Kraupios mirties, sunaikinimo ir ligų, įvykusių po 1986 metų balandžio 26 dieną įvykusios Černobylio avarijos - didžiausios visų laikų branduolinės avarijos - scenos buvo užfiksuotos filmuose ir vaizdo įrašuose. Dešimtmečius šie dokumentiniai įrodymai buvo paslėpti, tačiau šiandien jie tampa vis labiau prieinami, leidžiantys giliau pažvelgti į tragedijos aplinkybes, pasekmes ir interpretacijas.
Avarijos versijos ir sąmokslo teorijos
Dažniausiai šiandien galima išgirsti keturias pagrindines Černobylio katastrofos nelaimės versijas. Kiekviena iš jų siūlo skirtingą įvykių aiškinimą.
Keturių pagrindinių versijų apžvalga
- Pagal vieną jų, katastrofą sukėlė nesėkminga Černobylio jėgainės konstrukcija bei apsaugos priemonių stygius. Sprogimo vietą tyrę užsienio mokslininkai pastebėjo, kad virš reaktoriaus nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris katastrofos metu turėjo reaktorių „palaidoti“.
- Antroji versija skelbia, kad kalti atominės elektrinės prižiūrėtojai, kurie leido reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Šią versiją palaimino ir sovietų valdžia, paskelbusi ją oficialia. Vadinasi, šiuo metu atsivertus bet kokią enciklopediją ar žinyną galima aptikti būtent tokį katastrofos paaiškinimą.
- Trečioji versija vadinama pačia politiškiausia. Jos šalininkai teigia, jog kažkas prasmuko į reaktoriaus centrinę salę ir joje padėjo sprogmenis, kurių pėdsakai vėliau neva buvo aptikti ant kuro masės paviršiaus.
- Nemažai pritarėjų susilaukia ir ketvirtoji versija, aiškinanti, jog avariją sukėlė lokalus žemės drebėjimas.
Kitos hipotezės
Be pagrindinių versijų, sklando kalbos ir apie katastrofą sukėlusį dirbtinį kamuolinį žaibą, kuris atsirado atliekant elektromechaninius bandymus, ir apie kovinį uraną, kuris buvo įstatytas į aktyvią jėgainės zoną, ir net apie nuotolinį geotektoninį ginklą.
Černobylio zona šiandien: realybė ir mitai
Šiandien Černobylis - lyg žemė po žmonių. Gytis Burauskas, reklamos internete specialistas ir aktyvus keliautojas, leidęsis į žygį pėsčiomis po buvusios atominės elektrinės teritoriją, pasakoja, jog šiandien Černobylis primena zoną po civilizacijos. „Pirmasis įspūdis ten nukeliavus - štai kaip atrodytų žemė po žmonių“, - atvirauja vaikinas. Pasak jo, tragiški žmonių likimai ir sveiku protu nesuvokiamos istorijos justi kiekviename žingsnyje: tarp daugiabučių sienų, sugriuvusiuose kiemuose, ligoninių rūsiuose, buvusiuose slaptuose kariniuose objektuose.
„Viena yra žiūrėti reportažus per televiziją, tačiau visai kas kita yra pamatyti ir patirti nelaimės pėdsakus pačiam“, - prisipažįsta G. Burauskas, į uždraustąją zoną keliavęs jau trečią kartą, tačiau šįkart - nelegaliai, per spygliuotą tvorą. Šiandien zonoje gyvena ir vadinamieji „samasiolai“ - savavališkai į teritoriją sugrįžę gyventojai, budi pareigūnai, sukasi metalo vagys. Sklando gandai, kad čia slapstosi ir nuo teisingumo bėgantys įvairaus plauko nusikaltėliai, o kartas nuo karto teritoriją kerta nelegalūs „stalkeriai“.
Tiesa, keliautojas sako, kad daugelis žiniasklaidoje sklandančių mitų apie Černobylio zoną ir šalia esantį Pripetės miestą neatitinka tikrovės. Čia nelaksto šešiakojai šernai ir neauga keistų formų augalai. Priešingai, gamta po truputį atsiima tai, kas jai priklausė - Pripetės miestas virsta mišku. Prie Černobylio atominės elektrinės buvusios teritorijos tragedijos ženklai niekur nedingę, o apleistos aplinkinės gyvenvietės tebedaro milžinišką įspūdį.
