Klausimas, ar po mums apčiuopiamo materialaus pasaulio egzistuoja kas nors daugiau, amžiams bėgant jaudina žmoniją. Nors sveikas protas dažnai diktuoja skeptišką požiūrį, vis daugiau mokslininkų ir klinikinę mirtį patyrusių asmenų teigia, kad atsakymus į šiuos egzistencinius klausimus rasti įmanoma. Šis fenomenas, moksliškai vadinamas mirčiai artima patirtimi (angl. near-death experience), atveria duris į diskusijas apie sąmonės ir sielos prigimtį.
Mokslo žvilgsnis į anapusinį pasaulį
Pirmieji rimti žingsniai tiriant šį reiškinį buvo žengti 2000 metais, kai kardiologas Pimas Van Lommelis ir Christopheris Frenchas atliko tyrimą su 344 širdies ligomis sirgusiais pacientais. Rezultatai sukrėtė medikus: nors tiesioginių įrodymų apie pomirtinį pasaulį gauti nepavyko, tapo akivaizdu, kad trumpam mirę pacientai iš tikrųjų buvo „priartėję prie vartų į jį“.
2008 metais mokslų daktaras Samas Parnia ėmėsi dar ambicingesnio projekto. Tyrime dalyvavo 15 ligoninių ir 2060 pacientų, kuriuos ištiko klinikinė mirtis. Iš 330 išgyvenusiųjų, 140 galėjo pasidalinti savo potyriais, o 26 iš jų tvirtino patyrę atsiskyrimą nuo kūno - tarytum siela stebėtų įvykius iš viršaus.
Sąmonės aktyvumas po mirties
Vienas garsiausių atvejų - 57 metų socialinio darbuotojo patirtis. Būdamas klinikinės mirties būsenoje tris minutes, jis tiksliai aprašė medikų veiksmus ir medicininės įrangos garsus. S. Parnia teigia: „Jeigu tokie dalykai tikrai įmanomi, galima teigti, kad sąmonė arba siela gali egzistuoti ir be smegenų.“ Nors mokslininkai neskuba daryti galutinių išvadų, ataskaitos rodo, kad sąmonė išlieka aktyvi bent tris minutes po širdies sustojimo.
Asmeninės patirtys ir „anapusybės“ liudijimai
Daugelis žmonių, susidūrusių su „išėjimo“ patirtimi, tvirtina, kad tai nebuvo haliucinacijos. Pavyzdžiui, Theresa Cheung, Kembridžo universitete studijavusi teologiją, pasakoja, kaip mamos balsas „iš anapus“ padėjo jai išvengti mirtinos avarijos. Panašią nuomonę išreiškia ir Ali Norell, kuriai susitikimai su mirusiais artimaisiais padėjo susitaikyti su dukros netektimi.
Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, dažnai aprašo nuoseklų įvykių modelį:
- Sąmonės atsiskyrimas nuo fizinio kūno.
- Kelionė per tunelį ryškios šviesos link.
- Susitikimas su mirusiais artimaisiais.
- Didžiulis meilės ir ramybės jausmas.
Po žmogžudystės – kalbos apie mirties bausmę? Štai kaip ji veikia pasaulyje | SUKASI PASAULIS
Klinikinė mirtis ir „klaidingos“ diagnozės
Medicinos profesorius Alfredas Česnys pažymi, kad mirtis nėra akimirksniu įvykstantis procesas. Tai ilgas etapas, kurio metu organizme gali vykti kovą už gyvybę. Istorijoje gausu atvejų, kai žmonės „atsikeldavo“ karstuose arba morguose, nes gydytojai per skubotai konstatuodavo mirtį. Tokie įvykiai, nors ir atrodo šiurpiai, primena, kad riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių kartais yra itin trapi ir sunkiai apibrėžiama.
Egzistenciniai apmąstymai
Kai kurie mąstytojai, tokie kaip Chrisas Langanas, siūlo teorinius visatos modelius, kuriuose gyvenimas po mirties yra tik vienas iš etapų matuojant visatą. Nors tokios hipotezės sulaukia tiek palaikymo, tiek kritikos, jos pabrėžia vieną svarbų faktą: žmogaus siela ir sąmonė yra daug kompleksiškesni reiškiniai, nei mes iki šiol manėme.
Ar tai, ką matome mirties akivaizdoje, yra tik smegenų veiklos sutrikimas, ar tikrasis kelias į kitą dimensiją - atsakymo vis dar ieškome. Tačiau kiekvienas liudijimas, kiekviena „sugrįžusi“ istorija verčia mus bent trumpam stabtelėti ir susimąstyti apie tai, kas laukia už gyvenimo ribos.
tags: #lietuvis #po #patekimo #i #siaubinga #avarija