Toks populiarus paukštis kaip gaidys per ilgą savo gyvenimo istoriją tapo tiesiog kultinis. Apie jį sukurta daugybė patarlių ir priežodžių, jis - populiarus pasakų personažas, jo atvaizdais puošiami namai. Gaidžio išvaizdos ryškumas, ypač spalvingos plunksnos ir ryški skiauterė, prisidėjo prie to, kad jis daugelį šimtmečių užėmė žymią vietą kultūroje ir mitologijoje.
Gaidys Kultūroje ir Folkloras
Apie gaidį sukurta daugybė patarlių ir priežodžių, jis - populiarus pasakų personažas, jo atvaizdais puošiami namai. Gaidys aptinkamas daugelyje mitologijų.
Gaidys - Šviesos ir Tamsos Simbolis
Daugelyje kultūrų gaidys buvo laikomas saugotoju nuo tamsiųjų jėgų, mat savo rytiniu užgiedojimu nutraukia nelabojo krečiamas eibes žmonių pasaulyje. Ne viename tautosakos kūrinyje esame skaitę: „Bet čia pragydo gaidys, ir velnias metė savo auką...“ Mūsų protėviai prisijaukino gaidį kaip Saulės paukštį, savo giedojimu šlovinantį jos patekėjimą. Germanų mitologijoje gaidys „Auksinė skiauterė“ saugo į dievų buveinę vedantį vaivorykštės tiltą. Tačiau gaidys siejamas su drąsa ir kova, su vyriškumu ir saule. Jis simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą.
Deja, viduramžiais gaidys imtas sieti ir su neigiamais dalykais. Juodaplunksnis giesmininkas pradėtas laikyti juodųjų jėgų simboliu. Pasirodo, ant jo nugaros jodinėjęs pats šėtonas! Juoduosius gaidžius žyniai aukodavo per juodąsias mišias (šio ritualo iki šiol laikomasi kai kuriose šalyse). Daugelyje kraštų juodas gaidys laikytas mylimu Vandenio paukščiu, todėl būtent jis aukotas pradedant statyti vandens malūną, o malūnininkas privalėjo laikyti juodą gaidį. Kitaip kas gi sutramdys nelabuosius, kurių knibždėte knibžda kiekviename malūne?!
Gaidys Pasaulio Literatūroje ir Mitologijoje
Šie paukščiai kaip personažai įsitvirtino ir pasaulinės literatūros lobyne. Štai gaidžio - pasaulio gelbėtojo nuo įvairiausios bjaurasties - įvaizdis atskleistas vienoje filosofinėje-fantastinėje Volterio Vangerino knygoje. Šiame kūrinyje slibinas išsirita iš kiaušinio, kurį padeda juodaplunksnis aštuonmetis gaidys, o išperi rupūžė. Ne veltui mūsų proseneliai neleisdavo gaidžiams gyventi iki aštuonerių metų, esą jie tada pradeda dėti kiaušinius, iš kurių nežinia kas išsiris. Panaši baimė dėl baisūnų iš kiaušinio, kurį padeda senas gaidys, o išperi rupūžė, daugmaž sutapo su Basilisko mįsle. Bazilisko mitas teigia, kad ši pabaisa gali žudyti savo kvapu ar prisilietimu, ir tai paaiškina Bazelio valdžios nerimą dėl gaidžio kiaušinio. Pirmieji tai paminėjo Plinijus ir Solinas.
Gaidys kaip Valstybės ir Regionų Simbolis
Gaidys yra nacionalinis Portugalijos simbolis. Gaidį savo šalies simboliu laiko portugalai, jis puikuojasi ant Valonijos (tai Belgijos federalinis regionas) vėliavos. Gaidys nuo Galijos laikų yra Prancūzijos simbolis. Gaidžio, kaip simbolio, aiškinimas susijęs su tuo, kad Senovės Romoje gaidys (lot. gallus) buvo ir maištingumo simbolis, reiškiantis etninę grupę, kuri ilgai priešinosi romėnų užkariavimams. Gaidys turėjo simbolinę prasmę etninei grupei dabartiniame Benine. Gaidys yra gyvūnas, tiek simbolis, reiškęs nugalėtoją, lyderį. Senovės romėnai sako: „Kiekvienas gaidys ant savo mėšlyno galingas“. Senoji patarlė byloja: „Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį“.
