Frazė „Tai galėjome būti mes, bet aš vairuoju“ dažnai skamba kaip apmąstymas apie pasirinkimą - ar tai būtų atsakomybė ir pareiga, ar galimybė pasinerti į nuotykius bei atrasti naujas vietas kelyje. Ji puikiai atspindi kelionės automobiliu esmę, kai vairuotojas, prisiimdamas atsakomybę už kelionę, kuria patirtis ir sau, ir savo bendrakeleiviams.
Kelionės Automobiliu Planavimas: Ar Verta Rinktis Kelią?
Automobiliu iš Lietuvos keliauti lengvai galima į dešimtis valstybių. Tačiau ar apsimoka į šalį keliauti automobiliu iš Lietuvos, priklauso nuo daugelio veiksnių.
Išlaidų Vertinimas
Vienas pagrindinių aspektų yra kuro kaina. Apytikslį maršrutą galima sudaryti naudojant „Google Maps“ ir patikrinti numatomą kilometrų skaičių. Pagal automobilio suvartojamo kuro kiekį galima apskaičiuoti bendras kuro išlaidas. Taip pat svarbu įvertinti papildomas išlaidas pakeliui, kurių nebūtų, jei pasirinktumėte skrydį. Reikėtų palyginti, kiek atsieitų skrydis visiems asmenims, jei skristumėte. Paprastai būna gerų pasiūlymų į Vakarų Europą, todėl ten apsimoka važiuoti savo automobiliu nebent esant keturiese ar daugiau. Taip pat verta pasvarstyti, kiek atsieitų transportas vietoje, jei neturėtumėte savo automobilio, pavyzdžiui, ar kelionės metu vis tiek automobilį nuomotumėtės. Konkretus pavyzdys - 2019 m. kelionė dviese į Turkiją. Automobiliu nuo Lietuvos iki Stambulo yra 2500 km, į abi puses - 5000 km. Automobilis “valgė” ~9 litrus 100 km, taigi, iš viso 450 litrų kuro, arba apie 500 eurų. Pigių skrydžių į Stambulą nėra - kainos prasidėjo nuo ~160 eurų žmogui, dviem žmonėms būtų 380 eurų. Kadangi nebuvo planuojama apsiriboti Stambulu, o norėta ~20 dienų pakeliauti po Turkiją automobiliu, automobilio nuomos kainos tokiam laikotarpiui prasidėjo nuo ~200 eurų. Rezultatas - 380+200=580 eurų, t.y., vien pinigine prasme iš esmės tas pats, kas važiuoti savo automobiliu.
Laikas ir Lankytinos Vietos Pakeliui
Bet kuriuo atveju, pinigai - ne viskas. Keliaujant automobiliu galima prarasti daug laiko, o tai aktualu, jei atostogos labai ribotos. Tačiau ar tikrai prarasite? O gal galima rasti įdomių vietų pakeliui, važiuoti lėtesniu tempu ir aplankyti jas? Kelionės į Turkiją atveju, pakeliui dar buvo galima aplankyti Bulgariją ir Rumuniją: laikas pakeliui ir kaina išaugo, bet šios šalys buvo ne mažiau įdomios nei pati Turkija, o jas aplankyti atskirai nelengva (skrydžiai irgi nepigūs). Kitaip yra, jei beveik viskas pakeliui jau matyta, pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje. Pakeliui galima atrasti unikalių vietų, tokių kaip Linksmųjų kapinių antkapiai Rumunijoje su meniškais atvaizdais apie kiekvieno žmogaus gyvenimą ir mirtį.
Vairavimo Malonumas ir Daiktų Kiekis
Svarbu ir tai, ar patinka vairuoti ir kiek žmonių vairuoja. Yra žmonių, kuriems tai kančia, tad ir dėl kokių 30 eurų sutaupymo nevertėtų gadintis atostogų bemiegėmis naktimis už vairo. Kita vertus, yra ir tokių, kam vairuoti patinka. Be to, keliaujant automobiliu galima pasiimti kiek nori daiktų, o lėktuve bagažas ribotas. Dar svarbiau - ne kiek daiktų norite nusivežti, bet kiek - parsivežti. Yra labai pigių šalių, kur apsimoka apsipirkti, bet kai lėktuvo bagažas ribotas, ne ką iš ten teparsiveši. O jei iš tikro kažko “reikia”, tai vien sutaupymas gali padengti didelę dalį kelionės išlaidų. Ypač sutaupyti galima su drabužiais, batais ir interjero detalėmis.
