Marsas, dažnai vadinamas Raudonąja planeta, jau tūkstančius metų žavi žmonijos vaizduotę. Jo išskirtinis atspalvis ir kiti stebinantys spalviniai fenomenai, tokie kaip mėlyni saulėlydžiai, kelia daug klausimų. Šiame straipsnyje gilinsimės į mokslinius paaiškinimus, kodėl Marsas atrodo būtent taip, ir panagrinėsime, kaip istorijos eigoje keitėsi mūsų suvokimas apie šią paslaptingą planetą.
Kodėl Marsas yra Raudonoji planeta?
Marsaeigiui „Curiosity“ siunčiant pirmąsias grublėtos planetos paviršiaus nuotraukas, matome daug raudonai oranžinių peizažų. Paprasčiausias raudonosios planetos spalvos paaiškinimas - regolite, paviršiaus medžiagoje, yra daug geležies oksido. Ta pati medžiaga atspalvį suteikia kraujui ir rūdims.
Viskas prasidėjo prieš 4,5 mlrd. metų. Kai formavosi Saulės sistema, daugumai planetų teko porcija geležies. Susidaręs seniai mirusių žvaigždžių centre, šis sunkusis elementas sūkuriavo dujų ir dulkių debesyje, iš kurio vėliau susiformavo Saulė ir planetos. Didžioji dalis Žemės geležies nugrimzdo į jos branduolį, kai planeta dar buvo jauna ir išsilydžiusi. NASA mokslininkai mano, kad dėl mažesnio Marso dydžio ir silpnesnės traukos geležis šioje planetoje mažiau išsiskirstė.
Įprasta geležis - blizgi ir juoda. Elementas raudoną atspalvį įgauna tik tuomet, kai sąveikauja su deguonimi. Esant pakankamai deguonies, jis tampa geležies (III) oksidu, sudarytu iš dviejų geležies ir trijų deguonies atomų. Akivaizdu, kad dėl erozijos geležis Marse surūdijo. Tačiau ar dėl to kaltos liūtys, kurios, kaip manoma, merkė jauną Marsą, o regolitą apibombardavo deguonies atomais, išsilaisvinusiais iš vandens molekulių? Ar oksidacija vyko pamažu, per milijardus metų, kai saulės šviesa suardė anglies dvideginį ir kitas atmosferoje buvusias molekules, sukurdama oksidantus, tokius kaip peroksidas ir ozonas? Nors aiškaus atsakymo į šį klausimą vis dar nėra, dėl rausvo atspalvio, matomo net už milijonų kilometrų, planeta gavo romėnų karo dievo Marso vardą. Pavadinimą atsižvelgdamos į šią ypatybę jai suteikdavo ir kitos civilizacijos.
Danguje Marsą atpažinsime iš ryškios raudonos spalvos, kuria planetos paviršių nudažė didelis čia esančios geležies kiekis. Kadangi Marso atmosfera labai reta, raudona planetos spalva puikiai matosi iš Žemės pro teleskopą.
Nauji tyrimai apie Marso raudonumą ir ankstyvąjį vandenį
Raudonoji planeta už savo rausvą atspalvį turėtų būti dėkinga surūdijusios geležies mineralams, kuriuos per milijardus metų planetos dulkėse išsklaidė vėjai. Ankstesni kosminių aparatų atlikti Marso dulkių stebėjimai leido mokslininkams manyti, kad šios rūdys atsirado sausringomis sąlygomis, išnykus planetos vandeniui.
Tačiau 2024 m. vasario 25 d. žurnale „Nature Communications“ paskelbti nauji tyrimai, kurių pagrindinis autorius yra lietuvis Adomas Valantinas, paneigia šią nuomonę. Priešingai, Marso raudoną spalvą geriau atitinka ferrihidritas - geležies oksidas, kurio sudėtyje yra vandens. Šis atspalvis turėjo susiformuoti dar tada, kai šiandien sausa planeta kadaise buvo vėsus vandenynų pasaulis, teigia tyrimo autoriai. Kitaip tariant, Marsas šiandien gali būti raudonas, nes praeityje buvo mėlynas.
