Lietuvos chorinio meno padangėje ryškiai šviečia du kolektyvai, kuriuos vienija tas pats garbingas vardas - „Aidas“. Tai Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ ir Mokytojų namų moterų choras „Aidas“. Nors jų keliai skirtingi, abiejų istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos kultūros puoselėjimu ir plėtra per ilgus dešimtmečius.
Vyrų choras „Aidas“: Įkūrimas ir Juozo Vanago era
Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ savo kūrybinį kelią pradėjo daugiau nei prieš šešis dešimtmečius - 1955 metais. Praėjusiais metais pasirodė Linos Dumbliauskaitės knyga „Vyrų choro „Aidas“ kūrybinio kelio vingiai“ (išleido Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija), kurioje apžvelgiama kolektyvo istorija ir dabartis, ryškiausi kūrybiniai laimėjimai. Daugelis choro meno tradicijų, puoselėtų nepriklausomoje Lietuvoje, pokariu buvo numarintos, daug ką reikėjo pradėti iš naujo.
Juozo Vanago įkurto choro kelias
Jaunas ir energingas chorvedys Juozas Vanagas, susižavėjęs Gustavo Ernesakso vadovaujamu Estijos valstybiniu akademiniu vyrų choru, sumanė įsteigti panašų kolektyvą, kuris padėtų sutvirtinti mūsų kultūros pamatus, stabdytų Lietuvos nutautinimą. Būdamas neprilygstamas organizatorius, per keletą mėnesių subūrė gausų chorą ir iš karto pradėjo darbą. Jau po metų (1956) surengiamas dviejų dalių koncertas tuometinės Valstybinės filharmonijos Didžiojoje salėje, repertuarą sudarė harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, lietuvių bei užsienio kompozitorių kūriniai, chorai iš operų.
Per kelerius metus choras pelno pripažinimą, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, su koncertais aplanko daugelį Lietuvos vietovių, kiekvieną pavasarį atsiskaito Vilniaus publikai dviejų dalių koncertu Filharmonijos salėje. Pirmasis iš Lietuvos mėgėjų chorų išvyksta už šalies ribų - 1961 m. koncertuoja Armėnijoje ir Gruzijoje. Grįžus iš kelionės, kyla nesutarimų tarp vadovo ir grupės dainininkų, dalis jų palieka chorą. Tačiau J. Vanagas nepasiduoda: netrukus scenoje vėl stovi apie šimtas vyrų, planuojama išvyka į „tikrąjį“ užsienį. 1964 m. chorui suteikiamas „Aido“ vardas.
Kūrybinės veiklos dešimtmečiai ir tarptautinis pripažinimas
1966 metais choras savo kūrybinės veiklos dešimtmetį pažymi koncertu Vilniaus filharmonijos scenoje, dovanodamas publikai naują programą. Kolektyvo meninę brandą ypač atskleidė atlikta G. F. Händelio oratorijos „Mesijas“ dalis „Aleliuja“ (vyrų chorui aranžavo L. Dumbliauskaitė). Per dešimt metų choras surengė 360 koncertų, juos aplankė per 300 000 klausytojų. 1966 metų spalį sėkmingai koncertuota Vengrijoje - Budapešte, Pėče, Segede. Tą patį rudenį J. Vanagas „pramuša“ storas Maskvos Kremliaus sienas, „Aidas“ pirmasis iš Lietuvos chorų dainuoja Kremliaus teatre.
Minėtina kelionė laivu 1968 m. birželį po Viduržemio jūrą. Choras surengė koncertus Atėnuose, Genujoje, Neapolyje, Marselyje, Sofijoje, Stambule, Varnoje, į juos atkreipė dėmesį užsienio spauda, pabrėžusi aukštą mėgėjų choro meninį lygį. Siekdamas choro tobulėjimo, J. Vanagas ėmėsi sudėtingesnių kūrinių, pavyzdžiui, 1973 m. sezonui parengiami Jeronimo Kačinsko kūriniai „Sanctus“ ir „Varnas“. Nuo pat choro gyvavimo pradžios J. Vanagas darbą organizuodavo kaip profesionaliame kolektyve: repeticijos, vokalo pratybos, muzikos rašto mokymas, dainininkų meninės pasaulėjautos ugdymas. Nuo pat pirmųjų veiklos metų choro vadovas labai atsakingai rinkdavo repertuarą, siekdamas, kad kūriniai būtų ne tik techniškai įveikiami, bet ir meniškai vertingi. Tai buvo lietuvių liaudies dainos ir mūsų autorių kūriniai, pasaulio muzikos lobyno šedevrai, tačiau ultramodernios muzikos „Aido“ choras nedainuodavo, ji J. Vanagui buvo svetima.