Praktiniai Kelionės Automobiliu Aspektai
Maršruto ir Laiko Planavimas
Sprendžiant, ar verta keliauti automobiliu, pagalvokite ir apie kelionės laiką: kažin, ar verta keliauti automobiliu, jei didžioji dalis kelionės sudarys važiavimas pirmyn ir atgal. Visų pirma, svarbu apskaičiuoti laiką, kurį sugaišite važiavimui. Atstumas nėra lygus laikui. Vokietijos greitkeliuose per 8 valandas galima lengvai nuvažiuoti 1000 km, o Albanijos kalnų keliais kartą per 8 valandas buvo nuvažiuota tik 200 km. Būsimą važiavimo laiką gana tiksliai parodo „Google Maps“ - įvedus kelionės tikslą, bus nurodyta, kiek truks kelionė. Patariama, kad galutinėje kelionės šalyje atstumai būtų tokie, jog per dieną nebūtų daugiau 2-3 valandų gryno važiavimo pagal „Google Maps“ (realybėje tai reikš ~3-4 val. su visokiais užsukimais į miestus, parkingo paieškomis). Toks tempas yra komfortabilus, lieka dar ~8 val. miego, ~2 val. kitokio buvimo viešbutyje (prausimasis ir pan.), ~2 val. valgymams ir dar ~8 val. poilsiui. Kur kas ilgiau per dieną galima važiuoti ir pakeliui - pavyzdžiui, per Lenkiją, jei važiuojate į Vokietiją. Bet reikėtų pasižiūrėti, kad kelionė netaptų kančia. Jei, tarkime, numatysite važiuoti 14 valandų per dieną, dėl visokių stabtelėjimų (tualetas, degalinės, valgymas) tai gali išvirsti į 16-17 valandų. Miegui liks 7-8 valandos, bet juk dar į tą laiką įeis ir apsistojimas, daiktų užnešimas, prausimasis ir t.t. Aišku, galima papildomai taupyti laiko valgant važiuojančiame automobilyje (dešrainiai, mėsainiai ir pan.) ar net miegant automobilyje - bet atsakykite sau, kiek tai jums priimtina. Paprastai, jei nakvojama viešbutyje, rekomenduojama ne daugiau ~12 valandų. Kraštutinis variantas - vairuoti visą naktį, ypač kai vairuoja bent du žmonės: kol vienas vairuoja, kitas pailsi, pamiega. Didžiausias jo pliusas: sutaupytas laikas. Priešingas kraštutinumas - lėtesnė kelionė automobiliu. Užuot važiavus 12 valandų „į priekį ir atgal“, nusprendžiama važiuoti per dieną 8 valandas (pagal „Google Maps“), o „išloštas“ 4 valandas skirti trumpiems stabtelėjimams prasiblaškyti kokiame gražiame senamiestyje, muziejuje ar pan. Tokiu atveju, tarkime, iš Lietuvos į Rumuniją reikėtų važiuoti tris dienas, bet tai nebūtų vien važiavimo, o ir įdomios kelionės dienos. Kiek važiuoti per dieną priklauso ir nuo to, kas keliauja kartu - ar vairuotojas vienas, ar keli, ar mėgsta ilgai vairuoti.
Sienos Kirtimas ir Dokumentai
Važinėdamas po Europos Sąjungą, muitines jau galima būti pamiršus: išties, kirsti Lietuvos-Lenkijos ar Lenkijos-Vokietijos sieną taip pat trivialu, kaip Vilniaus ir Trakų rajonų ribą. Yra, kas tų sienų nė nebepastebi. Tačiau už ES ar Šengeno ribų patikrinimai stiprūs kaip bet kada seniau. Pavyzdžiui, ant Lietuvos-Rusijos ar Lietuvos-Baltarusijos sienų. Ant Lietuvos-Baltarusijos sienos pastarąjį kartą į abi puses teko laukti apie 3 valandas, nors automobilių beveik nebuvo. Ties Rumunijos-Bulgarijos siena dažnai lenkiamos sunkvežimių eilės, nežinia, kada jie pravažiuos pasienį. Daugelis sienos perėjimo punktų susideda iš keturių dalių (sustojimų). Pasieniečių patikrinimo metu reikia visada duoti pasą (išlipti prie langelio arba prieina pareigūnas), dažniausiai dar - ir automobilio dokumentus. Į kai kurias šalis papildomai reikia automobilio įgaliojimo, jeigu savininkas ne jūs (pvz., reikėjo į Turkiją): būtina pasidomėti, nes žinoma atvejų, kai nepasidomėjusieji buvo “apgręžti” namo. Įgaliojimas į Turkiją buvo pasidarytas turkiškas - dėl viso pikto, ir pamačius, kaip tenykščiai pareigūnai nemoka angliškai, nebuvo pasigailėta. Pasieniečiai gali ir klausti, kur važiuojate. Muitininkai, tuo tarpu, žiūri, kad nebūtų gabenama kas nelegalaus, nedeklaruoto ar nesumokėjus privalomų mokesčių.
