Lietuvos kino ir teatro aktorius bei režisierius Valentinas Masalskis - iškili asmenybė, kurio gyvenime netrūko tiek pakilimų, tiek skaudžių nuopuolių. Vienas sunkiausių išbandymų, vos nekainavęs gyvybės, buvo sunki autoavarija, tapusi esminiu lūžiu jo gyvenime.
Skaudi autoavarija: įspėjimo ženklas gyvenimo kelyje
Intensyviam kūrybiniam sezonui besirengiantis V. Masalskis kiekvieną ankstų rytą važiuoja su dviem vokiečių aviganiais į mišką, prigludusį prie Vievio, kuriame gyvena. Šios tradicinės išvykos ar kelionės pas geidžiamus žmones, kūryba suteikia aktoriui ir režisieriui dvasinių jėgų. Fizinę savo sveikatą menininkas laiko dvasinių jėgų įkaite. V. Masalskis už penkerius savo asmenybės tvirtėjimo metus dėkingas autoavarijai, kurią laiko likimo pasiųstu įspėjimo ženklu netvarkingo gyvenimo kelyje.
Bet kuriuo metų laiku į Aukštosios Panemunės sodybą užsukantis skrybėlėtas vyriškis - jokia naujiena čia gyvenančiam gydytojui chirurgui Gintautui Laurinavičiui. Jis žino, kad juodos skrybėlės savininkui Valentinui Masalskiui reiks eilinį kartą pagelbėti naudojant manualinės terapijos metodą, tiesiog stebuklingai padedantį šiam ligoniui.
„Prašau nelaikyti autoavarijos mano ligos pradžia, - perspėjo Valentinas, lėtai gurkšnodamas rytinę kavą gydytojo kieme. - Autoavarija ir su ja susijusi liga - mano buvusio neteisingo gyvenimo pasekmė. Jei ne alkoholis, aš nebūčiau šitaip sulaužytas, tačiau tai, kas įvyko, sustabdė mane nuo kitų klaidų. Aš tvirtai įsitikinęs, kad liga nėra atsitiktinumas. Juk ir gripu susirgęs žmogus gauna ženklą, kad jis turi pasirūpinti savo sveikata, kad jo gyvenime kažkas negerai”.
Skaudi nelaimė nutiko prieš penkiolika metų, kai įkaušęs vyras sėdo prie automobilio vairo ir važiuodamas užmigo. Pabudo nuo smūgio ir baisaus skausmo. Atvykę medikai tai, kad jis išgyveno, vadino stebuklu ir nieko gera nežadėjo. Aktorius prisimena: „Buvau paralyžiuotas, sulaužyti penki stuburo slanksteliai: trys kaklo, du nugaros, ant galvos man uždėjo metalinį vainiką ir sugręžė varžtus. Daktarai pasakė, kad daugiau niekada nejudėsiu, bet po trijų dienų suteikė vilties - gal judinsiu kairę ranką, paskui - dešinę, dar vėliau - gal vieną koją, gal antrą, o galiausiai nustebo: „Negi jis vaikščios?“
Dabar V. Masalskis įsitikinęs, kad ši skaudi nelaimė buvo ženklas, privertęs jį susimąstyti. „Ligą reikia gerbti - ji ateina ir tave sustabdo. Gal būčiau užsimušęs, gal ką nors užmušęs. Ačiū Dievui, padarė mane luošiu. Reikia tik džiaugtis, kad man taip atsitiko. Avarija mane sustabdė. Buvo peržengtos ribos, - samprotavo V. Masalskis. - Jei gauni kokią ligą, galvok, kodėl ją gavai. Arba netinkamai valgai, arba netinkamai gyveni, arba netinkamai myli, arba ne tą profesiją pasirinkai. Ji tave sustabdo. Visi ženklai, kuriuos gauname, pasirodo laiku.“
Atsigavimas po traumos ir filmavimas Afrikoje
Po sunkios stuburo traumos V. Masalskis mokėsi gyventi su jos pasekmėmis. „Gydytojai po operacijos pranešė, kad buvo lūžę trys kaklo ir nugaros slanksteliai. Iš pradžių, kai buvau visiškai paralyžiuotas, medikai sakė, kad nejudinsiu nei kojų, nei rankų. Po šiek tiek laiko išgirdau, kad nejudinsiu tik kojų, tačiau neurochirurgai ir reabilitologai padarė viską, kad galėčiau ir vaikščioti, ir rankas judinti. Po pusmečio - tai buvo 1999 metų pavasarį - gavau Šarūno Barto kvietimą filmuotis jo būsimame vaidybiniame filme „Laimė“. Turėjau ryžtis važiuoti į Afriką, nes filmo režisierius savo kūrybinį sumanymą nutarė realizuoti Maroke”, - pasakojo aktorius.
