Nuo 1932 m. spalio 1 d. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune pradėjo veikti policijos judėjimo nuovada. Šios iniciatyvos įkūrimui pritarė ministras, ir nuo minėto laikotarpio Kaune buvo įsteigta nauja policijos I eilės nuovada. Įsakymą dėl judėjimo nuovados įkūrimo pasirašė tuometinis Piliečių apsaugos departamento (PAD) direktorius Jonas Navakas. Naujai įsteigtos judėjimo nuovados viršininku buvo paskirtas Bronius Matulaitis.
Tai buvo įgyvendinta Vidaus reikalų ministro 1932 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 30, kuriame nurodoma perkelti Vilkaviškio apskrities policijos III (Bartininkų) nuovados viršininką Bronių Matulaitį, jo prašymu, nuo tų pačių metų spalio 1 d. į Kauną.
Iš pradžių B. Matulaitis dirbo vienas. Vėliau, pasak jo paties, jam buvo paskirti du padėjėjai ir du policininkai. 1933 m. kovo 18 d. PAD įsakymu Nr. 9 į tarnybą priimtas Juozas Levanas, kuris nuo tų pačių metų vasario 13 d. buvo paskirtas Kauno miesto policijos nuovados viršininko padėjėju. Anksčiau J. Levanas tarnyboje nebuvo.
Antrasis padėjėjas, Juozas Jakaitis, buvo priimtas 1933 m. gegužės 13 d. PAD įsakymu Nr. 17. Jis nuo tų pačių metų balandžio 7 d. ėjo Kauno miesto policijos I eilės nuovados viršininko padėjėjo pareigas. Nuo 1933 m. rugpjūčio 16 d. J. Jakaitis buvo VII laidos nuovadų viršininkų kursų klausytojas.
Apie savo darbą B. Matulaitis rašė atsiminimuose, kurie buvo išspausdinti knygoje, 1974 m. išleistoje buvusių Lietuvos policijos pareigūnų klubo „Krivulė“ JAV, Čikagoje.
Policijos struktūra ir funkcijos nepriklausomybės metais
Lietuvos nepriklausomybės laikais egzistavo kelios policijos rūšys, priklausiusios Vidaus reikalų ministerijai: viešoji, kriminalinė, geležinkelių ir pasienio apsaugos. Karo policija priklausė Krašto apsaugos ministerijai. Pagrindinės pareigos buvo piliečių gyvybės, turto apsauga ir tvarkos palaikymas.
Nepriklausomybės pradžioje policija vadinosi Milicija. Dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, pramonės ir prekybos augimo, o kartu ir įvairių susisiekimo priemonių daugėjimo, miestų ir apskričių savivaldybės leido privalomus įsakymus, o Susisiekimo ministerija - aplinkraščius.
1930-1932 m. pastebimai išaugo autobusų, autosunkvežimių, automobilių ir motociklų skaičius, kas lėmė ir įvairių susisiekimo nelaimių pagausėjimą. Siekiant spręsti šią problemą, Susisiekimo ministerija kartu su Vidaus reikalų ministerija išleido įstatymą dėl sausumos kelių ir viešųjų kelių naudojimo bei taisykles.
Kaune, tuometinėje Lietuvos laikinojoje sostinėje, susisiekimo priemonių skaičius sparčiai augo, vyko didžiausias judėjimas. Miesto viešajai policijai prižiūrėti visą tvarką ir susisiekimą tapo neįmanoma. Dėl šios priežasties, gavus Piliečių departamento sutikimą, miesto ir apskrities policijos vadas Vladas Jankauskas įsteigė specialias policijos rūšis, atsakingas už mokesčių išieškojimą, teismo, mažamečių priežiūrą ir auklėjimą, doros priežiūrą bei judėjimo tvarkymą.
1932 m. spalio 1 d., pertvarkant Lietuvos policiją, buvau perkeltas iš Vilkaviškio apskrities į Kauną pirmos eilės nuovados viršininko pareigoms judėjimo tvarkymo reikalams, policijos vado žinion. Viešojoje policijoje tarnavau nuo 1926 m. vasario 5 d. iki 1928 m. spalio 20 d. nuovados viršininko padėjėju, o nuo minėtos datos - Vilkaviškio apskrityje nuovados viršininku.