Kelių Eismo Taisyklės ir Ribojimai
Kelių eismo taisyklės pasaulyje panašios, o ypač šalyse, kurios pakankamai arti Lietuvos, kad nuvažiuotum automobiliu. Svarbu pasidomėti, kiek išgėrus leidžiama vairuoti, ar yra mokamų kelių ir kaip už juos sumokėti, bei kiek kainuoja parkavimas ir kur jis mokamas (tai jau priklauso nuo miestų; kai kuriuose miestuose net gali būti logiška palikti automobilį toliau nuo centro ir važiuoti viešuoju transportu). Dar vienas skirtumas - kelių eismo taisyklių laikymasis. Pietuose to gerokai mažiau: daugiau pypuojama, rečiau praleidžiami pėstieji, kai kurie net važiuoja per raudoną šviesą ar suka ne iš tos juostos, nes “taip greičiau”. Ypač pavojingai Europoje vairuoja albanai, o anapus Europos ribų (šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose) pagarba kelių eismo taisyklėms irgi stipriai krenta. Taip pat vis aktualesnis darosi ekologinių eismo ribojimų klausimas: vis daugėja vietų, kur draudžiamas vienų ar kitų automobilių eismas ekologiniais sumetimais. Tai būtina išsiaiškinti, nes nuo to gali priklausyti apskritai, ar verta važiuoti automobiliu (jei, tarkime, jūsų automobiliu didelio kiekio lankytinų vietų nebus įmanoma pasiekti). Ekologiniai ribojimai būdingiausi miestams, ypač jų centrams - taigi, gali būti aktualu renkantis viešbutį. Kai kurie ribojimai galioja visada, kiti turi išimtis - pvz., ZTL tablo Italijoje rodo, kad prasideda zona “tik gyventojams”. Taip pat kai kurie ribojimai yra “absoliutūs“, o iš kitų galima “išsipirkti” susimokėjus tam tikrą mokestį (dažnai internetu). Paprastai taršumo standartai aktualesni važiuojant savo automobiliu, kadangi nuomoti automobiliai paprastai gana nauji ir atitinka naujausius taršos standartus.
Kelių Kokybė ir Greitis
Lietuvoje to nevertiname, bet mūsų keliai iš tikrųjų yra labai geri. Tarkime, jau ir kaimyninėje Latvijoje beveik nėra magistralių, ir jei Lietuvoje 333 km atstumą nuo Vilniaus iki Palangos taisyklingai galima nuvažiuoti per 3 valandas. Dar labiau tempai sulėtėja ten, kur kalnų keliai. Kaip ir prie visko, prie kalnų kelių galima priprasti. Aišku, Europoje yra ir kitų kraštutinumų, kaip Vokietija, kur magistralės driekiasi beveik visur, o greičiai neribojami. Be to, keliai nuolat gerėja: jei ~2010 m. Lenkija dar beveik neturėjo magistralių, tai dabar jų tinklas jau kone vokiškas (na, greičiai ribojami, bet ribojimas 140 km/h). Tačiau jums visų tų ypatybių žinoti nebūtina - „Google Maps“ tai įvertins ir paskaičiuos, kiek laiko užtruks važiuoti bei parinks geriausią kelią. Pažiūrėję, kiek pagal „Google“ nuvažiuosite per vieną valandą, suprasite, kokie keliai. Jei per valandą nuvažiuosite 100 km ar daugiau - reiškia, laukia magistralės. Jeigu 80-90 km - gana normalūs keliai. Vingiuoti kalnų keliai - ypač tie, palei jūrą - yra ir labai gražūs.
