Apie autorių ir kūrinio esmę
Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), gimęs 1920 metais ir miręs 2012 metais, buvo amerikiečių rašytojas, kurio šeima 1934 metais persikėlė į Los Andželą. Jis yra vienas garsiausių ir kultinių JAV rašytojų, o „Pienių vynas“ - tai ypač skaidrus, lengvas ir poetiškas jo kūrinys, tapęs tikru aukso fondu ir klasika.
Ši knyga yra tarsi odė vaikystės vasarai, papasakota iš žaliuojančiame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje gyvenančio Daglo Spoldingo perspektyvos. Vieną dieną berniukas supranta, kad jis iš tiesų yra gyvas. Daglas trokšta įamžinti jį supantį grožį ir iki pilnumos išgyventi kiekvieną akimirką. Pienių vynas, kurį vasaros gale gamina su seneliu ir broliu Tomu, atspindi šį gyvenimo stebuklą, uždarydamas kiekvienos vasaros dienos pienių geltonumo švytėjimą.
Knygos pagrindinė mintis - džiaugtis kiekviena diena, nes nežinome, kada ateis paskutinė. Joje paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę. „Pienių vyne“ sutalpintos istorijos, kurios paliečia kažką sieloje, ir tikrai nebus iš tų knygų, kurias perskaitęs pamiršti.
Knygos siužetas ir pagrindinės temos
Knyga be siužeto, su daugybe veikėjų ir be pabaigos. Ją galima pavadinti novelių rinkiniu. Kartais pasakojimai, istorijos tarpusavyje siejasi, kartais būna visiškai skirtingos - visai kaip gyvenime. Autorius, rašydamas šią knygą, iš tiesų įdėjo daug darbo: joje telpa daugybė istorijų. Kasdien nutinka tokie dalykai, ką dienos pabaigoje verta prisiminti ar papasakoti namiškiams.
Visa knyga apima vieną vasarą - tris mėnesius, per kuriuos pagrindinis veikėjas Daglas Spoldingas patiria įvairių sukrėtimų: tiek gerų, tiek skaudžių. Vaizduojamas mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta, bet net ir jame nutinka tokių dalykų, kurie sukrečia Daglo pasaulį. Knygoje pasakojama apie naujus sportbačius, kurie suteikia galią bėgti kaip vėjas, draugo kuriamą laimės mašiną, geriausio draugo išsikraustymą. Taip pat ir apie berniuko susidūrimą su mirtimi - miršta istorijų pasakotojas pulkininkas, Daglo prosenelė, miestelyje įvyksta žmogžudystė. Tai pirmoji artimo žmogaus mirtis, miestelyje įvykdytas nusikaltimas, draugo netektis, vyno darymas.
Ši vasara Daglui bus ypatinga - į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų, nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai, įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar nepažįsta. Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti. Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, - tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas, - kad tu vis toks pat kvailys. Kai tau septyniolika, žinai viską.
Ištrauka: Pirmasis vasaros rytas Grintaune
Ore dvelkė vasara, vėjas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir atėjo pirmoji tikrosios laisvės, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas. Dvylikametis Daglas Spoldingas ką tik atsimerkė akis ir lyg į drungną upę pasinėrė į nedrumsčiamą rytmečio tylą. Jis gulėjo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jautė, kad šis puikiausias viso miesto bokštas, aukštai iškilęs birželio vėjuje, teikia jam nepaprastos galios. Naktimis, kai medžiai susilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys klaidžioja aplinkui po vilnijančias guobų, ąžuolų bei klevų marias. O dabar... - Tai puikumėlis! - sušnabždėjo Daglas.
