DPK ekspertai pastebi, kad su transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusių ginčų sprendimas nėra toks sudėtingas, kaip Kasko draudime. Ginčai dažniausiai kyla dėl išmokos dydžio ir įvykio pripažinimo draudiminiu. Ekspertai perspėja, jog viena iš ginčų priežasčių - vairuotojų nežinojimas, jog vairuojant transporto priemonę, kurios techninės apžiūros terminas yra pasibaigęs, ir sukėlus eismo įvykį, privalomojo draudimo išmokos nebus mokamos ir padarytą žalą turės padengti pats vairuotojas. Draudimo apsauga galioja tik techniškai tvarkingoms transporto priemonėms.
Išnagrinėjusi su Kasko draudimu susijusius ginčus, DPK išskiria keletą aktualių sričių, į kurias turėtų atkreipti dėmesį draudėjai. Žinant jas, būtų galima išvengti daugumos ginčų, kurie pareikalauja nemažai draudikų ir draudėjų laiko.
Kasko draudimo specifika ir draudėjų pareigos
Pirmiausiai DPK ekspertai pataria vartotojams atkreipti dėmesį į tai, kad Kasko draudimas yra savanoriškas ir standartinės sutarčių sąlygos (taisyklės) nėra reglamentuojamos valstybės. Kasko draudimo sutarčių sąlygas nustato patys draudikai, todėl kiekvienoje bendrovėje jos yra vis kitokios. Anot DPK ekspertų, labai svarbu, kad vartotojai, prieš sudarydami sutartis, būtų atidžiai išnagrinėję jų sąlygas ir žinotų savo teises bei pareigas. Draudimo taisykles bendrovės skelbia savo interneto svetainėse, jos privaloma tvarka pateikiamos draudėjams prieš sudarant draudimo sutartis. Kai sutartys yra sudarytos, laikoma, kad draudėjai yra susipažinę ir sutinka su jų sąlygomis.
Draudimo išmokos dydžio apskaičiavimas: remontas ir PVM
Draudėjai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog draudimo išmokos dydžio apskaičiavimas skiriasi priklausomai nuo to, ar transporto priemonė yra remontuojama, ar ne. DPK ekspertai perspėja, jog tais atvejais, kai transporto priemonė nėra remontuojama, draudikas išmoka mažesnę draudimo išmoką (be PVM) nei tuomet, jei transporto priemonė būtų remontuojama.
„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai transporto priemonė nėra remontuojama, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų transporto priemonei suremontuoti, vertė be PVM“, - aiškina DPK Juridinio skyriaus vedėja Vilija Petronienė.
Anot ekspertės, šį pusmetį buvo išnagrinėta ginčų, kurie kilo dėl draudimo išmokos apskaičiavimo tvarkos. Šie ginčai kilo todėl, kad draudėjai nežinojo, jog draudimo išmoka gali būti išmokama dviem būdais - pateikus remonto išlaidų sąskaitas (nuostolio dydžio, bet ne daugiau nei draudimo suma) ir nepateikus remonto išlaidų sąskaitų (85 proc. draudiko sudarytos atkūrimo išlaidų sąmatos sumos dydžio, bet iš apskaičiuotos sumos išskaitant ne mažiau kaip 200 Lt.). Draudėjai turėtų atkreipti dėmesį, kad neinformavus draudimo bendrovės apie tai, kaip pageidaujama gauti išmoką, ji bus išmokama antruoju būdu.
Teismo praktika dėl žalos dydžio nustatymo Kasko bylose
Byloje buvo spręstas klausimas dėl draudimo išmokos dydžio, kai po įvykusio eismo įvykio buvo sugadintas automobilis. Ieškovai kreipėsi į draudimo bendrovę (toliau - atsakovė) dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Ji atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad jos bendrovėje apdraustos transporto priemonės valdytojui civilinė atsakomybė neatsirado. Draudimo bendrovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo ir žalos dydžio nenustatė. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą.
Šioje byloje ieškovai savo patirtos žalos dydį įrodinėjo UAB „Fakto Autocentras“ parengta sąmata. Atsakovė ginčijo šį dydį teigdama, kad nukentėjusio asmens automobilis yra nenaujas, todėl pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytą apskaičiavimo principą žala turi būti nustatyta taikant atitinkamą keistinų automobilio dalių ir detalių nusidėvėjimo koeficientą.