Su V. Masalskiu kartu išvažiavo ir gydytojas chirurgas Gintautas Laurinavičius. „Aš turėjau būti pasirengęs visokiems netikėtumams ir tęsti tai, ką puikiai padarė gydytojai neurochirurgai ir reabilitologai, - tvirtino G. Laurinavičius. - Valentino rankų ir kojų raumenys buvo labai nusilpę, todėl kiekvieną rytą eidavome su juo pasivaikščioti. Ilgainiui pradėjome vaikščioti į Atlaso kalnus, kaskart vis labiau nutoldami nuo stovyklos. Valentinas nešdavosi maišą ir plaktuką, kuris buvo reikalingas unikalioms uolienoms atskelti - jose yra išlikę dviejų milijonų metų senumo suakmenėję vabalai ar kirmėlės. Mat prieš tiek metų dabartinių Atlaso kalnų vietoje buvo jūros dugnas”, - pasakojo gydytojas.
Aktorius iš tų kelionių grįždavo tempdamas maišą originalių akmenų ir tokiu būdu stiprindamas avarijos sugriautą sveikatą. Valentinas iki šiol prisimena, kad nuvažiavęs į Maroką vos judino rankas ir nepailsėjęs tegalėjo paeiti 50 metrų.
„Iš pradžių negalėjau pats užsisegti marškinių sagos, o norėdamas išsivirti barščių sriubos, gal pusvalandį lupau burokėlį. Po to pravirkau. Maža to, kad fizinės jėgos buvo tokios menkos, aš nežinojau, ar valdau po avarijos savo emocinį pasaulį. Netrukus pasitaikė proga tai patikrinti. Mane režisierius nuvežė į kalnus ir liepė pabūti vienam. Toje vienatvėje ant plikos uolos prasiveržė mano rauda ir aš supratau, kad valdau savo emocinį pasaulį”, - pasakojo V. Masalskis. Aktorius prisipažino, kad dykumoje, kur nėra žalios spalvos, gyvenimas atrodė tarsi Mėnulyje. Aktorių tai labai vargino psichologiškai, tačiau jis turėjo tvirtą ramstį - gydytoją.
Psichologinio ir moralinio ramsčio neliko, kai visa filmavimo grupė, pasibaigus darbui, iš Londono oro uosto išvyko į Vilnių, o V. Masalskis pasiliko. „Aš pasilikau tyčia, - prisipažino pašnekovas. - Išgyvenimai po ekstremalių situacijų: avarija, sunkūs marokiečių gyvenimo vaizdai mane dar kartą sukrėtė, kai išvydau reklamose paskendusį Londoną, jo dirbtines šypsenas. Supratau, kad dar negaliu grįžti į europinį dvasios kičą. Tad po juoda skrybėle vėl susidraugavau su viskio buteliu”.
Anot V. Masalskio, svarbu turėti idėją. Tuomet kūnas jai paklūsta. Londone jis neturėjo jokios idėjos ir todėl nesirūpino fizine sveikata.
Kova su priklausomybėmis ir atsinaujinimas
Filmas pavyko, bet darbas jame aktoriui buvo pražūtingas. Skausmą ir dvasines kančias jis ir vėl skandino butelyje, kol vieną dieną suprato pasiekęs dugną. Tuomet gimtąjį Kauną ir triukšmingą Vilnių Valentinas iškeitė į mažą Vievį. Ten, visiškai atitolęs nuo ankstesnio gyvenimo būdo ir įpročių, metė ne tik gerti, bet ir rūkyti. Ko gero, aktorius net pats nustebo, kad gebėjimo vaidinti ir įsijausti į herojų jausmus tai visiškai nepakeitė.
Dabar V. Masalskis jau penkerius metus negeria net alaus. „Anksti rytais, kai protas būna pats skaidriausias, apgalvoju būsimą repeticiją. Beje, mano galva ir dieną būna švari, nes jau penkeri metai negeriu net alaus. Tad esu atsakingas ne tik už savo elgesį ir žodžius, bet pajėgus atlaikyti didelius psichologinius ir fizinius krūvius”, - tvirtino V. Masalskis.
Išlaikyti fizinę ir dvasinę sveikatą kūrėjui padeda ir išvykos pas jam mielus žmones. „Gintas per penkias minutes rankomis „sustumdė“ į vietas mano stuburo slankstelius, išmaigė ir štai aš vėl nejaučiu jokio skausmo”, - tvirtino V. Masalskis. Jis labai pasitiki gydytoju G. Laurinavičiumi, nes jų draugystė atlaikė sunkius išbandymus Afrikoje. Be to, gydytojas visuomet paaiškina aktoriui, ką jis daro stuburui, kodėl to reikia ir kaip jam elgtis toliau. Anot V. Masalskio, tai labai svarbu kiekvienam ligoniui.
