Gyvenime galima pastebėti, kad ne visi suaugę būna protingi, skirtingai negu tuomet, kai buvai vaikas. Moterys dažniausia tokios, kokias aprašo knygos: tai šnekios ir tuščios, nors būna ir protingų. Žmogus gyvenime dažniausia sumaišo savo kelius ir dėl to jo gyvenimas vyksta chaose. Žmonės nesikeičia, todėl beviltiška tikėtis ko nors įvyksiančio. Pasaulis dabar išgyvena priešmirtinius ir pomirtinius kliedesius.
Grožio ir bjaurumo suvokimas
Šiandien mačiau gražią moterį. Tai buvo nuostabu! Gražūs ir negražūs žmonės egzistuoja tartum atskirai nuo paties savęs. Grožis nepriklauso atskiram žmogui, o žmogus - grožiui. Galima gėrėtis grožiu, tobulumu formų žmoguje, nematant paties žmogaus.
Bjaurų žmogų tu turi stebėti kaip negražų daiktą ir jis negali nieko sakyti, prieštarauti; jis tarsi kaltas savo bjaurumu. Gražų žmogų tu irgi gali stebėti, jeigu jis leidžiasi stebimas - nes jis gali to ir nenorėti - tai jo teisė (bjaurus žmogus tokios teisės neturi). Taigi, tu gali mėgautis šiuo malonumu - grožio stebėjimu - nematant grožyje subjekto, o tik objektą.
Nuodėmė, atgaila ir savęs suvokimas
Aš esu šlykštus žmogus, baisus. Kaip žaizda, kaip dvokiantys pūliai tarp kitų žmonių. Ką reikia daryti, kad nebūtum toks šlykštus, kokios reikia atgailos, kad tavo baisumas būtų atleistas? Tokios atgailos tikriausiai nėra, nes ji per didelė žmogui. Aš jos nesuvokiu. Bet žmogui neduota pažinti dalykų, kurių jis nesuvokia, t.y., kurie yra virš jo suvokimo.
Bet kad aš šlykštus, baisus, niekingas, mažas (daug šlykštesnis, daug baisesnis, daug niekšingesnis) - aš tai suvokiu. Jei suvokiu tai, vadinasi, turi būti ir atgaila. Kokios reikia atgailos savo niekšingumui nuplauti? Fizinės atgailos negali būti, nes tau ji nieko nereiškia. Iš visų pasninkų ar šiaip iš viso to, kas surišta su kūno kankinimu, tu iš viso to pasidarai mazochistinę pramogą.
Tai būtų ne atgaila, ne bausmė, o eilinis pasijutimas aukščiau už visus. Išaukštinimas įveiktos atgailos ir didžiavimasis tuo. Ne, tai negali būti surišta su kūnu. Bet gi ne man spręsti atgailos būdą ir dydį.
Mintys apie egzistenciją ir Dievą
Nekaltybės praradimas tai nėra pergulėjimas su moterimi. Dėl ko NSO sako, kad reikia gyventi pagal Bibliją, o krikščionys sako, kad NSO - tai šėtono darbas. "Paklydę savo mintyse", "Potencija 6 val."
Jis gulėjo aukštielninkas. Gulėjo savo geležinėje lovoje ir galvojo. Savaime suprantama - galvojo apie žmogų. Tai vienintelis įdomus ir slaptingas galimų apmąstymų objektas. Tik žmogus tvarko gyvenimą remdamasis jausmais, tik žmogus gali rinktis, ką valgyti - mėsą ar daržoves. Tik žmogus gali diskutuoti apie Dievą. Taigi, jis gulėjo ir mąstė.
Jau seniai buvo išniekinęs pasaulį, ne paniekinęs, bet išniekinęs. Paniekinęs tai reiškia, kad esi aukščiau pasaulio, jo reikalų ir tu tik jį šaltakraujiškai niekini, o išniekinęs - tai kažkas panašaus į išprievartavimą - tai malonumas, kažkas panašaus į keršto saldų malonumą, tai mėgavimasis išniekinimu. Išniekindamas, savaime suprantama, tu esi to pasaulio dalis, nes nebūdamas jo dalimi negali jo išniekinti.
