Tolimųjų reisų vilkikų vairuotojo profesija tradiciškai laikoma vyriška, tačiau vis daugiau moterų sėda prie sunkiasvorių transporto priemonių vairo ir sėkmingai dirba šį darbą, paneigdamos stereotipus. Šiame straipsnyje apžvelgiamos įvairios moterų vilkikų vairuotojų patirtys, iššūkiai ir džiaugsmai kelyje.
Išskirtinės vestuvės prie vilkiko vairo: Vestos ir Evaldo istorija
Važiuoti į santuokos ceremoniją limuzinu - įprasta ir nieko jau nestebina. „Tačiau neteko girdėti, kad Lietuvoje nuotaka būtų sėdusi prie vilkiko vairo“, - kvatodama apie linksmą sumanymą pasakojo bendrovės „Agrologistika“ tolimųjų reisų vairuotoja Vesta Karosienė. Prie vilkiko vairo jaunavedžiai Vesta ir Evaldas sėdo dėl to, kad mėgsta išskirtinumą ir jiems patinka darbas, kurį dirba.
„Mėgstu vairuoti ir bendrauti. Šis darbas praplečia akiratį - kiekvienoje šalyje susipažįstu su kitokia kultūra“, - tikino nuotaka. Tad savo vestuvių dieną, liepos 22-ąją, Vesta ir Evaldas sėdo į du atskirus vilkikus, kuriuose ir taip praleido nemažai laiko darbo metu veždami krovinius. Jaunavedžiams tai įprasta darbo mašina. Bet dardėdami Alytaus gatvėmis jaunikis ir jaunoji sukėlė tikrą emocijų audrą - automobilių vairuotojai jiems signalizavo, stabtelėję praeiviai mojavo rankomis, šypsojosi ir net kvatojosi.
Tik nuotakai atvykus prie Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios tapo nebejuokinga, kai teko su ilga pūsta suknele išlipti iš kone dviejų metrų aukščio vilkiko kabinos. Į pagalbą atskubėjęs jaunikis prilaikė suknelės apačią, kad mylimoji jos neprimintų ir nepargriūtų. Prisiekę amžiną meilę po bažnyčios skliautais jaunavedžiai jau sėdo nebe į atskirus vilkikus, o į vieną - jaunikio. Tai irgi simboliška, juk sukūrus šeimą gyvenimas teka viena vaga. Juolab kad jau pusmetį Vesta ir Evaldas į tolimas keliones leidžiasi vienu vilkiku, nes pradėjo dirbti porininkais vairuotojais.
„Svečiams nepranešėme, kad į bažnyčią atvyksime vilkikais be priekabų, nes norėjome jiems pateikti staigmeną. Išvydę mūsų automobilius visi suprato, kaip prasidėjo mūsų meilės istorija“, - pasakojo Vesta.
Pažintis ir meilės kelias kelyje
Nuotaka vilkiko vairuotoja dirba trejus, jaunikis - dešimt metų. Jų pažintis ne taip seniai užsimezgė kelyje. Poros meilės istorijai nėra nė metų - lietuviai vilkikų vairuotojai susipažino pernai spalio 28-ąją Ispanijoje, netoli Mursijos. Pristačiusios krovinį Vesta su mokine į vilkikų stovėjimo aikštelę atvyko nakvynės. Šalia vilkiką su vaisių ir daržovių prikrautu šaldytuvu naktį pasistatė Evaldas su porininku.
Rytą Vesta nuėjo prie lietuvių vilkiko pabarti vairuotojų: „Tautiečiai, kaip negražiai jūs pasielgėte - prie pat pastatėte burzgiantį šaldytuvą.“ Šie atsiprašė, o Evaldas pakvietė kavos, ir jie su Vesta pasikeitė telefono numeriais. Po trijų savaičių įsimylėjėliai susitiko Prancūzijoje, netoli Liono. Stovėjimo aikštelėje jie abu praleido vos valandą. Išgėrę kavos ir pabendravę vėl pasuko savo maršrutais: vyras vyko į Ispaniją pasikrauti krovinio, o moteris su kroviniu iš Ispanijos leidosi į Daniją.
Trečias susitikimas jiems buvo lemtingas - lapkritį pora stabtelėjo Vokietijoje, Reinėje, ir vilkikų stovėjimo aikštelėje Evaldas pasipiršo Vestai. Sužadėtuvių žiedą vyras mylimajai įteikė paryčiais, kai juodu kalbėjosi vilkiko kabinoje. Iki sužadėtuvių mylimieji neturėjo galimybės pasimatymų skirti Lietuvoje, nes abu dirbo skirtingose įmonėse. Vesta įsikūrusi Alytuje, Evaldas - Kaune. Bet užsienio keliuose užsimezgęs meilės nuotykis vairuotojus prie altoriaus nuvedė tėvynėje - ir jie šeimos laimę nutarė kurti Vestos gimtajame Alytuje.
