Automobilių sportas, tradiciškai laikomas vyriška sritimi, vis dažniau atveria duris moterims, kurios ne tik įrodo savo gebėjimus, bet ir griauna nusistovėjusius stereotipus. Nors vyrų ir moterų požiūris į lenktynes, rizika ir fiziniai aspektai gali skirtis, vairavimo įgūdžiai, ištvermė ir psichologinis pasiruošimas lieka esminiais faktoriais, nepriklausiančiais nuo lyties.
Moterys automobilių sporte: drąsa, įgūdžiai ir užsispyrimas
Kelias į lenktynių pasaulį
Lietuvos ralio lenktynininkės ir šturmanės ne vienus metus įrodinėja, kad moters vairavimo įgūdžiai yra ne kiek neprastesni nei vyrų. Jos - greitos, drąsios, mėgstančios adrenaliną ir iššūkius. Tarptautinėje automobilių sporto padangėje vis daugiau moteriškų vardų: Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vyrus lenkia gražuolė Danica Patrick, o neseniai pradėta kalbėti, kad moteris galėtų lenktyniauti ir „Formulės-1“ čempionate.
Greta Germanavičiūtė, viena perspektyviausių šturmanių Lietuvos ralio padangėje, dabar scenogramas skaitanti Benediktui Vanagui ir važiuojanti komandoje „General Financing - Autopaslauga“, teigė, kad jos kelias tikriausiai prasidėjo kartu su tėčiu. Ji prisipažino: „Tiesiog jis labai domėjosi automobilių sportu, atsirado sportinė mašina, atsirado vairuotojas ir viskas klostėsi natūraliai, todėl didžiausi nuopelnai tenka tėčiui.“ Greta taip pat paminėjo, kad lenktynėse moteris turi turėti daug drąsos, o neretai tenka panaudoti ir fizinę jėgą.
Viena tituluočiausių Lietuvos lenktynininkių, vienintelė moteris Lietuvos automobilių sporto meistrė Inga Lipeikytė, atstovaujanti „Egzotikos“ komandai, teigė, kad į automobilių sportą ją taip pat atvedė tėtis, daugkartinis Lietuvos automobilių ralio čempionas Rokas Lipeikis. Ji prisijungė prie komandos 2005 metais, būdama 17 metų, užėmusi ankstesnio šturmano Renato Vaitkevičiaus vietą. „Teko per labai trumpą laiką pasiruošti pirmosioms gyvenime varžyboms, kuriose laimėjome 2 vietą bendroje varžybų įskaitoje. Gera pradžia, pusė darbo, tačiau šiuo atveju - viskas buvo tik priešakyje“, - pasakojo Inga. Kartu su tėvu ji dalyvavo penkiuose Lietuvos ralio čempionatuose, Latvijos, Šiaurės Europos ir Baltijos šalių ralio čempionatuose 2010 metais.
Lietuvos ralio lenktynininkė Joana Survilaitė automobilių sportu susižavėjo būdama maždaug 11 ar 12 metų amžiaus, kai mama dalyvavo tuomet dar 1003 km lenktynėse Palangoje. Ji dėkinga tėvams, kad visapusiškai palaikė jos norą išbandyti save kartinguose, nuo kurių ir prasidėjo jos lenktyninė karjera. Ralyje ji važiuoja jau penktą sezoną, trečius metus ekipaže kartu su savo mama Vesta Surviliene, kuri yra jos šturmanė.