„Mūsų atradimai atvėrė naujų klausimų apie Marso praeitį“, - sako A. Valantinas, Browno universiteto (JAV) planetų mokslininkas. - „Mes vis dar nežinome pirminės ferrihidrito šaltinio vietos, prieš jam pasklidus visame Marse per dulkių audras, tikslios Marso atmosferos cheminės sudėties, kai susiformavo ferrihidritas, ar tikslaus Marso oksidacijos laiko.“
Naujaisiais laikais į Raudonąją planetą pasiųsti kosminiai aparatai Marso dulkėse vandens nerado. Todėl mokslininkai planetos raudonumą anksčiau priskyrė geležies oksidui, vadinamam hematitu, kuris susidaro sausomis sąlygomis. Tačiau dėl išsamių laboratorinių eksperimentų trūkumo ši išvada liko palyginti nepagrįsta.
Siekdami geriau ištirti Marso spalvos kilmę, mokslininkai pasinaudojo trijų aplink Marsą skriejančių zondų - Europos kosmoso agentūros (ESA) orbitinio aparato „Mars Express“ ir „Trace Gas Orbiter“ (TGO) bei NASA kosminio aparato „Mars Reconnaissance Orbiter“ - ir NASA marsaeigių „Curiosity“, „Pathfinder“ ir „Opportunity“ duomenimis. Tai leido susidaryti precedento neturintį planetos mineralų sudėties ir dulkių dydžio vaizdą. Turėdami šią informaciją, ir naudodami pažangią šlifavimo mašiną, mokslininkai laboratorijoje sukūrė tikroviškas dulkių kopijas, kurių grūdelių dydis prilygsta maždaug šimtosios dalies žmogaus plauko pločio. Analizuodami šias dulkes tais pačiais metodais, kaip ir kosminiai aparatai, mokslininkai nustatė, kad Marso dulkės labai atitinka ferrihidrito - kuris susidarė, kai planeta buvo vėsi ir drėgna - požymius.
„Ferrihidritui reikia skysto vandens ir jis greitai susidaro šaltomis, drėgnomis, oksiduojančiomis sąlygomis, paprastai esant neutraliam pH. Hematitas, priešingai, gali susidaryti šiltomis ir sausomis sąlygomis, vykstant lėtiems cheminiams vėdinimo procesams“, - sako A. Valantinas. - „Šis atradimas leidžia manyti, kad Marsas, prieš pereidamas į dabartinę dykumos būseną, patyrė vandeninio virsmo - šaltų, drėgnų sąlygų su aktyvia chemija - laikotarpius. Tai suteikia naujų apribojimų Marso apgyvendinimo laikui ir nurodo potencialias aplinkas, kuriose galėjo klestėti mikrobinė gyvybė.“
Laboratorijoje sukurtų ferrihidrito ir bazalto mišinių atspindėtos šviesos spektras gerai atitinka stebėjimus iš Marso paviršiaus ir orbitos. „Mes norime suprasti Marso klimatą ir cheminius procesus jame - ne tik tai, kad buvo senovėje, bet ir dabar. Taip pat kyla klausimas, ar ten kada nors egzistavo gyvybė? Norint tai suprasti, reikia suprasti sąlygas, buvusias šio mineralo susidarymo metu. Tyrimo duomenys byloja apie ferihidrito susidarymą, o kad jis susiformuotų, turėjo būti sąlygos, kuriose deguonis iš oro ar kitų šaltinių ir vanduo galėjo reaguoti su geležimi. Tos sąlygos labai skyrėsi nuo šiandieninės sausos ir šaltos aplinkos. Ir Marso vėjams išplaiksčius šias dulkes, jos ir sukūrė ikonišką raudoną planetos išvaizdą“, - teigė astrofizikas A. Valantinas.
„Džiaugiuosi galėdamas pasidalyti, kad mokslo žurnale „Nature Communications“ pagaliau paskelbtas mano daktaro disertacijos baigiamasis projektas! Jame ginčijama vyraujanti teorija, kad Marsas „surūdijo“ be sąveikos su skystu vandeniu, ir siūloma teorija, kad raudoną spalvą suteikė mineralas ferihidritas“, - žinia socialiniuose tinkluose apie tyrimo publikaciją mokslo žurnale pasidalijo A. Valantinas.
