, dažniausia atviri, tad nereprezentatyvūs, bet palyginti nebrangūs ir todėl prieinami Lietuvos viduriniajam sluoksniui.
1936 m. „Opel“ tapo didžiausia gamintoja Europoje, kurios fabrikuose buvo surenkama per 120 tūkst. automobilių kasmet. Kitų europietiškų prekinių ženklų automobilių Lietuvos keliuose pradėjo daugėti po to, kai 1937 m. valdžia nusprendė labai stipriai sumažinti automobilių importo muitus. Nors šis liberalizavimas atrišo rankas tiems, kas jau kurį laiką svajojo apie šią naujovišką transporto priemonę, „Mercedes-Benz“ ir toliau išliko tarpukario benzingalvių svajone.
Po mėnesį trukusio balsavimo, susumavus internautų „už“ ir „prieš“, dėl vieno dalyko visų nuomonėse sutapo beveik idealiai: „Volkswagen Golf“ per beveik tris pastaruosius dešimtmečius keliems šimtams tūkstančių žmonių tapo sovietmečiu brandintos svajonės - turėti nuosavą automobilį - išsipildymu. Pusę amžiaus trukusio visuotinio deficito laikotarpio procesus iliustruojantys įrašai statistikos metraščiuose liudija, kad 1 tūkst. gyventojų 1986 m. teko 109 individualieji lengvieji automobiliai, tarp kurių dažniausi „Moskvič“ ir „Žiguli“. Pastarųjų erą pradėjęs „VAZ-2101“ buvo ne kas kita, kaip modernizuotas „Fiat 124“ (beje, jis 1966-aisiais išrinktas „Europos metų automobiliu“) klonas. Jis pasiūlė aukštesnio lygio komfortą, geresnius variklius, patobulintą pakabą ir nemažai panašių dalykų, daugybei vyresnės kartos žmonių šiandien keliančių sentimentalius prisiminimus, nes būtent su „kapeikos“ pravardę gavusiu ratuočiu jie išmoko vairuoti.
„1990-aisiais gatvėse daugiausiai buvo „Žigulių“ ir „Moskvičių“, taip pat buvo šiek tiek „Volgų“ bei „Zaporožiečių“. Visureigių garbę gynė UAZ, garsėję iš tiesų neprastu pravažumu. Viena kita vakarietiška mašina leido 100 proc. Darbas automobilių žurnalistikos srityje per pastaruosius dvidešimt metų pašnekovui leido išmėginti daugiau nei 500 skirtingų mašinų, o pirmas nuosavas automobilis R. V. „Tai buvo tituluotas 1985-ųjų Europos „Metų automobilis“ „Opel Kadett“, lietuvių tautosakoje žinomas „lašo“ pravarde. Kadangi vairuoti mokiausi sunkvežimiu „GAZ 51“ ir dėdės „Moskvič 412“, tamsiai mėlynas ir vokiška „eglute“ kvepiantis „Kadett“ neišvengiamai atrodė tobulas. Jis turėjo tik dvi problemas: po pirmos žiemos atsivėrė itin negrabiai užmaskuotos kiaurai prarūdijusios skylės slenksčiuose, o karbiuratoriaus reguliavimas garažų auksarankiams buvo neįkandama mįslė“, - prisimena R. Vėliau jam teko važinėti su „Opel Ascona“, „VW Passat“, „Renault Megane“, „Renault Laguna“, „VW Golf“, „Renault Clio“, „Subaru Outback“. Keliolika automobilių yra pakeitęs ir „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjas, žurnalistas Valdas Vilūnas. „Pirmasis automobilis buvo gerokai naudotas „VW Golf-1“, po to dar turėjau keletą griuvenų. Automobiliai iš savo tėvynės Vokietijos buvo atvežti baigę savo amžių, tačiau Lietuvoje jie buvo puikūs pakaitalai pabodusioms ir techniškai atsilikusioms sovietinėms mašinoms. Per visą laiką važinėjau penkiais senais ir šešiais naujais automobiliais“, - skaičiuoja V. Žiemą po apklotu vėdinamame garaže stovi ir V. Vilūno itin kruopščiai prižiūrimas „Lada Samara“. „Kai peržengi tam tikrą metų ribą, norisi grįžti į jaunystę. Kažkada turėjau panašų automobilį ir dabar grįžau į 1989-uosius. Skelbimų portale atsitiktinai pamatėme, kad netoli Čekijos sienos, mažose dirbtuvėse, stovi apdulkėjęs „aštuntukas“. Pasikalbėjome telefonu, atvažiavome, šiek tiek nusiderėjome ir nusipirkome. Vokiečio perklausėme, ar tai išties gera mašina, o jis tvirtai vokiškai patikino: „Das ist original“, - „Lada Samara“ įsigijimo istoriją pasakoja V. Šalies autoparko kaitą akylai stebėjo ir Kauno automobilių turgų valdančios bendrovės „Varanas“ direktorius Valentinas Naujanis, turgui vadovaujantis nuo 1993-ųjų.
