Mėnulio užtemimas yra ne tik įspūdingas gamtos reiškinys, bet ir sudėtingas astronominis fenomenas, atskleidžiantis gilias sąsajas su mūsų planeta, astronomija ir net kultūriniais simboliais. Šio įvykio metu Mėnulis dažnai įgauna sodrų rausvą ar varinį atspalvį, dėl ko ir vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu“. Šis efektas kyla iš Žemės atmosferos, kuri pasklaido trumpesnio bangos ilgio šviesą, praleisdama ilgesnio bangos ilgio raudonus ir oranžinius spindulius, kurie apšviečia Mėnulio paviršių.
Mėnulio užtemimo tipai ir mechanizmai
Mėnulio užtemimas įvyksta, kai Žemė atsiremia tarp Saulės ir Mėnulio, o jos šešėlis užstoja Mėnulio paviršių. Šios būsenos metu Žemė blokuoja Saulės šviesą, kuri įprastai apšviečia Mėnulį. Astronomai skiria tris pagrindinius mėnulio užtemimo tipus, kurie skiriasi pagal Žemės šešėlio įtaką Mėnuliui:
- Visiškas (pilnas) užtemimas: Šio užtemimo metu Žemės šešėlis visiškai uždengia Mėnulio paviršių. Mėnulis praranda savo įprastą ryškumą ir įgauna raudoną atspalvį - todėl ir vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu“. Pilno užtemimo metu įvyksta visos galimos užtemimo fazės: iš pradžių Mėnulis pakliūna į pusšešėlį, po to įvyksta dalinis užtemimas, o kai visas Mėnulis panyra į šešėlį - pilnas užtemimas.
- Dalinis užtemimas: Tik dalis Mėnulio panardinama į Žemės šešėlio tamsiąją zoną.
- Pusšešėlinis užtemimas: Tai mažiausiai pastebimas užtemimo tipas, kai Mėnulis patamsėja labai nežymiai, nes panardinamas tik į Žemės pusšešėlį - mažesnio tankio šešėlio zoną. Pusšešėlinį užtemimą plika akimi stebėti visiškai neįspūdinga.
Mėnulio užtemimo metu palydovą mes matome todėl, kad jį apšviečia … Žemė. Žemės šešėlin patekusią pilnatį raudona spalva nudažo Saulės raudonieji spinduliai, kuriuos užlenkia Žemės atmosfera ir jie pasiekia Mėnulio paviršių. Mėnulio spalvai įtakos turi Žemės atmosferos sudėtis. Užtemęs Mėnulis itin tamsiai ir kraupiai atrodo tada, kai Žemės atmosferoje gausu dulkių, kaip, pavyzdžiui, 1992 ir 1993 m., kai Žemę juosė Pinatubo ugnikalnio Filipinuose išmestų dulkių debesys.
Kodėl Mėnulis raudonuoja?
Kraujo spalvą šiek tiek primenantis švytėjimas yra pats dramatiškiausias iš trijų Mėnulio užtemimų tipų. Jam reikalingos „idealios“ sąlygos: pilnutinis Mėnulio užtemimas įvyksta tik tada, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsidėsto tobulai tiesioje linijoje. Nors Mėnulis visiškai panyra į tamsiausią Žemės šešėlio vietą, jis nepradingsta išvis, o nušvinta šviesiai oranžine arba kraujo raudonumo spalva.
Jei per šį reiškinį stovėtumėte ne ant Žemės, bet ant Mėnulio paviršiaus ir žiūrėtumėte į Žemę, pamatytumėte ugninį žiedą, juosiantį mūsų planetą. Nors mūsų planeta, žiūrint iš Mėnulio, atrodo daug didesnė už Saulę, Saulės šviesa apgaubia Žemės kraštus ir atsispindi net ant Mėnulio. Bet prieš tai Saulės šviesa keliauja per mūsų atmosferą, kuri nufiltruoja trumpesnio bangos ilgio mėlyną šviesą, tačiau nepaliečia raudonos ir oranžinės spektro dalies - ir štai, turime „kruviną“ Mėnulį! Tokia spalva atsiranda dėl Rayleigho sklaidos, kai mėlyna Saulės šviesa išsisklaido Žemės atmosferos molekulėse, panašiai kaip per saulėlydžius. Raudona Saulės šviesa atmosferoje sklaidosi kur kas mažiau ir yra sulenkiama refrakcijos proceso dėka, taip nukeliaudama iki pat Mėnulio paviršiaus.
Mėnulis įvairiais užtemimo etapais švies įvairiais atspalviais - nuo pilkšvo pačioje pradžioje iki oranžinio ar gintarinio. Atmosferinės sąlygos taip pat gali turėti įtakos spalvų ryškumui.
Užtemimų periodiškumas ir stebėjimas
Mėnulio užtemimai pasikartoja maždaug keliolika kartų per dešimtmetį, tačiau ne kiekvienas jų matomas iš visų Žemės kampelių. Priešingai nei Saulės užtemimai, kurie matomi siaurame kelių šimtų kilometrų ruože, Mėnulio užtemimą gali stebėti visi, kuriems Mėnulio pilnatis tuo metu yra patekėjusi. Mėnulio užtemimai gali trukti ilgiau nei Saulės - pilnas Mėnulio užtemimas gali trukti net 1 val. 42 min (priklausomai nuo atstumo tarp Žemės ir Mėnulio užtemimo metu), o įskaitant kitas užtemimo fazes (pusšešėlinis ir dalinis), tai dar kelias valandas ilgiau. Mėnulis yra nedidelis dangaus kūnas, todėl jo metamas šešėlis uždengia nedidelę dalį Žemės paviršiaus.
