Antanas Škėma - vienas geriausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Jis gimė 1910 m. lapkričio 29 d. (pagal metrikas 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje. Tragiškai mirė autoavarijoje 1961 metais, JAV. 1921 m. grįžo į Lietuvą, kur netrukus išprotėjo jo motina. Vėliau Antanas Škėma bandė studijuoti teisę, dirbo Kauno ir Vilniaus valstybiniame teatre. 1944 metais pasitraukė į vakarus, kur aktyviai dalyvavo meniniuose sambūriuose ir teatro pastatymuose. Juose jau ryškėjo autoriaus polinkis į kraštutinumus, ironiją, vaizduojama tragiška žmogaus būklė klaikiame pasaulyje.
„Balta Drobulė“: kūrinio apžvalga
1958 metais išleistas sėkmingiausias A. Škėmos veikalas - sąmonės srauto romanas „Balta Drobulė“. Šis romanas, pasirodęs 1958 m. Londone įsikūrusioje Nidos leidykloje, buvo sutiktas labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti kūrinio atvirumu, meilės scenomis, autoriaus požiūriu ir rašymo stiliumi, kurie tuomet atrodė provokuojantys. Romane analizuojamos individo sielos ir talento problemos plačiame šių dienų pasaulyje.
Kūrinio struktūra yra gana moderni ir netradicinė, artima postmodernizmo literatūrai. Įvykiai nechronologiški, o pagrindinės idėjos skleidžiamos paties Antano Garšvos mintimis ir interpretacijomis. Pasakojimas yra padrikų minčių fragmentų srautas, atspindintis artėjančios beprotybės ženklus. Pats veiksmas vyksta ne vienu metu - galima išskirti atskirus periodus: atsiminimai apie vaikystę, tėvus, jaunystę Kaune, pasitraukimą į Vokietiją ir gyvenimą JAV. Autoriaus sudarytame išdėstyme temos keičiasi gana staigiai ir nelauktai. Kūrinys parašytas sąmonės srauto forma, perteikiant žmogaus psichikos dinamiką, pasaulį vaizduojant taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Pasakotojas romane yra susidvejinęs, leidžiantis Garšvą patyrinėti iš šalies.
Lekt. M.Grigaitis: "Antano Škėmos Balta drobulė – nihilistinio rašymo projektas"
Antano Garšvos kelias: nuo vaikystės iki beprotybės
Vaikystė ir motinos išprotėjimas
Istorijos pradžia galima laikyti Garšvos vaikystę, kurią jis pats aprašo savo užrašuose. Pasakojimas sudarytas iš trumpų fragmentų, formuojančių vis kitus asmenybės bruožus. To laikotarpio gyvenimo pagrindu tampa laukimas. Niūrios atmosferos pojūtis perduodamas simboliais: namą supusios pelkės, migla ir vienintelė svajonė - pelenė, vedanti Garšvą į kitą pasaulį, į savo pilį. Tėvas vaizduojamas kitaip: „Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje.“ Garšvos tėvas buvo smuikininkas, rašė dramas, buvo kalbininkas ir mylėjo gamtą. Priešingai tėvo didingumui ir stiprybei, mamos paveikslas kuriamas šiltas ir artimas. Kita vertus, laimės šeimoje nebuvo - vietoj idilės ir ramybės įsivyravo barniai, neištikimybė. Vis didėjanti disharmonija tolino tėvą ir žlugdė motiną. Jos išprotėjimas - vienas svarbiausių įvykių, turėjusių ryškią įtaką Garšvos asmenybės formavimuisi. Paskutinis jos žvilgsnis, atvežus į ligoninę - žuvusios vaikystės ir pirmos pažinties su svetimu ir negailestingu pasauliu simbolis.
Jaunystė Kaune ir meilės paieškos
Garšvos jaunystė perteikiama atskirais fragmentais, kuriuose ryškėja kitoks, perdėtai nihilistinis požiūris į gyvenimą. Gyvendamas vienas Kaune, Garšva po pamokų eidavo į biblioteką. Jis, ne kaip kiti keturiolikmečiai, skaitė gana rimtas knygas, iš kurių didžiausią įtaką jam darė pesimistiškoji Schopenhauerio kūryba. Vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, Garšva užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Bandymas nusižudyti paties Garšvos interpretuojamas gana neįprastai: „Sekmadienį jis nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, susikišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pavėsį. Jis pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas.“ Tačiau paskutinę sekundę pajutęs baimę jis grįžta namo ir lyg niekur nieko gyvena toliau.