Mėlyni Marso saulėlydžiai: atvirkštinis Žemės fenomenas
Nors daugelyje mokslinės fantastikos filmų Marso spalvų paletė vaizduojama išskirtinai raudonos spalvos, saulėlydžiai visgi yra mėlyni. Marsaeigis "Opportunity" užfiksavo nuostabų Marso saulėlydžio vaizdo įrašą, kuriame saulė švyti blyškia šalta mėlyna spalva.
Kodėl taip yra? Žemės atmosferoje esančios dalelės išsklaido mėlynos spalvos šviesos spindulius. Į tokią mikroskopinę dalelę atsimušęs spindulys nukreipiamas kita atsitiktine sklidimo kryptimi, kuri nesutampa su pirmine. Dalis spindulių, atsimušę nuo kitų atmosferos dalelių, pakrypsta Žemės link. Todėl apačioje esantys stebėtojai, pažvelgę į dangų, mato, jog dangus yra mėlynas. Tuo tarpu tiesiogiai matomoje Saulės šviesoje "nufiltruojama" mėlyna spalva - lieka tik raudonoji spektro dalis, todėl į Saulę žvelgiantys žmonės mato ją gelsvos arba rausvos spalvos. Artėjant saulėlydžiui, mus pasiekiantys spinduliai turi įveikti storesnį atmosferos sluoksnį, todėl mėlyna šviesa dar stipriau pašalinama iš bendro šviesos srauto, ir saulėlydis tampa raudonas.
Marse vyksta priešingas reiškinys. Atmosferoje pasklidusios raudonųjų dulkių dalelės išsklaido raudoną šviesą, todėl vietinis dangus atrodo raudonos spalvos. Tuo tarpu tiesioginio Saulės matomumo kryptimi raudonos šviesos bangos nufiltruojamos, o saulėlydžio dangus tampa mėlynos spalvos. Plačios vietinės erdvės primena Žemės dykumas, kuriose besileisdama Saulė sukuria raudonų ir oranžinių spalvų potėpius. Matyt todėl dauguma mūsų Marso saulėlydžius įsivaizduoja analogiškus - liepsnojančiai raudonos spalvos.
Kaip žmogaus smegenys suvokia Marso spalvas?
Žmogaus smegenys puikiai prisitaiko prie skirtingų apšvietimo sąlygų. Pavyzdžiui, užsidėjus tamsintus akinius nuo saulės: iš pradžių atspalvis pastebimas, bet po kurio laiko spalvos vėl ima atrodyti „normalios“. Tačiau, kaip smegenys prisitaikytų prie spalvų visiškai naujoje aplinkoje - tokioje, kokia Žemėje neegzistuoja?
Remiantis Nevados universiteto kognityvinės regos mokslininko Michaelo Websterio tyrimais, tas pats mechanizmas, kuris koreguoja regėjimą, dėvint gelsvintus lęšius ar tamsintus akinius nuo saulės, greičiausiai suveiks ir astronautams keliaujant į kitą planetą. Priklausomai nuo to, kokios spalvos vyraus naujoje aplinkoje, kosmoso tyrinėtojo smegenys persiorientuos ir ims jas suvokti neutraliau. „Spėju, kad žmonėms persikėlus į Marsą, Raudonoji planeta jiems su laiku nebeatrodys raudona“, - sakė M. Websteris. Vietoj to, rūdžių spalvos Marso reljefas pradės atrodyti rudesnis ar pilkesnis. Tačiau tai nereiškia, kad laikui bėgant bet kuris mums iki šiol nepažįstamas dangus atrodys mėlynas. Mentalinis spalvų filtras neapsiriboja vien atspalviu - jis taip pat koreguoja spalvos intensyvumą. „Jei gyventume itin spalvingoje aplinkoje, smegenys mums kiek „pritildytų“ spalvų ryškumą“, - sakė M. Websteris.
Vandens ledo atradimas Marso ugnikalniuose
Praėjusių metų birželį moksliniame žurnale „Nature Geoscience“ paskelbta, jog ties pusiauju esančių senovinių Marso ugnikalnių viršūnėse formuojasi iš vandens dalelių susiformuojantis šerkšnas. Šio atradimo autorius - taip pat A. Valantinas, praneša Europos kosmoso agentūra.