Kasacinis teismas, gindamas automobilio savininko teises į draudimo išmoką, padengiančią automobilio atkūrimo vertę, pažymėjo, kad ne visais atvejais naudotų detalių keitimu būtų atkuriama automobilio būklė iki eismo įvykio. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida.
„Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis, arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales“, - akcentavo LAT.
Įrodinėjimo našta ir draudimo bendrovės pareigos
Pasak teisėjų kolegijos, rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o draudimo bendrovė, nesutikdama su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus.
Draudimo bendrovė sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grindė standartiniu Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo koeficientu, net neapžiūrėjusi sugadinto automobilio. Tokiu būdu draudimo bendrovė šį dydį įrodinėjo tik hipotetiškai. Atsakovė nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė nepaneigė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo priteista daugiau kaip 2,6 tūkst. draudimo išmoka pagal autoserviso sąmatoje nurodytą naujų detalių ir darbų vertę, paliko nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas: rizika ir bendradarbiavimo pareiga
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net nesusimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtinta draudėjo pareiga pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.
Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Draudimo įmokos diferencijavimas ir vairavimo patirtis
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Rizikos pasikeitimo vertinimas ir draudiko teisės
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, jog draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmės ir draudiko teisės
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau -Įstatymas) numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos net jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Atrodytų, kad ir tokiu atveju draudiminė apsauga galioja, nes nukentėjusiesiems žala atlyginama. Tačiau, dėl netinkamo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo vežėjas pats gali likti be draudiminės apsaugos, nes Įstatymas suteikia išmoką išmokėjusiam draudikui teisę reikalauti iš vežėjo grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Šitaip vežėjas, o ne draudimo įmonė, lieka tuo „kraštiniu“ žalos atlygintoju.
Teismų praktika rodo, kad vykdydami draudimo sutartis vežėjai daro ir daugiau klaidų, dėl kurių vėliau tenka draudikui grąžinti draudimo išmoką ar jos dalį.
Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka (toliau - Tvarka) nustato vadinamąsias lubas, kurios taikomos apskaičiuojant draudimo įmonei grąžinamos išmokos dydį. Nustatant grąžinamos sumos dydį kiekvienu atveju taip pat atsižvelgiama į draudimo sutarties nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdami tokias bylas, teismai dažnai reikšminga aplinkybe laiko tai, kad vežėjų veikla yra susijusi su transporto paslaugomis, krovinių vežimu keliais. Laikoma, kad vežėjams yra (turi būti) žinomi draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos.
LAT nagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu lūžo vežėjui priklausiusios priekabos ašis, nukrito ratai, kurie apgadino dvi trečiųjų asmenų transporto priemones, sutrikdė jų valdytojų sveikatą. Nukentėjusiesiems žalą atlyginęs ieškovas (draudimo bendrovė) prašė teismo iš vežėjo priteisti dalį draudimo išmokos, nes vežėjas apie draudiminį įvykį nepranešė per Įstatyme numatytą trijų darbo dienų terminą ir eksploatavo techniškai netvarkingą transporto priemonę. Kasacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, kad ieškovą apie draudiminį įvykį vežėjas informavo tik po dešimties dienų, kai priekaba jau buvo sutaisyta. Teismas sprendė, jog dėl šių priežasčių draudimo įmonė prarado galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, taigi ir faktą, ar eismo įvykio metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga.
Teismų praktika dėl pavėluotų draudimo įmokų
Teismai yra nagrinėję ne vieną bylą, kur draudimo bendrovės reikalaudavo grąžinti dalį draudimo išmokos dėl to, kad vežėjai nesumokėdavo draudimo įmokos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek dalies, tiek visos įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu laikomas draudimo sutarties pažeidimu. Vežėjai ieškinius prašydavo atmesti, teigdami, kad draudimo bendrovė nuo tokio pažeidimo galėjo gintis nutraukdama draudimo sutartis, reikalaudama delspinigių ar nuostolių atlyginimo. Įmokas sumokėję pavėluotai (kartais ir po draudiminio įvykio), pabrėždavo, kad draudimo įmonės jas priimdavo ir negrąžindavo, o pretenzijų ar priminimų nereikšdavo.