Išvažiavau su dviračiu į Graikiją… Lenkija pasiekta | 1 dalis
Kelio Mokesčiai: Vinjetės ir Mokėjimo Postai
Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, taip pat ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Ukrainoje. Kitose šalyse pasitaiko įvairių kelių apmokėjimo sistemų:
- Mokamos tik geriausios magistralės, sumokama vietoje. Paprasčiausia: važiuoji magistrale, būna mokėjimo postas, susimoki. Kitas variantas: įvažiuodamas į magistralę paimi čekį, išvažiuodamas tą čekį parodai ir susimoki. Abiem atvejais kaina daugmaž priklausys nuo nuvažiuoto atstumo. Svarbu važiuoti tomis juostomis, kurios skirtos apmokėjimui vietoje.
- Mokamos tik geriausios magistralės, reikia specialaus įrenginio. Iš esmės tas pats, kas aukščiau, tik gerokai mažiau patogu turistui. Čia neįmanoma sumokėti vietoje, reikia pirkti specialų įrenginį, klijuoti prie stiklo, į to įrenginio sąskaitą įnešti pinigų, kurie paskui automatiškai nurašomi važiuojant mokamomis magistralėmis. Kur įsigyti įrenginį užsieniečiui gali būti ne visada aišku, jis gali būti parduodamas ne visur, pardavimo punktų darbo laikas gali būti ribotas.
- Mokamos tik magistralės, reikia kelių vinjetės. Šiose šalyse mokamos praktiškai visos magistralės, ir jei norėsite jomis važiuoti, verta vos įvažiavus nusipirkti kelių vinjetę. Vinječių pardavimo punktai gerai pažymėti - paprastai būna prie muitinės arba degalinėse greitai už jos. Minusas: dažniausiai neįmanoma vinjetės pirkti dienai ar dviems. Net jei tebūsite šalyje kelias valandas (tranzitas), turėtumėte pirkti vinjetę savaitei, dviem ar net mėnesiui. Kaina už kelių valandų pravažiavimą magistrale išeina didžiulė, todėl, važiuojant tranzitu, magistralių labai apsimoka vengti išvis.
- Mokami (beveik) visi keliai, reikia kelių vinjetės. Kelių vinjetė šiose šalyse yra iš esmės privaloma, tarsi įvažiavimo į šalį mokestis. Išvažiuojant gali pareikalauti parodyti, kad ją turėjote.
Tais atvejais, kai mokami ne visi keliai, mokamų kelių galima išvengti pasinaudojant „Google Maps“ - reikia pažymėti funkciją “vengti mokamų kelių” ir jums parodys, kaip greičiausiai nuvažiuoti nemokamai.
Navigacija ir Būtina Įranga
Keliaujant automobiliu dabar dažniausiai naudojamos GPS sistemos. Pirmoji pasirinkimo programa - „Google Maps“. Taip pat rekomenduojama turėti „Open Street Map“ programėlę, į kurią vienu mygtuko paspaudimu galima parsisiųsti visos šalies ar regiono žemėlapį. Šių programėlių duomenų bazės yra atskiros. Daugelyje šalių „Google Maps“ yra „stipresnis“, tačiau ne visur, todėl „Open Street Maps“ gali būti ir kaip rezervas. Idealiausia, jei greta vairuotojo sėdi šturmanas, kuris seka žemėlapį. Tačiau žemėlapis gali būti ir prieš vairuotojo akis, ir vairuotojas jį sekti pats (tam reikėtų pritvirtinti telefoną ant prietaisų skydelio). Būtina turėti:
- Mobiliojo telefono kroviklį.
- Inverterį (leidžiantį prijungti automobilyje ir kompiuterį ar kitus rimtesnius prietaisus).
- Kompiuterį/us ar kitokius pramogų įrenginius (pvz., kad keleiviai gale galėtų žiūrėti filmą ar žaisti ilgo važiavimo per Latviją ar Lenkiją metu).
- Atsarginį kuro baką (tiek tam atvejui, jei kas pamirštų įsipilti degalų, o degalinių trūktų, tiek, jei esate taupūs, galimybei įpilti pigesnėje šalyje - tik reikia pasidomėti muitinių taisyklėmis).
- Pripučiamą čiužinį (jei tektų nakvoti automobilyje - nulenkus galinę sėdynę bus patogu).
- Maistą, gėrimus.
