Pasiflora (lot. Passiflora) - tai tropinis žolinis augalas, priklausantis pasiflorinių (Passifloraceae) šeimos genčiai, garsėjantis egzotiškais, originaliais žiedais ir naudingais, skaniais vaisiais, vadinamais pasifloromis. Natūraliomis sąlygomis, pavyzdžiui, Brazilijoje, Peru, Viduržemio jūros šalyse ir Australijoje, tai yra visžalis krūmas, pasiekiantis iki 8 metrų aukščio, su plonais, lanksčiais, garbanotais stiebais. Lenkijos ar Lietuvos klimato sąlygomis pasiflora auginama patalpose kaip dekoratyvinė arba vaisinė liana, o vasarą gali būti išnešama į lauką. Dėl savo unikalios išvaizdos ir naudingųjų savybių, pasiflora yra vertinamas augalas tiek sodininkų, tiek besidominčiųjų natūralia medicina.
Kas yra pasiflora? Botaninis aprašymas ir etimologija
Pasifloros yra daugiametės vijoklinės žolės, lianos, rečiau medžiai ar krūmai. Dauguma rūšių yra visžalės, pasižyminčios tamsiai žaliais lapais. Dideli, vešlūs žvaigždės formos žiedai, kurių skersmuo gali siekti iki 10 cm, maloniai kvepia ir susiformuoja ant tankiai lapuotų vynmedžių stiebų. Žiedlapiai yra labai ryškios spalvos, dažnai išmarginti keistais raštais. Augalas veda kiaušinio dydžio, daugiasėklius, aromatingus, sultingu minkštimu, saldžius vaisius. Yra pasiflorų rūšių, kurių vaisiai yra valgomi, pavyzdžiui, marakuja ar granadilė.
Lotyniškas pasifloros pavadinimas - Passiflora - reiškia „kančios žiedas“ (lot. passio - kančia + flos, kilm. floris - gėlė, žiedas). Šis pavadinimas kilo iš XVI a. ispanų jėzuitų, kurie 1569 metais, aprašydami šį augalą, jo žiedą apibūdino kaip Kristaus kančios simbolį (žiedas jiems priminė kryžių ir Kristaus žaizdas). Angliškas šio augalo pavadinimas, „passion flower“, dažnai verčiamas ir kaip „aistros gėlė“.
Pasiflorų rūšių įvairovė
Pasifloros auga praktiškai visame Žemės rutulyje, išskyrus Antarktidą. Gausiausiai jos paplitusios atogrąžų ir paatogrąžių srityse, ypač Afrikoje, Lotynų Amerikoje, pietinėse JAV dalyse, Kinijoje, Pietryčių Azijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Iš viso suskaičiuojama daugiau nei 500 pasiflorų rūšių, o kai kurie šaltiniai nurodo net iki 550. Žemiau pateikiamos kai kurios populiariausios ir plačiausiai žinomos pasiflorų rūšys:
Melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea)
Šios lianos stiebai gali siekti iki devynių metrų, o natūraliai užauga net iki 10 m aukščio. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens ant jų žydi dideli (iki 10 cm skersmens) mėlynos, baltos ir žalios spalvos žiedai. Vaisiai yra ryškiai geltoni arba oranžiniai, kiaušinio formos.
Valgomoji pasiflora (Passiflora edulis)
Išsiskiria gausiais baltais žiedais su didžiuliais violetiniais žiedkočiais. Žydi mėlynais ir baltais žiedais, kuriuos keičia valgomi, labai skanūs, juodos spalvos vaisiai, dažniausiai pasirodantys antraisiais metais po pasodinimo. Ši rūšis dažniausiai auginama plantacijose dėl savo vaisių, o natūraliai užauga iki 5 m aukščio.
Raudonžiedė pasiflora (Passiflora incarnata)
Šios rūšies žiedai yra nedideli, jų žiedlapiai nudažyti beveik visomis vaivorykštės spalvomis, arba ryškiai raudonos spalvos žiedais su baltomis, violetinėmis ir geltonomis karūnomis. Ši liana net ir patalpoje išaugina skanius geltonus vaisius. Rausvoji pasiflora yra vertinama kaip vaistinis ir maistinis augalas, tradiciškai naudojamas miego problemoms spręsti dėl raminamojo ir nerimą slopinančio poveikio.
Bananinė pasiflora (Passiflora antioquiensis)
Žydi rausvais žiedais su violetine karūna. Jos vaisiai yra geltonos spalvos. Natūraliai užauga iki 5 m aukščio.