Ilgauodegiai Gaidžiai: Onagadoriai ir Feniksai
Šie paukščiai itin garbinami Japonijoje. Japonų samurajai labai mėgdavo puošti savo karinę aprangą ir ginklus gaidžių plunksnomis. Šios šalies žemdirbiai netgi ėmė lenktyniauti, kas išaugins gaidį su pačia ilgiausia uodega. Taip ilgainiui atsirado ilgauodegių gaidžių onagadorių veislė, o šių gaidžių - paukščių parodų prizininkų - uodegos siekia net 7 m. Vėliau vokiečių selekcininkai, sukryžminę šiuos ilgauodegius paukščius su vietinėmis rūšimis, išvedė feniksų vištų veislę.
Socialinė Elgsena ir Hierarchija
Vištų brolija - puikus objektas tirti individų elgesį griežtos hierarchijos visuomenėje. Vištų būryje socialinė struktūra - gana sudėtinga: kiekvienas paukštis būryje aiškiai žino savo vietą, jo santykiai su bet kuriuo kitu paukščiu aiškiai apibrėžti. Kaip ir žmonės, pulkuose sudaro socialines struktūras. Ypač ryšku vištidėje išsirikiavimas ant kopėčių. Įtakingiausios vištos tupi aukščiausiai.
„Lesimo Eilė“ Vištų Būryje
Angliškas posakis „pecking order“ (lesimo eilė), nusakantis „aukštesniųjų“ ir „žemėsniųjų“ bendravimo sistemą, kilo stebint vištų būrio gyvenimą. Aukštesnės padėties ženklu vištidės hierarchijoje yra laikoma stambi ryškiai raudona skiauterė. Mokslininkai kartais pajuokauja, priklijuodami raudoną poroloninę skiauterę nusmurgusiam vištidės gaideliui, o po to stebi jo staigų „lipimą karjeros laiptais“. Pats paukštpalaikis po kurio laiko pastebi, kad vyksta kažkas neįprasta, ir pradeda žvelgti į savo kaimynus iš aukšto. Deja, savo statusą paukščiui reikia įtvirtinti iš naujo kovojant su pretendentais, taip pat trokštančiais užlipti kuo aukščiau.
Dažnai klaidingai manoma, kad gaidys reikalingas tvarkai vištų būryje palaikyti. Tačiau jeigu vištų būryje nėra gaidžio, jo vaidmenį atlieka dominuojanti patelė, kuri vadovauja visam būriui. Vištų augintojai yra pastebėję įdomų dalyką: jei dominuojanti patelė nugaišta, kiekviena būrio višta prie jos prieina ir akimirksniui sustingsta. Išgyvenimas? O gal paskutinė pagarba?
Gaidžių Kovos - Kontroversiška Pramoga
Pasaulyje vis dar mėgstama yra šiurpi pramoga - gaidžių kovos. Jos labai populiarios Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijos šalyse. Gaidžiams būdinga neapykanta vienas kitam ir juos sukiršinti labai lengva, tad ši jų savybė paverčiama varžytinių verslu. Šios kovos būna skirtingos pagal organizavimo lygį ir statomų sumų dydžius, tačiau jų esmė viena: į ringą išleidžiami du gaidžiai (beje, ne visos veislės tinka kovai) ir stebimas jų kruvinas susirėmimas. Daugeliu atvejų vienas iš paukščių visiems laikams išeina iš ringo. Kitas, beje, dažnai gyvena ne ką ilgiau už savo varžovą, nes žaizdos, kurias padaro prie gaidžio kojų pritvirtinti metaliniai peiliukai, neretai lemia žūtį.
Daugelio šalių įstatymai draudžia gaidžių peštynes, tačiau to nepaisoma ir gyvūno agresyvumas paverčiamas varžytinių aistra. Ši tradicija puikiai parodo, kaip gaidys užėmė žymią vietą liaudiškosios ir elitinės kultūros terpėje. Cliffordas Geertzas savo knygoje „Gaidžių kautynių interpretavimas“ aprašo, kad gaidžių kautynės buvo pagrindinis akstinas pinigams paplisti.
