Šiame straipsnyje apžvelgiamos iškilios istorinės asmenybės ir reikšmingi įvykiai, kurių likimas ar eiga buvo glaudžiai susiję su upėmis, apimant ir svarbias datas, atvėrusias naujus kelius. Nagrinėsime šventojo Juozapato Kuncevičiaus gyvenimą, jo kankinystę prie Dvinos upės bei ryškų gamtos reiškinį - tornadą, kuris praūžė per Paryžių, kirsdamas Senos upę.
Šventojo Juozapato Kuncevičiaus gyvenimas ir kankinystė
Šventasis Juozapatas Kuncevičius yra viena iškiliausių asmenybių Rytų (graikų) apeigų katalikų istorijoje, kurio gyvenimas ir mirtis yra glaudžiai susiję su Bažnyčios vienybe ir istorinėmis upėmis.
Jaunystė ir apsisprendimas vienuolystei Vilniuje
Būsimasis šventasis, Ivanas Kuncevičius, gimė 1580 m. Voluinės Volodymyre. Būdamas šešiolikos metų, 1596 m., jis atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Augęs tikinčių tėvų šeimoje, Ivanas buvo giliai religingas. Jo apsisprendimą stoti į vienuolyną pagreitino 1604 m. gegužės 10-12 d. (tris dienas) Vilniuje vykę iškilmingi renginiai, skirti popiežiaus Klemenso VIII brevės, kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti Šv. Kazimiero šventę, sutikimui. Tais pačiais metais, 1604 m., Ivanas įstojo į vienuolyną, kur pasirinko vienuolinį Juozapato vardą.
Vyskupiška tarnystė ir kankinystė prie Dvinos upės
1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu ir pasirinko vyskupišką šūkį: „Tegul visi bus viena!“ (Jn. 17, 21). Šis šūkis atspindėjo jo gilų troškimą vienyti Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Tačiau jo tarnystė buvo nutraukta tragiškai. 1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo žiauriai nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų: niekdariai išsityčiojo iš jo kūno ir įmetė jį į Dvinos upę. Po šio įvykio buvo sudaryta komisija Juozapato mirties aplinkybėms tirti ir pradėtas pagreitintas kanonizacijos procesas.
Beatifikacijos bylai medžiagą rinko kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava). Greitai buvo paskelbti stebuklai, įvykę per Juozapato užtarimą, ir atrasto vandenyje nesuirusio jo kūno faktas. Prašant Juozapato užtarimo, vyko stebuklingi pagijimai: aklieji praregėdavo, sugijo paralyžiuotieji, sergantys širdies ligomis, o patekusieji į nelaimes buvo išgelbėti iš įvairių bėdų. Visi šie faktai buvo patikrinti Bažnyčios ir išgijusiųjų ar liudininkų priesaikomis. Juozapato šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų.
1643 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė Juozapatą palaimintuoju, o 1867 m. popiežius Pijus IX - šventuoju. 1923 m. popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė encikliką „Ecclesiam Dei“ (Dievo Bažnyčia), kurioje pabrėžė jo ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturtingume pavyzdį. Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“. Jis yra vienintelis ukrainietis - Rytų (graikų) apeigų katalikas (arba unitas) - Popiežiaus paskelbtas šventuoju. 1963 m. šv. Juozapato palaikai perlaidoti Šventojo Petro bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus koplyčioje.
Šventasis Juozapatas yra Ukrainos globėjas, jo vardu pavadintas bazilijonų - Šv. Bazilijaus Didžiojo - ordinas: Šv. Juozapato bazilijonų ordinas. Lapkričio 12-oji kasmet minima kaip šventojo Juozapato Gimimo Dangui diena. Jubiliejiniais 2023 m. kiekvieno mėnesio 12-oji diena Bažnyčios paskelbta mažaisiais šventojo Juozapato atlaidais. Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti; jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile, visada visiems buvo pasiekiamas, nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi.
Šv. Juozapato atminimo puoselėjimas ir dr. A. Vasiliauskienės darbai
Šv. Juozapato Kuncevičiaus atminimas aktyviai puoselėjamas, o jo istoriniai ryšiai tarp Lietuvos ir Ukrainos tyrinėjami ir pristatomi visuomenei.