Išniekindamas juokiesi, šaipaisi iš pasaulio, bet kartu ir supranti, kad jei nebūtų pasaulio, tai nebūtų ir tavo patyčių objekto, ir tada dingtų tavo malonumas, o ir tu pats taptum nieku, nes neturėtum ką niekinti, nes vis dėlto išniekindamas pasaulį bandai pats iškilti virš jo, o dingus pasauliui, tu neturėtum virš ko iškilti ir liktum tiktai niekas, nes gi tu nepradėsi niekinti save, šaipytis iš savęs, tuo neaišku ką paniekindamas ir ką iškeldamas ir ar tai būtų malonumas?
Taigi, jis gulėjo ir mąstė apie žmogų, apie pasaulį, kurio dėka žmogus gali iškilti. Jis negali niekinti žmogaus, nes tai jau Dievo privilegija. Jam belieka niekinti pasaulį, nes tiktai taip jis pasijunta kažkuo. Pažiūrėjęs į save ar į Dievą (jei tai įmanoma), jis vėl pasijunta niekas. Taigi, gulėjo ir mąstė apie viską ir apie nieką. Jis dėjo, atėmė, daugino, dalino, išvedinėjo formules iš šių dviejų žodžių - „kažkas“ ir „niekas“. Ir išvados vietoje jam iškildavo tik „?“. Seniai egzistuoja įvairios lažybos, pvz., pereiti nuogam per miestą už kokią nors sumą pinigų. Aš niekada nebūsiu žvaigžde - gerai!
Krikščioniškojo mokymo interpretacijos ir laimės paieškos
Mes geriam, svaiginamės, geriam tikėdamiesi vieną dieną po ilgo ilgo gėrimo pabusti ir pamatyti palinkusią virš manęs nuostabią nepažįstamąją, kuri paduotų man ranką ir tartų „eime“. Tik santykyje su kitais mes realizuojame save. Todėl pasitraukti iš žmonių (pvz., tik gražūs žmonės daro įtaką (kas yra gražu?) - tai taip pat mistiška kaip gyvenimas, mirtis).
Sunkiausias dalykas - užmiršti vakarykščią dieną ir neturėti į ją jokių pretenzijų. Tuo ir pasireiškia Kristaus mokymas. Jis netiesiogiai tai visa kuo rodo. Vakarykštė diena tave valdo - reiškia, tave valdo nuodėmė. O jei ta diena buvo be nuodėmės ar šiaip puiki (!) diena ar šventė ir tau buvo gera? - norėdamas tą laimę pakartoti - ją tik sudaužysi mintyse (kvaily - juk laimė nepakartojama). Taigi, tai yra be galo sunku - išmokti gyventi taip, kad tavęs nevaldytų vakar diena.
Gerai, kad Darius išvyko į N.Y. Kai vienai panai pasakiau, kad mano draugelis gyvena N.Y., ji iškart man atsidavė.
Prasmės paieškos ir gyvenimo tikslai
Žmogus, kol gyvena, turi kažką veikti. Jisai, pavyzdžiui, pjaudavo žolę. Išeidavo ryte į laukus, pažiūrėdavo į kylančią saulę, prisimerkdavo, akys pritvinkdavo ašarų, tuomet paimdavo dalgį ir pjaudavo, pjaudavo. Vakarop kūnas pailsdavo. Tada jis sustodavo. Kepure nusišluostydavo nuo kaktos prakaito lašus, atsirėmęs į dalgį nudelbdavo akis į žemę ir žiūrėdavo. Akys nepritvinkdavo ašarų. Ryte į saulę, vakare į žemę. Taip ir pragyveno gyvenimą. Paskui numirė. Laimingas buvo žmogus.
Platonas meną atmeta kaip gadinantį žmones, kaip nenaudingą. Praktiškas. Jokios estetikos. Kaip tuo laiku nebuvo „dvasios“ supratimo, taip nebuvo ir „meno“, estetinio išgyvenimo suvokimo. Dailė skirta atvaizduoti daiktus - kuo tiksliau, tuo geriau; poezija - sukelti jausmus, kurie prilygtų eilėse aprašytose situacijose išgyvenimams tikrovėje. Estetinio vertinimo ir distancijos tuomet nebuvo. Šiam amžiui Platono meno teorijos netinka.