Atvykęs į Kauną, buvau pasiųstas į Amerikos lietuvių dirbtuves susipažinti su įvairiomis autovežių rūšimis, jų gedimais ir netvarkingumu. Vėliau studentas Juozas Levanas išmokė mane šoferio amato. Iš pradžių man buvo paskirti vyresnysis policininkas Andr. Ratkevičius ir policininkas Br. Vailionis.
Eismo policijos ribos apėmė Kauno miestą su priemiesčiais, o atskirais atvejais - ir provinciją. Tiesioginis darbas buvo prižiūrėti, kaip viešuosiuose keliuose vykdomos sausumos kelių įstatymo taisyklės visoms susisiekimo priemonėms. Taip pat prižiūrėta Kauno miesto valdybos privalomų įsakymų vykdymas ir susisiekimo priemonės. Policininkai buvo apmokomi tinkamai padavinėti eismą reguliuojančius ženklus ir supažindinami su sausumos kelių įstatymo vykdymo taisyklėmis bei tam tikslui išleistais potvarkiais.
Tirta ir aiškinta susisiekimo nelaimės, keltos bylos, rašyti protokolai dėl susisiekimo nuostatų nevykdymo, o už smulkius nusižengimus pėstieji buvo baudžiami vietoje. Dalyvauta komisijose, tikrinant visų rūšių autovežių tinkamumą, taip pat verslo reikalams naudojamus arklius ir vežimus. Eismo tvarkymas vykdytas pagal policijos vado patvirtintą planą. Policininkai šiam darbui buvo atrinkti iš policijos nuovadų, apmokyti ir, esant reikalui, gaunami papildomai.
1939 m., atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, eismo policija buvo įsteigta ir ten, prie policijos vado V. Remeikio įstaigos. Policijos pareigūnais tarnavo Erštikaitis, Zavistauskas, Jurgis Kezys ir Baranauskas. Vilniuje darbas buvo sudėtingesnis, nes miestas po karo buvo apleistas, apiplėštas ir nuniokotas.
Policija sovietinės okupacijos metais ir vokiečių okupacijos pradžioje
1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, nepriklausomybė žuvo. Policija buvo nuginkluota ir pervadinta Milicija. Kai kurie policininkai buvo atleidžiami, areštuojami, kalinami, vežami į Sibirą, žudomi ar kankinami. Kiti laikinai liko tarnauti milicijoje, tačiau jiems buvo nuimti antpečiai ir kiti uniforminiai ženklai, o vietoje Vyčio prie kepurių prisegtos raudonos žvaigždės.
Likę tarnauti laukė atleidimo ar arešto. Eismo policijos nuovados viršininko padėjėjas Zavistauskas su šeima buvo areštuotas, jo likimas nežinomas. Eismo policijoje liko tik vienas pareigūnas, o jam padėjėju paskirtas iš Leningrado kilęs Jakobas Berezniak, neturintis jokio supratimo apie eismo tvarkymą.
Į miliciją buvo priiminėjami iš kalėjimų paleisti įvairūs kaliniai ir valkatos, neturintys jokio supratimo apie tvarkymą. J. Berezniak nuolat gyrė sovietų tvarką ir gyvenimą, tačiau vieną kartą pareiškė, kad net Rusijoje nieko nėra ir greitai nieko nebus, prašydamas tylėti ir niekam to nepasakoti.
Buvęs policijos vado padėjėjas A. Iškauskas, jo raštvedys Jul. Aukštakis, nuovados viršininkai Jonas Vaišnis ir Justas Strimaitis milicijoje tarnavo apie 9 mėnesius. Milicijos vadu buvo Lietuvos komunistas Čiplys, buvęs nepriklausomos Lietuvos mokytojas, neturintis supratimo apie milicijos darbą.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas tarp vokiečių ir rusų. Vilniaus miestas vokiečių kariuomenės ir lietuvių sukilėlių pastangomis buvo išvaduotas iš rusų teroro.
Buvę policijos tarnautojai, išsilaisvinę iš kalėjimų, pabėgę nuo bolševikų, rinkosi Trakų gatvėje, buvusioje Pirmojoje policijos nuovadoje. Buvęs policijos rezervo viršininkas J. Eigelis ir buvęs policijos vado padėjėjas A. Iškauskas juos registravo ir siuntė užimti bei tvarkyti paliktas rusų milicijos įstaigas.