Filmas "Gražuolė" - treileris
Algimanto Lopo vadovavimo metai
Po dvidešimties metų sunkaus ir pasiaukojamo darbo J. Vanagui teko atsisveikinti su savo įkurtu ir išpuoselėtu kolektyvu, bet jame paliko tokį emocinį užtaisą, kad ir dabar „Aidas“ neretai pavadinamas Vanago choru, nors jis pats jau ilsisi Amžinybėje (mirė 2017 m. rugpjūčio 26 d.). Išėjus J. Vanagui, vadovavimą „Aidui“ 1976 m. perėmė jo chormeisteris Algimantas Lopas. Gerbdamas choro tradicijas, A. Lopas didelių pakeitimų nedarė. Rengė naujas programas, kartu repertuare išlaikydamas laiko išbandytus kūrinius.
Kūrybiniai ryšiai ir Sąjūdžio laikotarpis
„Aidas“ koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Bukarešte, Sofijoje, Konstancoje, Varnoje, užmezgė kūrybinius ryšius su Amerikos lietuvių choru „Aidas“ ir jo vadove M. Stensler, bendradarbiavo su Sofijos Christinos Morfovos mokytojų moterų choru ir vyrų choru „Gusla“. 1978 m. dainavo tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje (dabar - Arkikatedra bazilika) surengtame Viktoro Budrevičiaus autoriniame koncerte, skirtame kompozitoriaus 30 metų kūrybinės veiklos ir gyvenimo 50-mečiui paminėti.
1980 metais dvidešimt penkerių metų jubiliejų „Aidas“ paminėjo Valstybinės filharmonijos salėje. Iš naujų kūrinių skambėjo A. Vivaldi „Gloria“, koncerte dalyvavo dainininkė Regina Maciūtė, vargonininkas Bernardas Vasiliauskas ir simfoninis orkestras „Vilnius“, diriguojamas Povilo Bekerio. Netrukus choras išvyko į VDR, pasirodė Berlyne, Erfurte, Magdeburge, Potsdame. Koncertus teigiamai įvertino vokiečių spauda. Savo trisdešimtmečiui (1985) choras parengė Ch. Gounod kantatą „Prie svetimų krantų“, A. Vivaldi 12 dalių kantatą „Gloria“. Koncerte skambėjo ir laiko patikrinti, geriausi per visus tris dešimtmečius choro dainuoti kūriniai.
Lietuvoje pakilus Sąjūdžio bangai, choras aktyviai dalyvauja dainuojančios revoliucijos renginiuose, 1991 m. sausio 13-ąją „Aido“ vyrai prisideda prie televizijos bokšto ir Spaudos rūmų gynėjų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę „Aidas“ dainuoja Vilniaus aikštėse, koncertuoja Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tačiau kolektyvą ištinka kitos bėdos: jis nebeturi mecenato, patalpų repeticijoms, vadovai dirba be atlyginimo. Vis dėlto atsisakyti muzikos, per dešimtmečius sukaupto dvasinio turto nei dainininkai, nei choro vadovas A. Lopas neketina.
Krašto apsaugos ministerijos globa ir tarptautiniai vizitai
Didžiulėmis viso kolektyvo pastangomis 1993 m. „Aidas“ randa globėją - Lietuvos krašto apsaugos ministeriją. Įsakymą dėl choro perėmimo pasirašo tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. Į naujas patalpas choras perkelia savo kuklų turtą: du pianinus, choro laiptus, nototeką. Po ilgesnės pertraukos, 1997 m. rugsėjį, choras išvyksta į Italiją, Romoje susitinka su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Audiencijos metu Popiežius palaimina choro dalyvius, linki siekti taikos ir gerovės savo kraštui, tobulėti dvasiškai. Šį išskirtinį choro gyvenimo įvykį nufilmavo Romos televizija. Tais pačiais metais choras viešėjo ir Lenkijoje, dainavo paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę atidengimo ceremonijoje Seinų kapinėse, per Mišias giedojo Seinų katedroje bazilikoje.