„Valstybėje“ rašo, kad žmonės turi būti diferencijuoti, o gale knygos, kad kiekvienas žmogus laisvai renkasi savo gyvenimą. Norint įgyvendinti tokią valstybę reikia, kad jos modelis būtų danguje. Daug kas prieš pradėdamas pokalbį apie meną nori apibrėžti, kas tai yra. Jei egzistuotų toks susitarimas, tai mes iki šiai dienai dainuotume sėjos dainas pritariant būgnams.
Kai kas nors beldžiasi į tavo duris, tu gali atidaryti arba neatidaryti jų. Nuo to neįvardinto jausmo. Kai aš bijojau ištarti žodį „Dievas“, vartojau žodį „muzika“.
Sunku duoti patarimą jaunuoliui, klausiančiam - „ką daryti“ gyvenime. Bet ką atsakyti į šį klausimą žmogui, kuris jau baigia nugyventi gyvenimą? (Jaunam žmogui galima atsakyti „Eik, pasionanizuok - praeis“, o ką atsakyti senam?).
Kodėl tu nekuri šeimos, nedirbi, neaugini vaikų? Nematau tame prasmės. O kame matai prasmę - dykinėjime? Mąstyme apie gyvenimo prasmę. O kas tai yra? Kol kas negaliu į tai atsakyti, o gal ir niekuomet negalėsiu.
Dievo jutimas - tai panašu į stovėjimą sraunioje upėje. Tu žinai, kad tai yra, tu jauti šaltį, jauti siautulingas sroves, jauti Dievą, kuris yra nepažinus iki galo. Ir tu niekam kitam negali parodyti šio savo Dievo, šio jutimo, nes tau užsinorėjus taip pasielgti, pasėmus upės vandens į rieškučias jis išbėgs pro tarpupirščius.
Pradžios knygos interpretacija ir žmogiškoji evoliucija
Kristus mums siūlo krikštą, jis siūlo nuplauti nuodėmes savo krauju. Dievas Eklezijaste sako, kad tuos puodus, kurie neišsivalo (nes užkietinę save), jis išdegins savo ugnimi, kad visi suodžiai išdegtų.
Pradžios 2:25 rašoma: „Ir abudu buvo nuogi, ir žmogus ir jo žmona ir abudu nesigėdijo“. Kada nesigėdija vyras ir žmona vienas kito? - kai sugula. Tai reiškia, kad žmogus (dar tuomet ne vyras) ir žmona buvo pastoviam seksualiniame akte (perpetuum mobile sex machine). Ir tai buvo rojus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jie nežinojo, kas tai yra jų atskyrimas, jie nežinojo tokios būsenos, kai jie ne seksualiniame akte.
Tuomet žaltys, gudriausias iš gyvūnų, sumanė irgi sueiti su moterimi. Moterį įkalbėjo (moteriai malonumas juk tas pats - ir tai buvo tas uždraustas vaisius - juk ji galvojo, kad nuo žalčio galbūt bus dar maloniau? Žodžiu, pirmapradės nuodėmės, kaip ir visų, matyt, nuodėmių pagrindas - smalsumas - „o gal?“ klausimas). Ir moteris nieko TUO MOMENTU neprarasdama suėjo su žalčiu. Tuo momentu, kai buvo patenkinamas jos smalsumas su žalčiu, vyras buvo atsiskyręs. Kai vyras ir moteris atsiskyrė, jie jau nebebuvo seksualiniame akte, jie nebebuvo tame malonume, kai būni užsimerkęs ir jauti pastovų malonumą, tuomet „tai abiejų akys atsivėrė ir juodu pasijuto nuogu esančiu“.
Tik atsiskyręs vyras nuo moters gali pamatyti vienas kito gėdą ir tuomet jie pradėjo vienas kito gėdytis. Ir buvo toks momentas, kai moteris dar smaginosi su žalčiu, o vyras jau matė nuodėmę ir visą gėdą. Nuo to laiko pirmiau įžiūri nuodėmę visame kame, o moteris pirmiau pasiduoda jausmams. Vyras buvo nubaustas, kad patikėjo moteriške, nepagalvojęs apie Dievą. Rojus - nepertraukiamas aktas.