Kovinių Gaidžių Rengimas ir Veislės
Esama ypatingų kovinių veislių gaidžių, turinčių labai mažas skiauteres, ir tai suklaidina priešininką, į beskiauterį varžovą žvelgiantį kaip į menkystą. Beje, gaidžių augintojai dažnai nupjauna savo gaidžiams skiauteres ir barzdas, nukerpa plunksnas, kad paukštis neperkaistų. Kovinių gaidžių ugdymas Pietryčių Azijos šalyse - skaudi tema. Pagal išvaizdą tinkantis gaidelis pradedamas treniruoti: ištvermei ugdyti jis pririšamas už kojos ir laikomas saulės plieskiamoje vietoje, kol nuo karščio nualpęs krinta aukštyn kojomis. Tuomet šeimininkas užpila ant jo kibirą šalto vandens ir nuneša į pavėsį. Kai gaidys atsipeikėja, vėl atsiduria saulėkaitoje... Užtat tokio kovotojo racionas yra tiesiog karališkas - kapota kiauliena su cukrumi. Manoma, kad gaidžiai auga piktesni, jeigu į jų lesalą įpilama gyvatės nuodų arba įberiama strichnino - gaidžiai nuo jų negaišta. Taip pat jiems duodama visokių stimuliatorių, nors tai daryti draudžiama.
Meksikiečiai įsitikinę, kad visi metai bus labai sėkmingi, jeigu pirmosiomis sausio mėnesio dienomis surengtose gaidžių kautynėse nugalės juodasis gaidys. Gaidžių augintojai teigia, kad gaidžio mokėjimas kovoti 85 proc. priklauso nuo jo genų, o 15 proc. - nuo auginimo sąlygų. Todėl jie gali papasakoti savojo gaidžio dešimtmečių genealogiją, aptarinėti genetikos subtilumus ir įvairius paukščio auginimo būdus. Kalbama, kad kadaise gaidžių kovose teisėjavęs netgi JAV prezidentas Abraomas Linkolnas.
Gaidžių Kovų Teisinė Padėtis
Pasaulyje yra ir tokių vietų, kur gaidžių kautynės yra įteisintos. Štai Balio saloje (Indonezija) visą dieną ir iki pat vėlyvo vakaro legaliai surengiamos didžiosios gaidžių kapotynės. Daugelio šalių įstatymai tokius reginius draudžia. Argumentas uždrausti tokias kovas būna labai paprastas - dažnai pralaimėjęs gaidys žūsta.
Prieš kovą paukščio kojos aprišamos drėgna vata, natūralūs kovinių gaidžių pentinai pašalinami. Gaidžiai išleidžiami į maždaug dešimties kvadratinių metrų ringą. Kol gaidžiai kovoja, žiūrovai, apimti aistros ir pojūčių, mėgsta varžytis, kuris jų numylėtinis nugalės. Vyksta totalizatorius, už gaidžius statomos didelės pinigų sumos.
Įdomu, kad Vokietijoje, Kiolmicheno mieste, rengiamas gaidžių giedojimo konkursas.
Gaidys Senovės Baltų Apeigose
Gaidys senovėje buvo aukojamas kaip ir kiti gyvūnai: valgomas atliekant tam tikras apeigas, taip pat buvo šlakstoma jo krauju. Gaidys buvo tapatinamas su vaisingumu, buvo aukojamas per daugelį derliaus apeigų. M. Pretorijus (1690) detaliai aprašė apeiginį gaidžio ir vištos užmušimą per sambarių arba derliaus nuėmimo vaišes. Nuėmę nuo laukų derlių ir pradėdami kūlimą, jie keldavo vaišes, vadinamas sambariais. Visi kaimynai supildavo miežių ir darydavo alų. Vaišes pradėdavo šeimininkas: pripildavo ąsotį alaus, laikydamas jį rankoje atsiklaupęs meldėsi Žemynėlei. Po to nugerdavo trečdalį ąsočio ir pjaudavo aukai gaidį. Po to pjaudavo neraudoną vištą. Visi pakeldavo rankas ir kalbėdavo: „Dieve ir tu Žemynėle, žiūrėk, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą. Priimk juos kaip auką, kuri yra iš mūsų geros širdies dovanota.“
Tada mergina nupešdavo paaukotus paukščius, o šeimininkė išvirdavo, pastatydavo ant stalo viduryje trobos, prie kiekvieno žmogaus padėdavo po mažą kepaliuką duonos, atnešdavo tris mažus šventinius kaušelius alui gerti. Per kūlimo pabaigtuves tik vyrai su tam tikromis apeigomis papjaudavo tų metų pavasarį išperėtą gaidį ir jį išvirdavo. Išvirę melsdavosi Gabjaujai. K. Donelaitis „Metuose“ pabaigtuvių aprašyme mini dainą, kurioje Lauriene su Pakuliene garbino gaidį.