Černobylio avarija dokumentiniame kine ir žiniasklaidoje
Černobylio nelaimei nepalikus matomų sprogimo įrodymų, įsigalėjo specifinis katastrofos vaizdavimo būdas - pastangos sulaikyti radiaciją, priedangų statymas, biologinės mutacijos. Černobylio dokumentika tapo unikalia kronika, sujungiančia kiną, politiką (Sovietų Sąjungos žlugimą) ir mokslą. Šioje programoje dokumentika atskleidžia politines katastrofos pasekmes - masinius protestus, visuomenės nepasitenkinimą, meno įvykius, radusius save ieškant teisingumo.
„Rusų genys“ ir sąmokslo teorijos atgimimas
Kontroversiška sąmokslo teorija atgimė dokumentiniame filme. Šiais metais prestižiniame Sandanso kino festivalyje (JAV) Didįjį žiuri prizą dokumentikos kategorijoje laimėjęs Chado Gracia filmas „Rusų genys“ („The Russian Woodpecker“) į Černobylio nelaimės versijų ruletę sviedžia dar vieną kamuoliuką. Pasak pagrindinio filmo herojaus Fiodoro Aleksandrovičiaus, katastrofa buvo tyčia parengta Maskvoje ir turėjo nukreipti visuomenės dėmesį nuo itin slapto ir visa griaunančio ginklo - vadinamojo „rusų genio“.
„Rusų genys“ - tai radijo signalo perdavimo stotis, nuo 1970 metų veikusi visai šalia Černobylio atominės elektrinės. Genio stuksenimą primenantis signalas buvo toks galingas, jog sugebėdavo nutraukti virš Europos skraidančių lainerių telefono arba radijo ryšį bei pertraukti BBC televizijos transliacijas. Tuo metu į Šaltąjį karą įsivėlusiai Sovietų Sąjungai turėti tokį ginklą buvo itin paranku. Tačiau šio slapto ginklo projektas, kaip rodoma filme, finansiškai buvo nesėkmingas ir galų gale žlugo. Norėdama tai nuslėpti, vadovybė jėgainėje liepė organizuoti avariją.
„Nors filme „Rusų genys“ pateikiamą katastrofos teoriją galima vertinti skeptiškai, tačiau aišku viena - nelaimė Černobylyje kelia daugiau klausimų nei atsakymų. O nepatogūs klausimai visada buvo, yra ir bus mūsų festivalio dėmesio centre. Mes „nemaitiname“ žiūrovų lengvais atsakymais. Filmai, kuriuos rodome, verčia diskutuoti, nesutikti, ginčytis, galiausiai - nelikti abejingais. Toks yra ir šis filmas“, - sako Gediminas Andriukaitis, festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius.
Kelionė į Černobylio vidų | Rusų genys: Černobylis ir karas Ukrainoje | Visas dokumentinis filmas
HBO miniserialas „Černobylis“ - pasaulinis fenomenas
Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukė Lietuvoje filmuotas amerikiečių mini-serialas „Černobylis“. Itin tikroviškai tuometinėje Sovietų Sąjungoje įvykusią atominės jėgainės katastrofą atvaizduojantis televizijos serialas kritikų jau vadinamas klasika. Serialas ne tik paskatino minias smalsuolių aplankyti avarijos vietą Ukrainoje, bet sukėlė naują diskusijų bangą apie šį tragišką įvykį, kurio pasekmes tebejaučia daugybė žmonių mūsų regione.
„Černobylis“ - penkių epizodų miniserialas, nufilmuotas Lietuvoje amerikiečių televizijos HBO užsakymu ir pasakojantis apie 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avariją bei jos pasekmių likvidavimą. Jau pirmosiomis dienomis po premjeros serialas sulaukė daugybės teigiamų įvertinimų JAV, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat Rytuose - Rusijoje ir tiesiogiai nuo katastrofos nukentėjusioje Ukrainoje. Kino kritikai sutaria dėl vieno, kad pagrindiniai „Černobylio“ herojai - likvidatoriai, dirbę avarijos vietoje, žmonės iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos.
