Darbo paieška šiuolaikinėje, sparčiai kintančioje rinkoje gali būti sudėtingas ir laiko reikalaujantis procesas. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, siekiant jį palengvinti, egzistuoja įvairūs būdai. Tačiau, ieškant darbo ir dalyvaujant pokalbiuose, svarbu vengti tam tikrų klaidų, kurios gali sumažinti sėkmės tikimybę.
Troleibuso vairuotojo kasdienybė
Troleibuso vairuotojo darbas reikalauja ypatingo atidumo ir kantrybės, ypač atsižvelgiant į kitų eismo dalyvių elgesį. Kaip pasakoja troleibuso vairuotoja Simona Januš, viena didžiausių problemų kelyje - transporto priemonių spūstys ir vairuotojų skubėjimas. „Sunkiausia, kai būna transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai visur skuba, jie pastoviai užlenda. Atrodo, kad čia nieko, jog maža mašina įlis į nedidelį tarpą, bet mums stabdymo kelias yra ilgesnis, mes negalime stabdyti taip staigiai, kaip, pavyzdžiui, gali automobilis, nes mes vežiojame žmones, kažkas nukris, susižeis ir tai yra mūsų atsakomybė. Tokių atvejų būna labai daug“, - apie savo kasdienybę pasakoja troleibuso vairuotoja Simona Januš.
Simona, kuriai vos 25-eri, vairuotojos kelią pradėjo prieš ketverius metus. Apie profesijos pasirinkimą ji pasakoja: „Kai buvau maža, tėtis visada vairuodavo autobusą, o aš sėdėdavau šalia kaip keleivė, irgi kaip vairuotoja sukiodavau nematomą vairą. Tai užsimaniau, kad ir man reikia vairuoti. Man patinka tą daryti, patinka dirbti su keleiviais, patinka juos vežioti. Šią profesiją pasirinkau ne kaip kokį atsarginį variantą, aš to norėjau ir tai yra patinkantis darbas.“
Darbo pradžia nebuvo lengva. Po trijų mėnesių mokymų, pirmasis savarankiškas reisas sukėlė didelį stresą. „Pirmas kartas, turbūt kaip ir visiems, buvo košmariškas, buvo tokia emocija, kad galvojau, jog aš tos pusės dienos neišgyvensiu, aš jos neatidirbsiu. Man buvo baisu, aš nenorėjau eiti į darbą. Bet paskui prisiverčiau, kad reikia, kur aš dėsiuosi. Antra diena buvo daug lengvesnė“, - prisimena S. Januš.
Šiuo metu Simona jaučiasi už vairo užtikrintai, nors ir pripažįsta, kad kasdien išmoksta ko nors naujo. Siekdama išvengti monotonijos, ji kartais prašosi dirbti papildomai skirtingais maršrutais. „Prasiblaškymui išeinu kokią dieną padirbėti papildomai, tai į vieną maršrutą, tai į kitą, kad nebūtų monotonijos, kad nebūtų kiekvieną dieną ta pati rutina. Pasivažinėju mieste kažkur ir vėl į tą patį nuolatinį savo maršrutą grįžtu, man smagu, man ramu“, - su entuziazmu pasakoja S. Januš.
Darbo grafikas intensyvus: Simona į darbą keliasi 4 valandą ryto, o paskutinį reisą baigia apie pusę septynių vakare. Nors žiemą ankstyvas kėlimasis šaltu ir tamsiu paros metu yra sudėtingas, vasarą situacija pagerėja, nes kartu su ja bunda ir saulė. Darbe ji turi 4 valandų pertrauką, kurią skiria studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur siekia transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos bakalauro laipsnio.
„Mokytis ir dirbti iš tikrųjų yra sunku. Bet darbe pailsiu nuo mokslų, o mokydamasi pailsiu nuo darbo, taigi tai yra suderinama, man yra lengviau, nes neatsibosta tas pats darbas, neatsibosta ir mokslai“, - pasakoja S. Januš.
