Partizaninio karo esmė ir taktika
Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.
Partizaninio karo esmė - neleisti priešams pulti, nepastebimai grasinti ir stebėti, kaip jie „vaikosi tuštumoje“. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo slaptų puolimų, suirs ir pavargs. Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai.
Kovos metodai ir „įkanda ir bėga“ principas
„Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės. Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis.
Partizanų pagrindinis kovinių veiksmų būdas yra ne frontalinės atakos, ne generalinės kautynės ir ne pozicinis karas apkasuose, o netikėtas, staigus antpuolis iš užnugario ar flango su po trumpalaikio mūšio sekančiu greitu atsitraukimu.
Reguliariosios kariuomenės ribotumai
Norint sėkmingai kovoti su partizaniniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Karo su tauta, liaudimi, esmė yra visiškai kitokia nei ta, kuriai ruošiama bet kuri armija. Reguliari kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją.
- Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški.
- Ji veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu.
- Labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų.
- Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas.
Istorinis pasipriešinimo kontekstas
Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų buvo didžiausio čia gyvenusių tautų pilietinio, patriotinio ir moralinio išbandymo laikotarpis. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui.
Daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Tačiau, kaip rodo istorija, tokie lūkesčiai dažnai buvo pagrįsti dezinformacija ar noru tikėti mitais.
Moraliniai ir dvasiniai aspektai
Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas, tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė ir pilietiškumas.
Partizaninis karas už fronto linijų – Antrojo pasaulinio karo dokumentinis filmas
| Kriterijus | Reguliarioji kariuomenė | Partizanų pajėgos |
|---|---|---|
| Veikimo būdas | Frontalinės atakos, pozicinis karas | Netikėtas antpuolis, „įkanda ir bėga“ |
| Priklausomybė | Štabai, komunikacijos, statutai | Vietos parama, iniciatyva, mobilumas |
| Tikslas | Sunaikinti priešininko armiją | Krašto išvadavimas, nuolatinis spaudimas |
tags: #vokiskos #dujokaukes #bakelis