Dažniausiai per metus įvyksta po du Saulės ir Mėnulio užtemimus, nors per metus gali įvykti net 5 Saulės užtemimai (o Mėnulio daugiausia tik 3). Kai kuriais metais Mėnulis neužtemsta nė karto. Mėnulis gali užtemti tik stojus pilnačiai, nes tuo metu Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja vienoje linijoje. Tačiau kas pilnatį užtemimai nesikartoja, nes Mėnulio skriejimo apie Žemę plokštuma šiek tiek nesutampa (sudaro beveik 6 laipsnių kampą) su Žemės skriejimo apie Saulę plokštuma. Todėl eilinės pilnaties metu Mėnulis praslenka kiek virš arba po Žemės šešėliu. Užtemimas gali įvykti tik tada, kai pilnaties metu Mėnulis atsiduria savo orbitos mazguose.
Užtemimų ciklai kartojasi tam tikru dėsningumu. Senovės astronomams teko ilgai ir kantriai stebėti dangų, kol pavyko pastebėti, kad Saulės, Mėnulio ir jo orbitos mazgų tarpusavio padėtys bei užtemimų tvarka dangaus sferoje kartojasi vienodu periodu, kuris vadinamas saru. Saro trukmė lygi 6585,33 vid. saulinės paros (t.y. virš 18 metų). Per sarą būna vidutiniškai 71 užtemimas: 43 Saulės ir 28 Mėnulio.
Mėnulio užtemimo pradžiamokslis | „National Geographic“
Istorinė ir kultūrinė reikšmė
Ilgą laiką mėnulio užtemimas lydėjo įvairiausias paslaptis, baimes ir simbolines prasmes. Nors Mėnulio užtemimas buvo ir yra gana įprastas reiškinys, žmonijos istorijos eigą tamsus Mėnulis pakreipdavo rečiau nei Saulės užtemimai. Yra žinoma, kad 1504 m. kovo 1 d. Kolumbui pavyko pasipildyti atsargas Jamaikoje pagrasinus vietiniams indėnams, kad naktį iš jų atims Mėnulį. Anot padavimų, Bizantijos sostinė Konstantinopolis turėjo kristi tik tada, kai Mėnulis duos ženklą. Nelaimei, itin tamsus (manoma, dėl vulkano išsiveržimo išmestų dulkių) užtemimas įvyko likus savaitei iki osmanams užgrobiant Rytų Romos imperijos širdį. Nuo Mėnulio lašantis kraujas padeda ir istorikams datuoti įvykius, jeigu metraščiuose būna paminėtas Mėnulio užtemimas. Pvz., radus šaltiniuose informaciją, kad Judėjos karalius Erodas mirė po Mėnulio užtemimo, buvo bandyta patikslinti Kristaus gimimo metus.
Maža to, remiantis pranašystės nuoroda, kad prisikėlimo metu Mėnulis bus kruvinas, spėjama galima Kristaus prisikėlimo data - 33 m.
Astrologinis požiūris į užtemimus
Astrologijoje užtemimai reiškia reikšmingus pokyčių ir transformacijų laikotarpius. Užtemimai yra tarsi energetiniai „sistemos“ patikrinimai ir perdavimai, kai atsiunčiami nauji kodai sielų asmeniniam ir kolektyviniam vystymuisi. Laikotarpis tarp užtemimų vadinamas užtemimų koridoriumi. Sakoma, kad pirmasis užtemimas „atidaro“ užtemimų koridoriaus vartus. Paties užtemimo maksimumo metu jo poveikis yra stipriausias, tačiau kelios dienos aplink užtemimą, pats užtemimų koridoriaus laikotarpis, kelios savaitės prieš ir po užtemimų koridoriaus, galime jausti ne mažiau reikšmingus jo rezonansus. Užtemimų laikotarpiu įprastai susiduriama su neišvengiamomis anksčiau padarytų sprendimų, veiksmų, taip pat ir neveikimo pasekmėmis. Dažnai esame įtraukiami į situacijas ar įvykius tam, kad padarytume pokytį, kad išliptume iš savo komforto zonų ir senai atgyvenusių veikimo modelių, kad nutrauktume senus netinkamus įpročius, įsitikinimus ar pan.
Mėnulio užtemimai yra vidinių psichikos procesų katalizatorius. Jie sukelia stiprius išgyvenimus net nesant jokių svarbių įvykių. Šie išgyvenimai sukelia nesąmoningas reakcijas ir neįsisąmonintus žmogaus poelgius. Mėnulis sąlygoja slaptą vidinį žmonių pasaulį, jų pasąmonės kilmę ir giluminius procesus, kiekvieną žmogų siejančius su aplinka bei socialiniais procesais. Kelias dienas iki Mėnulio užtemimo reikia vengti emocinių protrūkių, nepasiduoti provokacijoms. Nenumatykite tam laiko tarpui svarbių reikalų. Tuo metu visi žmonės patiria vidinę įtampą ir demonstruoja ne pačius geriausius charakterio bruožus. Užtemimo dieną reikia stengtis praleisti kiek galima ramiau, vengti bet kokio šurmulio ir neeikvoti jėgų.
tags: #kodel #uztemimu #metu #stebimes #skirtingas #dangaus