Šventumo ir natūralios pagarbos nykimas atsispindi kitame epizode, kuriame pasakojama apie vėlyvąją jaunystę Kaune. Laisvai santykius su merginomis traktuojantis Garšva pirmą kartą įsimyli. Tačiau jo meilė nėra sietina su romantiniais idealais - tai greičiau tokių kito asmens vertybių kaip nedrąsumas, švelnumas, trapumas ir tyrumas idealizavimas. Sujaukta protagonisto pasaulėjauta, kupina gana priešiškų ir pesimistinių jausmų pasaulio atžvilgiu trumpam nustelbiama Jonės. Ji lyg mažas spindulys, nuskaidrinantis ir apverčiantis Garšvos jausmus. Tačiau po kurio laiko gana netikėtas draugystės posūkis grąžina viską į vietas. Veiksmas keliamas dvejais metais į priekį, aprašomas bohemiškasis Kaunas. Aktyviai į Lietuvą besiveržianti vakarų kultūra palieka ryškų pėdsaką. Mieste, su beveik visai išnykusiomis tradicijomis ir be natūralių vertybių, Garšva gyvena gana nestabilų ir kontrastingą gyvenimą. Jo emocinį pagrindą sudaro bendravimas su Jone, o tiksliau, jos apgaudinėjimas: „Aš apgaudinėjau Jonę, nes buvau jaunas, stiprus, tikįs savimi. Aš gyvenau.“
Garšvos bendravimas su Ženia - prostitute, ir gyvenimo būdas, stokojantis žmogiškumo, tendencingai jį priveda prie psichinės ligos - neurastenijos. Ši liga ir daktaro patarimas neturėti žmonos - stiprus impulsas, sugriovęs visą jo pasaulėžiūrą. Palikęs Jonę Garšva praranda galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima ir giminės pratęsimas. Netekęs vienos iš svarbiausių egzistencijos prasmių, jis tampa tarsi svečiu šiame pasaulyje. Šie gyvenimo pokyčiai neabejotinai priartino Garšvą prie rezignacijos ir abejingumo pasauliui.
Karas, pokaris ir menininko kančia
Pirmojoje trumputėje dalyje vaizduojama partizanavimo akimirka. Jaučiamas lengvas, ramus pasakojimo tonas susilieja su Garšvos požiūriu: „Saulė švietė ir žvirbliai čirškė.“ Vaizdais ir aplinka kuriamas lengvumo įspūdis atspindi Garšvos sąmonės trapumą. Epizodiškai, nuotrupomis prisimenama kova su „ruseliu“, ir migla, dengianti akis, yra pirmieji jo atitrūkimo nuo pasaulio ženklai. „Aš užmušiau žmogų“, pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Tolimesnis veiksmas persikelia į Aukštosios Panemunės vasarnamį. Atėjus bolševikmečio laikotarpiui Garšvos kūryba priskiriama formalizmui ir estetizmui, todėl ne tik nevertinama, bet ir netoleruojama. Pagrindinė siužetinė linija, kurioje Zuika ir Simutis grasina ir kankina Garšvą, persipina su netradicine ir moderniai vaizduojama tautosaka. Kaip vizija išnyra senieji dievai, migla, apgobianti neaiškų žmogaus gyvenimą, pagoniškieji ženklai ir gamta. Visa tai panašėja į meditaciją, į nerealų, abstraktų, tačiau tuo pačiu ir gamtiškai gaivališką pasaulio suvokimą. „Nepraeinami raistai, slidinėjančios ūkanos, laumės išsidraikiusiom kasom, žalčiai, rupūžės“ - simboliai žmogaus, įkalinto nemaloniame pasaulyje. „Gimti, gyventi, mirti“ - nuolatos, lyg burtažodis kartojami liaudies dainos motyvai, supanašėję su lakštingalos - laisvės simbolio - čiulbėjimu, skamba kaip malda, kaip troškimas pabėgti iš vizijoje sukurto gyvenimo beprasmybės. Tokių sąmoningų minčių ir pasąmonės nuojautų apimtas Garšva netiesiogiai kovoja su Zuika ir Simučiu, kurie verčia jį atsisakyti savo kūrybos. Situacija vaizduojama gana grubiai, atvirai ir net žiauriai. Šiuo smūgiu nukertama paskutinė Garšvos sąsaja su gyvenimu. Likęs be kūrybos, be šeimos, be draugų jis pamažu grimzta į savo susikurtą pasaulį. Jo pasaulis - gamta, telpanti į vieną vyšnios lapą. Susiliedamas su senąja mitologija Garšva ieško ramybės. Tai aistis, besimeldžiantis medžiui, dūmai, kylantys į dangų, smilga, skrendantis paukštis. Bet kokie jausmai, emocijos - atmetami. Situacija nesikeičia net atvažiavus Ženiai. Garšva pagyja netikėtai, po keliolikos mėnesių praleistų ligoninėje. Atsibudęs lyg po sapno, jis tampa nauju žmogumi ir po kurio laiko pabėga į Vokietiją.