Taip pat važiuojant į užsienį dar svarbiau pasirūpinti, kad būtų tinkami įprasti būtini dalykai - atsarginis ratas, domkratas, vaistinėlė ir pan. Lietuvoje tai gal neatrodo taip svarbu: Lietuva tankiai gyvenama, kam nors atsitikus pagalba bus šalia, lengvai pasiekiama. Svarbu ne tik turėti daiktus, bet ir būti išsimėginus, kaip jais naudotis (ne visada bus galima pažiūrėti „YouTube“, o ir laiko gaišti kelionėje aiškinimuisi nesinorės; be to, neišbandžius, galėtų būti ir taip, kad daiktas tinkamai neveikia). Pavyzdžiui, prieš keliaujant ilgam į užsienį, jei to neteko daryti ar seniai tai darėte, verta “išsimėginti žinias”, kaip pakeisti ratą jūsų automobilyje su jūsų domkratu, patikrinti tepalų lygį, sužinoti, ką reiškia įvairios įsižiebti galinčios įspėjimo lemputės. Buvo atvejis Meksikoje, kai nuleidus padangą, domkratas nuomojamame automobilyje buvo netinkamas. Laimė, gretimame kaime rasta tinkama pagalba.
Degalų Kainos ir Jų Skirtumai
Degalų kainos yra viena pagrindinių kelionės automobiliu išlaidų, ir jos skirtingose šalyse labai skiriasi dėl skirtingų degalų akcizų (mokesčio valstybei). Taip pat verta žinoti, kad vienose šalyse benzinas brangesnis už dyzelį, kitose - dyzelis brangesnis už benziną.
Vairuotojo Aistra ir Atsakomybė: Liepos Sakalauskaitės Istorija
Kasdienė kelionių realybė atsiskleidžia per istorijas tų, kuriems „aš vairuoju“ yra gyvenimo būdas. Viena iš jų - „Kautros“ vairuotoja Liepa Sakalauskaitė, kuriai vairavimas - ne tik darbas, bet ir didelė aistra.
Vairavimas - Pomėgis, ne Darbas
Liepa Sakalauskaitė yra viena iš tų žmonių, kuriems vairavimas - daugiau nei darbas. Jai vairavimas išties yra pomėgis. Ji mėgsta būti garaže ir žiūrėti, kaip remontuojami automobiliai, kokie jų gedimai. Ji visko klausinėja, kol jai tampa aišku, ir, nors negali sakyti, kad puikiai išmano visus dalykus, žino tikrai nemažai. Susidomėjimas automobiliais prasidėjo vaikystėje: dar darželinukė būdama kaime, ji pabandė užvesti tėvų mašiną, pavyko, net įvažiavo į tvorą. Baisu visai nebuvo - veikiau jau įdomu. Vėliau ji važinėti pradėjo dar mamos žiguliuku, neturėdama teisių. Nuo vaikystės ją traukė mašinos ir vadinamieji berniukiški žaidimai. Vairavimo teises išsilaikė gana vėlai, gal būdama 25 metų, tačiau laikė jas visas iš eilės, tad dabar gali vairuoti viską, išskyrus troleibusą.
Tarptautinė Patirtis Vilkiku
Daugelį metų Liepa dirba vairuotoja. Jai teko dirbti ir Danijos įmonėje - kelerius metus kartu su vyru po Europą vilkiku veždavo įvairius krovinius. Abu dirbo tuo pačiu vilkiku, tik, išvažiuodami į reisą, keisdavosi - vienas vairuoja nustatytą valandų skaičių, tada perima kitas. Šį darbą pasirinko greičiausiai todėl, kad vilkiko vairuotojas yra jos vyras, be to, ir atlyginimai neblogi, o jie turėjo tikslą - susitaupyti pinigų namui. Vyras ją visuomet labai palaikė ir palaiko. Vairuoti vilkiką jai labai patiko, ir be to, niekada nebūtų sau leidusi tiek kelionių po skirtingas šalis. Šis darbas suteikė progą pamatyti, patirti. Kai būdavo laisvų valandų, jie eidavo pasivaikščioti po miestus. Jai labai patiko Barselona, ypač jos paplūdimiai, apskritai - visa Ispanija jai buvo kažkas tokio. Taip pat - Italija, kiek spėjo jos pamatyti. Teko važiuoti iki Gibraltaro, o iš kitos pusės - į Norvegiją. Vairavo Paryžiuje, Milane. Tikrai įdomios patirtys.