Per Kalėdas moteris Alytuje savo tėvams pristatė būsimąjį vyrą ir ėmė planuoti vestuves. Šįmet sausio 6-ąją, per Tris Karalius, Evaldas perėjo dirbti į „Agrologistiką“, kur jau dirbo jo sužadėtinė. „Nesitikėjau, kad taip greitai susižadėsime. Tąkart Vokietijoje susitikome trims valandoms - jis vyko į Olandiją, aš - į Daniją. Kai Evaldas įteikė žiedą, nebuvo kada galvoti, ką atsakyti.“
Šeimos gyvenimas ir darbas poroje
Pora tapo neišskiriama - pradėję dirbti vienoje bendrovėje Vesta ir Evaldas vilkiko kabinoje praleidžia daugybę parų. Kartu dirbti jiems nėra sunku. „Mums kaip tik lengviau dirbti drauge - greičiau laikas eina. Kartu išvažiuojame, kartu grįžtame. Profesinis romanas jai atrodė rimta. Kitoks santykių variantas jai būtų buvęs per sudėtingas - juk ne kiekvienas vyras gali mėnesį laukti į namus grįžtančios moters. „Tik moterys moka laukti“, - šyptelėjo V.Karosienė.
Prabėgus savaitei po vestuvių Vesta ir Evaldas išvyko į darbą - drauge vilkiku pasuko Europos keliais. Šią išvyką sutuoktiniai juokais pavadino pirmąja povestuvine kelione, o žiemą išsiruoš į medaus mėnesį šiltuosiuose kraštuose. Iš ankstesnių santykių Vesta turi šešerių metų dukterį, o Evaldas - dvylikametę. „Bendrų vaikučių dar luktelėsime“, - užsiminė nuotaka.
Moterų patirtys tolimųjų reisų kelyje
Tolimųjų reisų vairuotojo darbas anaiptol neprimena moteriškos specialybės, tačiau vis daugiau moterų pasirenka šią profesiją ir sėkmingai joje realizuoja save. Jos įrodo, kad joms tinka toks gyvenimo būdas.
Dainė Ribokienė: Aistra keliui ir iššūkiai
Dainė Ribokienė tikina, kad dirbdama tolimųjų reisų vairuotoja ji jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Paklausta, nuo ko prasidėjo jos aistra vairuoti, nusijuokia: "Užsikabinau. Gavusi teisę vairuoti supratau, kad noriu kažko daugiau. Ėmiau lankyti sportinio vairavimo treniruotes, dalyvauti varžybose."
Nuo miesto maršrutų iki Europos kelių
Beveik dešimt metų D.Ribokienė dirbo Vilniaus autobusų parke, tačiau važinėjimas tais pačiais maršrutais tame pačiame mieste tiesiog dusino. "Neberadau sau vietos, norėjau vairuoti vilkiką ir pamatyti pasaulį." CE kategoriją, leidžiančią vairuoti sunkiasvorius automobilius, buvo gavusi seniai, tad nutarė nebeatidėlioti savo svajonės. D.Ribokienė laiminga, kad artimieji palaikė jos pasirinkimą: "Dukros džiaugėsi, kad galėsiu gyventi taip, kaip visada norėjau."
Paklausta, ar iškart buvo lengva, Dainė prisimena pirmuosius iššūkius. Pervežimo firmose kartais sulaukia klausimų: "Tu vairuotoja? Tu vairuoji tą didelį sunkvežimį?" Ji prisimena net pirmąjį savo krovinį: "Metalo ritės. Reikėjo nuimti tentus nuo abiejų šonų, nukelti lentas, pririšti, rodos, penkiolika diržų. Mane apėmė laukinė panika, kad neįveiksiu to fiziškai, juk anksčiau dirbome kartu su mokytoju. Na, bet panika ir lieka panika, o dirbti reikia. Susitvarkiau ne lėčiau už šalia dirbusį prancūzą."
Įdomu, kaip į kolegę moterį reaguoja vyrai. "Teigiamai, - tikina Dainė. - Dėmesio sulaukiu daugiau, negu reikia, daugelis praeidami spokso net atsisukdami. Nesmagiai dėl to jaučiuosi, dar ne visai pripratau."