Triskiautė pasiflora (Passiflora mollissima)
Ši rūšis išsiskiria savo vamzdelio formos, švelniai rožiniais žiedais. Vaisiai pailgi, geltoni. Natūraliai užauga iki 4 m aukščio.
Sparnuotoji pasiflora (Passiflora alata)
Vertinama liaudies medicinoje ir naudojama farmacijoje dėl savo gydomųjų savybių. Žydi raudonos spalvos žiedais. Vaisiai kiaušinio formos, nuo geltonos iki oranžinės spalvos.
Milžiniškoji pasiflora (Passiflora quadrangularis)
Iš oranžerijose auginamų rūšių pasižymi didžiausiais žiedais ir vaisiais.
Pasiflorų auginimas ir priežiūra
Atogrąžų pasiflora, kitaip nei daugelis kitų kambarinių augalų, mėgsta tiesioginius saulės spindulius ir sunkiai pakenčia pavėsį. Nors jos priežiūra nėra sudėtinga, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius principus, norint užtikrinti vešlų augimą ir žydėjimą.
Ideali auginimo aplinka
- Apšvietimas ir temperatūra: Pasifloras reikėtų auginti saulėtoje vietoje. Patogi temperatūra vešliam žydėjimui ir vaisių nokimui yra +25 laipsniai Celsijaus. Žiemą, ramybės periodu, patalpos temperatūra gali būti +18 laipsnių Celsijaus. Subtropinės rūšys (ypač melsvoji pasiflora) yra ištvermingesnės, o atogrąžų rūšims ištisus metus reikia šilumos ir drėgnesnio oro. Pasifloros ypač nemėgsta šaltos palangės ir skersvėjų, taip pat sauso oro.
- Dirvožemis ir drenažas: Pasifloros mėgsta lengvą, sausesnę, smėlingą dirvą. Liana nereikli dirvožemiui ir gerai auga bei veda vaisius bet kokioje dirvoje, tačiau patyrę gėlių augintojai rekomenduoja naudoti dirvožemio mišinį, skirtą begonijoms, arba purią kompostinę žemę, jos mišinius su durpine ar sodo žeme. Sodinant į vazonus, būtina užtikrinti gerą drenažą: įberti drenažo akmenėlių ir pasirūpinti skylute vazono apačioje, kad vandens perteklius galėtų nutekėti. Pasifloros ypač nemėgsta durpių - tokioje žemėje jos sunkiai auga.
Laistymas ir tręšimas
Tik pasodintas pasifloras reikia gausiai laistyti, užtikrinant, kad vanduo nesikauptų ir jo perteklius laisvai ištekėtų. Vėliau laistomos pagal poreikį, vieną-du kartus per savaitę, stebint, kad viršutinis žemės sluoksnis nuolat būtų drėgnas, o šaknys neskęstų vandenyje. Lianą reikia gausiai laistyti ir retkarčiais apipurkšti, užtikrinant drėgmės pasisavinimą per lapus. Nuo pavasario pradžios augalą reikės reguliariai tręšti - maždaug du kartus per mėnesį, po laistymo, tręšiama mineralinėmis trąšomis, skirtomis kambariniams augalams, arba bendros paskirties trąšomis kas keturias-šešias savaites iki rudens.
Genėjimas
Kasmet, geriausia anksti pavasarį, reikia genėti ūglius stiebo apačioje ir nudžiūvusias šakas. Stipriems, sveikiems ūgliams ši procedūra neatliekama. Nužydėjus žiedams, pasiflorą reikia apgenėti, tačiau ne per daug - tik iki kito naujo pumpuro. Tokiu būdu pasiflora augs gražios formos ir kraus daugiau žiedų. Taip pat patartina nugenėti senas, per ilgas, tiesiog nebegražias pasiflorų šakas. Šį darbą geriausiai atlikti anksti pavasarį, tuomet augalas išleis naujas šakeles.
Dauginimas
Pasifloros dažniausiai dauginamos ūgliais, kadangi sėklos sunkiai sudygsta ir augalas, išaugintas iš sėklų, pradeda žydėti tik po penkerių, o kartais net po dešimties metų. Dauginimas ūgliais nėra sudėtingas: tereikia paimti maždaug 6 cm ilgio naują ataugėlę ir ją pasodinti į šiltą kompostą. Greičiausiai įsišaknija ūgliai su dviem-trimis lapais. Ideali komposto ir aplinkos temperatūra - +20 laipsnių Celsijaus.
