Vilkiko vairavimas - tai darbas, reikalaujantis išskirtinių įgūdžių ir atsakomybės. Įvairių reisų metu gabenami vertingi kroviniai, o jų pristatymo laikas apskaičiuotas itin tiksliai. Bet koks nesklandumas kelyje gali sutrikdyti kelionės planą ir lemti nemažus nuostolius. Taigi, ką vertėtų žinoti visiems pradedantiesiems vilkikų vairuotojams, kad jų darbo diena būtų lengvesnė?
Pasirinkite tinkamą maršrutą
Viena dažna klaida, kurią kartais daro net ir patyrę vilkikų vairuotojai - netinkamo kelio pasirinkimas. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra daugybė sunkiai pravažiuojamų kelių, pavyzdžiui, miesto centre. Taigi, jeigu įmanoma, geriau jų vengti - taip jūsų kelionė gali būti sklandesnė.
Dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra tas, kad nemažoje dalyje užsienio šalių veikia kelių rinkliavos punktai, prie kurių reikia sustoti ir susimokėti. Priklausomai nuo automobilių srauto ir kitų faktorių, tai gali užimti nemažai laiko.
Prioritetas - poilsis ir tinkama mityba
Pakankamai dažna vilkikų gedimų ir autoįvykių priežastis - vairuotojų nuovargis. Viskas gerai, jei tai pasibaigia tik transporto priemonės apgadinimu, visgi kartais būna ir daug liūdnesnių pasekmių. Norint to išvengti, vertėtų skirti pakankamai laiko poilsiui.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad kasdienio vairavimo trukmė neturėtų viršyti 9 val., o kas keturias su puse valandų reikėtų daryti ne trumpesnes nei 45 min. pertraukas (šį laiką galima skaidyti ir į dvi dalis). Be to, kiekvieną parą vairuotojas turėtų ilsėtis mažiausiai 11 nepertraukiamų valandų.
Tam, kad kelionės būtų lengvesnės, o jų metu nesijaustumėte apsunkę, rekomenduojama pasirūpinti pilnaverčiu maistu. Verta rinktis patiekalus ar užkandžius, kuriuose būtų pakankamas baltymų kiekis, bet mažiau angliavandenių ir riebalų. Tai gali būti vištiena, kalakutiena su ryžiais, duona ir daržovėmis. Svarbu ne tik ką, bet ir kada valgysite: geriausia tai daryti mažesniais kiekiais kas 3-4 val., t. y. 5 kartus per dieną.
Techninė transporto priemonės priežiūra
Nemažai didelių transporto priemonės gedimų galima išvengti laiku pastebėjus tam tikrus ženklus. Tai gali būti tiek užsidegusi lemputė skydelyje, tiek keistas iš variklio sklindantis garsas. Jei manote, kad patys su tuo nesusitvarkysite, jums gali praversti techninė pagalba kelyje.
Ekovairavimas: šiuolaikinis ir atsakingas vairavimo stilius
Ekovairavimas - ne tik ekologija, draugiškumas gamtai, bet tuo pačiu saugumas, planavimas, atsakingas elgesys kelyje ir racionalus vairavimo stilius. Ekovairavimo stilius didžiosiose Europos šalyse jau daugiau kaip dešimtmetį pripažįstamas kaip modernus vairavimo stilius, kuris sparčiai populiarėja ir Lietuvoje.
Ekovairavimo principai veikia vairuojant bet kokį automobilį, nepriklausomai nuo jo metų, pavarų dėžės ar degalų tipo. Ekovairavimo gali mokytis ir išmoksta bet kuris, nors ir skirtingą vairavimo patirtį turintis atsakingas vairuotojas, kuris praktinių mokymų metu individualiai atranda, kokius savo vairavimo įpročius pakoreguos, taip susikurdamas naują ir būtent sau priimtiną vairavimo stilių.
Ekovairavimo mokymai vyksta realiomis eismo sąlygomis mieste, vairuotojams vairuojant lengvąsias ir, pagal poreikį, sunkiasvores transporto priemones. Siekiant geresnio rezultato, ekovairavimo mokymus sudaro kompleksinis teorinis ir praktinis kursas, kurio rezultatas: saugesnio vairavimo stiliaus pagrindų suformavimas, 7-10% mažesnės vidutinės degalų sąnaudos, mažesnės eksploatavimo išlaidos bei mažesnė aplinkos tarša.
EKO vairavimo rezultatų analizė ir aptarimas turi būti konstruktyvus ir orientuotas į gerinimą.
Finansinė ir praktinė ekovairavimo nauda
Prieš penkerius metus į pirmą kartą Lietuvoje surengtas „The Drivers‘ Fuel Challenge“ varžybas tiek vilkikų vairuotojai, tiek transporto kompanijų savininkai žiūrėjo pro pirštus. Šiandien padėtis pasikeitė beveik neatpažįstamai. „Volvo Trucks“ pasiūlytas degalų taupymo žaidimas pasirodė esąs užkrečiamas tarsi virusas.