Aistė Antanaitytė-Matukaitė, Indrė Senkutė-Gedgaudienė ir Mylita Kiškytė teigia nė negalvojančios apie kažkokius lyčių skirtumus ir lenktyniauja kaip visavertės varžovės tik todėl, kad tai joms teikia didžiulį malonumą. Indrė Senkutė-Gedgaudienė sako lenktyniaujanti ne dėl to, kad norėtų kažką įrodyti prieš vyrus ar kitas moteris: „Manęs niekas neverčia lenktyniauti, bet tuo užsiimu todėl, nes man tai patinka, nes šiose srityje aš turiu svajonių, kurių siekiu.“ Mylita Kiškytė pabrėžia: „Kai sėdu prie vairo, aplink mane išnyksta viskas ir aš tampu lygiaverte dalyve, kaip ir visi, stovintys prie tos pačios starto linijos.“
Iššūkiai ir stereotipai
Greta Germanavičiūtė susiduria su lengvu nepatogumu, kai lenktynėse reikalinga fizinė jėga, tuomet moteris praranda savo pranašumą prieš vyrą. Dažniausiai ekipažas susiduria su iššūkiu, kad nuleidus padangą, ją reikia keisti. Tačiau kol kas, kiek teko tai daryti, viskas ėjosi sklandžiai. Joana Survilaitė taip pat patvirtina, kad kartais tokiems darbams, kaip rankomis atsukti varžtą, tiesiog pritrūksta fizinės jėgos. Automobilių sporte labai svarbų vaidmenį atlieka technika, tad reikia išmanyti daug techninių niuansų, kurie moterims paprastai yra mažiau įdomūs nei vyrams. Jai teko išmokti greitai spręsti nedideles technines problemas, kurios kyla varžybų metu: pasikeisti prakirstą ratą, pritvirtinti nuplėštas apsaugas.
Inga Lipeikytė, priešingai, nemano, kad yra kažkokių sunkumų būtent moterims, teigdama, jog visi turi vienodas sąlygas. Jos manymu, fizinės jėgos ralyje niekada netrūksta, nes ji nėra svarbiausias faktorius. Daug svarbesnis yra psichologinis pasiruošimas, ištvermė, kantrybė, kruopštumas, sugebėjimas susikoncentruoti. Vis dėlto, fizinis pasirengimas yra būtinas norint išvengti traumų, nes stuburui, juosmeniui ir ypač kaklo raumenims tenka didelis krūvis. Varžybų savaitgalis pareikalauja nemažai jėgų, bet tinkamas pasiruošimas užtikrina puikius rezultatus.
Dalis vyrų visada skeptiškai vertina bet kokias vairuojančias moteris, tačiau kita dalis jau apsiprato ir netgi tuo naudojasi. Psichologė Ramutė Čepienė teigia: „Blogai, kai lenktyniaujama gatvėje, bet, kita vertus, vyrus reikia suprasti - jie negali netenkinti savo poreikio rungtyniauti. Vairavimas tam ypač parankus.“ Ji nesusierzina, kai netyčia aplenkti vairuotojai vyrai jai šito neatleidžia ir, strimgalviais puolę vytis, išdidžiai pralekia pro šalį. Mylita Kiškytė sako, kad galbūt tam tikros vyriškos savybės natūraliai labiau tinka ekstremaliam sportui, tačiau ji savęs nelaiko standartine mergina.
Greta Germanavičiūtė asmeniškai nėra susidūrusi su neigiamu vyrų požiūriu; priešingai - daugelis lenktynininkų žiūri draugiškai, palaiko ir yra labai malonūs. Joana Survilaitė prisimena, kad tik pradėjus lenktyniauti kartingais, pašaipų pasitaikydavo: berniukai nesidžiaugė mergaitės konkurencija. Tačiau trenerio tikėjimas ja ir artimųjų palaikymas motyvavo siekti aukščiausių rezultatų. Jau antrais metais kartinguose Joana iškovojo vicečempiono titulą, dar po metų - čempiono, tapdama vienintele mergina, kuriai pavyko iškovoti Lietuvos kartingų čempionato auksą. Dabar Lietuvos automobilių ralio čempionate, kur lenktyniauja suaugę žmonės, ji dažniausiai susilaukia nuostabos ir paskatinimo, o ne kreivų žvilgsnių.
Vairavimo stiliaus skirtumai ir įgūdžiai
Nors vairavimo stilius gali skirtis, visos lenktynininkės pabrėžia, kad įgūdžiai nepriklauso nuo lyties. Greta Germanavičiūtė teigė: „Moteris, žinoma, yra atsargesnės, nelinkusios į riziką, o vyrai atvirkščiai - dažniau priiminėja rizikingus sprendimus. Tikrai nesakyčiau, kad moterų vairavimo įgūdžiai yra prastesni nei vyrų, tai priklauso labai nuo daugelio dalykų.“ Reikėtų dar labai gerai pagalvoti, ar daugiau avarinių situacijų sukelia vyrai, ar moterys.