Likvidatorių įspūdžiai apie serialą „Černobylis“
Rusijos Jekaterinburgo miesto naujienų portalas e1.ru surado ir pakvietė du Sverdlovsko srities gyventojus, dalyvavusius Černobylio avarijos pasekmių likvidavime, kartu pasižiūrėti pirmus tris serialo epizodus ir pasidalyti savo nuomone, ar kino kritikai yra teisūs, negailėdami liaupsių HBO kūriniui. Jekaterinburgo gyventojui Olegui Solomeinui Černobylio katastrofos metu buvo 25 metai, o Sergejui Trofimovui - 33.
„Amerikiečiai padarė tai, ko mes nesugebėjome“
Inžinierius O. Solomeinas ir architektas S. Trofimovas avarijos vietoje atsidūrė 1986 metų spalį, tai yra jau prabėgus keturiems mėnesiams po sprogimo atominėje elektrinėje. Jų pulkas buvo apgyvendintas Baltarusijos Choinikų miestelyje. „Aš dirbau gamykloje ir karinėje katedroje mokiausi chemiko žvalgo specialybės. Tuo metu buvau vienas iš nedaugelio, kuris bent apytikriai įsivaizdavau, kur ir dėl ko mus siunčia, - prisimena O. Solomeinas. - Tuomet niekas nekalbėjo, kiek tai yra pavojinga. Dėl to niekas ir nebijojo. Jau būdami vietoje, palapinėje, klausėmės „Amerikos balso“, kad suprastume, kas vyksta. Išeidavome į lauką, žiūrėdavome į tą pusę, kur stovėjo elektrinė, ir matydavome švytėjimą... Vėliau aš peržiūrėjau daugybę dokumentinių filmų apie Černobylį, bet nė vienas iš jų nesugebėjo perduoti to, ką tuomet jautė žmonės avarijos vietoje.“
Pulkas iš Uralo į avarijos vietą atvyko tuo metu, kai virš sprogusio ketvirtojo elektrinės bloko buvo pradėtas statyti sarkofagas. Iš pradžių O. Solomeinas ir S. Trofimovas dirbo ant trečiojo bloko stogo - valė nuo jo grafitą, pažirusį po sprogimo. O. Solomeinas avarijos zonoje praleido pusę metų, S. Trofimovas - keturis mėnesius, nes greičiau gavo, kaip tada buvo kalbama, leistiną radiacijos dozę.
„Ilgai užsibūti ant bloko stogo nebuvo galima. Dirbdavome ten ne ilgiau 40 sekundžių. Maksimumas - pusantros minutės. Mes pagal signalą išbėgdavome ant stogo, čiupdavome, ką galėdavome, mesdavome žemyn, o po to sugrįždavome atgal. Buvo laikoma, kad maksimali leistina dozė likvidatoriui - ne daugiau 25 rentgenų“, - prisimena O. Solomeinas. Realybėje, kalba likvidatoriai, žmonės gaudavo ir gerokai didesnes radiacijos dozes. „Vienas iš mūsų vaikinų, Volodia, dirbo ekskavatorininku. Jis tris kartus buvo avarijos vietoje pačiuose karščiausiuose taškuose. Ir visą tą laiką sėdėjo geležinėje dėžutėje, kuri „įgėrė“ milžinišką spinduliuotės dozę, - pasakoja O. Solomeinas. - Jo dokumentuose buvo nurodyta, kad jis gavo daugiau nei 100 rentgenų. Tai oficialūs duomenys. Nors, kaip mes suprantame, tais laikais tokių skaičių būdavo stengiamasi neafišuoti.“
Abu likvidatoriai dirbo ir vietovės deaktyvavime arba, kaip būdavo sakoma, „valyme“: užkasinėjo viršutinį dirvos sluoksnį, specialiu tirpalu laistė ištisus kaimus, degino užterštą mišką, užkasinėjo į kapinynus radiacija persisunkusius automobilius ir techniką. „Kai kada civiliams asmenims pavykdavo prasibrauti į zoną už 10-15 kilometrų nuo Černobylio. Kai kas norėdavo pavogti kokį nors numestą automobilį, kai kas - tiesiog pasivažinėti juo. Po to likvidatoriai, tarkime, rasdavo ant šono apsivertusią „Volgą“ ir dėl radiacijos sąmonės netekusį žmogų vairuotojo sėdynėje“, - pasakoja O. Solomeinas.