Priešaky - visa vasara, daugybė dienų - vos ne pusė kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugiarankis kaip dievas Šiva iš kelionių knygutės ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsiasit nakties slyvas. Nebeišviliosi jo iš miško, krūmų ar upės. O kaip bus gera kiek atvėsti įlindus į apšerkšnijusią ledainę, kaip linksma kepti senelės virtuvėje kartu su tūkstančiais viščiukų. Bet dabar jo laukė įprastas darbas. Kartą per savaitę jam buvo leidžiama palikti tėvą, motiną ir jaunesnįjį brolį Tomą, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti čia, pas senelį; jis užbėgdavo tamsiais įvijais laiptais į kambarį po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buveinėje tarp žaibų ir vaiduoklių, o paryčiais, kol dar nesigirdėdavo pienininko butelių krištolinio skambesio, nubusdavo ir pradėdavo savo magišką ritualą. Stovėdamas tamsoje prie atviro lango, jis įkvėpė pilną krūtinę oro ir iš visų jėgų pūstelėjo. Gatvės žibintai akimirksniu užgeso tarsi žvakės ant juodo torto. Jis pūstelėjo dar kartą ir dar, ir danguje pradėjo blėsti žvaigždės. Daglas šyptelėjo. Parodė pirštu. Čia ir čia. O dabar ten ir va ten... Paryčio migloje vienas po kito ėmė ryškėti geltoni kvadratai - namuose žiebėsi šviesos. Kažkur toli toli auštančiuose rytuose staiga nušvito ištisa virtinė langų. - Visiems nusižiovaut! Visiems kelt! Didysis namas apačioje atgijo. - Seneli, išsiimk dantis iš stiklinės! - Jis kiek palūkėjo. - Senele ir prosenelė, kept karštų bandelių! Skersvėjai išnešiojo po koridorius šiltą kepamosios tešlos kvapą, ir štai visuose kambariuose jau sujudo tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, suvažiavę čia paviešėti. - Pabuskit, Senių gatve! Ponia Helena Lumis, pulkininke Frili, ponia Bentli! Atsikostėkit, kelkitės, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Pone Džonai, kinkykite arklį, stumkite furgoną iš pašiūrės ir - į kelią! Niūrūs pastatai anapus daubos, kertančios miestą, atmerkė klastingas drakoniškas akis. Tuoj apačioje pasirodys dvi senutės elektrinėje Žaliojoje mašinoje ir nuriedės ryto alėjomis, draugiškai mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui. - Pone Tridenai, bėkite į tramvajų parką! Tuoj, kibirkščiuodamas karštomis melsvomis žiežirbomis, į plytomis grįstų gatvių vagas išplauks tramvajus. - Džonai Hafai, Čarli Vudmenai, jūs pasiruošę? - sušnabždėjo Daglas Vaikų gatvei. - Pasiruošę? - paklausė jis beisbolo kamuolių, mirkstančių rasotose vejose, ir tuščių virvinių sūpuoklių, nukarusių nuo medžių. - Mama, tėti, Tomai, atsibuskit! Tyliai sučirškė žadintuvai. Sugaude teismo rūmų laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, virš medžių šūstelėjo ir pragydo paukščiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas ištiesė ranką rytų link. Ir patekėjo saulė. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. Štai, prašom, pagalvojo jis, užtenka tik man panorėti - ir visi šoka, visi bėga. Puiki bus vasara. Galiausiai, spragtelėjęs pirštais, davė miestui paskutinį įsakymą. Atsivėrė namų durys, žmonės išėjo į gatvę. Prasidėjo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasara.
Tą rytą, eidamas per veją, Daglas Spoldingas veidu užkliudė voratinklį. Plonytis nematomass siūlelis palietė jo kaktą ir trūko be garso. Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia kaip kitos. Ne tokia dar ir todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O kitomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsti kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje. Yra ir skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje - nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla... Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kasgi ten gali kvatoti miške?.. Ir vis dėlto, - Daglas suvirpėjo, kad ir be jokios priežasties, - diena ypatinga.
Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje. - Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumščiojo vienas kitą alkūnėmis. - Gerai, tėti. Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapsna. - Ieškokite bičių, - pasakė tėvas. - Jos visada zuja apie vynuoges kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai! Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą. - Vėl skrajoji padebesiais, - pasakė tėvas. - Atsipeikėk ir drožiam kartu. - Taip, tėti. Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažutėlis Tomas tipeno paskutinis brolio šešėly. Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į tolį. Štai ten, pažiūrėkite, parodė pirštu tėvas, ten gyvena didžiuliai tykūs vasaros vėjai ir nematomi sklando žalios gelmėse tarsi banginių pamėklės. Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nieko nematė ir pasijuto apviltas, - tėvas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet... Bet vis dėlto... Daglas sulaiķė kvapą ir suklauso. Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi.
- Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. - Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. - O šitą jaučiate? - bato galu pažarstė žemę. - Milijonus metų kaupėsi tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudenų praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta. - O lia lia! Žengiu kaip indėnas, - pasakė Tomas. - Visai negirdėti. Daglas palietė žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur besislėptum!“ - mintyse šūktelėjo. Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per minkštą žemę. - Gražiausi nėriniai pasaulyje, - tyliai tarė tėvas. Ir parodė ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintą į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūnėse, - nė pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo tėvas, vis tiek čia nėriniai, žali ir mėlyni: tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite - miškas audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokius dalykus, ir žodžiai jam lietė liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sakė jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulkės, o oras taip ir dūzgia nuo bičių, taip taip, dūzgia! O štai - girdite? Ten, anapus medžių, tarsi krioklys liejasi paukščių giesmės! Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai į mane! - Laukinės vynuogės! - šūktelėjo tėvas. - Mums pasisekė. Žiūrėkite! Oi ne! - aiktelėjo be garso Daglas. Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukišo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė. Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą, staiga išnyko. Nustėręs ir kaip nesavas Daglas pargriuvo ant kelių. Jo pirštai giliai panėrė žaliame šešėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą. - Berniukai, priešpiečių! Kibira buvo apypliai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasakė tėvas; jie sėdėjo ant apsamanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su lengva pašaipa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūrėjo susimąstęs. - Sumuštinis miške - jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O koks apetitas atsiranda! Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuviu duoną ir kumpį. Ne, ne... paprasčiausias sumuštinis. Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas. - Aš suprantu, tėti. Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis labai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl glūdi už to krūmo? Ne, kažkur už nugaros! Ne, čia... beveik čia... Daglas slapčiom pasičiupinėjo pilvuką. Dar sugrįš, reikia tik palūkėti. Neskauudės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas? - O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaidėme beisbolą? O pernai? O užpernai? - nei iš šio, nei iš to paklausė Tomas. Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias brolio lūpas. - Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas - penkiolika tūkstančių. Miegojau - keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant snūstelėjimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių - du šimtus. Nelabai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų! Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo? Jis vis tarška ir tarška pilna burna, tėtis sėdi ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens. - Perskaičiau knygų - keturis šimtus. Mačiau kine: keturiasdešimt filmų su Baku Džonsu, trisdešimt - su Džeku Hoksiu, keturiasdešimt penkis - su Tomu Miksu, trisdešimt devynis - su Hutu Gibsonu, šimtą devyniasdešimt penkis multifilmus apie katiną Feliksą, dešimt su Daglu Ferbanksu, aštuonis kartus mačiau „Operos vaiduoklį“ su Lonu Čeiniu, keturiskart Miltoną Silsą ir vieną apie meilę su Adolfu Menžu, tik tada aš prasėdėjau ištisas devyniasdešimt valandų tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštynė ir pradės rodyti „Katę ir kanarėlę“ ar „Šikšnosparnį“. O tada jau visi svarstėsi vienas už kito ir spiegė dvi valandas be pertraukos. O suvalgiau per tą laiką keturis šimtus ledinukų, tris šimtus irisų, septynis šimtus porcijų ledų... Tomas dar tauškėjo kokias penkias minutes, kol tėtis jį pertraukė: - O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai? - Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! - iš karto išpyškino Tomas. Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai; vėl visi patraukė į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo, o Daglas, sulaiķęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir vėl arti. Alsūoja man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši - vėl nubaidysi. Na, jau šį kartą nebepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip? - O aš turiu snieguolę degtukų dėžutėje, - tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo ranką - nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštinėta. Užsičiaupk! - vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys! Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijojo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis! - Dar vasario mėnesį, - sukikeno Tomas, - kai smarkiai snigo, išnešiau dėžutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę - paukšt! - užtrenkiau, parbėgau namo ir įkišau į šaldytuvą! Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjosi atšokti į šalį, pasprukti - juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys... - Taigi, ponai, - dėstė... Priešaky - visą vasarą, daug dienų - vos ne pusė kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugiarankis kaip dievas Šiva iš kelionių knygučių ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsiasit nakties slyvas.