Gaidžio Spalvos Reikšmė Rituale
Gaidžio spalva turėjo tam tikrą reikšmę: kartais gaidys turėjo būti juodas, kartais - baltas. Gaidys turėjo būti tų metų ir ne raudonas, bet juodas, baltas ar raibas. Per kūlimo pabaigtuves buvo papjaunamas juodas, baltas arba margas (tik ne raudonas) gaidys. Tai pabrėžia, kad spalva apeigose nebuvo atsitiktinė, o turėjo specifinę simbolinę reikšmę.
Neįtikėtini Faktai apie Vištas ir Gaidžius
Pasaulyje vištų yra daugiau negu žmonių. Aštuoni milijardai žmonių, o vištų daugiau negu dvidešimt milijardų. Grėsmingo dinozauro T. REX artimiausias gyvas giminaitis yra vištos.
Spalvų Matymas ir Emocijos
- Vištos mato spalvotai geriau negu žmonės. Šis puikus spalvų matymas, kartu su ryškia išvaizda, leidžia gaidžiams ir vištoms atskirti vieniems kitus ir atpažinti tam tikrus signalus būryje.
- Vištos atpažįsta žmonių veidus. Skiria pagal veido formas, labiau patinka proporcingi veido bruožai.
- Vištos gali rodyti empatiją. Tyrimai parodė, kad vištai perekšlei padidėja širdies ritmas, suintensyvėja pojūčiai, kai kas nors atsitinka jos viščiukams. Tai reiškia būsenos pasikeitimą - jausmus.
- Vištos bendrauja viena su kita. Dalijasi informacija pulke apie maisto vietas, įspėja apie gresiantį pavojų. Viščiukai bendrauja daugiau negu 24 garsais, kurių kiekvienas turi skirtingą reikšmę.
- Vištos jaučia. Turi skausmo receptorius, todėl gali jausti skausmą ir kančią.
- Vištos gali sapnuoti. Miego metu kaip ir žmonės jos patiria greitus akių judesius (REM), o tai reiškia miego ir sapnų fazę.
- Vištos gali būti užhipnotizuotos. Dažniausias hipnotizavimo būdas - laikyti vištos galvą prie žemės ir lazda nubrėžti liniją išilgai, pradedant nuo snapo ir judant į išorę priešais vištos snapą. Jeigu bus padaryta tinkamai, paukštis į liniją 15-30 sekundžių spoksos nejudėdamas.
- Lesdamos lauke vištos gali orientuotis pagal saulę, kuri padeda joms susirasti maisto, vandens, orientuotis laike.
- Vištos perėdamos kiaušinius kalbasi su dar neišsiritusiais viščiukais.
- Vištos mėgsta dulkių vonias. Toks maudymasis padeda apsisaugoti nuo parazitų ir išlaikyti plunksnų izoliaciją.
- Vištos gali pasirinkti viščiukų tėvą. Višta gali poruotis su daugybe skirtingų gaidžių, tačiau jei po poravimosi nusprendžia, kad nenori tam tikro gaidžio palikuonių, gali išstumti jo spermą. Tai atsitinka dažniausiai, kai gaidys yra pulke žemesnio rango ir kai yra tinkamesnis porininkas.
Kiaušinių Spalvos ir Genetika
Vištų kiaušiniai gali būti įvairios spalvos. Kiaušinio lukšto spalva daugiau susijusi su genetika ir mažiau su jos sveikata. Vištų veislė lemia kiaušinių spalvą. Rudi kiaušiniai kainuoja brangiau negu balti. Tikima, jog rudi kiaušiniai yra ekologiškesni, labiau organiški.