Autoplius.lt duomenimis, populiariausi automobilių modeliai Lietuvoje yra šie: „Volkswagen Passat“, „Volkswagen Golf/Plus“, „Audi 80“, „Audi 100“, „Opel Astra“, „BMW 3-SERIES“. Skaičiuojant transporto priemones pagal kuro tipą, 2014-aisiais Lietuvos keliais važinėjo beveik 49 % dyzelinu varomų transporto priemonių ir beveik 40 % benzinu.
Automobilių turgų vaidmuo ir pirkėjų įpročiai
„Iš pradžių turgus buvo tranzitinis, iš mūsų automobilius gausiai pirkdavo rusai. Tiek naudotų automobilių, kiek būdavo atvežama, lietuviai nenupirkdavo, todėl jie būdavo išvežami į kitas šalis“, - portalui LRT.lt pasakoja V. Naujanis. Tuo metu šiandien čia stovi apie 4 tūkst. Po to, kai 1998-aisiais Rusiją užklupo finansų krizė ir rusų pirkėjų sumažėjo, Kauno automobilių turgų atrado kazachai. „Nežinau, kaip [jie atsirado], bet jų turguje kasdien sutikdavome vis daugiau. Iš pradžių jie pirkdavo tik „Mercedes“, turgus klestėjo, teko išplėsti teritoriją, o čia stovėjo apie 9 tūkst. automobilių“, - turgaus aukso amžių prisimena V. Automobilių turgaus direktorius prisimena, jog iš pradžių turgus dirbo visai kitu ritmu - kartą per savaitę: „Pirkdavo gana neblogai, būdavo sakoma, kad jei per tris kartus automobilis neparduodamas, tai labai nesiseka. Dažniausiai automobilį parduodavo iš karto arba per du kartus. Už automobilius dažniausiai būdavo atsiskaitoma doleriais.“
Tačiau tuomet, kai Kazachstanas įstojo į Muitų sąjungą kartu su Rusija ir Baltarusija, kazachų turguje gerokai sumažėjo. Kiek vėliau į Kauno automobilių turgų atvykdavo vis daugiau kirgizų, tačiau, anot V. Naujanio, kazachai pirkdavo geresnius automobilius, negailėdavo sumokėti brangiau. „Didžiausi sunkumai užklupdavo tuomet, kai dingdavo pirkėjai. Kai dingsta pagrindinis pirkėjas, prasideda finansiniai sunkumai“, - pripažįsta V. Ko ieškojo lietuviai? Anot V. Naujanio, visų pirma - „VW Jetta“, „VW Golf“, „Ford Scorpio“. „Daugiausiai automobilių būdavo vežama iš Vokietijos. Šios šalies gaminamos transporto priemonės ir šiandien labiausiai mėgstamos lietuvių. Atsimenu vieną tų laikų skelbimą: „Ford Scorpio“ keičiame į butą. Gal dabar tai skamba juokingai, bet tuo metu tokia vertė ir buvo - 5 tūkst. dolerių. Žmonės stengdavosi pasirodyti, iš „Žigulio“ norėdavo įšokti į „skorpioną“, - prisimena V. Kaip pasakoja V. Vilūnas, panašiu laiku „Audi 100“ buvo ne tik buvusio kolūkio pirmininko ar prakutusio kooperatininko, bet ir visų mašiną vairuoti mokančių svajonė.
„Automobilius veždavo iš visur. Pirkdavo kuo pigiausius ir tuos, kuriuos žmonės mėgo. Svarbiausias kriterijus, beje, kaip dažnai ir dabar, buvo kaina ir pelno dydis. Pardavėjai visada naudojosi keliolika sukurtų legendų apie buvusius automobilių savininkus. Pinigų turintys lengvatikiai tikėdavo pasakomis apie senų mašinų šeimininkus, jų gyvenimo būdą ir važinėjimo įpročius. Tos pasakos tebesekamos iki šių dienų“, - dėsto V. „Mano manymu, šie dalykai itin didele dalimi lėmė, kad pagal santykinį avarijose žūstančių žmonių skaičių ilgą laiką buvome absoliutūs ES lyderiai“, - pastebi R. Gabartas. Jo teigimu, per 10 nepriklausomybės metų rusiškų ir europietiškų mašinų proporcijos jau buvo visiškai pasikeitusios.