Inga Lipeikytė taip pat patvirtino, kad vairavimo stilius skiriasi, tačiau „viskas priklauso nuo individualaus žmogaus, vairavimo stažo - yra puikių vairuotojų moterų, yra ir vyrų, kurių vairavimo sugebėjimai ir kelių eismo taisyklių žinojimas kelia abejonių.“ Joana Survilaitė, remdamasi statistiniais duomenimis, pabrėžė, kad moterys už vairo yra žymiai atsargesnės ir sukelia daug mažiau avarinių situacijų kelyje. „Manau, jog keičiantis lyčių vertinimo standartams tai, jog moterys yra prastos vairuotojos tėra „senus“ laikus menantis stereotipas“, - tvirtino ji.
Psichologė Ramutė Čepienė atkreipia dėmesį, kad vyrams įgimta savybė yra poreikis rungtyniauti, jie labiau mėgsta rizikuoti, o moters prigimtis - išsaugoti save. Ši savisauga atsispindi labai atsargiai vairuojant. Tačiau neryžtingumas, būdingas kai kurioms moterims, gali sukelti avariją taip pat, kaip ir bravūriškas dalies vyrų elgesys: chroniškai nerodo posūkio, be reikalo lenktyniauja, yra nepakantūs kitiems ir nemandagūs.
Indrė Senkutė-Gedgaudienė pabrėžia, kad automobilių sportas nėra tik drąsa: „Tai yra žinios ir gebėjimas jas pritaikyti. Pirmais savo lenktyniavimo metais turėjau per daug drąsos, todėl ir avarijų buvo. Automobilių sporte atsargumas tik į naudą: greičiausiai lekia ne tie, kurie neturi baimės jausmo, o tie, kurie mato trasą, turi reikiamas žinias kaip važiuoti greitai, tie, kurie yra išsiugdę gerą kūno sensoriką ir puikiai pažįsta automobilį. Mokant važiuoti taisyklingai rizikos faktorius gerokai sumažėja.“
Lenktynininkų požiūris į greitį ir saugumą gatvėje
Visi kalbinti lenktynininkai sutinka, kad gatvėje elgesys turi būti atsargus. Greta Germanavičiūtė teigė, kad gatvėje nesvarbu, kad esi lenktynininkas: „Visi turi vairuoti saugiai ir nekelti problemų aplinkiniams.“ Inga Lipeikytė stengiasi laikytis kelių eismo taisyklių. Joana Survilaitė pastebi, kad lenktynininkai yra pratę „išsilakstyti“ varžybų trasoje, o gatvė tikrai ne ta vieta, kuri yra skirta lakstyti: „Po ralio grįžtant namo kelyje labai paprasta atskirti kuriuo automobiliu važiuoja lenktynininkas, o kuriuo - žiūrovas: lenktynininkai, gavę pakankamai adrenalino ir azarto varžybose, važiuoja ramiai, neviršydami greičio, o žiūrovai, pagauti įkvėpimo, dažnai lekia kaip lenktynių trasoje.“
Svajonės ir pasiekimai
- Greta Germanavičiūtės didžiausia sporto svajonė visada buvo atsisėsti į WRC automobilį ir važiuoti su juo, ir, kaip ji sako, ji išsipildė. Dabar reikia galvoti apie naujas svajones.
- Inga Lipeikytė savo svajones jau įgyvendino, o jos autoritetas - Rokas Lipeikis. jai įsimintinos visos varžybos, nes kiekvieną kartą atrandi vis ką nors naujo, o labiausiai - pergalės.
- Joanos Survilaitės didžiausia sporto svajonė - sudalyvauti WRC (Pasaulio ralio čempionato) varžybose ir Le Mans lenktynėse. Jos autosporto idealas - legendinis „Formulės-1“ lenktynininkas Ayrtonas Senna.
- Indrė Senkutė-Gedgaudienė svajoja kada nors tapti Lietuvos žiedinių lenktynių čempione.
DABARTINĖS LIETUVOS LENKTYNININKĖS
- Dukra ir mama - Joana Survilaitė ir Vesta Survilienė yra vienintelis moterų ralio ekipažas Lietuvoje.
- Greta Germanavičiūtę buvo galima išvysti šalia vieno iš greičiausių Estijos lenktynininkų - Kaspar Koitla, su kuriuo 2008 metais jie įveikė visą Estijos čempionatą. Taip pat per savo sportinę karjerą G. Germanavičiūtė yra talkinusi ir kitiems lenktynininkams, tarp kurių ir Lietuvos ralio čempionui Dominykui Butvilui.