„Šachtininkai pavaizduoti tokie, kokie jie iš tiesų buvo“
O. Solomeinas buvo vienas iš tų, kurie užsiėmė Pripetės „valymu“. Pripetė - uždara zona, kurioje vystosi dalis serialo „Černobylis“ veiksmo, o jame šio miesto vaidmuo teko Vilniaus Fabijoniškių ir Justiniškių rajonams. Tikrojoje Pripetėje nufilmuoti kadrai pasirodys tik serialo pabaigoje, o žiūrovai juos pamatys birželio pradžioje. „Kai žiūrėjau serialą, mane apstulbino vaizdų tikroviškumas, kaip tiksliai viskas atkurta - iki smulkiausių detalių. Mane iki šiol nupurto šiurpas, kai prisimenu tuščius Pripetės namus. Langai atviri, o kai pučia vėjas, kambariuose ant grindų krenta daiktai ir kyla triukšmas. Mes kiekvieną kartą krūptelėdavome“, - prisimena O. Solomeinas.
Seriale daug dėmesio skiriama likvidatoriams. Viename iš epizodų parodytas pilotų, iš sraigtasparnių ant reaktoriaus pilančių boro ir smėlio mišinį, turintį užgesinti ugnį, darbas. Seriale taip pat yra epizodas, kaip vienas iš pilotų priskrenda pernelyg arti reaktoriaus ir žūsta. Visa tai vyksta branduolinės fizikos specialisto Valerijaus Legasovo ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Boriso Ščerbinos akyse.
„Vienas iš pirmųjų, kuris dirbo avarijos vietoje, buvo mūsų sraigtasparnio pilotas Gera Kazakovas. Iš esmės tai jį mes matome seriale. Laimė, jis liko gyvas, - kalba O. Solomeinas. - Iš viso likvidacijoje dalyvavo 12-14 mūsų pilotų. Visi jie turėjo miškų gesinimo patirties, tad žinojo, kaip išpilti mišinį. Įdomu tai, kad į jį buvo įmaišyta cukraus, seriale apie tai nekalbama.“
Kitame epizode trys elektrinės darbuotojai sutinka lipti į radioaktyvų vandenį, kad atidarytų šliuzą ir padėtų išvengti sprogimo. Į žūtį eina ir Tulos šachtininkai, kuriems buvo duota užduotis išrausti tunelį ir sukurti erdvę šaldymo medžiagai. Po elektrine karšta, tad šachtininkai nusiima apsaugines priemones ir tęsia darbą apsinuoginę. „Šachtininkai pavaizduoti labai priderančiai, tokie, kokie jie buvo iš tiesų. Vienas iš jų, dirbęs likvidacijos metu, Volodia Naumovas - toks pat patrakėlis, kaip ir Tulos šachtininkų brigadininkas seriale. Aš matau jo bruožus, - kalba S. Trofimovas. Pasak jo, šachtininkų sprendimas apsinuoginti buvo padiktuotas ne noro šokiruoti vadovybę arba išreikšti savo protestą, o supratimo, kad jiems išduotos apsaugos priemonės neišgelbės nuo spinduliuotės.