Po kelių dienų A. Iškauskas buvo vokiečių patvirtintas Lietuvių policijos vadu, o J. Eigelis - jo pavaduotoju. Vėliau išleistas įsakymas visiems nepriklausomybės metais tarnavusiems pareigūnams grįžti į savo tarnybos vietas. Buvo priiminėjami nauji pareigūnai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Greitai susikūrė policijos įstaigos ir mieste buvo atstatyta tvarka vokiečių priežiūra.
Eismo policija atkurta senąja tvarka prie policijos vado įstaigos Magdalenos g. Nr. 2. Rusų laikais tame pastate buvo Vidaus reikalų komisariatas. Rusams panikoje bėgant, buvo palikti įvairūs sandėliai su ginklais ir medžiaga. Atkurtai policijai aprūpinti ginklų buvo pakankamai.
Policijai vienodos uniformos nebuvo, pareigūnai dėvėjo, ką turėjo, tik ant kairės rankovės nešiojo baltus raiščius. Vėliau raiščiai buvo panaikinti, o kepurės, kaip ir nepriklausomybės laikais, turėjo ženklus, ant nešiojamų rūbų buvo laipsniai.
Eismo policijai buvo priskirtas vokietis, o pačią eismo policiją sudarė 30 pareigūnų. Tvarka buvo palaikoma pagal Vokietijos miestų standartus. Eismo tvarkymo postai sankryžose buvo prižiūrimi eismo policijos pareigūnų. Mano padėjėju buvo senas policijos pareigūnas, drausmingas ir sumanus Jurgis Kezys.
Dažnai miestan vedantys keliai būdavo apstatomi sargybomis. Šiems tikslams slaptai gaudavau nurodymus iš vokiečių policijos meistrio prieš 1-2 valandas iki vykdymo. Sargybas sudarė vienas vokietis, vienas eismo policininkas ir vienas kainų priežiūros policijos pareigūnas. Gavus tokius nurodymus, tuojau susisiekiama su kainų priežiūros policijos viršininku Strimaičiu, ir imtasi įvairių būdų gelbėti vežančius produktus į miestą nuo vokiečių. Miesto gyventojams buvo labai sunku gyventi ir verstis iš gaunamų maisto kortelių.
1944 m. vokiečių ir rusų frontas pradėjo braškėti - vokiečiai trauktis, rusai artėti. Birželio mėnesį padėtis tapo neaiški. Liepos pradžioje frontui priartėjus prie miesto, kilo panika. Visa policija buvo vokiečių nuginkluota ir paleista. Lietuvių vadovybės įsakymu visiems buvo patarta gelbėtis, kaip kas gali, ir evakuotis. Rekomenduota evakuotis su Vilniaus miesto apsaugos batalionu, nes apylinkėse veikė bolševikų partizanai.
Dauguma policijos ir kitų įstaigų tarnautojų liepos 3 d., 19 val., kartu su minėtu batalionu, palikdami Vilnių, iškeliavo plentu Maišiogala-Ukmergė, Kauno link. Vorai nukeliavus apie 4-5 kilometrus nuo miesto, Vilniaus miestas buvo smarkiai bombarduotas bolševikų. Antrą kartą išsiliejus raudonajai bolševizmo lavai Lietuvoje, paskutinė vilties išsigelbėjimo žvaigždė užgeso.
Šiuolaikinė Lietuvos policija ir jos transporto priemonės
2026 m. vasario 9 d. TV3 laidoje „Gazas dugnas. Šou“ viešėjo buvęs Kauno policijos pareigūnas Dalius Mackela, kuris dalijosi prisiminimais apie savo karjerą ir pirmąjį automobilį.
Jo pirmasis automobilis buvo „Audi 100“. Dalius pasakojo, kad vairuotojo pažymėjimo laikymas jam buvo didelis stresas, nes tais laikais tai buvo nemenkas iššūkis daugeliui. Egzaminą jis laikė su „Volga“.
D. Mackela prisiminė ir vieną įsimintiną eismo įvykį, kai dėl kito vairuotojo neatsargumo sudaužė penkis automobilius iš eilės. Ironiška, bet kaltu liko jis pats, nors kitas vairuotojas buvo neblaivus.
Pirmosios ne tarybinės santvarkos transporto priemonės Lietuvos kelių policijoje pasirodė 1990 m. birželio mėnesį - tai buvo trys balti „VW Jetta“ automobiliai, atgabenti iš Vokietijos. Du iš jų atiteko Vilniaus kelių policijai, vienas - Kauno. 1991 m. pradžioje šie automobiliai buvo perdažyti juoda spalva, kuri išliko iki 1994 m. 1994 m. centralizuotai užpirkti „VW Vento“ automobiliai pradėti dažyti baltai-žalia spalva, kuri išliko policijos automobilių standartu iki šiol.