Anot R. Gabarto, kadangi Lietuvoje niekada nebuvo jokios transporto parko formavimo politikos, į mūsų šalį daugiausia plūdo patys pigiausi ir dažniausiai kritinę ribą pasiekę automobiliai. Kauno turgus - automobilių tranzito į Rytus punktas, todėl, pasak V. „Baltarusijos automobilių parkas yra panašus į mūsų, tačiau ten yra tokių automobilių, kokių pas mus nebelikę. Dėl tranzito mūsų parką labai švariai išvalo kazachai, kirgizai ir tadžikai. Jei nebūtų tranzito, žmonės vis dar tvarkytų savo senas „VW Jetta“. Žinoma, mūsų šalies parkas pasikeitė tiek, kiek pagerėjo gyvenimo lygis. Kiek įstengiame pinigų skirti automobiliui, tokiais ir važinėjame“, - portalui LRT.lt kalbėjo V. R. Gabartas apgailestauja, kad naujų automobilių pirkimas daugumos tautiečių vis dar laikomas „nesąmone“, esą taip elgtis nėra racionalu, naujas mašinas perka tik mafijozai. „Pagrindinis jų argumentas: duokit vokišką atlyginimą, tada pirksiu naują automobilį. Technikos parko kokybė gerėja tiek, kiek už savo pirmtakus pažangesni buvo tais pačiais 2000-aisiais pasaulį išvydę automobiliai“, - tęsia R. Jam pritaria ir V. Vilūnas, pasak kurio, nauji automobiliai išties sunkiai įsitvirtina mūsų galvose ir rinkoje: „80 %
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Automobilių importo ir registracijos politika
Esminis lūžis šalies automobilizacijos istorijoje įvyko 1993-ųjų pabaigoje, kai prasivėrus „geležinei uždangai“ per keletą metų iš šalies išgabenta maždaug 92 proc. Rusijoje pagamintų mašinų. Jų vietą daugiausia užėmė vokiška technika, kurios karavane dominavo „Volkswagen“ ir „Audi“. „Regitros“ duomenimis, 2001-ųjų sausio 1-ąją mūsų šalyje jau buvo per 377 tūkst. šių markių automobilių. Vienam tūkst. Detalių kainos labai mažos tiek naujų, tiek naudotų, o pasirinkimas didelis. Daugelį dalykų remontuoti buvo galima pačiam.
Pirmą kartą visi automobiliai Lietuvoje buvo suregistruoti ir gavo valstybinius numerius 1921 metais. Jie buvo balti su juodais skaičiais, vėliau - juodi su baltais skaičiais. 1932 metais, kai Lietuvos keliais važinėjo tik kiek daugiau nei pora tūkstančių automobilių, Susisiekimo ministras kartu su Vidaus reikalų ministru išleido “Sauskeliais, viešaisiais keliais naudotis Įstatymą” ir jam vykdyti skirtas taisykles. O tam, kad kontroliuoti, kaip jis vykdomas, tų pačių metų spalio 1 dieną Kaune įkuriama 10-ta (judėjimo) policijos nuovada - kelių policijos užuomazga. Nuo pat pradžių tarp negausių jos darbuotojų funkcijų - su kelių eismu susijusių teisės aktų vykdymo kontrolė, policininkų apmokymas kontroliuoti ir reguliuoti eismą, tirti eismo nelaimes, taikyti poveikio priemones eismo dalyviams, dalyvauti transporto priemonių techninėje apžiūroje, vairuotojų egzaminavime, saugaus eismo principų aiškinimas visuomenei ir dar daug kitų iki šiol aktualių veiklos sričių.
Lietuvos automobilių klubas ir jo veikla
Trečiojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje padaugėjo nuosavų lengvųjų automobilių, keletas aktyvesnių automobilininkų, žinomų visuomenėje, ėmėsi iniciatyvos įkurti tautinį automobilių klubą, kuris veiktų kaip kitų Europos šalių automobilių klubai - rūpintųsi palankesnių sąlygų automobilininkams sudarymu, organizuotų automobilių sporto varžybas, skatintų automobilių turizmą, atstovautų Lietuvos automobilininkams užsienyje. 1926 metų kovo 20 dieną klubo įstatai buvo užregistruoti nustatyta tvarka ir jis pradėjo savo veiklą. Po dviejų metų LAK tapo pilnateisiu Tarptautinės automobilių klubų asociacijos nariu ir gavo teisę išdavinėti tarptautinius kelionės liudijimus.
Per kelis metus, klubui pasirašius sutartis su 34 valstybių autoklubais dėl bendradarbiavimo ir pagalbos keliaujantiems automobiliu, Lietuvos automobilininkams atsivėrė kelias į Europą. Tiesa, šia lengvata galėjo pasinaudoti itin nedaug kas, nes automobilis pas mus tada buvo ypatingos prabangos daiktu. Oficiali statistika rodo, kad 1935 metais šalyje buvo registruota 1319 lengvųjų automobilių, iš kurių tik 930 galima laikyti asmeniniais, nes kiti buvo arba tarnybiniai, arba naudojami ūkio bei verslo reikalams. Po metų lengvųjų automobilių padaugėjo iki 1354 arba vos 2,6 procento. Taigi, visai nenuostabu, kad 1935 metais LAK per metus teišdavė vos 20 dokumentų kelionei po užsienio šalis. Visgi LAK veikla, ypač jo organizuojami sportiniai renginiai, tokie, kaip lenktynės apie Lietuvą, rodė, kad ir pas mus automobilis vis labiau populiarėja, šalies ūkiui kylant, atsiranda daugiau žmonių, galinčių sau leisti tokią prabangą, kaip nuosavas lengvasis automobilis ir netgi naudoti jį sporto varžyboms.