Pirmoji ir svarbiausia priežastis - pinigai. Jei kabotažiniais pervežimais užsiimančios kompanijos vienas vairuotojas per savo „pamainą“ nuvažiuoja 10-12 tūkst. kilometrų ir sugeba vidutiniškai kiekvieną 100 km sudeginti viso labo vienu litru dyzelino mažiau nei tuo pačiu automobiliu, tame pačiam maršrute dirbantis kolega, labai nesunku paskaičiuoti, kad pirmasis „atveš“ apytiksliai 1000 eurų daugiau nei antrasis vairuotojas. Turint galvoje, kokios aštrios konkurencijos sąlygomis ir su kokiomis maržomis reikia darbuotis, kai kuriais atvejais gali būti taip, kad tas 1000 yra visas vieno sunkvežimio per mėnesį generuojamas „pliusas“… Jei įmonės uždarbį galima arba paleisti vėjais, arba padidinti, viso labo pakoregavus vairavimo stilių - kodėl nepabandžius to padaryti?
Antroji priežastis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti esanti pižoniška, pretenzinga ir turinti ryškų „piarinį“ prieskonį - kai kurie krovinių savininkai, ieškodami vežėjo, kelia sąlygą, kad jų samdomi vairuotojai turėtų sertifikatus, liudijančius apie baigtus racionalaus važiavimo kursus.
„Vidutinės degalų sąnaudos yra bene universaliausias rodiklis, iliustruojantis, kaip elgiamasi su automobiliu ir kaip saugiai vairuojama. Jei prie vilkiko vairo sėdintis žmogus turi ekonomiško įgūdžius, vadinasi, tikimybė, kad krovinys bus pristatytas laiku ir saugiai, yra kur kas didesnė nei tuomet, kai vairuotojas tokia kompetencija pasigirti negali. Kai į šiuos dalykus pradeda kreipti dėmesį transporto įmonių vadovai, kai atsiranda tam tikra vertinimo-skatinimo sistema, patys vairuotojai pradeda stengtis taupyti degalus vien todėl, kad niekas nenori būti paskutinis.
Žinoma, transportą užsakančiai kompanijai nėra svarbu, ar jos krovinys bus gabenamas deginant 30 l/100 km ar 25 l/100 km dyzelino, bet kas vyksta vežėjo įmonėje, kaip čia organizuojamas verslas, kokia vidinė tvarka, kaip kontroliuojami svarbiausi procesai, domimasi tikrai dažnai. „Užsakantys tokius priedus paprastai rūpindavosi tik vilkiko padėties nustatymu. Tačiau dabar vis dažniau išnaudojamos funkcijos, leidžiančios analizuoti, kokiu greičiu juda sąstatas, kokiais sūkiais dirba variklis, kiek laiko važiuota ekonomiškai, kiek riedėta, kaip išnaudota pastovaus greičio palaikymo sistema, kiek laiko judėta viršijant nustatytą maksimalų greitį, kokia pavara dažniausiai naudota ir t. t. Visa tai leidžia nupiešti itin tikslų vairuotojo portretą, daryti išvadas apie jo darbo kokybę, fiksuoti klaidas ir jas taisyti“, - teigia E.
Paprastai visose transporto įmonėse degalams tenka atseikėti maždaug trečdalį visų per mėnesį patiriamų išlaidų.
Patarimai racionaliam vairavimui
Tolygiai ir be chaoso: Viena iš pagrindinių ekonomiško vairavimo taisyklių - tolygus važiavimas, pasirinkus pastovų greitį ir naudojant maksimaliai aukštą pavarą. Blogiausia - chaotiškas vairavimas, kai per dažnai ir netaisyklingai perjunginėjant pavaras, nuolat stabdant ir vėl greitėjant.
Į tikslą optimaliu greičiu: Klaidinga manyti, kad vairuoti ekonomiškai reiškia važiuoti lėtai. Svarbiausia pasirinkti geriausią greitį, pasiekiamą naudojant mažiausiai degalų, išlaikyti aukštą vidutinį automobilio greitį, vengiant nereikalingų sustojimų, pristabdymų. Optimalus vilkiko greitis paprastai yra 80-85 km/val. Važiuojant transporto sraute, reikia tiesiog laikyti atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio, kad kuo mažiau būtų bereikalingų stabdymų ir būtų išlaikytas pastovus greitis. Jeigu važiuoji, palaikydamas 300-400 metrų atstumą iki transporto priemonės, tai jei ta transporto priemonė prisistabdo, gali važiuoti savo greičiu, jo nekeisdamas. Kiekvienas prilietimas prie stabdžių reiškia, kad tu sumažini automobilio vidutinį greitį, kurį vėl reikia atstatyti ir be reikalo naudoji degalus.
