Rimantas Antanas Stankevičius (1944-1990) - vienintelis lietuvių lakūnas-bandytojas, pelnęs kosmonauto kvalifikaciją ir tapęs SSRS nusipelniusiu lakūnu-bandytoju. Jo gyvenimas, paženklintas atsidavimu aviacijai ir kosmosui, tragiškai nutrūko 1990 m. rugsėjo 9 d. aviacijos šventės metu Italijoje, Salgaredos aerodrome, atliekant parodomąjį skrydį naikintuvu „Su-27“.
Ankstyvieji metai ir karjeros pradžia
Rimantas Stankevičius gimė 1944 m. liepos 26 d. Marijampolėje. Vaikystėje, kaip prisimena artimieji, jis išsiskyrė drąsa ir aistra aviacijai. Būdamas septynerių, Šešupėje išgelbėjo skęstančią kaimynų mergaitę. Marijampolėje, kur Stankevičiai gyveno S. Daukanto gatvėje prie Šešupės, Rimantas buvo žinomas kaip „pirotechnikos specialistas“ tarp draugų, gamindavęs įvairius sprogstamuosius įtaisus. Lėktuvai jį domino nuo mažens - piešdavo juos ant kepurių, švarkų, vadovėlių ir sąsiuvinių. Iš žurnalų iškirptais lėktuvais puošdavo sienas, o šeštokas būdamas, mokykloje organizavo parašiutizmo būrelį. Jam neleido šokti iš aerostato, nes trūko vos vieno kilogramo iki reikiamo 50 kg svorio.
1962 m. baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą, R. Stankevičius įstojo į Černigovo aukštąją karo aviacijos mokyklą Ukrainoje, kurią baigė 1966 m. Jau studijų metais jis išsiskyrė kaip lyderis, pirmasis savarankiškai skraidydavo visais programoje esančiais lėktuvais. Pasak jo paties, aviacijoje nėra aukštesnio įvertinimo už teisę skristi pirmam. Nuo 1966 m. tarnavo įvairiose SSRS karinių pajėgų vietose: Lenkijoje, Egipte (1971-1972 m., dalyvavo karo veiksmuose prieš Izraelį), Turkmėnistane, kur dirbo oro kautynių instruktoriumi. 1969 m. paskirtas vyresniuoju SSRS karinės grupuotės Vokietijoje naikintuvų aviacijos pulko lakūnu. 1973 m. išleistas į atsargą, jam suteiktas SSRS KOP majoro laipsnis.
Lakūnas-bandytojas ir kosmonautas
1975 m. R. Stankevičius baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimų instituto lakūnų bandytojų mokyklą ir ten liko dirbti. Apie tokį paskyrimą - dirbti aviacijos tyrimų citadelėje - daugelis absolventų galėjo tik pasvajoti. Jo užduotis buvo atlikti sudėtingus bandomuosius skrydžius, dalyvavo bandant naikintuvą MiG-29 suktuko sąlygomis. Jis skraidė 57 tipų lėktuvais ir sukaupė daugiau nei 4000 valandų skrydžio stažą. Kvalifikacija jam buvo keliama anksčiau nei valdiškų dokumentų nustatyti terminai: 4-os klasės lakūno bandytojo kvalifikacija suteikta 1975 m., 3-ios - 1976 m., 2-os - 1979 m., ir 1-os - 1982 m.
Kosmonauto kvalifikacija Rimantui Stankevičiui buvo suteikta 1982 m. vasario 12 d. Tai buvo istorinė diena Lietuvai, nes ji gavo savo kosmonautą. Nuo 1977 m. liepos 12 d. jis buvo paskirtas į specialaus pasirengimo grupę daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Buran“ skrydžiui. 1979 m. sausio 19 d. Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams. Nuo 1979 m. balandžio mėnesio iki 1980 m. gruodžio mėnesio jis mokėsi Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre pagal bendrą kosminės parengties programą. 1981 m. rugpjūčio 10 d. įtrauktas į Skrydžių tyrimo instituto kosmonautų-bandytojų būrį.