Grįžimas į Lietuvą ir Pasirinkimas Vairuoti Autobusą
Jau keletas metų, kai Liepa su vyru sugrįžo į Lietuvą. Nors ji matė daug Europos, bet niekaip nepavyko pamatyti žydinčio kaštono, kuris jai asocijuojasi su Lietuva, su namais. Gal todėl, kad kaštonas augo prie jos vaikystės namų. Būdavo, grįžtame į Lietuvą, ir vis nepataikome jo žydėjimo metu. Liepa buvo pasiilgusi - ne tik žydinčio kaštono, tačiau ir Lietuvos. Jie labai norėjo ir savų namų, nes keliaujant po Europą gyvenama tarsi skruzdėlyne. Todėl tada, kai jau galėjo įsigyti savo namus, sugrįžo. Esu kilusi iš Šakių rajono, vėliau gyveno Jurbarko rajone. Kai grįžo į Lietuvą, namų norėjo viename iš didmiesčių - Kaune, Vilniuje arba Klaipėdoje. Pasirinko Kauną ir dabar gyvena Aleksote, kur turi savo žemės, savo šulinį, kurio vandeniu gali laistyti daržą. Kaunas jai - labai gražus miestas. „Kautroje“ pirmą kartą atsidūrė, kai grįžo iš Danijos į Lietuvą. Tada svarstė, ką veikti, ir sugalvojo, kad gali vežti keleivius. Taip ir atėjo. Taip pradėjo važinėti po miestą, maršrutiniais autobusais. Bet taip jai nepatiko, nes labai daug chaoso, labai keičiasi žmonės, dažnai reikia stoti. Padirbėjusi išėjo. Tada dirbo spaudos skirstytoja, vėliau - gydytojos odontologės asistente. Beje, abu darbai jai patiko, buvo įdomu, o kai skirstė spaudą - ir visas naujienas sužinojo. Visiškai pakeitė darbo pobūdį pagalvojusi, kad gal ras moteriškesnę veiklą. Bet labai trūko vairavimo, nes su savo mašina kur benuvažiuosi? Nebent į parduotuvę. Sugrįžo atgal, nes čia jai patinka, viskas jai čia aišku. Labai patiko vadovai - jų gali visko klausti, tartis. Gavau nuostabų maršrutą - nuo Kauno iki Vilniaus, per Jonavą. Jis jai labai patinka, o tas kraštas nuo Jonavos iki Vilniaus - labai gražus. Kai saulė anksčiau leisdavosi, tai ją ir palydėdavo grįždama. Nors maršrutas tas pats, jis keičiasi su gamta, o važiuojantys žmonės - vis su nauja istorija. Arba tie patys žmonės, bet kita istorija. Toks jausmas, kad jie ateina pas ją į svečius, jie susidraugauja. Ji nepajunta, kaip laikas praeina.
Iššūkiai ir Vairuotojo Profesionalumas
Darbas užsienyje jai patiko, ir buvo įsimintinų situacijų, kurių negali pamiršti. Kartą Italijoje teko leistis siaurais serpantinais. Kelias vingiavo kaip gyvatė. Artėdama prie tos vietos matė ženklą, kad uždarytas tunelis, kuriuo turėjo važiuoti. Tada pati sau pagalvojo, kad taip negali būti, nes kito būdo pravažiuoti, nusileisti ten tiesiog nėra. Bet privažiavo ir pamatė, kad išties uždaryta. Teko leistis alternatyviu keliu - siaurais serpantinais. Greitis - beveik nulinis, paskui - lengvosios mašinos. Tada, kai kelyje galėdavo išlyginti vilkiką, stodavo vadinamoje „kišenėje“ praleisti kitas mašinas. Jų vairuotojai, pravažiuodami, pypsėjo, ir iš pradžių ji pyko: tiek vargstu, dar sustoja praleisti, o jie drįsta man pypsėti. Bet, pasirodo, kad jie taip dėkojo. Liepa tuomet turbūt pražilo - jai atrodė, kad viskas tęsiasi amžinybę. Labai bijojo, kad kas blogo nenutiktų mašinai, nes kelyje - metaliniai atitvarai. Kai jau nusileido, tuomet vairuoti sėdo vyras. Serpantinais leidosi ji, o ne vyras, nes buvo jos vairavimo valandos. Ir jokio pažeidimo nebūtų, jei būtų susikeitę, bet Liepa visada savo darbą padaro iki pabaigos, niekam neperduoda savo pareigų. Vyras tai žino, tad net nebandė perkalbėti. Ji savimi pasitiki, apie tai negalvoja - jai vairavime viskas aišku kaip du kart du. Dažniausiai vairuodavo naktį, o vyras - nuo ryto. Ji yra pelėda, jai patinka naktis, o rytais nori miego. Kalbant apie darbą, ji mano, kad jis žmogui turi patikti. Kai darai iš širdies - viskas būna gerai. Viena jos keleivė kartą pasakė: „Aš jus stebiu, matau, kad jums patinka vairuoti.“ Vairuotoja beveik nejaučia, kad žmonės ją stebi, bet jai žmonių dėmesys patinka, jie duoda labai daug gerų emocijų, įkrauna. Ji jaučiasi kaip koks akumuliatorius. Jos keleiviai - nuostabūs, ji tai dažnai kartoja. Su ja važiuoja vien tik geri žmonės.