Po vizito pas gydytoją V. Masalskis skuba pas savo seserį gydytoją neurologę, kuri puikiai išmano homeopatiją ir akupunktūrą. „Ji žino, kokius žolinius vaistus ir į kokį kūno tašką odoje suleisti vaistus, kad jie suteiktų kuo daugiau naudos. Vievyje aš vartoju homeopatinių vaistų kapsules, o vitaminą C susileidžiu pats, kai ateina pats kūrybos įkarštis”, - sakė pašnekovas.
Anot V. Masalskio, sunki liga grąžino į gyvenimą egoistiškai pamirštus žmones. „Neseniai Kaune, turguje, sutikau teatro budėtoją Laisvutę Kesiūnienę. Ji man papasakojo, kaip važiuodama autobusu į Šiluvą prašė kartu važiavusiųjų pasimelsti už mane - aš tuo metu buvau po tos siaubingos avarijos. Tai kaip aš galėjau nepasveikti, kai už mane tiek žmonių meldėsi?!” - nuoširdžiai klausė Valentinas Masalskis, kilstelėjęs savo nuolatinę palydovę - juodą skrybėlę.
Kūrybinė veikla ir pedagoginis darbas
Tiesa, kaip ir anksčiau, V. Masalskis sutinka kurti tik tuos vaidmenis, kurie jam įdomūs, ir tai pasiteisina. Štai praėjusį pavasarį Direktoriaus vaidmuo jauno režisieriaus Karolio Kaupinio trumpametražiame filme „Triukšmadarys“ pelnė V. Masalskiui geriausio aktoriaus „Sidabrinę gervę“.
„Turbūt esmė - ne pavardės. K. Kaupinio scenarijus, kurį jis atsivežė pas mane, buvo prasmingas: apie mokyklų tuštėjimo metą, apie kuriozinę situaciją, į kurią patekę mokytojai, į kurią patekęs bažnytkaimis“, - priminė filmo siužetą Direktoriaus vaidmens atlikėjas.
Anot V. Masalskio, „didžiausia mūsų teatro nelaimė, kad mes išnaikinome teatre šeimą. Mes išauginome begalę narcizų, kurie rūpinasi savo ateitimi, dabartimi ar ateitimi“. Todėl šią trupę atėjęs dirbti į Vilniaus kolegiją jis pradėjo auklėti visai kitu principu - pradėjo auginti ne solistus, o menininkus, sugebančius muzikuoti ir atsiskaityti publikai. „Teatras yra senergetinis kolektyvinis menas, todėl ši trupė taip ir buvo auginama“, - teigia aktorius.
Žymiausias Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis nuolat kalba apie vaikus - savo studentus, kuriuos trejus metus mokė Vilniaus kolegijos Menų fakultete, su kuriais šiais metais persikėlė į Klaipėdos universitetą, su kuriais gastroliuoja ir pelno pergales Europoje. Ir į Šiaulius Valentinas Masalskis atvyko tam, kad pristatytų naują savo studentų trupės ritmo ir dainos spektaklį „Gaidos“ - gerą spektaklį, visai ne studentišką.
Dabar V. Masalskis jau penkerius metus gyvena ir kuria Klaipėdoje. Į pajūrį aktorius atvažiavo jausdamas, kad gali daug pasiūlyti, tad vos atvykęs įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą ir dėsto Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams.
„Reikia padėti jauniems žmonėms atsiskleisti, rasti savo kūrybinį kelią. Tai yra užduotys. Galbūt paskui vėl kur nors važiuosiu. Jei padaręs avariją nežuvau, vadinasi, esu dar čia reikalingas“, - sakė Klaipėdos jaunimo teatro režisierius.
Vien darbais pajūryje V. Masalskis neapsiriboja. Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, jis dar vaidina pagrindinius vaidmenis dviejuose spektakliuose, o vieną pats ir režisavo. Todėl asmeniniam gyvenimui laiko beveik nelieka. Tačiau vienišu vyru aktorius savęs nevadina. „Turbūt blogiausia, kad mes kartais išduodame, apviliame jaunus žmones. Aš ne jaunus kaltinu - mus kaltinu, juk mes gi jiems primetėme savo kultūrą - savanaudiškumo kultūrą“, - samprotavo V. Masalskis.
„Man labai patinka Džiuzepės Kolombero (Giuseppe Colombero) laisvės apibūdinimas, - anot jo, tai yra akimirka, kai mes pasirenkame tarp „taip" ir „ne", o paskui jau tarnaujame“, - teigia aktorius, kuris dabar daugiausia skaito psichologijos knygas, siekdamas geriau suprasti žmogaus prigimtį. Jis pabrėžia, kad „niekas negali pakeisti tavęs, tu negali pakeisti kitų, tik tu pats gali save pakeisti”.
tags: #valentinas #masalskis #avarija