Pasiflorų auginimas lauke
Lietuvoje auginamas kambarines pasifloras vasaros sezonui galima išnešti į lauką arba netgi persodinti iš vazono į gryną dirvą. Tačiau sodinti į atvirą lauką galima tik nuo birželio pradžios, kai pasibaigia šalnos. Ir nepamiršti prieš prasidedant pirmosioms šalnoms parsinešti atgal į kambarį ir, jei jos augo dirvoje, įsodinti atgal į vazonus. Pamiršus laiku parnešti į šiltą patalpą, pasiflora „užmiega žiemos miegu“: augimas sustoja, ji nebekrauna žiedų ir „miega“. Jeigu nuspręsite kambariuose augančias pasifloras perkelti vasarai į lauką, reikėtų rinktis saulėtą, nuo skersvėjų apsaugotą vietą. Idealiausia prie pietinės namo sienos, kad augalas gautų daug tiesioginių saulės spindulių. Taip lepinama pasiflora per vasarą smarkiai ūgtels, sukraus ir sužydės nuostabiais žiedais.
Persodinimas
Jauni augalai persodinami kasmet, senesni - kas du-tris metus. Nusipirktus auginius į vazoną galima persodinti bet kuriuo metų laiku. Išaugusią pasiflorą vėliau reikėtų persodinti į didesnį vazonėlį, apie 15-17 cm skersmens.
Ligos ir kenkėjai
Kadangi pasifloros mėgsta šilumą ir drėgmę, gana dažnai gali tapti įvairių kenkėjų taikiniu.
- Dažniausi kenkėjai: Tarp dažniausių pasiflorų priešų pasitaiko žvyneliai, voratinklinės erkės ir baltasparniai. Šių kenkėjų antpuolį lengviausiai sukontroliuoti naudojant specialius insekticidus. Svarbu laiku pastebėti problemą ir nedelsiant ją šalinti, kad būtų kuo mažiau pakenkta augalui.
- Grybelinės ligos: Dažnai pasitaikanti liga - grybelis, kurio galima išvengti atidžiai kontroliuojant drėgmės lygį. Pastebėjus pažeistus lapus, juos nedelsiant reikia pašalinti ir taip sustabdyti grybelio plitimą.
- Šaknų puvinys: Per gausiai laistant, parinkus netinkamą žemę arba nepasirūpinus geru drenažu, pasiflorų šaknis gali užpulti puvinys. Tokiu atveju reikėtų suretinti laistymą, pakeisti žemę lengvesne, laidesne ir (arba) pasirūpinti tinkamu drenažu.
- Lapų geltimas: Jeigu apžiūrėjus augalą nerandate kenkėjų ar perlaistymo požymių, reikėtų pagalvoti apie gaunamos saulės šviesos kiekį, oro temperatūrą ir drėgmę. Kartais pasiflorų augimas sutrinka, jos gelsta ir meta lapus, kai trūksta maistinių medžiagų. Šią problemą sprendžiame tiesiog patręšdami.
Pasifloros medicinoje: raminamosios savybės
Pasiflora jau šimtmečius naudojama kaip natūralus nervų sistemos ramintojas. Šis nuostabus augalas, išsiskiriantis savo nepakartojamais žiedais, slepia savyje daugiau nei tik estetinį grožį - jame gausu veikliųjų medžiagų, galinčių teigiamai veikti mūsų nervų sistemą ir psichinę būklę.
Istorinė reikšmė
Jau senovės actekų ir majų civilizacijose pasiflora buvo naudojama kaip vaistinis augalas, padedantis malšinti nervingumą ir nemigą. Indėnai jas vartojo nerimui, nemigai, galvos, menstruacijų bei kitiems skausmams mažinti. Vėliau, XVII a., augalas pasiekė Europą, kur taip pat greitai įgijo pripažinimą kaip raminamasis vaistas. Seniausias mokslinis šaltinis, kuriame minimas pasiflorų naudingasis poveikis, yra XVIII a. išleista „Materia Medica Americana“ knyga.
Veikliosios medžiagos ir jų poveikis nervų sistemai
Pasifloros sudėtyje esančios veikliosios medžiagos tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą ir neuromediatorių sistemą. Visas augalo naudingąsias savybes lemia sudėtyje esantys flavonoidai (suteikiantys augalui skonį, spalvą ir aromatą), fitosteroliai (natūralūs augalo ląstelių membranų komponentai), poliacetilenas ir cianogeniniai glikozidai. Vienas svarbiausių pasifloros veikimo mechanizmų siejamas su gama-aminosviesto rūgšties (GABA) sistema. GABA yra svarbus smegenų neuromediatorius, slopinantis centrinės nervų sistemos aktyvumą.