„Pritariu šachtininkų žodžiams, kad apsauga, kurią mums duodavo, iš tikrųjų nelabai kuo gelbėjo, - kalba S. Trofimovas. - Kai mes dirbome ant reaktoriaus stogo, dėvėjome švinines prijuostes ir kepuraites. Aš paklausiau radiologo: ar tiesa, kad ši uniforma mus apsaugos? Jis pasakė, kad spinduliuotė pramuša kiaurai, nuo jos neapsisaugosi. Ar tu nuogas, ar su uniforma - jokio skirtumo.“
„Niekada nelaikiau savęs ir kitų likvidatorių didvyriais“
Daugiau nei pusės iš šešių tūkstančių Sverdlovsko srities likvidatorių jau nėra tarp gyvųjų. Likę privalo tikrintis sveikatą 5-6 kartus per metus, kaip ir jų vaikai bei net anūkai. „Aš niekada nelaikiau nei savęs, nei draugų, su kuriais mes dirbome avarijos vietoje, didvyriais“, - sako O. Solomeinas. - Na jeigu ten būtume buvę tik dviese, arba jeigu ten būtų buvusi tik mūsų vienų kuopa... Kokie gi mes didvyriai? Mes buvome karo prievolininkai, vykdėme specialią užduotį. Tai buvo mūsų karas. Bet po to, kai pamačiau serialą, susimąsčiau, kad kiekvienas iš mūsų įdėjome indėlį į didį darbą. Net mano savivertė padidėjo.“
Likvidatoriai iš Uralo tikisi, kad serialą „Černobylis“ pasižiūrės žmonės visame pasaulyje: „Kai žiūrėjau serialą, pagavau save galvojantį, jog netgi gerai, kad filmas buvo sukurtas ne Rusijoje. Mums nebūtų pavykę taip atvirai pavaizduoti valdžios veiksmų. Bijau, kad tai būtų dar vienas vietinis serialas su aktoriais, kuriuos mes įpratę matyti policininkų arba banditų vaidmenyse. O čia aktoriai nematyti. Jie vaidina taip, kad jais patiki. Aš noriu, kad šį filmą pamatytų visame pasaulyje. Ir svarbiausia - kad juo patikėtų.“
„Černobylis: prarastos juostos“ ir paslėpti faktai
Filmo anonsas, kuriuo HBO pasidalijo „YouTube“, leidžia pažvelgti į tai, kas atsitiko Ukrainoje (tuomet buvusioje Sovietų Sąjungos arba SSRS dalyje) po siaubingos nelaimės, įvykusios 1986 m. balandžio 26 d. Seniai prarastose filmo juostose liudininkų parodymai suteikia žvilgsnį į gyvenimą Černobylyje prieš katastrofą ir parodo, kaip jis amžiams pasikeitė po avarijos.
Žmonės, gyvenę Černobylio AE apylinkėse, taip pat darbuotojai, kuriems buvo pavesta sutvarkyti žalą toje vietoje, nebuvo informuoti apie pavojų, kurį jų sveikatai kelia mirtina radiacija. Dokumentinio filmo „Černobylis: prarastos juostos“ premjera įvyko birželio 22 d. per HBO.
Kelionė į Černobylio vidų | Rusų genys: Černobylis ir karas Ukrainoje | Visas dokumentinis filmas
Istorinės dokumentikos reikšmė
Pradedant Volodymyro Ševčenkos filmu „Černobylis“, ne vienas vėlesnis bandymas kalbėti apie Černobylį Ukrainos kine dažniau perėjo nuo fizinių ir emocinių nelaimės vaizdavimų prie jos politinių pasekmių.
1986 m. filmas „Černobylis. Чорнобиль“
Filmas dėmesį atkreipia į kareivius, kepančius ir vežančius duoną į padidėjusios radiacijos zoną po Černobylio katastrofos. Fone skambančios garsaus sovietų bardo Vladimiro Visockio dainos žodžiai žiūrovui aiškiai sufleruoja, kad šie žmonės yra didvyriai - duona simbolizuoja ūkininkus, kurie išeina į karą ir palieka savo žemes.
1987 m. dokumentika
1987-ieji, metai po Černobylio katastrofos, Pergalės dienos šventė. Evakuotiems kaimo gyventojams leidžiama 4-5 valandoms sugrįžti į savo namus, į padidėjusios radiacijos zoną, tačiau jokių asmeninių daiktų imti neleidžiama. Jie sutinka pasilikusius senyvo amžiaus gyventojus, kurie nelegaliai grįžo gyventi į „zoną“, ir stebisi, kad jų sveikata nepašlijusi.