- Inga Lipeikytė - viena tituluočiausių ralio lenktynininkių Lietuvoje. Tai vienintelė mergina, laimėjusi absoliutaus Lietuvos ralio čempiono titulą ir vienintelė, turinti automobilių sporto meistro ženklelį.
- Joana Survilaitė iki šiol yra vienintelė mergina, kuriai pavyko iškovoti Lietuvos kartingų čempionato auksą.
Psichologiniai ir fiziologiniai aspektai lenktynėse
Kodėl lenktynės traukia vyrus?
Ne viena moteris užduoda sau klausimą: ir kodėl gi vyrus taip traukia lenktynės? „Piniginė.lt E-100 Racing“ komandos narys, profesionalus lenktynininkas Egidijus Gutaravičius sako, kad jam patinka lenktyniauti, nes tai ne tik malonumas ar savęs išbandymas, bet ir darbas, leidžiantis palaikyti sportinę formą, koncentraciją ir koordinaciją. Be to, automobiliai yra dideli vyrų žaislai. „Nepakartojamas jausmas važiuoti dideliu greičiu ir kontroliuoti automobilio galią: greitėti, stabdyti ir greitai įveikti posūkius. Kita vertus, tai sudėtingas, daug specifinių žinių ir kantrybės reikalaujantis sportas, todėl pergalė būna itin saldi“, - pasakojo E. Gutaravičius.
Pasak psichoterapeuto Vyto Stoškaus, atsakymo į klausimą, kodėl būtent vyrams taip rūpi lenktynės, reikia ieškoti jų vaikystėje. „Vyrai nuo mažens mokomi daugiau konkuruoti vieni su kitais, nei moterys, kurios labiau mokomos užjausti, prisiglausti, priimti viena kitą“, - sakė V. Stoškus. Psichologė Lina Skromovaitė teigia, kad moterims taip pat gali būti įdomu stebėti lenktynes, tačiau dažniausiai dėl kitų priežasčių, nei tai daro vyrai. „Vyrai varžosi, lenktyniauja tarpusavyje ne dėl taurės, o dėl savo vertės, kurią įvertina moterys. Tad moterims labai svarbios ne tik automobilių lenktynės, bet visos varžybos, kuriose dalyvauja jų vyrai. Tik jos savo domėjimąsi vyrų lenktynėmis atspindi ne dalyvaudamos, o „atsiimdamos apdovanojimus“. Juk kam vyrai neša savo taures, savo galią, savo grožį, savo fizinį pajėgumą - moterims, kurios negaili epitetų savo vyrams“, - analizavo L. Skromovaitė.
Lyčių skirtumai sporte bendrai ir fiziniai aspektai
Sportuoja abi lytys, tik štai jų tikslai ir požiūriai dažnai skiriasi. Vyrai yra neabejotinai azartiškesni ir labiau linkę varžytis - juos motyvuoja galimybė pirmauti, nugalėti, pasiekti geresnių rezultatų. Moterys yra komunikabilesnės ir visuomeniškesnės - joms labiau patinka sportuoti su draugėmis, dėl kompanijos, jas motyvuoja ne tiek pasiekti rezultatai, kiek patirtos malonios emocijos, bendravimas. Žinoma, stereotipiška manyti, kad vien vyrai geba justi sportinę agresiją ar adrenalino pliūpsnius - juk esama ir moterų, skinančių pergales kovinėse sporto šakose, ekstremalaus sporto varžybose, vis dėlto tai išlieka labiau vyriška sritimi. Ir priešingai - ramias, susikaupimo, grakštumo, lankstumo reikalaujančias treniruotes įprastai renkasi moterys. Tokius skirtumus daugiausia lemia auklėjimas, visuomenės stereotipai ir šiek tiek genetiškai nulemtos lyčių charakterių ypatybės, nors grynai fiziologiniu požiūriu nėra priežasčių, kodėl moterys negalėtų užsiiminėti tailandietišku boksu, o vyrai - kalanetika.