Riedėkite kuo daugiau: Ekonomiškai važiuoti labai padeda riedėjimas. Tarkim, keturiasdešimties tonų sąstatas turi labai didelę inerciją, išnaudojant kurią galima tiesiog riedėti nespaudžiant greičio pedalo. Riedėdami degalus naudojame minimaliai, tik tiek, kiek reikia, kad palaikytume tuščią variklio eigą. Kuo daugiau riedėsite, tuo mažiau degalų sunaudosite.
Norint vairuoti taupiai, reikia numatyti kelio reljefą, eismą, visada žiūrėti į priekį. Sakykim, navigacija rodo, kad už kilometro bus gyvenvietė, reikės mažinti greitį, tada reikėtų atleisti greičio pedalą ir mašina nuriedės tą kilometrą išnaudodama savo inercijos jėgą.
Apie važiavimą kolonomis ir saugumą
Bene vienintelis galimas pateisinimas - važiuojant nepažįstamame regione ir neturint navigacijos sistemos (ar jai neveikiant), vienas sunkvežimio vairuotojas imasi vedlio vaidmens, o kiti dėl nieko nesukdami galvose seka įkandin. Tačiau net ir tokiu atveju nebūtina judėti susispietus į tokią koloną, kurią būtų sunku aplenkti kitiems eismo dalyviams.
Labiausiai tikėtinos dvi tokių sunkvežimių „trombų“ susidarymo priežastys: pasivijus keletu kilometrų per valandą lėčiau judančią mašiną, tačiau kiti vilkikai neturi pakankamai erdvės ir greičio rezervo jo aplenkti, todėl atsirėmę į jo puspriekabės galą laukia progos išsiveržti į priekį. Antra priežastis dar banalesnė - važiuodami būriu vyrai leidžiasi į pokalbius per raciją ir taip bando kompensuoti bendravimo trūkumą. Žinoma, techninės galimybės leidžia tą patį daryti ir važiuojant kelių šimtų metrų atstumu vienam nuo kito, tačiau dažniausiai elgiamasi būtent taip.
Dar viena tikėtina keliavimo kolonomis priežastis - paskui „vedlį“ judantys vairuotojai yra pažeidę darbo-poilsio režimą ar pabandę apgauti tachografą naudojant kokius nors prietaisus. Tokiais atvejais viliamasi, kad susidūrus su eismo priežiūros ar transporto inspekcijos pareigūnais, pavyks išvengti patikros.
Vis dėlto, jokių racionalių priežasčių taip elgtis - važiuoti glaustoje kolonoje - tikrai nėra. Tiksliau, yra gerokai daugiau „minusų“, kodėl taip daryti nerekomenduojama. Visų pirma, važiuodamas kažkam iš paskos nedideliu atstumu, vairuotojas patiria gerokai didesnę įtampą, nes nemato kelio priekyje ir turi būti pasirengęs bet kurią akimirką stabdyti. Įsivaizduokite situaciją, jei „stop“ žibintų mirktelėjimą pastebėsi akimirką per vėlai arba visai nepastebėsi stabdymo, nes tos lemputės neveikia? Valanda tokio važiavimo „budėjimo“ režime išvargina labiau, negu visa vairuotojo darbo diena, nes elektroninius pagalbininkus (adaptyvinę greičio palaikymo sistemą ar automatinio stabdymo funkciją) turi tikrai ne visi vilkikai.
Staigaus stabdymo neišvengiamai prireiks, jei sunkvežimių koloną lenkiantis lengvasis automobilis bandys įsisprausti į tarpą ir sukels „domino“ efektą, kuris lems tikrai ženklų greičio sumažėjimą važiuojantiems kolonos pabaigoje. Beje, pasinaudoti vadinamuoju aerodinaminiu maišu, sekant paskui priekyje važiuojantį sunkvežimį, įmanoma nebent teoriškai. Tam reiktų prisispausti prie puspriekabės „uodegos“ vos per porą metrų, kas net ir patiems didžiausiems avantiūristams greičiausiai atrodys nesaugau.
Atstumas tarp ta pačia kryptimi važiuojančių automobilių privalo būti lygus „pusei greičio“. T. y. jei judama 50 km/h greičiu, reikia išlaikyti maždaug 25 metrų distanciją. Jei užmiestyje keliaujama 90 km/h - atstumas turėtų būti 45-50 metrų. Kolonomis važiuojantys sunkvežimiai akivaizdžiai šios taisyklės nepaiso ir rizikuoja būti nubausti policijos pareigūnų. Tiesa, pastarieji labai retai kada ryžtasi ardyti tokius vilkikų „spiečius“, nes akivaizdu, kad tai sukeltų chaosą ir taptų avarinės situacijos priežastimi.