1989 m. dokumentika
1989 m. balandžio 26 d., trečios Černobylio katastrofos metinės, dokumentuojamos gedulingu mitingu, kurio rengėjai viešai išreiškia žmonių pasipiktinimą ir reikalavimą žinoti tiesą apie atomines elektrines ir jų poveikį. Šiame trumpo metro filme-koliaže jungiamos ir priešinamos įvairios reakcijos į Černobylio katastrofą. Rodomas apleistas Pripetės miestas, hipiai iš Švedijos, Prancūzijos, Japonijos ir kitų šalių sutinka vietinius žmones, kurie nepatikėjo radiacijos žala, todėl liko gyventi padidėjusios radiacijos zonoje ir toliau vertėsi iš pardavinėjamų grybų pakelėje. Išsimarginę kūną dažais, aktyvistai surengia protesto akciją prie ketvirtojo reaktoriaus.
1991 m. dokumentika
1991-ieji, praėjo penkeri metai po Černobylio katastrofos. Filmas pristato mokslininkų ir gydytojų tyrimus apie ilgalaikį šios avarijos poveikį žemei, vandeniui, augalams, gyvūnų ir žmonių sveikatai, rodo mutavusio vystymosi augalus, gyvulių embrionus, pakitimus žmonių ląstelėse.
Radijo laidos ir dokumentinių filmų projektai
Černobylio avarijos 30-mečiui Indrės Anskaitytės parengta laida, kurią LRT RADIJAS transliavo 2016 m., atkreipė dėmesį į šią temą. Programoje pristatomi filmai buvo įtraukti į „Chornobyl [IN]visible“ dokumentinių filmų projektą, kviečiantį permąstyti tai, kas žinoma ir kaip pastaruosius 30 metų buvo vaizduojama ši katastrofa. Ši „nematomumo“ metafora tapo esminiu prieigos tašku perteikiant Černobylio įvykius dokumentiniame kine.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis: „Černobylis: utopija ir apokalipsė“
2022 m. rugsėjo 9 d. Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) brėžia paralelę tarp 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos ir šiandienos karo Ukrainoje. Festivalyje pristatoma specialioji ukrainiečių kino programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ siūlo pažvelgti į atominį miestą kaip į tebeaktualią politinę pamoką ir ekologinę metaforą.
„Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui, - teigia specialiosios programos sudarytojas Oleksandras Teliukas, į festivalį atvyksiantis iš Kyjivo. - Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu Holodomoru, Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a.“
Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvaro ir kino tyrėjo O. Teliuko kuruojamą programą sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties programos sudarytojo kartu su kolegomis sukurtas filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“. Ši konceptuali programa rodo ne tik Černobylio avarijos kronikas, bet ir klausia, kaip Ukrainos dokumentiniame kine radosi šios katastrofos reprezentavimo būdai. Avarijos kronika ir „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ čia tarytum vienas kitą komentuoja, filmuose programos sudarytojas atskleidžia daugybę užrakintų ideologinių simbolių, taip pat utopines Sovietų Sąjungos idėjas, kuriomis remiantis buvo pastatyti ištisi miestai.
Pats filmo „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ kūrėjas, pakviestas sudaryti ukrainiečių kino programą ir ėmęs ieškoti galimos temos, įžvelgė paralelę tarp to, kas įvyko Černobylyje, ir siaubingų karo įvykių šiandien. Černobylio katastrofa yra ne tik istorinis įvykis, pakeitęs viso regiono likimą. Ši tragedija - ir šiandien tebeaktuali politinė pamoka bei ekologinė metafora. Nors dėl serialo ekskursijos į Černobylį tapo dar populiaresnės, o ši tema iš naujo patraukė daugelio dėmesį visame pasaulyje, vis dėlto prie katastrofos esminio suvokimo serialas prisidėjo nedaug.
19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22-spalio 2 d. - Vilniuje, rugsėjo 28-30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija.
Avarijos politinės ir socialinės pasekmės
Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui. Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu badu (Holodomoru), Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a. istorijoje. Platesniame kontekste ši nelaimė tapo socialistinės valdžios neįgalumo simboliu, o gal net ir visos sovietinės sistemos krizės katalizatoriumi. Ji įkvėpė socialinius ir politinius pokyčius ne tik Ukrainoje, bet ir visame rytinės bei centrinės Europos regione.
tags: #cernibilio #avarijos #dokumentika