Vairuotojų kultūra kelyje: palyginimas ir problemos
Vizitas Rygoje paliko didelį įspūdį Simonai dėl vietinių vairuotojų kultūros. „Rygoje labai viešąjį transportą praleidžia, kultūringi vairuotojai. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas parodo posūkį ir dauguma vairuotojų vos ne iš karto praleidžia. Pirmenybė kelyje yra viešajam transportui. Mačiau, kaip tramvajus sustoja viduryje kelio, iš jo pradėjo skambėti garso signalas, visi automobiliai aplink sustojo ir laukė, kol šis išleis keleivius ir važiuos toliau. Nėra taip, kad kažkas skuba, kažkas lekia, reikia kažką vytis“, - stebėjosi mergina. Ji pastebi, kad Vakarų Europos šalių vairuotojų kultūra yra dar aukštesnio lygio.
Lietuvoje situacija skiriasi. Nors Simona neskuba smerkti visų vairuotojų, ji pripažįsta, kad mandagių ir nemandagių pasitaiko vienodai. „Yra ir mandagūs vairuotojai, ir nemandagūs. Gal viskas pagal nuotaiką, kokia tavo nuotaika, tokius vairuotojus ir matai. Nėra skirtumo ir kokia automobilio markė, viskas priklauso nuo vairuotojo“, - sako S. Januš.
Netinkamas stovėjimas ir jo pasekmės
Viena didžiausių problemų, trukdančių eismui Lietuvoje, anot Simonos, yra vairuotojų įprotis stovėti ten, kur negalima, įjungus avarinę signalizaciją. „Dauguma automobilių sustoja stotelėse, kur negalima, prie ženklų, kur sustoti ir stovėti draudžiama, taip, sustoja su avariniais. Bet paklauskime savęs, ar mes tikrai sugedome? Dauguma tikrai ne. Dažniausiai sustoja pastovėti, paplepėti, išleisti žmogų, nors už 5 metrų yra aikštelė, prašom, sustok ten, bet jis sustoja ten, kur mums trukdo, kur nesaugu“, - aiškina ji.
Ji pabrėžia, kad tokie veiksmai sukelia spūstis ir trukdo viešojo transporto eismui. Simona pasigenda policijos dėmesio šiai problemai. „Nesuprantu, kodėl policija į tai neatkreipia dėmesio. Jeigu tau reikia, tu sugedai, kvieskis avarinę, kad tave pasiimtų. Bet, pvz., mačiau, gražus automobilis, juodas „Chrysler“, sustojo už stotelės, prie pat ženklo, kur sustoti ir stovėti draudžiama. Panelė sustojo su avariniu ir šnekėjo telefonu. Ji nekreipė dėmesio, kad sudarė didelę spūstį. Pravažiavo policija, net neatkreipė dėmesio. Autobuso vairuotojas vos vos ją apvažiavo. Išvada tokia, kad vairuotojai, kurie sustoja kur tik nori, tikrai yra labai nekultūringi. Norėčiau, kad tai būtų aktuali tema policininkams, kad jie būtų dėmesingesni“, - sako S. Januš.
Dar viena problema, kurią išskiria Simona, yra tėvai, kurie sustoja išleisti savo vaikus į mokyklą: „Atvažiuoja 6 mašinos, visos sustoja į stotelę išleisti savo vaikus. Suprantu, tėvai labai rūpinasi vaikais, bet važiuok į mokyklos aikštelę. Netrukdyk kitiems vairuotojams. Mes negalime įvažiuoti į stotelę, dėl jų vėluojame.“
Keleivių elgesys ir jo įtaka vairuotojui
Be kitų eismo dalyvių, ir keleiviai kartais sukelia sunkumų vairuotojams. Simona pasakoja, kad kai kurie keleiviai ignoruoja užrašą salone „Nekalbinti vairuotojo“ ir vis tiek bando užduoti klausimus. „Pagal kultūringumo taisykles, mes turime atsakyti į klausimus, bet, iš tiesų, pagal pareiginius nuostatus ir Kelių eismo taisykles (KET) mes neturime blaškytis, turime žiūrėti į kelią ir važiuoti, negalime atsakinėti į klausimus. Tas labai blaško. Juk salone yra kitų keleivių, kurie gali padėti žmonėms, pasakyti, kur važiuoti, kur išlipti, kaip patekti į tokią ar tokią gatvę, kaip pasižymėti elektroninį bilietą. Mes to daryti neprivalome, bet iš mandagumo, mes taip darome“, - pasakoja S. Januš.