Darbo ypatumai ir gyvenimo būdas
Važinėti po skirtingas Europos šalis - neišvengiama šio darbo dalis. D.Ribokienė sako, kad vairuotojai gali pasirinkti tik viena - kiek laiko truks jų reisas. Paklausta, kurioje šalyje jai smagiausia važiuoti, Dainė nedvejoja: "Prancūzijoje ir Italijoje, ten jaučiuosi sava. Žmonės tokie šilti, bendraujantys. O apskritai aš važinėju po Vakarų Europos šalis."
Vairavimo kultūra Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, pasak Dainės, skiriasi. Vakarų Europoje vairuotojai yra atsargesni, paiso vieni kitų poreikių, mato kitus eismo dalyvius, todėl eismas ganėtinai saugus. Kasdien nuvažiuodama po kelis šimtus kilometrų, pakelėse neretai mato autostopu važiuojančius žmones, tačiau Dainė kategoriška: "Pakeleivių neimu, nes tai nėra saugu nei man pačiai, nei transporto priemonei. Juk nežinai, ką nepažįstamas žmogus gali sugalvoti."
Sunkumai ir atsargumo priemonės
Būti vilkiko vairuotoja - tai ne tik vairavimas, yra ir kitų darbų, kuriuos kiekvienam vairuotojui privalu atlikti. Taip, kalbama apie fizinį darbą, kuris moteriai nėra toks ir lengvas. Paklausus, kas pačiai Dainei sunkiausia, ji sutinka, kad sunkiausia - fizinis darbas. "Ypač tas darbelis su tentu, kai reikia nukelti ir vėl sukelti šonines lentutes. Bet tas judesys labai į naudą."
Dainė prisimena ir nemalonius incidentus: tą pačią naktį, kai kalbėjomės su Daine telefonu, iš jos vilkiko vagys išsiurbė degalus, ir tai buvo ne pirmas kartas. Moteris sako, kad paskutiniu metu jai dažnokai tenka susidurti su vagimis. Dar prisimena, kai savo vilkike pamatė nelauktų svečių: "Važiuojant į Angliją, į priekabą įlindo emigrantai. Turėjau vargo, kol išprašiau. Na, bet apie blogus dalykus nesinori kalbėti."
Patarimai pradedančioms vairuotojoms
Dainė stengiasi laiką susidėlioti taip, kad naktį nereikėtų vairuoti. "Labai mėgstu kelyje sutikti saulėtekį. Vaizdai nepakartojami! O dar skanios kavos puodelis, gera muzika, kelias..." Ji tiki posakiu: "Paversk savo hobį darbu, ir tau niekada gyvenime nebereikės dirbti". "Man patinka būtent toks gyvenimo būdas, toks darbas. Būna tokių užduočių, kurias įveikti - tikras iššūkis, bet tai veža, daro gyvenimą įdomesnį. Važiuoti labai mėgstu ir važiuoti galiu daug."
Grįžus namo susikaupia tiek reikalų, kad atostogos tiesiog praskrieja. "Reikia aplankyti gimines, susitikti su bičiuliais, kurių turiu tikrai nemažai. Pomėgiams jau nebeužtenka laiko, deja... Šiaip mėgstu skaityti, kažkada mėgėjiškai grojau gitara. Labai mėgstu augalus, gėles."
Prieš atsisveikindama paklausiau Dainės, ko ji palinkėtų moterims, kurios galbūt taip pat jaučia kelio ilgesį. "Visų pirma, paklausti savęs, ar tikrai to nori. Ir dėl ko to nori. Jei tik dėl pinigų, nepatarčiau niekam. Tai ne tas darbas, kurį galima dirbti tik dėl pinigų, bus per sunku, darbas gali tapti tikra kančia. Dar reikia mylėti kelią, mašiną. Na, o toms, kurias traukia toks gyvenimas, linkiu - pirmyn!"
Arnolda Malachauskienė: Svajonės įgyvendinimas ir karjera
Net ir pokalbio metu Arnolda kelyje - šįkart jie kartu su vyru krovinį veža į Italiją. Tokių kelionių po Europą moteris yra turėjusi ne vieną - įvairiausiais keliais ir keliukais jai teko vykti į Norvegiją, Ispaniją, Italiją, Švediją, Suomiją ir kitas šalis.