Gyvenimas emigracijoje: D.P. stovykla ir Niujorkas
Bavarijos lygumose įkurtoje D.P. stovykloje, į kurią jis patenka, gyvena dar 200 žmonių. Skurdas, alkis, tėvynės ilgesys nuolat kamuoja visą bendruomenę. Atsiradęs šaltas ir ironiškas požiūris atsiskleidžia jam bendraujant su populiariuoju Vaidilioniu. Garšva - modernistas, nevertinantis klasikinių ir moralės dogmų pilnų kolegos posmų. Tarp jų susidariusi įtampa atspindi nuolatinį kartų ir stilių konfliktą. Vaidilionis - klasikinis poetas, kuris mano, kad poezija turi kelti žmonių dvasią ir nuotaiką, raminti, suteikti vilties ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Jo poezijoje vaizduojama ir aukštinama Lietuva, jos praeitis. Vaidilionis ir Garšva turi skirtingus požiūrius į poeziją. Jų gyvenimą pakeičia netikėtas įvykis - miršta senutė. Jos laidotuvės aprašomos groteskiškai - suknia iš skudurų, nudažyta erzaciniais dažais, niekam tikęs orkestras ir iš papuvusių lentų sukaltas karstas. Eitynės vyksta taip pat beviltiškai. Po farso virtusių iškilmingų laidotuvių Garšva pradeda rašyti. Po savaitės baigtas kūrinys visai nežavi Vaidilionio, nes jame vaizduojama laidotuvių procesija: „Iš pradžių netvarkinga, žemiška, vėliau perauganti į didingas eitynes Kaune. Jas veda netikras velnias, o šone stovi Garšvos motina su purvinos drobulės gabalu.“ Šia istorija baigiami pasakojimai apie Garšvos jaunystę.
Vėliau A. Škėma atsiduria Niujorke ir ten dirba keltuvininku. Tai simbolizuoja išeivių dalią, o iš esmės ir numanomą Garšvos ligą. Toji trauma paspartina Garšvos ligą. Romane akivaizdi erdvių ekspozicija, nuolatos besikeičiantys vaizdai ir aplinka, primenantys sakinių struktūras ir trūkinėjančią Garšvos atmintį, susiję su sekinančia keltuvininko darbo specifika. Garšva kelia ir nuleidžia įvairiausio plauko žmones. „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys.“ Garšva dirba elegantiškai, jo figūra maloni važiuojantiems. Sintezė, harmonija - „up ir down“.