Situacija gali tapti dar sudėtingesnė, kai vienu metu vairuojant tenka susidurti su keliais keleivių poreikiais: vienas perka bilietą, kitas klausia, kur išlipti, trečias piktinasi dėl bilieto pasižymėjimo problemų. Visa tai vyksta stebint situaciją per veidrodėlį, ar niekas nespėja į troleibusą.
„Būna, atbėga iš kažkur, bando įlipti į troleibusą, įkišti rankas, ar galvą, ar koją, jie šoka taip staiga, kad yra prispaudžiami su durimis. Jeigu tu vėluoji, tu atbėgi, nekišk nieko staigiai, atsistok prie durų, tikrai visi atidarys jas, palauks. Ir viskas į krūvą susideda, o vairuotojas galų gale lieka kaltas, nes pardavė ne tokį bilietėlį, per mažai grąžos davė ar kažkam prispaudė ranką“, - pasakoja S. Januš.
Taip pat kyla problemų ir su keleiviais, kurie, nors ir ramiai sėdi, staiga šoka iš vietos pro duris, kai sustoja stotelė. „Su tokiomis senomis durimis prispaus ranką mėlynė tikrai liks, gali skaudėt. Tegu ateina į stotelę keliomis minutėmis anksčiau, atsistoja prie durų stotelę prieš, kada reikia išlipti, čia ne reikalavimas, bet prašymas“, - sako S. Januš.
Techniniai aspektai ir vairuotojo kompetencija
Simona Januš pripažįsta, kad jai mieliau vairuoti senesnius troleibusus, kurių amžius siekia apie 20 metų. „Jie praktiškesni. Ne tokie dideli gabaritai. Viskas daug paprasčiau nei naujuose troleibusuose. Senuose, jei sugendi, arba labai sugendi, arba dar galima pataisyti. Vienas iš dviejų“, - sako S. Januš, pridurdama, kad sugedus naujam troleibusui, paskutinės stotelės savarankiškai pasiekti gali būti sudėtinga.
Jos techninės žinios stebina. Ji sugeba atlikti smulkius remonto darbus, pavyzdžiui, atjungti blokiruotę dingus eigai ar sutvarkyti srovės imtuvų angliukus, kad būtų galima tęsti kelionę. Kiekvieną rytą prieš išvykstant į reisą, Simona pati apžiūri troleibusą: tikrina ratus, žibintus, posūkius, garso signalą, įvedą grafiką į borto kompiuterį ir patikrina komposterius. Šiam pasiruošimui skiriamos 23 minutės.
Kiti eismo dalyviai ir jų įtaka
Kartais tenka stipriai spausti stabdžius dėl netikėtai į kelią išbėgusio pėsčiojo, staiga išnirusio dviratininko ar užlindusio automobilio. Simona pastebi, kad dauguma pėsčiųjų elgiasi atsakingai, tačiau pasitaiko ir nekreipiančių dėmesio į aplinką. Dviratininkų elgesys kelyje jai kelia daugiau neigiamų emocijų. „Jie labai trukdo bet kokiam transportui, net gi automobiliui. Taip, suprantu, kad ne visur yra dviračių takai, bet ten kur jų nėra, būna platus šaligatvis. Prašom, važiuok per tą šaligatvį, bet jie važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau, greičiau. Dažniausiai jie maišo, bet to net nesupranta ir tu negali nieko padaryti. Juk jie važiuoja pagal taisykles. Kai su dviračiu važinėju pati, man baisu važiuoti keliu, kur nėra dviračių tako, aš iškart važiuoju šaligatviu. Nesuprantu, kaip jiems nėra baisu“, - stebisi pašnekovė.
