Vakarų Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, plyti milžiniškas Reino-Rūro regionas, kuris jau geras šimtas metų praktiškai suaugęs į vieną didelį miestą - ištisą miestų grandinę. Nors daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą, Kelnas, nors ir garsiausias, yra tik dalis šios aglomeracijos, kurioje gyvena apie 10,5 milijono žmonių. Kelne gyvena apie 1 milijonas iš jų. Šis regionas gal labiausiai pasaulyje atsiduoda stympanko dvasia, atspindėdamas niūriai fantastišką XIX amžių.
Reino ir Rūro regiono apibrėžimas ir istorinis kontekstas
Reino krašto apibrėžimas
Reino kraštas (vok. Rheinland) - tai regionas abipus Reino Vakarų Vokietijoje, apimantis Šiaurės Reino-Vestfalijos dalį į vakarus nuo Vestfalijos-Lipės ir nepfalcišką Reino krašto-Pfalco dalį. Tai yra buvusios Prūsijos Reino provincijos teritorija.
- Šiaurės Reino-Vestfalijos dalyje Reino kraštas šiaurėje ir vakaruose ribojasi su Nyderlandais, pietvakariuose - su Belgija, o rytuose - su Vestfalija.
- Reino krašto-Pfalco žemėje esanti Reino žemės dalis vakaruose ribojasi su Belgija ir Liuksemburgu, pietvakariuose - su Saro žeme (anksčiau taip pat laikyta Reino žemės dalimi), o pietuose - su Šiaurės Pfalco kalnais bei Priešakiniu Pfalcu.
Pietinė ir rytinė regiono dalis yra daugiausia kalvota (Westerwald, Hunsrück, Taunus ir Eifel), suskaidyta upių slėnių, iš kurių svarbiausi - Reino ir Mozelio slėniai.
Rūro upės reikšmė
Rūras (vok. Ruhr) - upė vakarinėje Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, dešinysis Reino intakas. Upė prasideda Zauerlando aukštumose, netoli Vinterbergo miesto. Ji teka į vakarus, o žemupyje prateka Šiaurės Vokietijos žemumos pietiniu pakraščiu. Didžiausi intakai yra Henė, Venė, Rioras, Hionė, Lenė (visi kairieji). Ant upės įrengta eilė tvenkinių ir hidroelektrinių, o Rūras kanalu sujungtas su Emso upe ir yra laivuojamas iki Viteno.
Regiono istorija ir industrializacija
Po Prancūzijos imperijos žlugimo XIX a. vokiškai kalbantys regionai Reino vidurupyje ir žemupyje buvo aneksuoti Prūsijos karalystės. Prūsijos administracija reorganizavo teritoriją į Reino provinciją, kurios vardas išliko Vokietijos žemių Reino kraštas-Pfalcas ir Šiaurės Reinas-Vestfalija pavadinimuose.
Po Pirmojo pasaulinio karo vakarinę Reino žemės dalį okupavo Antantės pajėgos, o pagal Versalio taikos sąlygas ši teritorija buvo demilitarizuota. Delimitarizuota Reino zona atsirado 1919 m., kur 15 metų turėjo būti dislokuotos Antantės pajėgos. Pagal sutartį Vokietijai buvo uždrausta laikyti kariuomenę ar statyti įtvirtinimus abiejuose Reino krantuose. Vis dėlto, 1936 m. kovo 7 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė, pažeisdama Versalio ir Lokarno sutarčių nuostatas, užėmė Reino sritį. Ši operacija buvo atlikta su didele rizika, o Adolfo Hitlerio įsakymas buvo „atsitraukti be pasipriešinimo“, jei Prancūzijos kariuomenė nuspręstų pasipriešinti.
Kelnas - regiono širdis ir jo virsmas
Nors Kelnas yra žinomiausias regiono miestas, iš jo ankstesnės didybės po Antrojo pasaulinio karo liko nedaug. Turistus čia labiausiai traukia Kelno katedra - trečia pagal aukštį bažnyčia pasaulyje. Išeinant iš pagrindinės Kelno traukinių stoties, jos 157 metrų aukščio bokštų didybė tiesiog prislegia, dvigubai lenkdama aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Katedros bokštai buvo baigti statyti 1880 metais, kai miestas, regionas ir pati Vokietija buvo aukštumoje. Deja, iš to laikmečio Kelne, be katedros, išliko tik kelios bažnyčios (pvz., Šv. Martyno bažnyčia) ir Rotušės bokštas.
Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį šiandien galima pamatyti tik nuotraukose - dabar ten stūkso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Vietoj to, kad viskas būtų atstatyta „kaip buvo“, vokiečiai statė greitai, siekdami apgyvendinti benamius. Tik bažnyčios buvo atstatytos, dažnai tik jų išorė. Kelno katedra yra išimtis - jos bombonešiai nesugriovė, galbūt per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėjo susiorientuoti.
Moderni Kelno filharmonija greta katedros - vienas iš gražesnių naujų pastatų, atsiradusių po karo.
Pramoninis paveldas ir naujas gyvenimas
Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas nestatė dėl grožio, tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, dabar virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos - žaviais kalnais.
Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos, nes algos Vokietijoje išaugo, o samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Viskas ėmė keistis, kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. Nors skeptikai galėjo klausti „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“, kultūros ten dabar gausu. Savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai, turėję nuostabias vilas (pvz., plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų ir kuri dabar atvira ekskursijoms).
Svarbiausia, kad Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir didžiausią jos priešingybę - pūvančias, nereikalingas gamyklas. Garsiausia iš jų - Zollverein Eseno mieste - net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato pramoninį paveldą, meną ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui, tad ten yra ir daugiau muziejų, kavinių, meno projektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar pasižvalgyti iš seno plieno suvirinto apžvalgos rato.
Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis net pranoksta Zollvereiną: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione yra per daug, kad visą ją būtų galima pritaikyti pramogoms, ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės.
Kiti regiono miestai ir kasdienis gyvenimas
Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone; jo gyventojų skaičius auga toliau. Nors vokiečiai senėja ir jų mažėja, gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. Bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai - puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, stympankėmis ar piratėmis ruošdamosi vieniems smarkiausių Europos karnavalų. Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu).
Viešasis transportas ir susisiekimas
Gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių Hauptbahnhof iki visokių atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu - kas kelias minutes. Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau - rieda keliais. Galbūt tai nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia.
Tankiosios traukinių linijos nėra naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmenančios pramonės dvasią. Viešasis transportas yra gerai išvystytas: galima įsigyti 24 ar 48 valandų bilietą, į kurį įeina visas regiono viešasis transportas. Įdomu, kad perkant tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui.
Unikalusis Vupertalio „švebebanas“
Pati garsiausia ir unikaliausia - Vupertalio „švebebanas“ (Wuppertaler Schwebebahn). Tai dar vienas stympanko elementas: traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Vupertalis, maždaug Vilniaus dydžio miestas, nėra didžiausias regione, tačiau turi turtingą istoriją.
Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Be to, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas, kurį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną regiono miestą, juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių.
Reino-Rūro aglomeracijos unikalumas ir iššūkiai
Reino-Rūro didmiesčio unikalumas slypi tame, kad jis neturi vieno centro - ir tai yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime.
Daugelis vyresnių žmonių žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė, tačiau tai dažnai yra vienintelis dalykas, kurį jie žino apie Boną. O juk Bona, tas vos 300 000 gyventojų turintis miestas, Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis.
tags: #kurie #dideli #miestai #yar #reno #ir