Moksliniai tyrimai
Nors pasiflora jau šimtmečius naudojama tradicinėje medicinoje, mokslininkai tik neseniai pradėjo nuodugniau tirti jos poveikį.
- Nerimas ir įtampa: 2001 m. atliktas tyrimas parodė, kad pasiflora gali būti tokia pat veiksminga mažinant nerimą, kaip ir kai kurie receptiniai vaistai.
- Miego problemos: Keletas klinikinių tyrimų parodė, kad pasiflora gali padėti greičiau užmigti ir pagerinti bendrą miego kokybę. Pasaulinė Sveikatos Organizacija informuoja, jog apie 40% žmonių susiduria su miego sutrikimais, o vyresnio amžiaus žmones šis sutrikimas kamuoja kur kas dažniau. Būtent ramybė bei kokybiškas miegas yra labai svarbūs veiksniai žmogaus gyvenimo kokybei palaikyti.
Augalai turi savotišką nervų sistemą
Pasifloros preparatų vartojimas
Rinkoje galima rasti įvairių formų pasifloros preparatų, pritaikytų pagal individualius poreikius. Populiariausias ir paprasčiausias būdas yra arbata. Norint gauti geriausią naudą nervų sistemai, svarbu pasirinkti tinkamą pasifloros formą ir dozavimą.
Kada verta rinktis pasiflorą?
Pasiflora gali būti naudingas pasirinkimas įvairiose situacijose, susijusiose su nervų sistema, pavyzdžiui, jaučiant nesunkią įtampą ar nerimą, taip pat kaip pagalba užmiegant. Daugeliu atvejų geriausias rezultatas pasiekiamas derinant keletą raminamųjų žolelių, pavyzdžiui, pasifloros ir melisų arbatą vakare prieš miegą.
Poveikio pradžia ir trukmė
Dauguma žmonių pastebi raminamąjį pasifloros poveikį per pirmąsias 30-60 minučių po vartojimo. Tačiau kumuliacinis efektas, ypač miego kokybei gerinti, dažniausiai pasireiškia po 1-2 savaičių reguliaraus vartojimo.
Svarbi informacija apie vartojimą
- Vartojimo trukmė: Nors pasiflora laikoma saugia trumpalaikiam vartojimui (iki 2-3 mėnesių), ilgalaikio vartojimo tyrimų nepakanka. Rekomenduojama po 2-3 mėnesių vartojimo padaryti 2-4 savaičių pertrauką.
- Galimi šalutiniai poveikiai: Nors pasiflora laikoma saugiu augaliniu preparatu ir dauguma žmonių ją toleruoja gerai, kai kurie asmenys gali patirti šalutinių poveikių, pavyzdžiui, galvos svaigimą ar mieguistumą.
- Kontraindikacijos: Pasifloros neturėtų vartoti nėščios ir žindančios moterys, asmenys, vartojantys raminamuosius vaistus, turintys žemą kraujospūdį, kraujo krešėjimo sutrikimų arba besiruošiantys chirurginėms operacijoms.
- Priklausomybės rizika: Nėra įtikinamų įrodymų, kad pasiflora sukeltų fizinę ar psichologinę priklausomybę, kai vartojama pagal rekomendacijas.
- Patarimai renkantis preparatus: Rinkitės produktus iš patikimų gamintojų, kurie turi standartizuotus ekstraktus (su nurodytu veikliųjų medžiagų kiekiu). Pirmenybę teikite papildams, kurie buvo nepriklausomai testuojami ir turi kokybės sertifikatus.
Praktiniai patarimai ir įdomybės
Pasifloros iš tiesų yra ypatingi augalai: tai grožis iš žiedų, maistas iš vaisių ir netgi vaistas. Jonavos rajono gyventoja Vitalija Gailiauskienė, išbandžiusi auginti pasifloras ne tik darže, bet ir kambaryje bei terasoje, sėkmingai sulapojo ir netgi vaisiais nudžiugino tris pasifloras - melsvąją, baltąją ir valgomąją. „Valgomąją pasiflorą užauginau nusipirkusi vaisių ir surinkusi sėklas, o melsvąją ir baltąją pasiflorą įsigijau daigais - ir jos visos vasaromis gražiai augo namo terasoje, - pasidžiaugė V. Gailiauskienė. - Žiemai jas įnešame į vidines šviesias patalpas ir laikome gana vėsiai. Kartais šaltuoju metų laiku jos numeta lapus, o pavasarį atželia.“ Ornamentiškas pasifloros žiedas kiekvieną vasarą džiugina apie dvi dienas, tad šis grožis reikalauja kantrybės ir rūpestingumo.
tags: #passion #flower #lietuviskai