„Šalnų ir šerkšno sluoksniai Marso paviršiuje yra ypač svarbus atradimas dėl kelių priežasčių. Pirma, tai rodo, kad Marsas yra dinamiška planeta, kurioje vyksta nuolatiniai klimato ir atmosferos pokyčiai, panašiai kaip ir Žemėje. Antra, nors iki šiol manyta, kad Marso paviršius ekvatoriuje (priešingai negu poliuose) yra sausas ir nepalankus vandens ledo egzistavimui, mes atradome, kad apie 150 000 tonų vandens ledo formuojasi ant keturių Tarsio ugnikalnių viršūnių kiekvieną žiemos rytą“, - sako A. Valantinas.
„Bet koks vandens egzistavimas už Žemės ribų natūraliai sufleruoja apie galimą nežemišką gyvybę. Ar tokioje aplinkoje ji galėtų egzistuoti? Įdomu ir tai, kad tas vanduo užšąla ir ištirpsta, išgaruoja - t.y. ar Marse tam tikru momentu susidaro skysto vandens?“ - klausia mokslininkas. - „Manoma, kad Marso paviršius yra gan nepalankus ir nuodingas gyvybei dėl plonos atmosferos ir silpno magnetinio lauko, kuris lemia daug kenksmingos radiacijos. Taip pat Marso regolitas yra toksiškas dėl didelių perchloratų, turinčių chloro, koncentracijų. Tačiau sąlygos gyvybei galbūt yra palankesnės po žeme.“
Kalbant apie skysto vandens egzistavimą, nors tyrimas atskleidė, kad ugnikalnių kalderose yra unikalus mikroklimatas, leidžiantis susidaryti vandens šerkšnui, skystas vanduo Marse negali būti stabilus dėl žemo atmosferos slėgio. Dėl to vanduo iš kietos būsenos iš karto pereina į dujinę formą.
A. Valantinas taip pat atsakė į klausimą, ar tokį vandenį misijų Marse metu galėtų panaudoti žmonės: „Nors šis vandens atradimas Marse yra labai įdomus, tikėtina, kad žmonėms būtų sunku jį panaudoti ateities misijų metu. Šerkšno sluoksnis yra labai plonas - vos vieno šimtadalio milimetro storio - ir yra laikinas. Tačiau Marse yra žinoma, kad po žeme yra pakankamai vandens ledo. Ateities misijų metu žmonėms reikėtų kasti ir taip išgauti šį naudingą resursą.“
Ateities tyrimų planai apima daugiau Marso ugnikalnių stebėjimų, naudojant orbitinius zondus ir jų įrangą, siekiant nustatyti vandens ledo buvimą ir pasiskirstymą. Taip pat atliekamas geologinių struktūrų katalogavimas, naudojantis dirbtiniu intelektu. Šios struktūros galimai susiformavo hidroterminiu procesu deka prieš milijardus metų, tolimoje Marso praeityje.
Marsas žmogaus vaizduotėje: nuo kanalų iki „veidų“
Šimtus, jei ne tūkstančius metų buvo svarstoma, kodėl Marsas yra raudonas ir kas jame gali egzistuoti. Įvairiais laikais žmonės yra pranešę, kad Raudonosios planetos paviršiuje yra radę visko - nuo kanalų iki baisių humanoidų veidų ir ateivių marsaeigių bazių, tačiau kiekvienas pastebėjimas buvo kruopščiai paneigtas mokslo.
Žemė ir jūra: Williamo Herschelio teorija
1784 m. garsus britų astronomas seras Williamas Herschelis rašė, kad tamsios Marso sritys yra vandenynai, o šviesesnės - sausuma. Jis spėliojo, kad Marse gyvena protingos būtybės, kurios „tikriausiai džiaugiasi padėtimi, panašia į mūsų“, teigia NASA. Hershelio teorija vyravo šimtmetį, o kiti astronomai teigė, kad šviesesnėse srityse, kurios buvo laikomos sausuma, netgi galima pastebėti augmeniją.
Kanalai: Giovanni Schiaparelli ir Percivalio Lowello klaidos
1877 m. Marsui priartėjus prie Žemės, italų astronomas Giovanni Schiaparelli pro savo teleskopą pastebėjo Raudonosios planetos paviršiuje esančius griovelius. Jo pavartotas itališkas žodis „canali“, reiškiantis kanalus, todėl daugelis pasaulio gyventojų padarė išvadą, kad Marse gyveno protinga gyvybė, sukūrusi vandens kelių sistemą.