1999 m. A. Lopas dėl garbaus amžiaus ir sveikatos paliko „Aido“ chorą, kuriam vadovavo 23 metus. Jeigu dar pridėsime chormeisterio darbą, tai bus jau visas keturiasdešimtmetis. Vadovaudamas „Aidui“ A. Lopas iš esmės tęsė J. Vanago suformuotą vokalinės kultūros ir repertuaro tradiciją, gal tik choro skambėjimas tapo kiek „atsargesnis“, be didesnių nukrypimų į dinaminės skalės pakraščius. Repertuarą papildė prieškario Lietuvos karių dainos ir vertingi stambios formos kūriniai - Ch. Gounod kantata „Prie svetimų krantų“, A. Vivaldi „Gloria“.
Tado Šumsko vadovavimo laikotarpis ir dabartis
Tadas Šumskas, vadovavimą chorui perėmęs 1999 metais, sėkmingai dirba iki šiol. T. Šumsko mostai paskatino galingesnį, tvirtesnį choro skambėjimą. Repertuaras nuolat papildomas karių ir partizanų bei tremtinių dainomis, todėl choras skamba vyriškiau, „kariškiau“. Didelę dalį naujų repertuaro kūrinių aranžuoja pats choro vadovas. Ir ne tik aranžuoja - koncertuose pastaruoju metu skamba nemažai T. Šumsko originalių kūrinių.
Aktyvi veikla ir naujos muzikinės spalvos
T. Šumskas su choru parengė G. Fauré „Requiem“, atskiras jo dalis atlieka ne tik koncertuose, bet ir bažnyčiose aukojant šv. Mišias. Choras pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos pučiamųjų orkestru, tai įneša naujų spalvų į abiejų kolektyvų meninį gyvenimą. Kasmet „Aidas“ dalyvauja iškilmingoje krašto apsaugos savanorių priesaikos ceremonijoje, kalėdiniuose labdaros koncertuose Vilniaus bažnyčiose, sausio 1 d. dainuoja keliant trispalvę Gedimino pilies bokšte. Vadovaujant T. Šumskui, choro veikla pagyvėjo, tapo labiau pastebima. „Aido“ vyrai - dažni LRT svečiai, kolektyvas įrašė ir išleido 10 DVD bei CD plokštelių, be to, turi nemažai įrašų su kitais kolektyvais. „Aidas“ išskirtinis ir tuo, kad vienintelis iš Lietuvos chorų leido savo laikraštį. 2012-2015 m. išleisti 38 „Aido“ numeriai, juos redagavo choristai Povilas Šimkavičius, Algimantas Zybartas ir Arnoldas Kulikauskas. Laikraštyje buvo aprašomas choro gyvenimas, trumpai nušviečiami ir svarbesni Lietuvos kultūrinio gyvenimo momentai.
Choro pagalbininkai ir ilgamečiai nariai
Prie „Aido“ meninių laimėjimų svariai prisidėjo ir jo chormeisteriai bei koncertmeisteriai. Chormeisteriai ne tik talkindavo meno vadovams ruošiant naują repertuarą, bet ir diriguodavo koncertuose. Pirmasis chormeisteris buvo Vladas Vanagas, dirbęs 1955-1959 m. Savo karjerą „Aido“ chore pradėjo būsimasis muzikologas Jonas Bruveris, jis 1958-1960 m. buvo ir chormeisteris, ir koncertmeisteris. 1964 m., dar būdama Lietuvos valstybinės konservatorijos studentė, į chorą atėjo Lina Dumbliauskaitė, ji su J. Vanagu darbavosi iki 1967 m. Choro chormeisterio ir koncertmeisterio pareigas beveik 20 metų ėjo Algimantas Lopas, vėliau tapęs meno vadovu. Ilgiausiai chormeisteriu dirba Vilius Grušnius - nuo 1990 m. iki šiol, be to, jis ir vargonuoja, ir akompanuoja akordeonu, ir tenoro solines partijas atlieka. Aktyvi choro pagalbininkė yra pianistė Daivalija Genaitytė-Šumskienė.
Choro meno vadovams yra talkinę Saulė Serapinaitė-Šemeškevičienė, Algis Zaboras, Joana Kervytė-Jablonskienė, būsimasis profesorius Jurijus Kalcas, Gražina Čiurilaitė, pianistas Dainius Jozėnas, Arvydas Blinstrubas, Janina Černiauskienė. Chore dainuoja įvairių profesijų vyrai: karininkai, inžinieriai, mokslininkai. Inžinierius Juozapas Giedraitis, „Aido“ garbės pirmininkas, muzikos menui atidavė 54 savo gyvenimo metus, daugiau nei pusšimtį metų chore dainuoja inžinierius Arnoldas Kulikauskas. 2017 m. rudenį Amžinybėn išėjo Feliksas Matačinskas, „Aide“ dainavęs nuo pat pirmosios repeticijos. Kiekvienas choristas įnešė po kruopelytę į kolektyvo meninių pasiekimų aruodą.