Renginys Dusetose, skirtas kankinio Šv. Juozapato metinėms
Lietuvos Respublikos Seimas 2023-iuosius paskelbė šv. Juozapato Kuncevičiaus, tiesiogiai siejančio Lietuvą ir Ukrainą, metais, pažymint 400 metų nuo kankiniškos Juozapato mirties. Birželio 15 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje įvyko renginys, skirtas kankinio Šv. Juozapato metinėms ir istorijos mokslų dr. A. Vasiliauskienės knygos „Šventojo Juozapato bazilijonų ordino istorija Lietuvoje“ pristatymui. Renginyje kalbėjo kunigas Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas ir vienuolyno igumenas, taip pat ir pati dr. A. Vasiliauskienė.
Renginio pradžioje Dusetų K. Būgos moksleivė Ieva Lauciūtė fortepijonu pagrojo M. Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“. Vėliau skambėjo pora dainų lietuvių ir ukrainiečių kalbomis, kurias atliko Kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų choras „Versmyna“. Renginio vedėja Vanda Normantienė šią dieną pavadino „Lietuvos ir Ukrainos draugystės diena“, pabrėždama, kad nors geografiškai jas skiria didžiulis atstumas, istoriškai valstybes vienija stipri bendrystė. Pirmoje susitikimo dalyje ekrane stebėti fragmentai iš LRT laidos „Pamiršti vardai“ apie vilnietį Juozapatą Kuncevičių, atidavusį gyvybę už Bažnyčios vienybę.
Dr. Aldonos Vasiliauskienės indėlis į ukrainistikos tyrimus ir apdovanojimai
Dr. Aldona Vasiliauskienė pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją. Apie savo darbą ji teigia: „Katalikiška tematika visada teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas - tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio.“
Nuo 2001 m. Aldona Vasiliauskienė susidomėjo ukrainistikos tematika, tyrinėja lietuvių ir ukrainiečių istorinius bei kultūrinius ryšius, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją bei veiklą Lietuvoje ir Ukrainoje. Ji buvo viena iš lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei pirmoji jos prezidentė (2000-2008 m.). Jos leidinyje „Šventojo Juozapato bazilijonų ordino istorija Lietuvoje“ surinkta apie 200 straipsnių (130 lietuvių kalba, 70 išversta į ukrainiečių kalbą). Kaip teigė I. Ramaneckienė, „ta knyga - didelis istorijos metraštis. Čia dvidešimt penkerių metų istorija surinkta iki pedantiškai smulkių gabaliukų, kas vyko Lietuvoje, kas - Ukrainoje atgaivinant bazilijonus. Jų bažnyčia Vilniuje buvo uždaryta. Viską reikėjo iš naujo prikelti. Ši įvykių registracija atspindi, ką nuveikė vienuoliai bazilionai dvasingumo, kultūros, abiejų tautų bendradarbiavimo srityse.“
Dr. A. Vasiliauskienė yra gavusi daugybę garbingų apdovanojimų už savo darbus, garsinančius Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ir puoselėjančius lietuvių-ukrainiečių ryšius:
- 2001 m. jai įteiktas popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimui skirtas medalis.
- Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas ją apdovanojo jubiliejiniais Tarado Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio medaliais.
- 2005 m. tėvai bazilijonai įteikė popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštą.
- 2006 m. organizacija „Ukraina - Pasaulis“ jai, pirmajai ne ukrainietei, skyrė aukščiausiąjį apdovanojimą - Aukso žvaigždės ordiną.
- 2006 m. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko apdovanojo Kunigaikštienės Olgos III-o laipsnio ordinu. Tai pirmoji lietuvė moteris, gavusi tokį aukštą apdovanojimą.
- 2013 m. jai įteiktas medalis, skirtas Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro Kijeve pašventinimui.
- Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto Religijotyros skyrius 2013 m. išrinko ją garbės nare - tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje.
- 2014 m. vienuoliai bazilijonai jai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui.
- 2017 m. UGKC Aukščiausias arkivyskupas Svetoslavas Ševčukas jai įteikė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų Jubiliejinį medalį.
Susitikimo rengėjai Dusetose buvo Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija ir Kultūros centras Dusetų dailės galerija.