Stabdymas susideda iš vairuotojo reakcijos laiko ir stabdžių sistemos veikimo. Paprastai vidutinis žmogaus reakcijos laikas siekia beveik sekundę. Važiuojant 90 km/h greičiu per tiek laiko įveikiamas maždaug 25 metrų atstumas. Todėl, jei ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones skiria panašus atstumas, tikėtina, kad prireikus staiga stabdyti, kažkam „ant rato“ sėdintis vairuotojas viso labo suspės perkelti koją nuo akceleratoriaus ant stabdžių pedalo, bet ne realiai sustabdyti mašiną ir išvengti susidūrimo.
Didžiausią žalą keliams daro automobiliai, turintys viršsvorį. Tačiau net jei bendroji masė neviršija 40 tonų, bet kelias veikiamas itin intensyviai - kelio konstrukcija nespėja „pailsėti“ ir tos vietos, kuriomis pravažiuoja kolona sunkvežimių, lieka maksimaliai supresuotos. Jei mašinos važiuotų išlaikydamos didesnį atstumą, tikėtina, kad jos bent jau nepataikytų į tą pačią vėžę ir apkrova pasiskirstytų didesniame plote.
Tachografo duomenų svarba
Vilkikai neretai susiduria su įvairiomis saugumo ir rizikos problemomis. Siekiant užtikrinti saugų transportavimą, būtina įdiegti efektyvias priemones, pradedant nuolatine transporto priemonės technine patikra ir priežiūra. Taip pat svarbu ugdyti vairuotojus apie saugaus vairavimo praktikas ir kritinių situacijų valdymą, tačiau ne daug kas prisimena tokį patogų dalyką, kaip vairuotojo kortelės nuskaitymą.
Tachografas yra įrenginys, skirtas fiksuoti ir saugoti vairuotojo darbo ir transporto priemonės veiklos duomenis. Toks vairuotojo kortelės nuskaitymas yra svarbus, siekiant užtikrinti darbo laiko, poilsio režimo taisyklių bei transporto priemonės naudojimo sąlygų laikymąsi. Per nuskaitymą gaunami duomenys apie vairuotojo veiklą, įskaitant pravažiuotą atstumą, vairavimo laiką, poilsio trukmę ir darbo laiko pertraukas. Šie duomenys naudojami ne tik vairuotojų darbo laiko kontrolės tikslais, bet ir darbo organizavimui, efektyvumo analizei bei teisiniams reikalavimams atitikti. Vairuotojo kortelės nuskaitymas supaprastina reiso sekimą, o galimybė atsisiųsti DDD failus leidžia sekti laikotarpius. Negana to, keičiantis vairuotojui sistema automatiškai atpažįsta naująjį - taip ne tik apsisaugoma nuo įvairių klaidų, bet ir užtikrinamas tinkamas sistemos veikimas.
Krovinio tvarkymas ir techninė priežiūra
Vilkikų techninė būklė yra esminis veiksnys saugiam kelių transportui. Reguliari techninė priežiūra, įskaitant variklio, stabdžių ir elektros sistemos patikras, yra būtina užtikrinti, kad visi mechaniniai ir elektriniai komponentai veiktų optimaliai.
Vilkikų saugumą taip pat gali paveikti krovinio tvarkymas ir balastavimas - perkrovus arba netinkamai išdėsčius krovinį ant priekabos, gali pakisti vilkiko svoris ir jo stabilumas, taip padidinant avarijos riziką, todėl svarbu tinkamai suplanuoti krovinio išdėstymą laikantis numatytų saugumo standartų.
Galiausiai, atliekant techninę priežiūrą, svarbu, kad ji būtų atliekama tik patyrusių ir kvalifikuotų specialistų.
Vairuotojų mokymai ir įgūdžių tobulinimas
Tinkamas vairuotojų elgesys kelyje taip pat yra kritiškai svarbus veiksnys siekiant užtikrinti saugų eismo judėjimą ir transporto veiklą. Mokymai apima įvairias sritis, pradedant nuo saugaus vairavimo praktikų iki kritinių situacijų valdymo ir teisinių reikalavimų supratimo.
Vairuotojai turi būti apmokyti visais atvejais laikytis kelių eismo taisyklių, vertinti riziką ir priimti sprendimus, esant skirtingoms kelių sąlygoms arba eismo situacijoms. Be to, taip pat būtų naudinga išmokti naudotis naujausia technologija ir įrangos funkcijomis, padedančiomis užtikrinti saugų vairavimą. Mokymai gali būti vykdomi tiek pradinio vairuotojo mokymo metu, tiek ir nuolatinių mokymų programų metu, siekiant nuolat atnaujinti žinias ir įgūdžius.
tags: #vilkiko #racionalus #vairavimas