Vienas didžiausių vyrų choro „Aidas“ nuopelnų - lietuvių chorinės muzikos puoselėjimas ir populiarinimas tiek namuose, tiek už valstybės ribų. Pažvelgus į choro repertuarą, turbūt rasime visų Lietuvos kompozitoriaus pavardes, pradedant J. Gruodžiu, V. Jakubėnu, Č. Sasnausku, J. Naujaliu ir baigiant V. Barkausku, B. Kutavičiumi, V. Augustinu, M. Urbaičiu, L. Vilkončiumi. Reikia tikėtis, kad „Aido“ daina neužges ir žengiant septintojo dešimtmečio keliu.
Mokytojų namų moterų choras „Aidas“: Kelias per šešis dešimtmečius
Moterų choras „Aidas“ yra vienas solidžiausių savo amžiumi mėgėjų meno kolektyvų Lietuvoje. Įkurtas dar 1958 metais chorų entuziasto Juozo Vanago, kolektyvas garsus savo praeitimi ir garbingais vadovais. Šių metų balandžio 5 dieną Vilniaus rotušėje mokytojų namų moterų choras „Aidas“ minės savo kūrybinės veiklos 65-metį (pastaba: jei tekstas rašytas 2018 m., 65-metis minimas 2023 m.). Ta proga kolektyvas parengė įdomią, stilistiškai įvairių kūrinių programą „Dainos sparnais“. Koncerte skambės tiek lietuvių klasikų, tiek ir nūdienos autorių originalūs ir aranžuoti kūriniai (L. Abariaus, A. Bražinsko, G. Kuprevičiaus, G. Savinienės, N. Sinkevičiūtės, V. V. Barkausko ir kitų), moderniomis raiškos priemonėmis grįsti šiuolaikiniai chorinės muzikos opusai (M. Treščenkino, O. Gjeilo). Nuotaiką skaidrins ir lengvesnio žanro, populiariosios muzikos, kaip antai G. Jautakaitės, V. Kernagio, D. Pulausko, A. L. prie šio koncerto prisijungs vyrų choras „Sakalas“ (meno vadovas Romas Makarevičius). Su šiuo kolektyvu palaikoma ilgametė kūrybinė bičiulystė paskatino naujų muzikinių idėjų gimimą, meninės raiškos įvairovę, bendradarbiavimą su kompozitoriais. Šis jubiliejinis koncertas yra nemokamas ir atviras visiems chorinės muzikos mylėtojams.
Pasiekimai ir kultūrinė misija
Choras yra dalyvavęs penkiolikoje dainų švenčių, koncertavęs prestižinėse Europos koncertų salėse, ne kartą pripažintas geriausiu Lietuvos moterų choru ir patyręs ne vieną meninį pakilimą. „Dirbdama su choru remiuosi klasikine chorinio dainavimo tradicija ir tautine dainavimo mokykla“, - teigia choro vadovė. Moterų choras „Aidas“ aktyviai koncertuoja ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir užsienio šalyse: kolektyvo muzikavimo klausėsi Ispanijoje, Italijoje, Maltoje, Prancūzijoje, Sakartvele ir kitose šalyse. Koncertuodamas kitose valstybėse, choras plačiai pristato tautinį folklorą bei lietuvių kompozitorių kūrinius. Tai reikšminga kultūrinė misija, tarptautiniu mastu padedanti reprezentuoti savo šalį, jos chorinę kultūrą. Savotiška mecenatyste laikomi choro pasirodymai įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Kolektyvo kūrybinė branda, meninis lygis buvo aukštai įvertintas 2023 metais Lietuvos chorų konkurse, kuriame buvo iškovota antroji kategorija.
Filmas "Gražuolė" - treileris
Bendras indėlis į Lietuvos kultūrą
Abu chorai „Aidas“ - ir vyrų, ir moterų - per savo ilgametę istoriją tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio paveldo dalimi. Nuo pat įkūrimo, puoselėdami lietuvių liaudies dainas ir kompozitorių kūrinius, jie ne tik džiugino klausytojus, bet ir vykdė svarbią tautinę bei kultūrinę misiją, garsindami Lietuvą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Jų pasiaukojimas, profesionalumas ir atsidavimas muzikai įrodo, kad mėgėjų meno kolektyvai gali tapti tikrais kultūros ambasadoriais ir tvirtais tautinės savimonės ramsčiais.
tags: #lrt #mokytoju #choras #aidas #lietuvos #100