Pasaulyje egzistuoja daugybė unikalių valgymo būdų ir keliavimo patirčių, kurios yra glaudžiai įaugusios į vietos kultūras. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias iš jų, pradedant netradiciniais restoranais ir baigiant kelionėmis egzotiškais maršrutais.
Ypatingi Restoranų Formatai
Brazilijos Rodizio: Mėsos Rojus
Rodizio restoranai yra ypatingi tuo, kad juose nereikia nieko užsakinėti, o kaina visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį „bilietą“ tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai nešioja įvairiausius patiekalus. „Įdėti šito?“ - klausinėja, o jūs galite prašyti kurio nori patiekalo tiek, kiek norite. Tai puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti bei laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai, nes eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatytumėte - renkatės iš meniu. „Tikrajame“ braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais. Brazilija garsėja gera mėsa, tačiau ji ir brangi. Rodizio minusas - galite apsivalgyti.
Japonijos Automatiniai ir Konvejeriniai Restoranai
Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika, ką geriausiai patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus juose priima automatas. Virėjas paprastai yra vienintelis automatinio restorano darbuotojas, kuris ir atneša maistą. Nemokate japoniškai? Ne problema. Tiesa, Japonija nuolat keičiasi, ir pastaraisiais kartais plastmasinių maistų matoma vis mažiau, juos keičia maisto nuotraukos užsakymo kompiuteriuose.
Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą - tai konvejerinės sušinės. Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Tokiuose restoranuose gali būti net du konvejeriai: lėtuoju konvejeriu „sukasi ratu“ neužsakyti sušiai, kuriuos gali paimti kiekvienas, o greituoju užsakymai prilekia tiesiai prie reikiamo staliuko. Yra ištisi konvejerinio sušio tinklai, kaip antai „Suširo“ ar „Kura Suši“, kiekvienas su savo ypatybėmis. Didžiuosiuose tinkluose dar vienas konvejeris - iš klientų. Atėjęs registruojiesi ekrane, gauni virtualų numerį, kuriam užsidegus jį įvedi į sistemą ir tau parodo staliuko numerį. Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje.
🇯🇵 JAPONIJA (6) Tokyo, perki Roleksą - sushi nemokamai! Mes būtinai sugrįšim #japonija #tokyo #sushi
Pietų Korėjos Garnyrų Gausa ir Unikalumas
Pietų Korėjos restoranuose meniu prašyti nereikia - jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki, kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai - nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui.
Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa. Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba - kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Beje, pagrindinį patiekalą reikia išsirinkti dar prieš išsirenkant vieną iš daugybės korėjietiškų restoranų. Daugelyje meniu - tik po kokius šešis patiekalus, staliukai sustatyti tankiai, erdvės - mažai. Dalis restoranų net meniu neturi, nes gamina tik vienos rūšies patiekalą: ateini, atsisėdi ir netaręs nė žodžio jau gauni dakgalbi. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai patys savininkai, kurie ten ir gyvena, ir miega. Ne kiekvienas korėjietiškas restoranas visiškai atitinka šias taisykles - pavyzdžiui, daugelyje restoranų nebėra „korėjietiško sėdėjimo ant žemės“, kai kuriuose paprašius duoda ir vakarietiškas „meniu knygutes“. Tačiau net ir per trumpą kelionę į Korėją neišvengiamai susidursite su minėtais dalykais.
Jungtinių Amerikos Valstijų Greito Maisto Kultūra
Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su „McDonald’s“, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai - tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten - bent po kelių greito maisto tinklų restoranai. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų - nedaug). Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 - amerikiečių. Jei sakysite, kad greitas maistas - visas panašus - mažai jo teragavote. Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško, kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz., „Sonic Drive In“ siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas - maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma).
Kino Malatang ir Hot Pot
Malatang restoranuose nėra meniu - maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Paimi krepšelį, krauni „gėrybes“ nuo lentynų ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Iš visų „netradicinių“ valgymo būdų galbūt keisčiausia, kad neišplito malatang, juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang galima atrasti tik netyčia užėjus ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padeda suprasti, kas ir kaip. Hot Pot restoranuose jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz., net „krokodilo kraujas“), kuriame galite visa tai išsivirti. Verdama dvejopai - arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėti į burną. Iš pirmo karto tinkamai išsivirti nepavyksta: vidus lieka žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip.