Šią klaidingą nuomonę išpopuliarino astronomas Percivalis Lowellas, kuris 1895 m. knygoje „Marsas“ pateikė kanalų brėžinius, o 1908 m. antroje knygoje „Marsas - gyvybės buveinė“ pagrindė visą savo teoriją. NASA teigimu, netikslumus dar labiau paskatino susirūpinimas dėl Sueco kanalo statybų - to meto inžinerijos stebuklo.
Ši teorija buvo paneigta XX a. pradžioje, kai buvo įrodyta, kad „kanalai“ tėra optinė apgaulė: žiūrint pro prastos kokybės teleskopus, taškiniai objektai, pavyzdžiui, Marso kalnai ir krateriai, atrodo sujungti tiesiomis linijomis. Vėliau iš Marso sklindančios šviesos spektroskopinė analizė parodė, kad jo paviršiuje nėra skysto vandens.
Veidas Marse: „Viking 1“ nuotrauka ir pareidolija
Viskas prasidėjo 1976 m., kai NASA paskelbė įdomios kalvos Marse nuotrauką, padarytą erdvėlaiviu „Viking 1“, ir užrašą, kuriame buvo aprašyta, kad šis darinys turi akis ir šnerves. Praėjus daugiau nei 30 metų, „veidas Marse“ vis dar kelia norą kurti mitus ir sąmokslo teorijas, o daugelis žmonių mano, kad tai dirbtinė struktūra, kurią pastatė senovės Marso civilizacija. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, dėl ant kalno esančių šešėlių jis iš tiesų atrodo kaip veidas.
Tačiau iš kitų kampų, matomų „Mars Express Orbiter“ ir kitų erdvėlaivių darytose nuotraukose, kalnas visai nepanašus į veidą. Pareidolija - tai mokslinis terminas, reiškiantis veidų (ar kitų objektų) matymą ten, kur jų nėra. Mokslininkai teigia, kad veidų pareidolija atsiranda dėl padidėjusio mūsų jautrumo žmonių veidų bruožams. Bostono universiteto Vizualinių mokslų laboratorijos darbuotojas Takeo Watanabe tai apibūdino taip: „Mes per daug gerai išmanome žmonių veidus, todėl matome juos ten, kur jų nėra.“
Marso medis: Arthuro C. Clarke'o įžvalgos ir realybė
2001 m., likus septyneriems metams iki mirties, garsus mokslinės fantastikos rašytojas Arthuras C. Clarke'as, vienas iš filmo „2001: kosminė odisėja“ kūrėjų, paskelbė, kad naujose Marso nuotraukose, kurias padarė tuo metu orbitoje skriejęs aparatas „Mars Global Surveyor“, pastebėjo augmenijos, įskaitant medžius, plotelius. „Visiškai rimtai sakau, labai gerai įsižiūrėkite į šias naujas Marso nuotraukas“, - sakė A. Clarke'as, kalbėdamas telefonu per Wernherio von Brauno atminimo paskaitų ciklą Smitsono nacionaliniame oro ir kosmoso muziejuje. „Kažkas iš tikrųjų juda ir keičiasi kartu su metų laikais, o tai rodo, kad ten yra bent jau augmenija.“
Šakos, kurios atrodė matomos Marso paviršiuje, yra tai, ką Marso geologai vadina „vorais“: jos iš tiesų atrodo kaip šakos ir skiriasi pagal metų laikus, tačiau taip yra dėl Marso ašigaliuose esančių anglies dioksido ledo kepurių sezoninio tirpimo. Kai CO2 ledo sublimatas virsta dujomis, jis išteka takeliais, kurie atrodo kaip šakos, anksčiau pranešė „Live Science“.
Marsietis: „Spirit“ marsaeigio iliuzija
2007 m. marsaeigis „Spirit“ Raudonojoje planetoje užfiksavo neįprastą vaizdą: atrodė, kad tai žmogus, dėvintis apsiaustą ir klūpantis maldai. Marsaeigis užfiksavo panoraminį plokščiakalnio, vadinamo Home Plate, esančio vidiniame Kolumbijos kalvų grandinės baseine Gusevo kraterio viduje, vaizdą. Žinoma, „žmogus“ nuotraukoje tėra uola, kuri dėl pareidolijos mūsų smegenyse virsta žmogaus pavidalu.