Tačiau teismai suformulavo taisyklę, kad nuostatos, tiek reglamentuojančios draudimo sutarties nutraukimą, kai vežėjas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartį, tiek numatančios draudiko teisę reikalauti delspinigių nuo nesumokėtos sumos ar pranešimas apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius savaime neriboja draudimo įmonės teisės reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo. Kitaip tariant, draudimo bendrovė turi teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo net ir tuo atveju, kai vežėjas draudimo įmoką sumoka po draudiminio įvykio.
LAT praktikoje akcentuojama, jog: „svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvų draudimo apsaugos teikimą.“
LAT ne vienoje byloje akcentavo, kad ši draudimo bendrovės teisė - santykinė ir taikoma kartu su Įstatyme įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Be anksčiau minėtųĮstatyme ir Tvarkoje nustatytų bendro pobūdžio kriterijų, sprendžiant ginčus dėl draudimo išmokų grąžinimo, kai nesumokėta draudimo įmoka (jos dalis) atsižvelgiama į nesumokėtos sumos dydį, praleisto termino trukmę, terminų praleidimo priežastis, kitas su tuo susijusias aplinkybes. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur ieškovui draudimas yra įprasta komercinė veikla, dėl ko jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Dėl šių priežasčių atsiradę neigiami padariniai LAT praktikoje paprastai padalinami abiems ginčo šalims - ieškiniai tenkinami tik iš dalies. Pavyzdžiui, civilinėje byloje LAT atsižvelgė į tai, kad vežėjas, nors ir pavėluotai, bet draudimo įmoką ieškovui sumokėjo, terminą praleido tik 4 mėnesius, o draudimo išmoka nedaug viršijo draudimo įmokos dydį ir priteisė ieškovui pusę reikalautos sumos.
Draudimo sutartis kaip viešoji sutartis ir rizikos sandoris
Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra viešoji sutartis, dėl ko draudimo įmonė negali atsisakyti ją sudaryti. Todėl galima teigti, kad draudikams suteikta teisė reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo yra kaip garantija, kad netgi tuo atveju, kai draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, ji gali teikti draudimo apsaugą ir išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis - rizikos sandoris. Jos sudarymo metu šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils vežėjo atsakomybė, o draudimo įmonei teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. LAT yra išaiškinęs, kad: „Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą“.
Būtent dėl to Įstatymas numato draudiko teisę, prieš sudarant sutartį, patikrinti vežėjo pateiktą informaciją, dokumentus, o taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudimo sąlygų standartizavimas ir tarpvalstybinė rizika
Civilinėje byloje LAT sprendė, kad draudimo sąlygų standartizavimas: „nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis“. Minėtoje byloje draudimo įmonė pareiškė ieškinį dėl trečiajam nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Atsakovo vairuotojas žalos padarė Vokietijoje, kai šalių sudaryta Draudimo sutartis numatė, kad vežėjo transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikoje. Ieškovas laikė, kad vežėjas neinformavo jo apie padidėjusią riziką ir rėmėsi tuo metu galiojusių Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis.
LAT kolegija sprendė, kad draudimo įmonė, vertindama draudimo riziką ir apskaičiuodama draudimo įmoką, pagrįstai atsižvelgė į vežėjo nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, prieš vykdamas apdraustąja transporto priemone į kitas valstybes, vežėjas privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o šis, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo pareikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Kasacinis teismas atmetė vežėjo argumentus, jog jis neprivalėjo mokėti papildomos draudimo įmokos dėl draudimo apsaugos kitose Europos Sąjungos valstybėse, nes draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu.
LAT kolegijos vertinimu: „Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 str. 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui“. Teismas laikė, kad byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, o atitinkamai nėra ir pagrindo tenkinti vežėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tokia poziciją teismas grindė aplinkybe, kad nukentėjusiam asmeniui padaryta žala buvo atlyginta.
Aptarta teisminė praktika iliustruoja tik keletą situacijų, kuomet draudimo bendrovė gali pareikalauti vežėją sugrąžinti draudimo išmoką. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymas nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada draudimo įmonė gali pasinaudoti tokia teise. PagalĮstatymą, draudimo įmonė to gali pareikalauti, jei vežėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas.
tags: #teismas #pardave #kasko #ismoka #pakartotinai #apziurai