Viešojo transporto plėtra ir inovacijos Kaune
UAB „Kauno autobusai“ yra viena didžiausių ir moderniausių viešojo transporto bendrovių Lietuvoje, nuosekliai investuojanti į transporto parko atnaujinimą ir technologinę plėtrą. Bendrovė siekia mažinti aplinkos taršą ir iki 2029 metų visos transporto priemonės turi būti varomos alternatyviais degalais. Svarstomos galimybės įsigyti elektrinius autobusus ir atnaujinti troleibusų parką.
2024 metais Kauno viešasis transportas nuvažiavo 22,3 mln. kilometrų ir pervežė 45,9 mln. keleivių. Miesto autobusai per metus vidutiniškai išmeta apie 17,9 tūkst. tonų CO₂. Jei visi keleiviai persėstų į lengvuosius automobilius, CO₂ kiekis mieste padidėtų 31,8 tūkst. tonų, o tai prilygtų papildomai pasodintiems 1 768 000 medžių.
Didelis dėmesys skiriamas skaitmenizacijai. Mobilioji programėlė „Žiogas“ populiarėja, ja naudojasi trečdalis keleivių. Su „Žiogu“ atliktas rekordinis daugiau nei 140 mln. skaičius kelionių. Taip pat plėtojamos keleivių aptarnavimo paslaugos, diegiamos inovacijos, tokios kaip bekontaktis atsiskaitymas banko kortelėmis.
„Kauno autobusai“ taip pat prisidėjo prie pagalbos Ukrainai, perdavė 20 autobusų Charkivui. Ukrainiečiams, dėl karo pabėgusiems iš šalies, taikoma 99% lengvata viešojo transporto bilietams.
Bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Grigelis dėkoja darbuotojams, partneriams ir keleiviams už sėkmingą veiklą. Jo teigimu, „Kauno autobusai“ neatsilieka nuo pažangos ir siekia, kad Kaunas išliktų pavyzdžiu kitiems miestams.
Noriu dirbti. Kauno autobusu parkas
Kelio darbų ir kokybės kontrolės problemos
Straipsnyje taip pat paliesta aktuali tema apie kelio darbų kokybę ir informavimą. Neseniai rekonstruotas ruožas tarp Molėtų ir Utenos jau reikalauja remonto. Vairuotojai stebisi, kas galėjo nutikti su nauju keliu, o „Via Lietuva“ informuoja, kad šalinami atsiradę defektai.
„Mane glumina tai, kad šitas kelias išasfaltuotas mažiau nei prieš metus, t. y. pernai rudenį, o jau yra taisomas. <...> Ten išlupta asfalto gal šimtas, gal pora šimtų metrų. Nors uždarytas ruožas ilgesnis, gal kilometras koks. <...> Šitoje vietoje būtų nepamaišęs „Via Lietuvos“ paaiškinimas“, - LRT.lt kalbėjo R. Pasak „Via Lietuva“ atstovų, po atliktų tyrimų nustatyti kokybės neatitikimai, todėl rangovui nurodyta juos pašalinti.
Vairuotojams nepatinka ir tai, kad apie planuojamus darbus nebuvo tinkamai informuota. Nors „Via Lietuva“ teigia, kad informacija apie kelių remonto darbus buvo išplatinta, vairuotojai mano, kad informavimas galėtų būti geresnis. Argumentuojama, kad kokybės kontrolė ir technologijos pasikeitė, ir tai, kas buvo priimtina anksčiau, dabar vertinama kaip didelis trūkumas.
Magistralėje Vilnius-Utena likę beveik 43 km kelio planuojama baigti tvarkyti 2026 m. Bus atnaujinta danga, sustiprinta konstrukcija ir sankasa, įrengtos vandens pralaidos bei nuovažos. Taip pat bus įrengtos „2+1“ eismo juostos.
tags: #troleibuso #vairuotojas #vytenis