„Buran“ programa ir kosminės svajonės
Stankevičius buvo vienas iš pirmųjų, išbandžiusių daugkartinį kosminį laivą „Buran“. Jis atliko 6 riedėjimo bandymus ir 14 skrydžių specialiu „Buran“ egzemplioriumi OK-GLI (lėktuvas-analogas BTS-02). Planuota, kad R. Stankevičius bus antruoju pagrindinės „Buran“ įgulos pilotu, skrisiančiu su įgulos vadu Igoriu Volku. Tačiau vėliau planai keitėsi, ir jam buvo numatytas „Buran“ vado vaidmuo skrydžiui su kosmonautu A. Balandinu, o nuo 1988 m. - su V. Kazakovu.
„Buran“ programa buvo kupina iššūkių ir pavojų. Skraidančios laboratorijos „Tu-154“ kabina buvo įrengta panašiai kaip erdvėlaivio, o vietoj šturvalo - „Buran“ vairalazdė. Inžinieriai sustiprino lėktuvo važiuoklę. Bandymų metu pilotai 10 km aukštyje sumažindavo greitį iki 400 km/h, išleisdavo važiuoklę ir, įjungę atbulinę trauką, imdavo smukti žemyn. Komandas leistis lakūnai gaudavo iš žemės, ir sąlygos būdavo tyčia apsunkinamos, siekiant kuo labiau simuliuoti „Buran“ nusileidimą be variklių. Rimantui tekdavo daugybę kartų leistis tokiu „neįtikėtinu būdu“ ne tik Bandymų aerodrome, bet ir ant atsarginių takų Rusijoje. Beje, tokius aerodromus parinkti buvo pavesta būtent Rimantui.
Pirmą kartą „Buran“ į orą pakėlė Igoris Volkas ir Rimantas Stankevičius 1985 m. lapkričio 10 d. Tam, kad variklių neturintis kosminis lėktuvas galėtų pakilti, inžinieriai buvo pritvirtinę keturis naikintuvo „Su-27“ variklius. Nepaisant didelio slaptumo, pirmojo skrydžio dieną ant stogų sėdėjo pusė miesto.
Apleisti – sovietiniai daugkartiniai erdvėlaiviai (Buran programa)
Nusivylimas ir tikėjimas
Nors Rimantui 1980 m. buvo suteikta kosmonauto kvalifikacija, o 1984 m. jis buvo lakūno bandytojo Igorio Volko dubleris skrydžiui su „Sojuz“, didžiosios svajonės - pakilti į kosmosą - jam nebuvo lemta įgyvendinti. „Sojuz“ buvo sugadintas per bandymus, o kitą kartą vadovybė staiga nusprendė, kad Rimantui Stankevičiui kosminiame laive nėra vietos, nes grįžtantis į Žemę aparatas turėjo pargabenti krovinį iš kosminės stoties. Šios aplinkybės, kartu su strigusia „Buran“ programa, sukėlė Rimantui didelį nusivylimą. Dienoraščio įrašuose atsispindi ne tik kasdienybės įtampa, bet ir patirtų neteisybių nuoskauda. Vis dėlto, jis tikėjo, kad pakils.
Rimantas Stankevičius visada turėjo įrodinėti savo profesionalumą. Kartą, bandant išeiti iš suktuko, naikintuvas Rimantui nepakluso, teko pasitelkti raketas, tačiau suktukas tik suintensyvėjo, ir R. Stankevičiui teko katapultuotis. Sugriuvus naikintuvui, pradėtas tyrimas, o kaltė, kaip dažnai būdavo Sovietų Sąjungoje, pirmajam teko žmogui, o ne technikai. Tik vėliau nustatyta, kad lėktuvo mechanikai klaidingai sujungė raketų paleidimo laidus. Rimantas turėjo būti visa galva aukštesnis už kitus ir dėl to, kad buvo lietuvis. Jam buvo pasakyta: „jei pasižadi niekada neišvažiuoti iš Rusijos, į kosmosą skrisi greitai. Jei ne - lauk kito šanso.“
Jis buvo atsidavęs savo profesijai, tačiau nepasiduodavo didvyriškumo įvaizdžiui. Apie savo amatą kalbėdavo kasdieniškai, nesibodėdamas paaiškinti sudėtingus reiškinius. Žukovskio kapinėse, šalia Bandymų aerodromo, dažnai atsirasdavo naujų kapų, ir Rimantas yra pasakojęs apie kolegų žūtis 1981-1982 m. laikotarpiu. Tai atspindi nuolatinę riziką, su kuria susidurdavo lakūnai-bandytojai.