Kelias, kuriuo ji važiuoja, nėra greitkelis ir žiemą dėl sniego ar ledo - nemažas iššūkis. Buvo šiemet tokių dienų, kai snigo, kelias buvo tragiškas. Tada vairuoja labai susikaupusi. Aišku, kai toks kelias - ir vėluoja atvažiuoti. Bet ir tada keleiviai prajuokina. Vežti žmones autobusu ir krovinį vilkiku - labai skirtingi dalykai. Kita atsakomybė. Ypač kai sniegas, prastos oro sąlygos - visiems keleiviams liepia prisisegti diržus. Kol neužsisega - nepajuda. Jai taip saugiau, o ir jiems. Tarkime, kai veždavo bulves, tai koks skirtumas, į kurią pusę bulvė nuriedės? Arba teko vežti vilkikuose sukabintą vytintą mėsą. Yra įrengti specialūs bėgeliai, ant kurių gali būti sukabinta pusė kiaulės ar pusė jaučio. Tada visas svoris - automobilio viršuje. Tai reiškia, kad posūkiuose ar žiedinėse sankryžose vairuoti reikia labai atidžiai - taip, tarsi ant galvos neštumei kiaušinius su padėklu. Ją mokė: dėl lėtumo pypsės kiti vairuotojai, bet nekeipk dėmesio, labai lėtai važiuok. Buvo įtampos, kai pirmą kartą taip vežė. Po to net įskaudo galvą.
Ryšys su Keleiviais
Gyvenime ir darbe pasitaiko situacijų, kai kas nors sunervina, bet retai, nes Liepa yra tikrai kantri. Kartais pratrūksta, bet jos pyktis trunka panašiai tiek, kiek dega degtukas. Klausantis jos istorijų apie keleivius, atrodo, kad ji tiesiog myli žmones. Meilė žmonėms užaugo su metais. Ji pati užaugo, o žmogų ir augina sutikti žmonės. Jos keleiviai - nuostabūs, kartais vežasi neįprastus daiktus, pavyzdžiui, kirvį malkoms kapoti, ar bando slėpti mažus šunelius. Ji leidžia vežtis kirvį, bet dalgį jau siūlo dėti į bagažą. Maži šuneliai jai netrukdo, ji juos ir pakalbina. Jai keista, kaip žmonės autobuse gali užmigti, bet yra tekę ir žadinti keleivius, kai mato, kad savo stotelėje neišlipa - pasirodo, pramigo.
„Tai Galėjome Būti Mes, Bet Aš Vairuoju“ - Vairuotojos Perspektyva
Liepos Sakalauskaitės istorija puikiai atspindi frazės „Tai galėjome būti mes, bet aš vairuoju“ esmę. Nors ji galėjo pasirinkti kitą, galbūt „moteriškesnę“ veiklą ar toliau keliauti po pasaulį be nuolatinės atsakomybės, ji sąmoningai renkasi vairuoti. Jos „vairuoju“ reiškia ne tik profesinę pareigą, bet ir gilų aistrą, atsidavimą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Ji kuria tvarką ir saugumą kelyje, prisiima atsakomybę už keleivius, net ir patirdama iššūkių. Jos pasitenkinimas darbu ir ryšys su žmonėmis rodo, kad „vairavimas“ jai yra ne auka, o kelias į prasmę ir asmeninę laimę. Šioje frazėje slypi ne prarasta galimybė, o sąmoningas pasirinkimas būti tuo, kuris veda į priekį, džiaugiasi procesu ir dalijasi šia kelione su kitais.
tags: #tai #galejome #buti #mes #bet #as