Specializuoti automobiliai ir transporto priemonės
Pirmaisiais specialiais automobiliais Lietuvoje tapo kariuomenės ugniagesių komandos gaisriniai automobiliai. Dar 1921 metais jai nupirko naują automobilį “Praga” - patį pirmąjį tokios rūšies automobilį šalyje, netrukus pavyko įsigyti nenaują “Benz” markės priešgaisrinę cisterną, o 1922 metais - galingą autosiurblį “Daimler”. Šie automobiliai ir jų įgulos vėliau sudarė pirmosios profesionalios Kauno savivaldybės ugniagesių komandos pagrindą. Po truputį buvo motorizuojamos taip pat kitų miestų ir miestelių ugniagesių komandos, kurias dažniausiai sudarė vietiniai Šaulių sąjungos nariai. Gaisrinius automobilius jie gamino patys ant nedidelių sunkvežimių “Chevrolet” ar “Ford” važiuoklių.
Komercinės paskirties automobilių sektoriuje nuo pat pradžių vyravo nedideli ir techniškai nesudėtingi pusantros - dviejų tonų sunkvežimiai “Ford” ir “Chevrolet”, pakankamai gerai tenkinę kuklius vidaus pervežimų poreikius. Pavyzdžiui, 1936 metais šių dviejų markių sunkvežimiai sudarė 63% krovininių automobilių parko. Kitų markių sunkvežimių, ypač didesnio kraulumo, tebuvo vienetai. Tik ketvirtojo dešimtmečio paskutiniaisiais metais šalies transporto parkas pasipildė didesniais “Mercedes-Benz”, “Volvo”, “Studebaker”, GMC markių sunkvežimiais. Pirmiausia krovininius automobilius savo reikalams ėmė naudoti maisto pramonė - mėsos perdirbimo įmonės, alaus daryklos, pieninės. Tai savaime suprantama - tik vežant automobiliais greit gendantys produktai laiku pasiekdavo vartotoją. Visgi Lietuvoje automobilių buvo gerokai mažiau, nei pas kaimynus. Pavyzdžiui, 1937 metų pradžioje vien tik sunkvežimių turėjome 3,8 karto mažiau, nei plotu ir gyventojų skaičiumi mažesnė Estija.
Vairuotojų rengimas ir eismo saugumas
Automobilis be vairuotojo - negyva geležis. Tad vos Lietuvos kariuomenėje susikūrus automobilių daliniui, jame pradėta ruošti naujus vairuotojus. Pirmąją karinių vairuotojų laidą pavyko išleisti 1921 metais. Įdomi detalė - taupant degalus ir automobilių resursą, vairuotojai pirminius valdymo įgūdžius įgydavo… treniruokliuose ir tik po to jiems leisdavo sėsti už mokomojo automobilio vairo. Kariuomenės automobilių dalinys, įvairiu laiku įvairiai vadintas, buvo bene pagrindinė “šoferių kalvė” šalyje, per nepriklausomybės metus savo gerai įrengtose klasėse parengęs apie 1500 kvalifikuotų vairuotojų.
Kadangi vairuoti mokytis norėjo ir paprasti piliečiai, 1925 metais Kaune pagaliau atidaromi pirmi vieši vairuotojų kursai, 1929 metais sudaroma nuolatinė “Šoferiams egzaminuoti komisija” prie vidaus reikalų ministerijos. Vėliau vairavimo kursų ir mokyklų daugėjo, palaipsniui gerėjo jų bazė. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje net apskričių centruose veikusios vairuotojų mokyklos turėjo neblogus instruktorius, po keletą įvairių markių automobilių, įskaitant sunkvežimius ir autobusus, ir sugebėjo gerai parengti vairuotojus. Tačiau gautas sveikatos pažymėjimas ir sėkmingai išlaikyti egzaminai dar nereiškė, kad pavyks gauti šoferio knygelę. Kandidatas į vairuotojus privalėjo pristatyti “Šoferiams egzaminuoti komisijai” policijos išduotą ištikimybės pažymėjimą, kuriame turėjo būti nurodyta, ar pilietis nėra teisiamas, tardomas ir ar nebuvo teismo baustas.
tags: #kada #israstas #automobilis #patrankoms #vezti