Sporte moterys ir vyrai tarpusavyje nekonkuruoja daugelyje šakų, nes pernelyg skiriasi jų fizinė jėga. Skirtumas tarp lyčių itin ryškus viršutinėje kūno dalyje. Vidutinis vyras turi 75 % daugiau raumenų masės rankose ir 90 % daugiau jėgos viršutinėje kūno dalyje nei vidutinė moteris. Pagrindinė tokio vyrų pranašumo priežastis - vyriškas lytinis hormonas testosteronas. Vidutinio vyro kūne taip pat yra 12 % daugiau baltymo hemoglobino, kuriais raudonieji kraujo kūneliai perneša deguonį. Anksčiau lenktyniniams automobiliams valdyti reikėjo nemažai raumenų jėgos, dabar technika tobulėja, tačiau lenktynės vis dar reikalauja fizinio pasirengimo dėl didelių krūvių stuburui, juosmeniui ir kaklo raumenims.
Moterų istorija Formulėje 1
Pirmosios pionierės ir iššūkiai
Moterų automobilių sporte sudaro mažumą. Taip yra dėl daugybės priežasčių. Formulės 1 trasose už bolido vairo ir šiemet neišvysime moters. Tačiau Formulės 1 istorijoje lenktynininkių tikrai yra. Sporte yra įprasta, kad moterys ir vyrai varžosi atskirai, tačiau nėra tokių taisyklių, kurios neleistų moterims dalyvauti Formulės 1 čempionate. Juk pačios lenktynės nėra vadinamos „Vyrų Formulė 1“.
Italė Maria Teresa de Filippis yra absoliuti automobilių sporto legenda. Lenktyninkės karjerą Filippis pradėjo būdama 22-ejų. Jaunąją Filippis tuomet labiausiai erzino jos broliai, kurie jai nuolat sakė, kad ji bus per lėta ir neprilygs vyrams. Tačiau savo pirmąsias lenktynes Filippis laimėjo važiuodama ne pačiu greičiausiu Fiat 500. Vėliau ji ne kartą užėmė labai aukštas vietas lenktynėse visoje Italijoje. Galiausiai Maserati pastebėjo merginos potencialą ir pakvietė ją vairuoti gamyklinius lenktyninius automobilius.
Nors Maserati 1957 metais užbaigė paskutinį savo Formulės 1 sezoną, tačiau 250F bolidai vis dar buvo pakankamai greiti, todėl lenktynininkai juos noriai pirko. Būtent už tokio automobilio vairo 1958 metais Filippis debiutavo Formulės 1 kvalifikacijoje Monake. Tiesa, nesėkmingai - neįveikusi kvalifikacinio normatyvo lenktynininkė į pagrindines varžybas nepateko. Tais pačiais metais Belgijoje tokio normatyvo nebuvo ir Filippis pagaliau dalyvavo pagrindinėse lenktynėse. Tarp finišavusių dalyvių Filippis buvo paskutinė, tačiau net 9 lenktynininkai finišo linijos nekirto apskritai, todėl tai nebuvo labai blogas rezultatas.
Tačiau Filippis kovojo ne tik su varžovais. 1958 metais Prancūzijoje jai apskritai nebuvo leista dalyvauti lenktynėse. Tuomet jai buvo pasakyta, kad vienintelis šalmas, kurį gali dėvėti moteris, yra tas, kuris grožio salonuose džiovina plaukus. Vėliau Portugalijoje Filippis lenktynių nebaigė dėl sugedusio variklio.
Taškai ir daugiau dalyvių
1974 metais į Formulę 1 žengė kita italė Lella Lombardi. Ji lenktyniavo net tris sezonus. Geriausias rezultatas - 1975 metais Ispanijoje pasiekta šeštoji vieta. Tuomet Lombardi gavo pusę taško - tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis atvejis, kuomet moteris Formulės 1 lenktynėse iškovojo taškus. 1976 metais prie Lombardi prisidėjo britė Divina Galica - tai buvo pirmas atvejis, kuomet Formulėje 1 tuo pat metu dalyvavo dvi moterys. Tiesa, abi nepajėgė peržengti kvalifikacinio barjero.
Paskutiniai bandymai ir dabartis
1980 metais Formulėje 1 sudalyvavo Desiré Wilson iš Pietų Afrikos Respublikos. Ji taip pat neperžengė kvalifikacijos etapo. Paskutinė moteris, kuri bandė prasibrauti pro F1 kvalifikaciją, buvo italė Giovanna Amati, kuriai nepasisekė 1992 metais.