Retas gamtos reiškinys: Paryžiaus tornadas ir Senos upė
Istorijoje pasitaiko ir įvykių, kai pačios upės tampa dramatiškų gamtos reiškinių liudininkėmis.
Tornadas Paryžiaus širdyje 1896 m. rugsėjo 10 d.
1896 m. rugsėjo 10 d. ketvirtadienį, prieš pat 15 val., pačioje Paryžiaus širdyje, visai netoli Saint-Sulpice aikštės, kilo neregėto masto ir stiprumo gamtos ir meteorologinis įvykis - tornadas. Tai buvo pirmasis ir paskutinis tornadas, kuris kada nors praūžė pro Paryžių, padaręs didelę materialinę žalą ir nusinešęs penkių žmonių gyvybes.
Paryžių ir Ile-de-France regioną jau kelias savaites siaubė smarkios audros, tačiau rugsėjo 10 d. audra greitai įgavo daug baisesnį ir dramatiškesnį pavidalą. Pagal Fujita skalę EF2 kategorijos tornadas, kurio greitis siekė iki 220 km/h, judėjo tiesia linija sostinės šiaurės kryptimi per 6-ąjį, 1-ąjį, 3-iąjį, 10-ąjį ir 19-ąjį rajonus. Jis kirto Saint-Sulpice aikštę, užėmė Quai des Grands-Augustins, kur medžiai buvo išversti su šaknimis, o knygos išbarstytos į visas puses. Tornadas kirto Senos upę, kur nuskendo kelios apgadintos baržos, ir per Pont-au-Change pasiekė vakarinę Ile de la Cité dalį.
Dešiniajame krante tornadas, kurio vidutinis plotis siekė 300 metrų, toliau tęsė savo niokojantį kelią. Jis pasiekė Šatelio aikštę, nuplėšė teatro stogą, praėjo pro Tour Saint-Jacques, kur nukirto galvą gargolei, ir nuvilnijo Rėumuro bei Turbigo gatvėmis, kol pasiekė Respublikos aikštę. Po to jis persikėlė į Sen Marteno bulvarą, Magentos bulvarą ir Sen Marteno kanalą, kur į vandenį buvo įmesta moteris su vaiku. Galiausiai tornadas baigėsi de la Villette bulvare, praeidamas pro Parc des Buttes-Chaumont, bet tik tada, kai nuniokojo netoliese esantį lunaparką.
Vos per 3-4 minutes kolona kirto Paryžių iš pietvakarių į šiaurės rytus, įveikdama 6,3 kilometro ir nušluodama viską, kas pasitaikydavo jos kelyje. Kaštonai, uosiai ir platanai buvo nulaužti, stogai ir žibintų stulpai nuplėšti, o vėjo jėga net pakėlė ir apvertė ant šaligatvio omnibusą bei daugybę vežimų. Tačiau materialinė žala buvo ne vienintelė nelaimė: beveik 70 paryžiečių buvo sunkiai sužeisti, o 5 žmonės žuvo. Tarp žuvusiųjų buvo anglų žokėjus Eyearsas, 30-metis vežikas Jeanas Portalas, iš vežimo išmestas Léonas Vanderhagle'as, darbininkas, kurį sutraiškė 300 kg sverianti švino plokštė, ir penkiametis berniukas Antoine'as Rouché, kurį vėjo jėga pakėlė ir numetė į Pont-au-Change parapetą.
Jau kitą dieną savivaldybė surengė Paryžiaus gatvių valymo akciją ir skyrė 10 000 frankų aukų laidotuvėms, o laikraščiai ėmėsi šios temos ir rinko liudininkų parodymus. Nepaisant smurto, tornadas paveikė tik nedidelę sostinės dalį. „Le Figaro“ 1896 m. rugsėjo 11 d. numeryje stebėjosi: „Įdomu tai, kad tuo metu Monmartre, devintajame rajone, Eliziejaus laukuose, Šamp de Marse niekas neįtarė, kad Paryžiuje siautėja baisus ciklonas. Lijo lietus, ir viskas.“ Šis 1896 m. rugsėjo 10 d. tornadas yra vienintelis žinomas tornadas sostinės istorijoje, taip pat vienintelis tornadas Prancūzijoje, kuris nuo susiformavimo iki išsisklaidymo kilo išskirtinai miesto aplinkoje.
tags: #man #who #passed #the #river #geguzes