Ghandi veidas: „Google Mars“ atradimas
1976 m. Marso veidas buvo tik pradžia. 2009 m. pradėjus veikti „Google Mars“ - žemėlapių programai, sukurtai iš surinktų planetos palydovinių vaizdų, - jos naudotojai galėjo važinėti Raudonosios planetos paviršiumi, ieškodami įvairiausių įdomių iškilimų ir nelygumų. Vienas iš tokių iškilimų, kurį aptiko italas Matteo Ianneo, buvo labai panašus į 1948 m. nužudytą Indijos nepriklausomybės aktyvistą Mahatmą Ghandį.
Didesnės skiriamosios gebos vaizdai parodė, kad tai ne kalnas ar kalva, o duobė, kuri iš tiesų profiliu šiek tiek primena žmogaus galvą, nors tai, kas „Google Mars“ nuotraukoje atrodo kaip akis ir kakta, didelės skiriamosios gebos nuotraukoje yra mažiau išryškinta.
Alfos bio stotis: kosminio spindulio artefaktas
2011 m. atsirado dar vienas įrodymas, kuris iš pradžių atrodė patvirtinantis, kad Marse yra gyvybė. Virusiniu tapusiame „Youtube“ vaizdo įraše save vadinantis „astronautas iš fotelio“ teigė Marse aptikęs žmonių (arba ateivių) bazę, kurią pavadino „Bio Station Alpha“. Jis rado šiek tiek paslaptingą linijinę struktūrą, kuri, atrodo, yra Raudonosios planetos paviršiuje, matomame „Google Mars“.
Astronomai iš karto nustatė, kad struktūra tėra balta, pikselių pavidalo juosta - artefaktas, kurį kosminis spindulys nusodino nuotrauką padariusio fotoaparato vaizdo jutiklyje. „Kosminėse nuotraukose, padarytose už mūsų magnetosferos ribų, pavyzdžiui, padarytose orbitinių teleskopų, tokie kosminių spindulių pataikymai yra labai dažni“, - sakė Alfredas McEwenas, Arizonos universiteto Mėnulio ir planetų laboratorijos planetų geologas ir Planetų vaizdų tyrimų laboratorijos direktorius. Kosminiai spinduliai - tai Saulės skleidžiamos energingos dalelės. Prasiskverbusios pro fotoaparato pikselius, jos juose kaupia elektros krūvį, akimirksniu juos prisotina ir sukuria baltą juostą bet kurioje tuo metu padarytoje nuotraukoje. Vėliau tai buvo įrodyta, kai buvo nustatyta pirminė šaltinio nuotrauka, kurią naudojo „Google“. Joje buvo akivaizdus kosminių spindulių artefaktas, kuris apdorojus virto struktūra, kurią „astronautas iš fotelio“ klaidingai suprato kaip Marso bazę.
Plaukuotas mėlynas voras: dulkių velniai Marse
2019 m. Europos kosmoso agentūros (ESA) orbitinio aparato padarytose nuotraukose, regis, matyti didžiulis plaukuotas voras, išskėtęs kojas ant Marso kalno.
Tikrovė beveik šaltesnė. Šios verpstiškos „kojos“ iš tikrųjų yra šimtų mažyčių tornadų, arba dulkių velnių, kurie kirto kalnagūbrį, keliai. Neaišku, kodėl kalnas yra toks tornadų židinys, tačiau EKA mokslininkai teigė, kad oro masių judėjimas regione gali būti palankus dulkių velniams susidaryti.
Didelis purslas: meteoro smūgis
Kažkuriuo metu tarp 2019 m. liepos ir rugsėjo mėnesio kosminis objektas - galbūt meteoras arba kometos fragmentas - atsitrenkė į pietinę Marso ledo dangą ir pradūrė ploną ledo sluoksnį, iš skylės iššaudamas raudonų dulkių lietų. Rezultatas - tamsiai raudonos spalvos purslai, kurie atrodo taip, tarsi animacinio filmo personažas bėgdamas trenktųsi galva į sieną.
NASA marsaeigyje „Mars Reconnaissance Orbiter“ esanti didelė kamera HiRISE (High Resolution Imaging Science Experiment) užfiksavo maždaug 1 km skersmens purslą.
tags: #kodel #marsas #vaizduojamas #kontrastingomis #spalvomis