Darbas autobuso vairuotoju Norvegijoje, ypač už poliarinio rato esančiame Trumsės mieste, siūlo ne tik solidų atlyginimą, bet ir specifinius iššūkius bei unikalias gyvenimo patirtis. Šioje srityje dirbantis lietuvis Viktoras dalijasi savo istorija, kuri atskleidžia tiek profesijos privalumus, tiek gyvenimo Norvegijoje realybę.
Viktoro kelias į Norvegiją: nuo Anglijos restoranų iki Norvegijos fabrikų
Viktoras emigravo prieš maždaug 20 metų, pirmiausia į Angliją. Baigęs maitinimo verslo organizavimą ir vadybą, jis dirbo Anglijos restoranuose dešimt metų, siekdamas sudaryti dukroms geras sąlygas studijuoti užsienio universitete. „Vaikai yra jo didžiausias turtas“, - pabrėžia Viktoras. Sunkiai dirbdamas jis net negalvojo apie pasitraukimą iš darbo, o sunkiomis akimirkomis prisimindavo dukras, kurias norėjo finansiškai aprūpinti. „Kai turi motyvaciją, stebuklas, nes dirbdavau su malonumu“, - sako jis.
Ieškodamas geresnių uždarbio galimybių, Viktoras išgirdo apie Norvegiją ir jos fabrikus, kurie garsėjo didesniais atlyginimais ir geresnėmis darbo sąlygomis nei Anglijoje. Emigravęs į Norvegiją, jis pradėjo dirbti žuvies fabrike. „Pirmus dvejus metus buvo lengva - dirbome operatoriais. Viskas mechanizuota, spaudai mygtukus, tik reikia atrinkti žuvį“, - prisimena Viktoras. Tačiau vėliau darbo sąlygos pasikeitė, kai jis įsidarbino kitame fabrike, kuriame darbas nebuvo mechanizuotas. Nors Viktoras save laiko stipriu vyru, sunkių dėžių kilnojimas išsekino jį fiziškai. Šis sezoninis darbas, trunkantis tris mėnesius, su pamainomis po 16 valandų, vyrą labiausiai liūdino dėl darbdavių požiūrio į žmones.
Sveikatos problemos ir atsigavimas
Dėl sunkaus fizinio darbo fabrike pašlijo Viktoro sveikata - jį ėmė kankinti nugaros skausmai ir rankų tirpimas. „Nugarą skauda (...) dirbi - jau rankos tirpsta. Po tų sunkių darbų supratau, kad mano riešai nesisuka, nes reikėjo dirbti šaltyje“, - pasakoja jis. Varginamas sveikatos problemų, Viktoras grįžo į Vilnių, baimindamasis, kad nebegalės dirbti. Tačiau jam padėjo kinų kovos meno pratimai. „Iki šiol praktikuoju taiči-čigongą. Pradėjau daryti mankštas, vėliau darydavau porą kartų per savaitę, o po to kelis kartus per dieną“, - teigia Viktoras, pabrėždamas, kad mankšta yra neatsiejama gyvenimo ir sveikatos palaikymo dalis, ypač sėdintį darbą dirbantiems žmonėms, kuriems skauda nugarą ir sutrinka virškinimas.
Šaolino čigongo 15 minučių dienos rutina
Svajonių darbas Trumsėje: autobuso vairuotojo kasdienybė
Nors sportas padėjo Viktorui pasijusti geriau, į užsienį jis neskubėjo. Kurį laiką Vilniuje vairavęs autobusą, jis vėliau išgirdo apie darbuotojų atranką Norvegijoje, kur šalies šiaurėje, už poliarinio rato, buvo reikalingi miesto autobusų vairuotojai. Lietuvis sako esąs kaip niekad laimingas, nes pagaliau dirba svajonių darbą ir gyvena oriai. Dar dirbdamas fabrike jis pagalvodavo apie tai, kad norėtų palikti sunkų fizinį darbą ir tapti autobuso vairuotoju: „Kažkada praėjau, pamačiau sėdintį autobuso vairuotoją, kuris šypsosi, sėdi su baltais marškiniais, visas švytintis ir kvepiantis.“
Autobusą Trumsėje vairuojantis Viktoras sako, kad niekada nedirbo tokio malonaus darbo. Įprasta jo darbo diena Norvegijoje - 300 kilometrų per dieną autobusu, riedančiu Trumsės miesto gatvėmis. Tiesa, pirmomis darbo dienomis jis patyrė daug streso, nes įmonei vairuotojų reikėjo skubiai, todėl Viktoras net nespėjo išmokti maršrutų. Jam tekdavo kreiptis pagalbos į keleivius, kartais net garsiai klausdamas: „Gal galite parodyti, kur važiuoti?“ Viktoras pripažįsta, kad situacija skamba juokingai, kai vairuotojas klausia kelio, tačiau taip nutikdavo. Jis pabrėžia, kad autobuse sėdintys žmonės yra „pats brangiausias turtas“, o vežti „ne krovinius, o gyvybes“, įskaitant mažus vaikus, yra didelė moralinė atsakomybė.
Darbo pertraukų metu Viktoras reguliariai pasportuoja, nes mankšta yra būtina sėdimą darbą dirbančiam žmogui. Nors atlyginimas solidus, Viktoras patikina, kad tai nėra lengvi pinigai, tačiau dirbdamas mėgstamą darbą, laikas prie vairo jam atrodo tarsi atostogos.
Atlyginimas ir pragyvenimo išlaidos Norvegijoje
Viktoras teigia, kad autobusų vairuotojų atlyginimai Norvegijoje prasideda nuo 4 000 eurų, o dauguma kolegų uždirba gerokai daugiau. Darbdaviai linkę siūlyti papildomas uždarbio galimybes: pavyzdžiui, po pietų galima padirbėti dar kelias valandas ir gauti priedą, arba dirbti per poilsio dieną. Papildomai užsidirbti galima ir naktinių reisų metu: algos priedai prasideda nuo šeštos vakaro, o penktadienį ir šeštadienį priedai skaičiuojami nuo vakaro iki keturių ryto.
Trumsėje butų nuomos kainos yra aukštos. Viktoras gyvena ne vienas, o su kambario draugais, nuomojamame name, kur yra bendra virtuvė ir mažas asmeninis kambarys. Už tokį būstą mokama nuo 500 iki 700 eurų. Šiuo metu jis persikraustė į kitą namą, kur gyvena trise.
Asmeninis gyvenimas ir ateities planai
Viktoras priprato bendrauti rečiau su Vilniuje gyvenančia žmona, kuri dirba kosmetologe ir turi savo kabinetą. Pasak jo, tai ne tik pagerina šeimos finansus, bet ir jų tarpusavio santykius, nes „tikra meilė per atstumą tampa tik stipresnė“. Jie turi du biudžetus ir yra finansiškai nepriklausomi. „Jei grįžčiau į Lietuvą (...) nežinau, kaip save išlaikyčiau“, - svarsto Viktoras.
Pastaruosius dvejus metus vyras dirba grafiku: dešimt darbo dienų ir dešimt laisvadienių. Anksčiau jis šį laiką leisdavo Lietuvoje, o dabar kartu su žmona vyksta į užsienį. Išleidęs dukras į mokslus, Viktoras galvoja apie ramią senatvę. Jis nemano, kad Norvegijoje užsiliks ilgai, mat vis pagalvoja, kaip tinkamai investuoti banke laikomas santaupas.
tags: #siulo #autobuso #vairuotojo #darba #norvegijoje