Drąsus žingsnis į sunkvežimio kabiną
Visgi, kad dabar galėtų dirbti sau malonų darbą, pašnekovei teko žengti drąsų žingsnį. Anksčiau Arnolda Malachauskienė dirbo baldų gamyboje ir net penkerius metus svajojo apie tai, kaip vieną dieną ji išdrįs išsilaikyti vilkiko teises. „Vienas didžiausių mano pomėgių - vairavimas. Net penkerius metus svajojau apie vilkiko teises. Galiausiai, išėjusi iš darbo nusprendžiau imtis veiksmų - išsilaikiau C kategoriją ir pamažu pradėjau dirbti. Dabar eina ketvirti metai, kaip dirbu šį darbą“, - nusišypso ji.
Moteris juokiasi pasakodama, kad net vykdama laikyti praktikos pirmąjį vairavimą, ji visą naktį negalėjo sudėti akių, kadangi noras sėsti už vilkiko vairo ir vykti į kelią buvo didesnis nei noras miegoti: „Jaučiuosi taip, lyg būčiau gimusi šiam darbui. Ne veltui sakoma - paversk savo pomėgį darbu ir niekada nereikės dirbti.“
Pradžios sunkumai ir įsidarbinimo iššūkiai
Tačiau Arnolda atvira - darbinė pradžia nebuvo itin sklandi. Vienas didžiausių sunkumų su kuriuo teko susidurti - būti įdarbintai: „Labai mažai įmonių nori, kad pas juos atvyktų dirbti vairuotoja moteris. Visi aiškino, kad nepadirbsiu, nepajėgsiu ir panašiai.“
Vienas pirmųjų reisų, į kurį teko leistis moteriai, buvo Suomija. Pirmoji kelionė buvo kupina išbandymų, kadangi kelias buvo tarsi ledas, net blizgėjo, Arnolda turėjo itin atsargiai vairuoti - juk tai buvo nebe mokyklinis ar „Regitros“ suteiktas vilkikas. „Kartu su manimi vyko ir kitas vairuotojas, kuris buvo paskirtas mane apmokyti. Prisimenu, kad jis vis klausė manęs, ar nebijau važiuoti tokiais keliais. Tačiau bijoti nebuvo ko - važiuoji, nelėki ir tiek. Be to, kadangi vairuotojas irgi buvo jaunas, mėgo vairuoti, o aš dar ką tik išsilaikiusi teises norėjau visad važinėti, mums teko vos ne muštis, kuris sės prie vairo ir vairuos“, - juokiasi prisimindama pirmąją kelionę.
Darbas užsienyje ir finansinė motyvacija
Pasiteiravus, ar moteriai tenka važinėti po Lietuvą, Arnolda tvirtai vienu žodžiu atsako - ne: „Lietuvoje manęs netenkina darbo sąlygos, tad važinėju tik į užsienį. Anksčiau tekdavo išvykti dirbti dviem mėnesiams, o grįžus turėdavau 3-4 savaites poilsio. Dabar dirbu kitaip - su vyru važinėjame tik savaitiniais reisais.“ Pasak moters, dirbti užsienyje motyvuoja ir algos: „Lietuvos įmonėse, galbūt, dirba tie, kurie jau pasiekė visus savo planus ir dabar gali gyventi tik sau. Bet, kai esi dar tik tame etape, kai šių planų sieki, tau neužtenka 1 tūkst. eurų per mėnesį šiems tikslams pasiekti.“
Partnerystė kelyje ir šeimos gyvenimas
Kurį laiką į kelią pašnekovė pasakoja vykusi viena. Taip greičiau pralėkdavo ir laikas, ir viskas būdavo paprasčiau. Tačiau netikėtai gyvenimas nusprendė įvykius pakreipti sava, netikėta linkme. „Su savo vyru susipažinau, kai tik pradėjau dirbti vilkiko vairuotoja. Draugystės pradžioje kurį laiką dirbau mažiau, leidome vienas kitą labiau pažinti arba, kitaip sakant, norėjome apsišlifuoti. Vėliau ir vėl vykau į reisus. Galiausiai, viskas išėjo taip, kad dirbant man ir pasipiršo, ir vestuvės įvyko (šypsosi). Vėliau teko rinktis - jeigu nenorime būti atskirtai, teks vyrui laikytis teises. Taip viskas ir įvyko, vyras išsilaikė teises ir nuo praėjusių metų sausio į darbą vykstame kartu. Dabar jau esame įpratę - kartu ir namuose, ir darbe.“
Lietuvoje sugrįžtančių tėvų iš darbo laukia dvi Arnoldos dukros - vienai jų 11-a, o kitai - 9-eri. Paklausta, ar kartu su savimi į reisus kartas nuo karto nepasiima dukrų, moteris sako: „Dukros supranta, kad mamai reikia dirbti ir uždirbti, todėl jos lieka pas močiutę.“
Kolegų požiūris ir patarimai norinčioms
Arnolda pasakoja, kad nemažai būna ir jaunų vaikinų, kurie nori sužinoti patarimų, ką geriau rinktis, kokių klaidų nekartoti. „Visuomet stengiuosi pasidalinti tuo, kuo galiu, kad galėčiau patarti ar paaiškinti, kas yra geriau. Pavyzdžiui, Lietuvoje dirbti neapsimoka dėl to, kad pradirbusi visą mėnesį gaučiau 1200 eurų algą ir dar miegočiau mašinoje.“
Pasak pašnekovės, šios profesijos atstovių šiuo metu yra iš tiesų nemažai - su dauguma jų susitinka kelyje, pasisveikina ar pasimojuoja. „Visgi, vyrai vis dar stebisi, kad už vilkiko vairo sėdi moteris. Moterims toks darbas nebėra kažkokia keistenybė, nekyla jokių nuostabų“, - priduria ji. Dirbti šį darbą moterims, anot jos, nekyla jokių sunkumų. Pasikrauti ar iškrauti krovinio joms pačioms nebereikia, tai padaro kiti žmonės, tad dėl to jaudintis visai nėra ko.