Nauja viltis ir lemtingas lūžis
Kūrinio dabartis prasideda po susitikimo Stevens smuklėje, atvykus į darbą. Garšva atvyksta į stotį. Eidamas link viešbučio jis stebi aplinką - dvi negrės, manekenai vitrinose, laiptai, vienuolės, šlakuota mergina, krautuvė su „coca-cola“ reklama, negras su nutraukta ranka. Visa tai vaizduojama ironiškai, smerkiant numirusį miesto žmogiškumą. Viešbutyje, besiruošdamas darbui, jis sutinka Joe - savo bendradarbį, laisvalaikiu dainuojantį baritonu. Garšva apsivelka savo 87 numerio švarką. Gerdamas vaistus jis prisimena savo daktarą Igną, mėgstantį lietuvių liaudies poeziją. Likus penkioms minutėms iki starto Garšva apžiūrinėja viešbutį. Milžiniškame pastate telpa visa amerikietiška svajonė. Garšvai paskiriamas liftas. Jo darbo diena prasideda. Važinėdamas jis įsilieja į viešbučio gyvenimą. Žmonės keičia vienas kitą.
Vieną dieną įvykių pradžia - kelionė į Jones Beach. Važiuojant automobiliu pristatoma Elena, ypač akcentuojant pilkumą - pilka suknelė, pilki plaukai, pilkos akys, pilkas cigaretės dūmas. Ryšys besimezgantis tarp Garšvos ir Elenos - ypatingas. Tai nėra paprastas bendravimas, pagrįstas įprastomis visuomenės taisyklėmis, - tai suartėjimas sielomis. Elena - Garšvos mylimoji, buvusi gimnazijos mokytoja Lietuvoje. Ji labai artima dvasiškai Antanui. Situacijos neįprastumas papildomas pasakojimu apie Vilnių. Tolimesnė jų pažintis tęsiama kitą dieną. Jų susitikimas parke nuo pat pradžių apgaubiamas neįprasta atmosfera - netoliese buvo nušautas rabinas. Pokalbis mezgasi iš lėto. Garšva, įprastai ironiškas ir šaltas, su Elena tampa visai kitoks. Jie aptarinėja eilėraštį, kuriame vaizduojamas berniukas užrakintame kambaryje, už kurio durų miršta motina, o tuo pat metu siena ropoja mėlyna musė. Šie simboliai atėjo iš Garšvos jaunystės: užrakintas kambarys, mirštanti motina - jo sugriauta vaikystė, o mėlyna musė - atsiminimas iš bolševikmečio ir jo ligos paūmėjimo. Prašymas patarimo - tai Garšvos pirmasis žingsnis, įsileidžiant Eleną į savo gyvenimą. Skausmingi prisiminimai, sukelti pokalbio, tampa susitikimo pabaigos priežastimi.
Kitą dieną jie susitinka Garšvos bute. Intymioje atmosferoje atsiskleidžia abipusė simpatija. „Aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje“, tarė Garšva. Karneolio žiedas ir tramvajaus vagonas - įkūnyta svajonė turėti normalų gyvenimą. Žmona, šeima, bendravimas - tokie paprasti dalykai ištisus metus Garšvai buvo tik iliuzija. Jų bendravimas per kelias savaites pasikeičia. Garšva pasiryžta keisti savo gyvenimą: „Keletas brūkšnių marmure, štai ko aš trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas. <…> Jei tu manai, mudu galime bandyti, tai bandykime.“ Elena taip pat pasiryžta skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą. Jie sutaria, kad Garšva su Elenos vyru rytoj susitiks. Tačiau lyg koks perspėjimas jų pokalbį nutraukia Garšvos nualpimas. Jis nukrenta nuo lovos ir susirietęs guli be sąmonės. Elenai jį atgaivinus, jis nori likti vienas. Po to lemtingo vakaro žlunga paskutinė jo viltis. Tą dieną Garšva pirmiausia susitinka su Elenos vyru Stevens smuklėje. Stevens - Garšvos draugas, įkūnijantis normalaus ir tipiško žmogaus įvaizdį. Pokalbis vyksta gana ramiai. Apie judviejų ketinimus Elenos vyras jau žinojo iš anksto, tad jie kalbasi trumpai, lakoniškai ir be emocijų. Liūdnas ir rezignacijos kupinas Garšvos kalbėjimo tonas išduoda jo nusiminimą: „Gal ir be reikalo jus išsikviečiau. Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų. Bet… jūs žinote, kas atsitiko. Jau buvau išsižadėjęs moters dėl tų pačių priežasčių. Tenka išsižadėti Elenos. Tai bus paskutinis išsižadėjimas. Turbūt be reikalo susitikome.“
Stanley ir Starteris
Romane svarbūs yra ir kiti personažai. Stanley - lenkas girtuoklis, kuris, kaip ir Garšva, buvo menininkas. Jis yra Garšvos antrininkas: jie abu jautėsi svetimi Amerikos visuomenėje, negalėjo realizuoti savo talento, kenčia dėl nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Stanley savižudybė romano pabaigoje yra simetriška Garšvos išprotėjimui, kai net negali įprasminti meilės poreikio. Starteris - airis, kuris paskirsto svečius į keltuvus ir prižiūri liftininkų darbą. Jis atspindi monotonijos ir sistemos dalį, kurioje Garšva priverstas egzistuoti.