Gaidys Kaip Bažnyčios ir Pranašysčių Simbolis
Gaidys, kaip simbolis, yra laiko skaičiuotojas, piktų dvasių išvaikytojas, ryto, saulės patekėjimo, prasidedančios dienos pranašas, kurio giedojimas siejamas su gamtos ritmo nuolatine kaita, atgimimu, nes jo giesmė skelbia aušrą ir simbolizuoja budrumą bei šviesos pergalę prieš tamsą. Kartu tai drąsos, kovos ir vyriškumo simbolis. Krikščionybėje gaidys - prisikėlimo simbolis. Gaidys ant vėtrungės - atidumo, nes viską regi, ženklas. Dėl spalvingų plunksnų laikomas ugnies ir saulės simboliu.
M. Mažvydo Katekizme rašoma: „Begeresniai su šventa burtininke gaidį valgyti, neig bažnyčioj šaukimą žekų klausyti“ (žekai - tikėjimo tiesų mokytojai, dėvintys maišo pavidalo apsiaustą).
Gaidys buvo įvairių pranašysčių ir būrimų simbolis. Buvo tikima, kad su gaidgyste išsisklaidančios piktosios dvasios, nustoja galios velniai. Gaidys buvo savotiškas laikrodis ir barometras, skelbiantis apie ryto ir vakaro atėjimą.
Keisti Istoriniai Įvykiai Su Gaidžiais
Bazelio Gaidys ir Basilisko Mitas
1474 m. Bazelyje vienas gaidys padėjo… kiaušinį. Gaidys buvo teisiamas kaip burtininkas ir visu griežtumu nuteistas. Jis sudeginamas ant laužo kartu su tuo nekaltuoju kiaušiniu. Gaidys, pagal teisę, buvo nekaltas, tačiau tuometiniams žmonėms, remiantis Plinijaus ir Solino pasakojimais, gaidžio kiaušinis buvo kažkas daugiau nei tik įvykis. Tuo metu manoma, kad iš gaidžio kiaušinio, kurį išperi rupūžė, išsirita basiliskas. Anot E. Cohen, šis atvejis rodo teisinės praktikos ir kultūrinių tradicijų susijungimą, atspindėdamas giliai įsišaknijusius įsitikinimus, kurių racionalistai mėgino atsikratyti šimtmečiais, iki XV a.
Gaidys Sakro Montės Mieste
1653 m. Sakro Montės mieste įvyko keistas atsitikimas. Į bažnyčią užklydo girtas žmogus, ten jį užpuolęs įtūžęs gaidys. Pasakojama, kad tas gaidys buvo atgailaujančio šv. Petro skulptūros dalis. Gaidys nulėkęs nuo skulptūros ir puolęs girtą žmogų. Nustebintas ir išgąsdintas, vyras akimirksniu prablaivėjo ir netgi davė įžadus niekuomet daugiau nebegerti. Paukštis kelis kartus kirto snapu girtuoklėliui, o po to vėl nutūpė į savo vietą prie šv. Petro.
Gaidys - Pranašysčių ir Būrimų Simbolis
Nusikaltėlių pasaulyje gaidys turi ne visai gerą šlovę. Juo pavadinti labai įsižeidžia, neretai iki muštynių prieina. Tačiau liaudyje gaidys buvo laikomas ir sargybiniu nuo pavojaus bei derlingumo simboliu.
Kai kaimelyje įvyko nusikaltimas, žiniuonis surengė kaltajam tradicinį teismą, kurio metu yra aukojamas gaidys, siekiant atrasti įtariamuosius. Tada žiniuonis nusuko sprandą raudonam gaidžiui. Jo plunksnas sudegino lauže. „Tas, kuris kaltas dėl jaunėlio brolio mirties, mirs prisilietęs paukščio“, - paskelbė žiniuonis. Jis apėjo įtariamuosius. Tokių buvo gal trisdešimt žmonių. Paskui žiniuonis papjovė vištą ir sudegino ją ant laužo. „Ištieskite rankas į priekį delnais į viršų, o patys žiūrėkite į dangų“, - griežtai įsakė jis. Burtininkas greitu žingsniu praėjo pro žmones. Nusisuko nuo teisiamųjų ir ėmė dėlioti kažkokius akmenukus bei kaulus. Tai truko ilgiau kaip valandą. Po to jis parodė į nusikaltėlius. Jų kaltės įrodymas - šuns kaukolė. Tai buvo padaryta per tris dienas!
tags: #sakme #kodel #gaidys #spalvotas