Pasiteiravus, ką galėtų pasakyti kitiems, kurie, kaip ir ji, anksčiau ilgai svarstė vairuoti ar nevairuoti vilkiką, A. Malachauskienė sako, kad reikia tik noro: „Palinkėsiu kitiems ir netempti laiko. Jeigu tik norite, imkitės veiksmų ir nelaukite. Kaip ir minėjau, pati delsiau penkerius metus, drąsa ateis anksčiau ar vėliau, todėl siūlau nekartoti mano klaidos ir netempti laiko - pradėkite jau dabar.“
Bendrieji tolimųjų reisų vairuotojų darbo aspektai
Poilsio ir darbo režimas
Kaip šiuo metu nurodoma Europos Sąjungos teritorijoje galiojančiose taisyklėse, sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojai turi griežtai laikytis darbo ir poilsio grafiko - ne vėliau kaip po 4,5 valandos vairavimo turi būti daromos ne trumpesnės kaip 45 minučių pertraukos, kurias galima suskirstyti į 15 minučių ir 30 minučių. Taip pat vienos dienos vairavimo trukmė neturi viršyti 9 valandų, išskyrus du kartus per savaitę, kai ji gali būti pratęsta iki 10 valandų, o kasdienio poilsio laikas turi būti bent 11 valandų, išskyrus atvejus, kai jis tris kartus per savaitę gali būti sutrumpintas iki 9 valandų.
Gyvenimas kelyje ir laisvalaikis
Nors vilkiko kabinos puikiai įrengtos - yra ir viryklė, ir šaldytuvas, netgi ortopedinis čiužinys, gyvenimas kelyje reikalauja prisitaikymo. Vilkiko vairuotojai neretai randa būdų, kaip paįvairinti laiką toli nuo namų. Kai kurios poros įsigyja racijas, kad lengviau pastatytų didžiulį vilkiką atbulą aikštelėje. Kiti keliauja su augintiniais, kurie tampa tikra atgaiva sielai sunkiose kelionėse. Vairuotojai su savimi pasiima meškeres, Norvegijoje prisigaudo žuvų ir jas kepa, nes vilkiko kabinoje yra viryklė. Kelyje švenčiamos ir šventės, kepami blynai per Užgavėnes, ruošiamasi iš anksto, žinant, kokios šventės užklups.
Tolimųjų reisų vairuotojo Sergėjaus istorija
Namų ilgesys ir ryšys su artimaisiais
Kelionės pervežant krovinius gali užsitęsti nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Išvykus tokiam ilgam laikui, kankina ilgesys. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšį su artimaisiais: "Su artimaisiais galiu bet kada susisiekti ryšio priemonėmis, gyvename ne akmens amžiuje, - nedramatizuoja moteris. - Artimus žmones, net jei esi toli, vis tiek jauti šalia, nutolimas yra tik fizinis." Laisvo laiko tolimųjų reisų vairuotojams lieka ne tiek ir daug. Grįžus namo susikaupia tiek reikalų, kad atostogos tiesiog praskrieja: reikia aplankyti gimines, susitikti su bičiuliais, o pomėgiams dažnai nebelieka laiko.
tags: #vesta #vilkiko #vairuotoja