Naktiniai Turgūs ir Labdaros Valgyklos
Rytų Azijoje (ypač Taivane), jei užsimanėte valgyti naktį - ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. kai pažvelgi į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart nustembi: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Taivano „normaliuose“ restoranuose daug patiekalų, bent jau kai kuriems, pasirodo pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad „Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje“. Šiems žmonėms rekomenduojama aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.
Langaras - sikhų labdaros valgyklos Indijoje, kur visi valgo kartu, nepaisant socialinio statuso ar tikėjimo. Ten - toks maisto konvejeris: nusiplovus rankas, duodamas metalinis padėklas su įgilinimais, sėdama ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgoma. Pavalgius stojama, einama pro milžinišką virtuvę, kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius - o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė. Tikslas - ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme.
Japonijos Maid Kavinės ir Ryokan
Japonijos Maid kavinės (Maid Cafés) - tai tarsi valgymo būdas, pramoga ir teatras viename. Tokių kavinių yra šimtai, o ritualai panašūs, tai japoniško kawaii mielumo superdozė. Klientai vadinami „šeimininku“ ir „princese“, atneštą maistą „paskanindavo“ sunkiai išverčiama „moe moe kyun“ fraze, o padavėjas liepia kviesti „nyan nyan“ (japoniškai „miau miau“). Jei kam iš kitų klientų atnešdavo ką daugiau, prašydavo visų kavinės svečių vienu metu skanduoti „moe moe, kyun kyun, miau miau, au au“ ir panašias frazes, o į maisto kompleksą įėjo ir nuotrauka ant scenos su pasirinkta tarnaite. Kas valandą tarnaitės eina į sceną pašokti pagal fonogramą. Maistas irgi patiekiamas mielai, su kečupu išpieštais veideliais ant kotleto, tarnaitės duoda pasą su sugalvotu vardu. Tai - puikus langas į Japonijos kultūrą.
🇯🇵 JAPONIJA (6) Tokyo, perki Roleksą - sushi nemokamai! Mes būtinai sugrįšim #japonija #tokyo #sushi
Ryokan - tai aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Tai tradiciniai japonų restoranai su sava tvarka. Visų pirma atnešamas neužsakytas užkandis - už jį teks susimokėti, tai kartu kaip bilietas į izakają. Be staliukų - neretai tiek vakarietiškų, tiek itin žemų japoniškų, prie kurių, tvarkingai pasidėjus atsuktus atgal batus, sėdima ant žemės - yra ir daug kėdžių prie baro. Svarbu ne vien maistas ar sakė, o ir bendravimas - kas ateina vieni, tuos gali „užimti“ izakajos šeimininkas.
Ekiben: Maistas Traukiniuose
Ekiben - tai maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben - joks greitas maistas. Kainos - kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu.
„Por Kilo“ Restoranai Brazilijoje
Daugelyje Brazilijos restoranų mokama ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, tarsi parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai „Por kilo“ (portugališkai - „Už kilogramą“). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. „Por kilo“ restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių.
Amerikietiški Drive-In Restoranai
Kai JAV eiliniai žmonės pirmieji pasaulyje dar apie 1960 m. galėjo įpirkti automobilius, atsirado ištisa automobilizmo kultūra, kur kone viskas daryta automobiliuose ar iš automobilių: automobiliniai kinai, net seksui jaunos porelės dažnai rinkdavosi automobilius. Vienas to laikmečio produktų - Drive In restoranai. Atvažiuojate į specialią parkavimo vietą, šalia kurios iškabintas meniu, mikrofonas užsakymui - užsakote, jums atneša maistą. Tai ne tas pats, kas po visą pasaulius iš JAV išplitęs „drive through“ formatas, kai tiesiog perkate maistą į automobilį išsivežimui. Drive In’uose automobilis yra jūsų staliukas, galite jame valgyti, bendrauti, užsisakyti ko papildomai: parkavimo vieta yra jūsų. Šiuos restoranus įkvėpė traukinių vagonai-restoranai - todėl jie ilgi ir siauri, sėdima palei barą arba langus. Pirmosios užkandinės ir buvo tiesiog miestuose „priparkuoti“ vagonai-restoranai. Paskui jas pradėta statyti specialiai: viena už kitą ryškesnes ir labiau blizgančias, žibančias. Tas XX a. vidurio architektūrinis kičas net gavo savo pavadinimą: Googie stilius, pagal garsią Googie užkandinę Los Andžele. Anuomet tai atrodė supermodernu, o šiandien priešingai.