Bet čia buvo pažeistas tik vienas įsakymas - nevalgyti nuo blogio bei gėrio atpažinimo medžio. Kadangi buvo duotas įsakymas, jis ir buvo pažeistas. Pradžios 3:22 rašoma apie gyvybės medį. Beje, ten pat Pradžios 3:22 rašoma, kad „Adomas pasidarė kaip vienas iš Mūsų“. Taigi „jis pasidarė“ tuomet, kai išsiveržė iš seksualinio akto varžtų.
Savaime suprantama, tuomet, kai tu esi seksualiniame akte, tu negali galvoti, mąstyti, protauti. Tik nutraukęs aktą gali pradėti visa tai daryti. Taigi, Adomas tapo tokiu kaip Jie, kuomet nutrūko seksualinis aktas ir jis pradėjo galvoti. Savaime suprantama, tik galvodamas tu gali atskirti gėrį nuo blogio. Taip jis tapo tokiu kaip Jie - vadinama „protinga būtybe“ - galinčia skirti gėrį nuo blogio. Tuomet Dievas ir paslėpė gyvybės medį. Kol žmogus buvo tik seksualinė mašina ir negalėjo protauti, Dievui nebuvo reikalo slėpti gyvybės medį, nes matyt jis atrandamas tik būnant protinga būtybe. Kai žmogus tapo homo sapiens, t.y., pirmiausia žmonija savo evoliucijoje išėjo iš malonaus instinkto (seksualinio akto) pasaulio ir pradėjo protauti.
Vėliau… beje, Dievas nenorėjo, kad žmogus atsikąstų ir nuo gyvybės medžio ir amžiams gyvas liktų. Savaime suprantama, fizinis kūnas amžiams gyvas neliks. Amžiams gyva išlieka tiktai dvasia. Taigi, sekantis žmonijos vystymosi etapas po instinkto ir proto etapų bus dvasios vystymosi etapas. Žmogui buvo duoti instinktai, kad jų pagalba taptų protingas. Dabar žmogus turi protą, kad jo pagalba taptų dvasingas. Ar sugebės žmogus taip pasinaudoti protu, kad Dievas jį nubaustų ir žmogus iš fizinės protaujančios būtybės taptų dvasia?
Būdamas instinktų būtybe, žmogus privalėjo nusikalsti, kad taptų protingas, todėl taip išeina, kad dabar žmogus turi taip pasinaudoti protu (sukurti masę atominių branduolinių ginklų ir kt.), įvykdyti sąmoningą nuodėmę, kad būtų atskirtas - kaip vyras buvo atskirtas nuo moters - nuo savo fizinio kūno, ir galbūt nuo nuodėmės kaltininko - proto, ir taptų dvasia. Bet kadangi, Jie naudojasi protu ir yra dvasia, vadinasi, nuo proto žmogus nebus atskirtas. Tarp kitko, gyvybės medis, kadangi jis yra neuždraustas ir mes jo neieškom ir jis yra vartai į amžinybę, ar tai nebus į Kristų per mirtį? Ar Kristaus įsteigtas duonos laužymas ir vyno gėrimas, t.y. 1 Kor 11:9 „ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui“. Moteris išdavė vyrą, sueidama su žalčiu. Tik vyras gali išduoti Dievą - Kristuje.
Tiesa, mirtis ir žodžio galia
Žmonėms negalima sakyti tiesos. Jie to nepakeltų. Kristus nešnekėjo tiesiai, o palyginimais, kad „kas turi ausis - teklausytų“. O kas yra tiesa? Tai yra mirtis. Juk žmogui tikrai sunku gyventi visą laiką mintis koncentruojant į mirtį. O gal tai ir nėra būtina - mirtis ir taip mus pasiims, neatsiklausus mūsų ir nepriklausomai nuo to, ar mes galvojame apie ją, ar ne.