Pagrindinės temos ir simboliai
„Balta Drobulė“ - vienas skaitomiausių ir sudėtingiausių lietuvių romanų iš XX amžiaus. Jis leidžia įvertinti, kaip pasikeitė visas literatūros pasaulis. Romane nagrinėjamos pačios įvairiausios temos:
- Saviraiškos ir kūrybos poreikis: Supriešinimas su monotonišku darbu. Kūrybinės laisvės ieškojimas totalitarizmo ir masinės kultūros sąlygomis.
- Egzistencinė kančia ir susvetimėjimas: Tragiška žmogaus būklė klaikiame pasaulyje, atotrūkis nuo visuomenės.
- Asmenybės krizė ir beprotybė: Garšvos motinos liga, Garšvos neurastenija ir galutinis išprotėjimas.
- Meilė ir santykiai: Rasti ar prarastos meilės tema, meilės įprasminimo poreikis.
- Sovietinė cenzūra: „Balta drobulė“ yra paminklas skaudžiam literatūros pasaulio laikotarpiui - sovietinei cenzūrai. Kūrinys atskleidžia tragišką kūrėjo realybę, kai buvo du keliai - prisitaikyti arba likti ištikimam sau, bet nereikalingam ir apleistam.
- Istorijos suvokimas: Neigiamas, ironiškas požiūris į istoriją, kurioje vyksta pasauliniai kataklizmai, žūsta žmonės. Antanas Garšva, „apvaizdos paskirtas lavonų stebėtojas“, matė įvairiausių lavonų, prisidengdamas ironijos kauke, norėdamas sumažinti kančią ir skausmą.
Romane gausu simbolių, kurie papildo pagrindines temas:
- Balta drobulė - vėlės rūbas, poetiškas daugiareikšmis simbolis, atėjęs iš senojo lietuvių tikėjimo, rašytojo papildytas naujomis prasmėmis. Tai gali būti mirtis, beprotybė, kūryba, Tėvynės ženklas.
- Šinšilai - ne tik bedvasės būties, bet ir žvėriškumo, žiaurumo, nužmogėjimo simbolis. Romano pabaigoje ypač ryški šinšilo ir nužmogėjimo paralelė - Garšva šinšilo veidu, praradęs protą.
- Juozapoto pakalnė - pomirtinio gyvenimo vieta, mirusiųjų karalystė.
- Pelkių įvaizdis - dvasios klampynė. Pelkės asocijuojasi su pavojingais akivarais, skurdžia augmenija, vaiduoklių, vėlių gyvenama vieta.
- Stebuklingas žodis „zoori“ - tvirtybės, išsigelbėjimo ženklas.
- Pelenės vizija - vaikystės pasaulis.
Kodėl verta skaityti „Baltą Drobulę“?
Jei praleidote lietuvių pamokas ir turite rimtą literatūrinę spragą, šią knygą tiesiog būtina perskaityti. Tiems, kurie skaitė mokykloje, antras skaitymas po 10 metų ir vėliau yra labai įdomi patirtis. Pagrindinis pastebėjimas, lyginant su mokyklos laikais, - kiek kartų lengviau tapo skaityti šią knygą. Kas kadaise atrodė kaip metų iššūkis, dabar yra gan lengvas skaitinys. Be to, dabar santykių, rastų ar prarastų meilių tema buvo kur kas artimesnė, kaip ir saviraiškos, kūrybos poreikio ir monotoniško darbo supriešinimas.
tags: #balta #drobule #stanley #ir #starteris