Parodomieji skrydžiai ir populiarumas
Prasidėjusi viešumo era leido lakūnams bandytojams imtis parodomųjų skrydžių. 1990 m. Rimantas, kaip „Su-27“ vedantysis, kartu su savo bičiuliu ir mokiniu Sergejumi Tresviatskiu išskrido į Ameriką, kur dalyvavo aviacijos šventėje Evereto mieste, šalia Sietlo. Sovietų naikintuvų skridimas virš pilno stadiono amerikiečiams padarė didelį įspūdį. JAV jis susitiko su Sietlo lietuvių bendruomenės pirmininke Ina Bertulyte-Bray ir teiravosi, kaip lietuviai į jį žiūri. Nors požiūris buvo nevienareikšmis, Ina asmeniškai jį palaikė, akcentuodama jo pasiekimus ir tai, kad jis daro garbę Lietuvai. Rimantas jautė skausmą dėl to, kad Lietuvoje tarsi nebuvo savas. Per susitikimą juokais pasiūlęs paimti Trispalvę, jis apsidžiaugė Inos pritarimu.
Iškart po grįžimo iš Amerikos Rimantą iškvietė Bandymų instituto direktorius Konstantinas Vasilčenka ir pavedė skristi į Italiją. Šis vadovybės įsakymas buvo netikėtas, nes Salgaredos aeroklubo aviacijos šventėje turėjo skraidyti kitas lakūnas bandytojas. Prieš tai tas lakūnas atvyko į Salgaredą susipažinti su aplinka, tačiau po nesėkmingos aukštojo pilotažo figūros, skrisdamas Antrojo pasaulinio karo lėktuvu su italų lakūnu Mario Ferrari, sudužo. Italas žuvo vietoje, o sovietų lakūnas buvo sunkiai sužeistas. Todėl Rimantui teko jį „pridengti“.
Tragiška žūtis Italijoje
1990 m. rugsėjo 9 d. Rimantas Stankevičius, grįžęs iš JAV, išvyko į Italiją, kur Trevizo provincijos Salgaredos aerodrome turėjo dalyvauti aviacijos šou. Skirtingai nei JAV, į Italiją jis skrido be jokio techninio palaikymo, medicinos personalo, skrydžių valdymo specialisto ar atsarginių dalių. Salgaredos aerodromas buvo mažas, be tinkamos navigacijos įrangos, apsuptas kukurūzų laukų, kas Rimantui sukėlė nepatogumų jau per repeticiją. Iš vakaro atliekamos figūros jau buvo per žemos, tačiau jis viską nuleido juokais.
Lemtingąją dieną R. Stankevičius vykdė parodomąjį skrydį naikintuvu „Su-27“. Atlikdamas vertikalią pilotažo figūrą, vadinamąją „mirties kilpą“, jis pradėjo kilpą aukščiausiame taške, kuris buvo kiek žemiau apskaičiuotojo. Tai lėmė, kad lėktuvas atsidūrė per žemai. Nors Rimantas suprato, kad yra per žemai, tik antroje kilpos pusėje, jis padarė viską, kad išvengtų tragedijos. Paskutiniu valios blyksniu jis nuspaudė kojos pedalą ir nukreipė lėktuvą į šalį nuo minios žmonių, susirinkusių aerodrome, ir šalia stovėjusio namo, link miškelio ir kukurūzų lauko. Tai buvo didvyriškas poelgis, išgelbėjęs daugybę gyvybių. Tačiau laiko katapultuotis nebeliko. Lėktuvas palietė žemę „pilvu“ ir sprogo. Katastrofa nusinešė Rimanto Stankevičiaus, puikaus piloto ir vienintelio Lietuvos kosmonauto, gyvybę. Katastrofos vietoje žuvo ir vienas aerodromo apsaugos darbuotojų - Moretto C. Lėktuvo skeveldros sužeidė tris mergaites, žaidusias Adriano Coden sodybos kieme. Viena iš jų, Alice, patyrė peties sužalojimą, tačiau išgijo be pasekmių.
