Alaus transportavimas yra sudėtingas logistikos procesas, apimantis kruopštų planavimą ir tinkamos technikos pasirinkimą, siekiant užtikrinti produkto kokybę nuo gamintojo iki vartotojo. Nors pateiktas juodraštis detaliai aprašo alaus apibrėžimą, istoriją, gamybos procesus, sudedamąsias dalis, rūšis ir pakavimo būdus, konkrečios informacijos apie vilkikų tipus, naudojamus alaus transportavimui, jame nėra. Tačiau supratimas apie patį alų ir jo pakavimą yra esminis kontekstas, norint aptarti jo logistiką.
Alaus transportavimo principai
Alaus gabenimui naudojami įvairūs vilkikai ir priekabos, priklausomai nuo transportuojamo kiekio, atstumo ir alaus pakuotės tipo. Alaus gamyklos ir didmenininkai paprastai naudoja standartinius tentinius vilkikus arba vilkikus su kietuoju tentu (užuolaidinės priekabos) didelėms partijoms supakuoto alaus (butelių, skardinių, statinių) pervežti. Šios priekabos leidžia lengvai pakrauti ir iškrauti prekes iš šono ir iš galo. Esant ilgesniems atstumams arba jautrioms alaus rūšims, kurioms reikalinga pastovi temperatūra, gali būti naudojami šaldytuviniai vilkikai, siekiant išlaikyti optimalią temperatūrą ir apsaugoti alų nuo temperatūros svyravimų, galinčių paveikti skonį.
Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, transportuojant alų iš gamyklos į pilstymo liniją kitame fabrike ar dideliems renginiams, kur pilstomas alus iš cisternų, gali būti naudojami cisterniniai vilkikai, skirti alui gabenti dideliais kiekiais. Šios cisternos dažnai yra izoliuotos ir reguliuojamos temperatūros, kad būtų išlaikyta produkto kokybė.
Alaus apibrėžimas ir istorija
Alus - silpnas natūralus alkoholinis gėrimas, kurio stiprumas svyruoja nuo 2,5 iki 12 % alkoholio tūrio. Jis gaminamas fermentuojant mielėmis miežių, kartais - kitų grūdų (kviečių, rugių, avižų, ryžių, kukurūzų) salyklą. Manoma, kad žodis „alus“ yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės žodžio šaknies *alu-. Panašiai, daugumos slavų kalbų žodis „pivo“ reiškia „gėrimas“.
Alus yra vienas seniausių istorijai žinomų žmogaus gaminamų produktų. Manoma, kad alų pradėta virti 6 tūkstantmetyje pr. m. e., o jo gamyba minima Mesopotamijos rašytiniuose šaltiniuose. Alaus likučių aptinkama 2500 m. pr. m. e. Iki pramonės revoliucijos alus daugiausia buvo gaminamas namudiniais būdais, nors jau nuo VII a. taip pat buvo intensyviai gaminamas ir pardavinėjamas Europos vienuolynuose.
Alaus gamybos procesas ir pagrindinės sudedamosios dalys
Alaus gamyba remiasi keliomis pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis, kurių derinys ir apdorojimas nulemia galutinį skonį ir savybes.
Vanduo
Vanduo yra pagrindinė alaus sudedamoji dalis. Kadangi skirtingų vietovių vandenyje yra ištirpę skirtingi mineralinių medžiagų kiekiai, vanduo turi didelės įtakos alaus skoniui.
Krakmolas (Salyklas)
Krakmolas yra medžiaga fermentacijai ir lemia alaus skonį. Dažniausiai alaus gamyboje naudojamas krakmolo šaltinis yra miežių salyklas. Salyklas gaminamas mirkant grūdus vandenyje ir leidžiant jiems sudygti, o vėliau iš dalies sudygusius grūdus išdžiovinant. Salykle susidaro fermentai, dėl kurių grūduose esantis krakmolas virsta cukrumi. Skirtingi salyklo džiovinimo būdai ir temperatūros iš tų pačių grūdų leidžia pagaminti skirtingas salyklo rūšis. Norint suteikti papildomą prieskonį arba atpiginti alų, su salyklu gali būti dedama kitų grūdų (pvz., kviečių arba kukurūzų).
Mielės
Mielės - mikroorganizmas, dėl kurio veiklos vyksta alaus fermentacija. Mielių metabolizmas skaido cukrų į anglies dvideginį ir etanolį. Etanolis yra mielių metabolizmo šalutinis produktas, tačiau pačioms mielėms jis yra kenksmingas - dauguma alui naudojamų mielių rūšių žūsta, kai alkoholio koncentracija pasiekia 12 % tūrio. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys alkoholio kiekį aluje, yra mielių rūšis ir cukraus kiekis rauge. Siekiant didesnio alkoholio kiekio, į alų gali būti papildomai dedama cukraus arba fermentų, skaidančių krakmolą. Lietuvoje pagal įstatymus komerciniais tikslais leidžiama gaminti alų, kuriame etanolio yra iki 7,5 % tūrio.