Anuomet Lietuvos policija taip pat turėjo juodai baltų „VAZ 2101“, „VAZ 2106“, „VAZ 2108“, „VAZ 2109“, „Moskvičius 2141“, „UAZ 469“ automobilius.
Asociacija „Retromobile“ atkūrė istorinį policijos automobilį, siekdama išsaugoti ir eksponuoti Lietuvos policijos transporto priemonių istoriją. Šis automobilis yra eksponuojamas Kauno istorinės technikos muziejuje.
Šiuolaikiniai Lietuvos policijos automobiliai, tokie kaip „Audi A6“, yra aprūpinti pažangiomis technologijomis. Vienas toks automobilis turi visus įmanomus švyturėlius, kurie įsijungia viršijus greitį arba nustačius chuliganišką vairavimą, automatiškai fiksuodamas pažeidimus ir perduodamas duomenis į sistemą.
Nežymėti policijos automobiliai turi du greičio matuoklius ir geba fiksuoti iki 36 pažeidimų per minutę. Kiekvieną dieną pareigūnai užfiksuoja nuo 150 iki 450 pažeidimų. Tai reiškia, kad vienas nežymėtas automobilis per metus gali užfiksuoti beveik milijoną pažeidimų.
Šie automobiliai skanuoja viską: greitį, draudimo ir techninės apžiūros galiojimą, bei tikrina, ar automobilis nėra vogtų sąraše.
Lietuvos policijos automobilių istorijos kolekcininko akimis
Komisariato vadovas S. Andriušis, aistringai domėdamasis istorija, renka unikalią kolekciją, susijusią su tarpukario Lietuvos policija. Jo kolekcijoje - per 300 originalių nuotraukų, kuriose užfiksuoti to meto įvykiai ir pareigūnai.
S. Andriušis pasakojo, kad 1918 m. šalies policija kūrėsi sunkiai, trūko uniformų, pareigūnai rengėsi ir ginklavosi, kaip kas galėjo. Tačiau 1940 m. Lietuva turėjo modernią policiją, beveik nenusileidžiančią Vakarų šalims.
Jis paneigė mitą, kad „prie Smetonos tai buvo policija“, teigdamas, kad anų laikų pareigūnai nebuvo idealizuojami. Dokumentuose užfiksuoti drausmės pažeidimai: bičiulystė su kontrabandininkais, girtavimas, uniformos dėvėjimo pažeidimai. Tais laikais apskrities viršininkas galėjo skirti net areštą pareigūnui už nusižengimą.
S. Andriušis aptiko faktų apie nelegalų spiritą, sachariną ir net siuvimo adatas gabenantį verslą iš Vokietijos, kurį skatino dideli muitai. Jo kolekcijoje yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas prieškario policijos orkestras prie grafų Tiškevičių rūmų Palangoje. Policija turėjo ir vyrų kanklininkų kolektyvą.
Nuotrauka, kurioje du sulaikyti įtariamieji pozuoja su policijos pareigūnais, kelia šypseną. Daugelio tarpukario pareigūnų ir valdininkų likimas buvo tragiškas: 1941 m. jie buvo ištremti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus. Didelę pažangą padariusi Lietuvos policija buvo sunaikinta.
Jo kolekcijoje yra ir solidžios poros nuotrauka: 1935 m. Šiaulių apskrities policijos valdininkas Juozas Bernotas su žmona Jadvyga, kurie 1941 m. birželį buvo ištremti į Rešotų lagerį.
Tarpukario Lietuvos policijos mokyklos absolventų žinių įvertinimo pažymėjimuose pastebimi prasti įvertinimai, tačiau S. Andriušis paaiškina, kad tuomet žinios buvo vertinamos tik trimis balais: 4, 3, 2.
S. Andriušis ieško kolekcijai tinkamų nuotraukų, dokumentų ir literatūros sendaikčių turguose, interneto aukcionuose, taip pat gauna iš draugų ir artimųjų.
Jo kolekcijoje yra 1919 m. instrukcija milicijos tarnautojui, kriminalistikos žinynų, žurnalų, taip pat anuometės valdžios dokumentų su įsakymais.
tags: #lietuvos #policijos #automobiliai