Taigi, bandymų būta, tačiau pagrindinėse lenktynėse sudalyvavo tik dvi moterys ir tik vienai iš jų pavyko pelnyti taškus. Tačiau nemažai moterų kitaip padeda pasiruošti komandoms. Ne viena Formulės 1 komanda samdo vairuotojus-bandytojus, kurie leidžia patobulinti kuriamus bolidus. Tarp šių specialistų tikrai yra ir moterų.
Susie Wolff yra geras pavyzdys. 2012 metais Williams pasamdė Wolff bandyti kuriamus Formulės 1 automobilius. 2014-aisiais Wolff suko ratus ir lenktynių savaitgalio metu - moteris už bolido vairo Formulės 1 renginyje nesėdėjo nuo 1992 m. Wolff demonstravo įspūdingus trasos įveikimo laikus. Pavyzdžiui, 2014-aisiais Vokietijoje treniruotės metu nuo komandos draugo Felipe Massa’os ji atsiliko vos dviem dešimtosiomis sekundės (Wolf ratą įveikė per 01:20.769, Massa - per 01:20.542). Tuomet laisvosios treniruotės metu jos laikas buvo 15 iš 22 bolidų. Dabar Wolff jau yra užbaigusi lenktynininkės karjerą, tačiau yra Venturi Formula E Team dalininkė ir atstovė.
Moterų autosporto populiarėjimas ir perspektyvos
Atsimename, kad prieš penkerius metus, kai Greta Germanavičiūtė pradėjo važiuoti ralyje, ji buvo vienintelė mergina, kuri važiavo Lietuvos ralio čempionate. Šiandien galima pasidžiaugti, kad merginų yra daug daugiau ir jos bando nenusileisti vyrams. Indrė Senkutė-Gedgaudienė pasakoja, kad automobilių sporto pasaulyje sukinėjasi daug merginų, kurios į automobilius žiūri ne tik kaip į transporto priemonę, šiems metalo kūriniams jaučia daugiau. Jos mėgsta vairuoti, pasvajoja apie lenktynininkės kombinezoną, tačiau reta drįsta išmėginti savo jėgas varžybose dėl nusistovėjusių stereotipų. Tačiau, anot Aistės Antanaitytės-Matukaitės, „lenktynės išugdo svarbias savybes, kurios itin praverčia gyvenimiškose situacijose: disciplina, planavimas, emocijų valdymas ir komandinis darbas.“
Ar ateityje moterys dar dalyvaus Formulės 1 lenktynėse? Tikriausiai, kad taip. Tobulėjanti technika ir augantis šios sporto šakos populiarumas kada nors padarys savo. Tiesą sakant, Tatiana Calderón yra nebloga kandidatė tapti pirmąją oficialia Formulės 1 lenktynininke 21-ajame amžiuje. Šiuo metu 26-erių lenktynininkė yra Alfa Romeo komandos bandytoja ir dalyvauja Formulės 2 čempionate. Joana Survilaitė mano, kad automobilių sportas - vienas tų, kur lytis labai mažai ką lemia: vairavimo įgūdžiai ir technika įgyjama tik per praktiką, fizinė jėga mažai ką lemia, tad moterims čia tikrai yra vietos ir galimybių varžytis tiek su vyrais, tiek ir, tikiuosi, tarpusavyje. Nors tiesą sakant, jei vyktų ralis vien tik moterims, jai įdomu nebūtų.
Lietuvos autosporte moterų vis dar mažuma, šturmanių moterų daugėja, tačiau kol atsiras dar bent viena ralio pilotė moteris turbūt dar teks palūkėti. Ingai Lipeikytei kol kas negalėtų teigti, kad automobilių sportas tampa populiaresnis tarp moterų, nes vis dėlto tai yra vienetai automobilių sporte, palyginus su vyrų skaičiumi. Tačiau galimybės visiems vienodos, ir tik nuo tavęs priklauso, kiek tu gali pasiekti. Moterys automobilių sporte yra geras pavyzdys jaunajai kartai, kad svajonės pildosi.
tags: #kuom #skiriasi #vyru #ir #moteru #vairavimas