Apyniai
Apyniai dedami į beveik visas alaus rūšis dvejopais tikslais: jie suteikia prieskonį ir konservuoja. Apyniai alui suteikia kartumo, papildomų vaisinių prieskonių, padeda ilgiau išsilaikyti alaus putai bei turi antibiotinį efektą, kuris stabdo nepageidaujamų aluje mikroorganizmų dauginimąsi. Skoniui suteikti gali būti dedama ir kitų produktų, tarp kurių populiariausi apyniai.
Alaus rūšys ir klasifikacija
Alaus skirstymas į tipus dažniausiai priklauso nuo fermentacijos metu naudojamų mielių ir temperatūros.
Lager tipo alus
Šiam tipui būdinga, kad fermentacijos metu mielės (pvz., Saccharomyces pastorianus) nusėda indo apačioje. Fermentuojama dviem etapais žemoje temperatūroje: pirminė fermentacija 7-12 °C, antrinė - 0-4 °C temperatūroje. Terminas „lager“ kilęs iš vokiško veiksmažodžio „lagern“ (saugoti), nes dėl žemos temperatūros fermentacija vyksta lėčiau nei kitų alaus tipų. Šiuo metu daugiausia Lietuvoje gaminamas šviesusis lager alus - Pilsner, Dortmunder Export ir Helles. Taip pat gaminamas Baltijos porteris.
Ale tipo alus
Šio tipo alus fermentuojamas aukštoje temperatūroje (15-24 °C), mielės (pvz., Saccharomyces cerevisiae) pakyla į paviršių.
Spontaninės fermentacijos alus
Šio tipo alų fermentuoja ne dirbtinai augintos, o natūralios gamtinės mielės (dažniausiai pasitaiko Brettanomyces bruxellensis ir Brettanomyces lambicus rūšys). Spontaninės fermentacijos alūs paprastai yra rūgštūs.
Kitos klasifikacijos
Alus taip pat skirstomas pagal išvaizdą (pvz., tamsusis, šviesusis), kvapą, skonį, pojūtį burnoje, stiprumą, mielių rūšį, panaudotas grūdų rūšis (pvz., kvietinis alus), apynius ar vandenį, kitus ingredientus. XXI a. pradžioje paplito kvietinis alus.
Alaus pakavimas ir patiekimas
Alaus pakavimas ir patiekimo būdai skiriasi priklausomai nuo pardavimo vietos ir kultūrinių tradicijų.
Patiekimas viešojo maitinimo įstaigose
Baruose, restoranuose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose įprastai alus patiekiamas iš metalinių statinaičių, iš kurių alus pilstomas per čiaupą. Statinaitės viduje angliarūgšte sukeliamas spaudimas, dėl kurio alus teka į čiaupą. Kai kurių rūšių (pvz., Guinness) spaudimas sukeliamas azoto pagalba. Alaus temperatūra turi įtakos jo skoniui - žemoje temperatūroje geriau atsiskleidžia lengvo silpno alaus (tokio kaip šviesiosios lagero tipo alaus rūšys) gaivumas.
Pardavimas parduotuvėse
Parduotuvėse parduodamas alus paprastai pilstomas į skardines, stiklinius bei plastikinius (pigiausios rūšys) butelius. Įvairiose šalyse taros populiarumas skiriasi. Pavyzdžiui, 2001 m. Švedijoje 63,9 % alaus buvo parduota skardinėse, tuo tarpu Danijoje alumi skardinėse išvis neprekiaujama. Skardinės apsaugo alų nuo šviesos poveikio, taip pat sumažina tikimybę, kad alus išbėgs. Išradus skardines, į jas buvo žvelgiama kaip į technologinį proveržį, leisiantį išlaikyti alaus kokybę, pakuojant alų į mažai vietos užimančią, lengvą ir pigią pakuotę. Alus geriamas iš įvairių formų bokalų ir taurių.
Sezoninis alus ir tradicijos
Alaus darymo tradicijos apima ir sezoninio alaus gamybą, susijusią su kalendorinėmis šventėmis.
Kalėdinis alus
Terminas „Kalėdinis alus“ yra girdimas gana dažnai, ypač prieš šaltąjį metų sezoną. Dabar Kalėdinio alaus standartai yra laužomi, bet tai dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas - Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale'as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas.
Velykinis alus (Lenten Beer)
Didžiojoje Europos dalyje Velykinis alus nėra toks populiarus kaip kiti sezoniniai alūs (pavyzdžiui, pumpkin ale'as ar biere de noël), bet jis yra verdamas ir yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų.
Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo Pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko. Siekiant nenusilpti visiškai, buvo vartojamas alus. Jis turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti „skysta duona“. Dėl šios priežasties ir dėl pasninko laikotarpiu vyravusio vėsaus oro buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier - „lenten beer“) arba net eisbock. Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie Lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Jie virdavo daug alaus, iš visų grūdų, skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus. Vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai.
Pirmasis stiprusis Lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos. Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dar dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Vienuoliai, bevirdami tokį stiprų ir gardų alų, ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad Šventasis Tėvas patvirtintų alaus tinkamumą.
Ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, Chimay vienuolynas atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų - Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms.
tags: #kokiais #vilkikais #vezamas #alus