Bet gyventi galvojant apie mirtį - tai ne galvoti visą laiką apie savo fizinį galą, tai reiškia pažiūrėti už tos ribos, kuri ir yra mirtis. Ir iš tos pusės žiūrėti ir valdyti visą šį savo gyvenimą. Tik iš tos pusės galima įžvelgti visą čia tvyrantį melą ir bandyti gyventi nesilaikant visuotinės apgaulės įstatymų. Be abejo, tai gana nelengva.
Mes džiaugiamės gyvenimu. Savo dienas skandinu aluje ir svajonėse. Svajonėse, aišku, apie moteris. Kartais, dėl skonio, į jas įsimaišo ir vyras. Svajonės, aišku, neįmanomos, dėl to jos ir yra vienatvės pagrindas. Betgi jei jos taptų įmanomos, tai jos jau taptų realybe ir išnyktų, tokios kaip svajonės. Aš to nenoriu - kad svajonės taptų realybe (vulgaru). Noriu jose gyventi, kaip ir gyvenu. Sąmoningai noriu, o pasąmoningai nenoriu, kad nusiraminčiau. Aš noriu gyventi, o masėje trokštu mirti.
Jis nusižudė. Paliko tokio turinio raštelį „Čia aš gyventi negaliu - gyvensiu kitur“. Manęs niekas nemokė, kaip gerti vyną, manęs niekas nemokė, kaip daryti grogą, manęs niekas nemokė, kaip rūkomi cigarai, man niekas nesakė iš kokių taurių geriamas konjakas - visa tai aš pats išmokau ir sužinojau iš savęs.
Matyt, visa tai yra genuose arba tiksliau užfiksuota žmoguje (jei tu tai nori atrasti - tu atrasi - arba sukursi taisykles, kuriomis kiti naudosis su malonumu, kaip aksiomomis, nors tai tebūtų tavo paties atradimai - jie atrodys kaip 1000 m. senumo taisyklės). Žmonės per daug tvirtai įsitikinę, kad jie gyvena. Juk jeigu kas nors kuo nors įsitikinęs, vadinasi, jis tai žino ne šiaip sau, bet remiantis kažkokiais argumentais „prieš“ ar „už“ ar kai kuriais kitais įsitikinimais.
Visi argumentai ar įsitikinimai remiasi žodžiais (nes juk bet koks faktas irgi nusakomas žodžiais). Mes visi gerai žinome, kad žodžius galima pakeisti kitais žodžiais, tuomet ir vienus įsitikinimus galima pakeisti kitais įsitikinimais ar argumentus argumentais ir t.t. Visa tai tik žodžio įvaldymo menas. Nors visais laikais tai buvo aktualu, dabar tai tapo ypatingai svarbus mokslas. Kažkas panašaus į Helenizmo sofizmo ar oratorystės meną (nors idėjiškai skirtingi, bet labai glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai - viskas priklauso tik nuo kalbėtojo sąžinės).
Taip ir dabar viskas griūva su to stebuklingojo „žodžio“ pagalba. Kaip minėjau, įvaldžiusiam žodį žmogui vienintelis kriterijus kitų žmonių atžvilgiu (nes savo žodį skleisti šiuolaikinis žmogus gali tik žodžio pagalba) tampa jo paties sąžinė. Kadangi sąžinė šiais laikais nėra pats populiariausias kriterijus, tai dažniausia tai paliekama nuošalyje. Vyksta tiesos pakeitimas žodžiu.
Jausmams, intuicijai žodžio pagalba priešpastatomas brutalus protas. Reikia atkreipti dėmesį, kad vienintelė proto, ne kaip protingojo žmogaus, bet kaip proto prioriteto prieš jausmus, išraiška yra kalba, nes savo protingumą žmogus gali parodyti tik kalbėdamas su žmonėmis. Kai tuo tarpu žmogui, išreiškiančiam žodžiais savo jausmus, visa tai (kas parašyta anksčiau) skamba truputį net dirbtinai. Nes tokias subtilias substancijas kaip jausmus tikrai sunku įsprausti į iš žodžių sudėliotas sakinių formules. Taigi, kuomet žmonės įsitikinę, kad jie gyvena - visai nesunku juos įtikinti...
tags: #vairas #kelias #naktyje #download #zippy