Katastrofos priežastys ir palikimas
Katastrofos priežastys iki šiol nėra tiksliai įvardytos. Tyrėjai į aktą įtraukė punktą apie galimą aukščio prietaiso gedimą. Pilotuojant „Su-27“, vizualiai įvertinti aukštį yra labai sudėtinga. Rašytojo Edmundo Ganusausko nuomone, Rimantą pražudė sovietinė netvarka - jo skrydžiui nebuvo skirta jokio personalo, net profesionalaus skrydžių vadovo, kuris būtų pastebėjęs per mažą aukštį ir perspėjęs pilotą. Aerodrome nebuvo radijo ryšį registruojančios aparatūros, o lėktuvo magnetofonas sudegė, todėl jokių radijo ryšio pėdsakų neliko. Demonstruoti parodomųjų skrydžių R. Stankevičius buvo pasiųstas be dublerio, gydytojo, vadovaujančio inžinieriaus, videooperatoriaus, skrydžių vadovo. Be to, tikėtina, kad lėktuvo navigacinės sistemos defektai buvo žinomi dar Maskvoje. Sergejus Tresviatskis, Rimanto kolega, mano, kad Rimantas disponavo neteisinga prietaisų informacija.
Po katastrofos sovietinė spauda, remdamasi daline Italijos žiniasklaidos informacija, bandė suteršti Rimanto Stankevičiaus atminimą, teigdama, kad jis skrido išgėręs. Tačiau teisme, kur jo žmona Irena, dirbusi skrydžių programuotoja, gynė sutuoktinio garbę, mokslininkai įrodė, kad mirties akivaizdoje į žmogaus kraują išsiskiria ne tik adrenalino, bet ir alkoholio. Rimanto Stankevičiaus kūne buvo rasta alkoholio, bet jo nerasta skrandyje. Teismo bylą prieš šmeižikus pavyko laimėti.
Rimantas Stankevičius palaidotas Kaune, Aukštųjų Šančių karių kapinėse, o Žukovskio miesto kapinėse yra memorialinis paminklas. Jo tėvai mirė praėjus metams po sūnaus žūties. Žmona Irena, sunkiai išgyvenusi netektį, mirė prieš 10 metų nuo krūties vėžio ir palaidota šalia vyro. Rimantas Stankevičius turėjo du sūnus - Algimantą ir Gintarą. Nors abu nuo mažens svajojo būti pilotais, gyvenimas privertė juos atsisakyti šios svajonės. Jaunėlis Algimantas tapo aukštalipiu, verslininku, o vyresnysis Gintaras - lino prekybininku. Tačiau Stankevičių šeimos aviacijos genas perduodamas toliau: Rimanto brolis Vytautas iki šiol pilotuoja lėktuvus, o Gintaro sūnūs Laurynas ir Dominykas jau skraidė sklandytuvais. Algimantas, kuris buvo 13-os metų, kai žuvo tėvas, iki šiol saugo tėvo dienoraštį, aprangą, šalmus ir kartais juos užsideda, kaip ir jo vaikai. Viltis išsiaiškinti tiesą žlugo mirus motinai. Tuomet broliai iš Maskvos gavo prieš pat mirtį tėvo motinai rašytą laiškelį. Jo turinys buvo toks abstraktus, kad jį suprasti tegalėjo Rimantas ir Irena.
Nors Rimantas Stankevičius visą gyvenimą dirbo sovietinėje sistemoje, jis išsaugojo gilų ryšį su Lietuva. Jo namuose Pamaskvyje sklandė lietuvybės dvasia, nuolat buvo skaitomi lietuviški laikraščiai ir knygos. Jo mama, gėlininkė, prisiminė: „Jis sakydavo - mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Lietuva buvo jo skausmas.“ Jis svajojo apie namą prie Nemuno, tačiau suprato, kad grįžimas reikštų jo, kaip profesionalo, žlugimą. Rimanto Stankevičiaus nuopelnai aviacijai ir kosmonautikai yra didžiuliai. Pagal jo išbandytą ir sukurtą naikintuvo išvedimo iš suktuko programą iki šiol skraido viso pasaulio „Su-27“ naikintuvų lakūnai. Rusijoje įkurtas Didvyrių klubas siekia, kad lietuvis kosmonautas-bandytojas, kaip ir dar keli jo kolegos, būtų pripažinti šalies didvyriais.
tags: #lietuvis #lakunas #kosmonautas #zuves #1990 #m