Singapūro Gatvės Maisto Kultūra
Singapūras taip didžiuojasi savo „gatvės maisto“ prekeiviais, kad nori juos įtraukti net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra kuo didžiuotis, nes tai ne toks gatvės maistas, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis čia - labai įvairus (įvairių virtuvių), nebrangus ir, svarbiausia, higieniškas.
Unikalios Kelionių Patirtys
Australijos Autbekas ir Kelionės Kemperiu
Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). Didžioji Australijos dalis - tušti, tušti plotai ir, rodos, begaliniai keliai. Tai - Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas - be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius „pakelės namus“ (roadhause) rasdavome uždarytus. Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos magistralė. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienomis matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipus net girdėti galima iš taip toli. Dauguma australų keliauja gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte - vėl į kelią. Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio kilometrų įveikti būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta - bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Naktimis aplink - jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė ir kengūrų kaimenės. Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai.
Indijos Geležinkeliai: Socialinė Piramidė Kelyje
Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie - tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas „supergreitu ekspresu“), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų, nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: vegetariško maisto „davinius“, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras.
Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis - sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi vienas kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros - moterimis persirengę vyrai, grasantys prie „neaukojančiųjų“ prisiglausti. Kai kuriuose vagonuose būna net apšlapintos grindys. Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius. Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai - irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė. Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, keturis kartus brangiau nei žemiausia klase už kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni. Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai - tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą „kupė“, arba atskirai kiekvieną lovą. Pirmojoje klasėje (First AC) - vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet kartais skiriama keturvietė, kurioje nakvojama penkiese. Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui - dešimtys viduriniosios klasės „prasisiekėlių“ ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. O kur dar sėdimosios klasės ir jų ekspresai, kur specialūs traukiniai - kaip „žaisliniai traukiniai“ (toy train), vežantys į „kalnų stotis“ (siaurieji geležinkeliai), Mumbajaus priemiestiniai traukiniai be durų, kur dar traukinių pavadinimai, menas apskaičiuoti tikimybę, kiek vėluos.
Ramiojo Vandenyno „Salų Šoklys“
Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų - užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs - jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių, skraido „Salų šoklys“ („Island hopper“). Kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą - į rytus, jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Į dar vieną salą - didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną - galima pažvelgti tik pro lėktuvo iliuminatorių. Mažas Madžūro atolo fragmentas matomas iš „Salų šoklio“ šiam leidžiantis.
Dar prieš pirmąkart įlipant į „Salų šoklį“ nustebina žmonės. Baltaodžių - vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja „Salų šoklys“, atrodo kaip atostogų rojus, iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriuojasi apie 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turi tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę - gabenasi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Mažosiose salose pakeliui besileidžiantį „Salų šoklį“ pasitinka gaisrinės.
Paskui nustebina tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val. 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžūre pakilimo taką net taško vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus „Salų šoklių“ reisus. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors „Salų šokliu“ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako.
Japonijos Šinkansenai: Greitieji Traukiniai
Šinkansenai - pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro - kas 10 min., kas 15 min., iš bėdos 30 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje - milžiniškas atstumas, realybėje - greita vienadienė išvyka. Galima, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidus visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val.
Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių „Japan Railways“ linijų yra daugybė „smulkių“ geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą - draudžiama. Japonai vertina tylą. Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius „Japan Rail Pass“ nuolatinį bilietą: visos Japonijos ar regioninius. Jei važinėsite daug, sutaupysite. Tarp kitų paslaugų, prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės.
Kruizai Karibuose
Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas saleles. Kruizas - geriausias būdas jas aplankyti, nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno - kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, galima spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių - juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas - tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizų sezonas Karibuose - gruodis-balandis. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus - tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai - keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams.
tags: #padangas #afrikieciai #sukisa #viena #i #kita