Audioknyga ir skaitytojų atsiliepimai
Knyga „Pienių vynas“ taip pat yra išleista kaip audioknyga, bendradarbiaujant su leidykla „Tyto alba“. Jos įgarsinimą atliko Gražvydas Kirvaitis. Audioknygos trukmė yra 8 valandos 30 minučių, ISBN kodas 9786094910760. Audioteka programėlė yra patogiausias būdas klausyti audioknygų savo išmaniajame (Android ar iOS) įrenginyje.
Skaitytojų atsiliepimai apie kūrinį ir jo įgarsinimą yra itin teigiami, įvertinimų vidurkis iš 32 yra 4. Kristė, palikusi įvertinimą 5 balais, nuostabiai įgarsinimą pavadino vienu geriausių „Audiotekoje“ ir paminėjo, kad pati knyga jai patiko, nors vietomis ir erzino dėl perkeltinių prasmių, tačiau visumoje tai nuostabus tekstas, paliečiantis sielą. Živilė, taip pat įvertinusi 5 balais, teigė, kad pasakojimai nukėlė ją į vaikystę, leido įvertinti ir pasidžiaugti paprastais, žemiškais dalykais, ir puikiai susiklausė šiltą vasaros dieną. Guoda, taip pat davusi 5 balus, pabrėžė, kad knyga yra „aukso fondas, klasika“, stebėjosi subtiliomis ir jautriomis smulkmenomis, kurių suaugusieji dažnai nebemato, ir pagyrė nuostabų įgarsinimą, puikiai tinkantį kūriniui.
Knygos vertė ir skaitytojo patirtis
Ši knyga neabejotinai yra „aukso fondas, klasika“. Joje telpa subtilių, jautrių smulkmenų ir detalių, kurių mes, suaugusieji, dažnai nebematome. Knygos kalba yra labai graži, plati ir išraiškinga, nors kartais ji gali ir sulėtinti knygos veiksmą. Vis dėlto, tai nuostabus tekstas, paliečiantis kažką sieloje, ir tikrai nebus iš tų knygų, kurias perskaitęs pamiršti.
Nors knygoje yra įvairiausio amžiaus žmonių ir įvairiausių istorijų, kurios kartais gali būti sunkiai suvokiamos, labiausiai patinka pasakojimai apie senus, išmintingus ir nelabai žmones, tokius senus, kad vasara, apie kurią skaitoma, yra paskutinė jų gyvenime. Kaip rašytojas sako: „Kai aš gulėsiu mirties patale, atneškit man taurę pienių vyno. Neturit? Tada atneškit knygą. Taip, taip, aš dar kartą norėsiu ją paskaityti, kad suprasčiau ir pajusčiau, koks natūralus yra tas nesibaigiantis ratas, kuriuo žingsniuojame.“
Skaitytojo patirtis gali būti keista: iš pradžių gali atrodyti, kad knyga tingiai skaitosi ir netraukia, bet vos paėmus ją į rankas, taip įsitraukiama ir įsigyvenama, kad nenorima padėti į šalį. Kartais atrodo, kad tokius smulkius aprašymus įdomu skaityti tik pačiam aprašinėtojui, nes tai jo detalės, jo vaikystės kvapai, jausmai ir nuotaikos. Jis rašo ir jaučia, užuodžia. O pašalaičiui į tai daug sunkiau susikoncentruoti, įsijausti, sukurti tą vaizdą, kurį mato autorius.
Ir vis dėlto, nors knyga vietomis gali „užknisti“, ji yra pati nuostabiausia knyga skaityti tamsų lapkričio vakarą, kai taip norisi paragauti to pienių vyno. Knygos aprašymas ant nugarėlės yra vienas tiksliausiai apibūdinančių knygą. „Sakoma, kad čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską.“ - Bet iš kur jūs galite žinoti? - paklausė ji. - Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumėte atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, viduje ji dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudens rytą pabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti po ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje.
tags: #pieniu #vinas #skaityti