Kryžiaus kelias (Via Dolorosa) Jeruzalėje - tai brangiausias krikščionims kelias, kviečiantis į gilią vidinę kelionę, kupiną mąstymo, maldos ir atgailos.
I-oji stotis: Jėzus stovi prieš Pilotą
Netgi toks kaip dabar - sumuštas, išjuoktas, apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti - Jis yra didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek tai kainuotų. Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
II-oji stotis: Jėzus su džiaugsmu pasitinka ir apkabina jam uždedamą kryžių
Šią akimirką Jis mato tave ir mane… Mato mūsų nesėkmes, puolimus, nuodėmes, kančias, bejėgiškumą, netgi “beviltiškumą”… Jo akyse sušvinta iš Jo Širdies trykštančios meilės šviesa. Jis ima kryžių už tave ir už mane, nes myli mus. Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir kad Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
III-oji stotis: Jėzus parpuola pirmą kartą
Moralinis nuopolis, silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo, kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią. Jis pažino žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali nusileisti iki žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką kūno bejėgiškumą po kryžiaus našta. Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs išbuvo tik akimirką. Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius: “Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime”. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
IV-oji stotis: Jėzus sutinka savo Motiną
Čia susitinka dvi meilės srovės, išsiveržusios iš dviejų skausmo iškankintų širdžių. Tikroji meilė net didžiausiame skausme suspindi džiaugsmu, išvydus tą, kurį myli ir kuris supranta jo kančią. Jėzaus akyse matome kančią dėl Motinos pažeminimo. Ji yra liudininkė savo Sūnaus tariamo pralaimėjimo. Visi rodo į ją pirštais ir tyčiojasi. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
V-oji stotis: Simonas Kirenietis padeda Jėzui nešti kryžių
Simonas Kirenietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo kryžiaus, mums jis uždedamas. Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis, nes neturime kitos išeities. Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo priverstinės kelionės pabaigą gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad jis su Kristumi eina į Kalvariją. Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
VI-oji stotis: Veronika nušluosto Jėzui veidą
Veronika parodė tikrą užuojautą kančioje, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą ir kraują nuo Jėzaus veido. Ji mokėjo mylėti - duoti neskaičiuojant. Ji nepaisė pavojų, paniekos, minios įtūžio. Jos širdį ir protą vedė vienintelė mintis: čia yra kančia, skausmas, čia yra nusilpęs žmogus, - ir aš galiu palengvinti jo kančią. Už jos meilę Jėzus atsimokėjo meile. Viešpatie, išmokyk mane visada būti dėkingu, visada nešti meilę kitiems. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
VII-oji stotis: Jėzus parpuola antrą kartą
Jėzus suklumpa dar kartą, kad parodytų begalinį žmogaus trapumą ir kad visų amžių žmonės galėtų semtis iš jo drąsos vėl ir vėl pakilti iš pasikartojančių puolimų. Mūsų gyvenimui taip būdinga sugrįžti į senas klaidas ir nusiminti, prarasti drąsą. Čia mes matome begalinę Dievo kantrybę su mumis, ir mūsų širdies gelmėse prasiveržia vilties versmė ir ryžtas pamėginti dar kartą. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
VIII-oji stotis: Jėzus ramina Jeruzalės moteris
Jeruzalės moterys, pamačiusios šią siaubingą procesiją, pravirksta iš natūralios moteriškos užuojautos. Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums gerai žinomus žodžius: ”Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų”. Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau sustato dalykus į savo vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug svarbiau negu užuojauta kitam yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių. Juk būtent mūsų nuodėmės yra šios kruvinos kelionės į Kalvariją priežastis ir todėl kiekvienąkart, kai apmąstome Jėzaus kančią, pirmiausia turėtume apverkti “save ir savo nuodėmes”, dėl kurių Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
IX-oji stotis: Jėzus parpuola trečią kartą
Paskutinis Jėzaus puolimas prieš Golgotos viršūnę… Nebėra jėgų, akys užmerktos, lūpos praviros… Tačiau liko noras eiti iki galo, užbaigti auką už tave ir už mane…Kokia pamoka mums! Taip, gyvenimo kelyje ir mums ne kartą atsitinka kažkas panašaus: visiškas nusivylimas artimu žmogumi, begalinis kūno nuovargis, pasidavimas viliojančiai pagundai… O, kad mes tada prisimintume Jėzų, parpuolusį Kalvarijos kelyje, ir taip kaip Jis, tą akimirką sutelktume paskutines jėgas dar kartą pakilti ir sugrįžti prie Dievo. Dieve, prisimindami trečiąjį Jėzaus puolimą, prašome Tavęs: būk gailestingas mums, kai sergame fiziškai arba dvasiškai. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
X-oji stotis: Jėzui nuima drabužius
Iš Jėzaus atima paskutinį drabužį. Jis sutinka prisiimti ir šią kančią - gėdą pažemintam ir nuogam stovėti besityčiojančios minios ir kareivių akivaizdoje. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
XI-oji stotis: Jėzus prikalamas prie kryžiaus
Išsekusį Jėzaus kūną kareiviai šiurkščiai paguldo ant kryžiaus ir negailestingai perkala vinimis rankas ir kojas. Tos vinys - tai mano ir tavo nedėkingumas už tas nesuskaičiuojamas Dievo meilės dovanas, kuriomis Jis apipila mūsų gyvenimą. Viešpatie, tegul mane visada stiprina žinojimas, kad Tu niekada nenusigręši, kad Tu visada pasiruošęs atleisti, o Tavo rankos yra ištiestos ant kryžiaus tam, kad apkabintų grįžtantį sūnų paklydėlį. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
XII-oji stotis: Jėzus miršta ant kryžiaus
Pagaliau atėjo Jėzaus Valanda… Žmogaus neapykanta pasiekė savo viršūnę: jis nukryžiavo Dievo Sūnų! Ir mes kiekvienas buvome tą valandą čia, Golgotos viršūnėje. Mes buvome neapykantos pusėje, nes su kiekviena savo nuodėme padidinome Jėzaus kančią. Viešpatie, leisk, kad mano mirties valanda būtų laukimas džiaugsmingo susitikimo su Tavimi. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
XIII-oji stotis: Jėzus nuimamas nuo kryžiaus
Minia išsiskirstė, beliko tik Motina ir keletas ištikimųjų. Jėzaus kūnas paguldomas į Motinos glėbį. Kraujuojančia iš skausmo širdimi ji švelniai glaudžia jį prie savęs ir tyliai kartoja tuos prieš trisdešimt trejus metus pasakytus žodžius: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip Tu pasakei”. Tada buvo gavimo džiaugsmas, dabar - praradimo skausmas. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
XIV-oji stotis: Jėzus paguldomas į kapą
Einame prie Jėzaus kapo. Tai liūdesio vieta, nes čia buvo paguldytas mirusio Jėzaus kūnas. Kapas buvo užristas akmeniu, užantspauduotas ir dar saugomas ginkluotų sargų. Bet tai mūsų vilties ir džiaugsmo vieta, nes… kapas tuščias! Viešpatie, leisk man suprasti, kad man brangių žmonių ir mano paties kapas yra tik slenkstis į laimingą amžinybę Tavo namuose. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
XV-oji stotis: Jėzus prisikelia iš numirusių
Prisikėlimo ryto šviesa apvainikuoja ir įprasmina visą Jėzaus kančios kelią. Jam reikėjo kentėti ir taip įžengti į nesibaigiančią garbę, paruoštą Jam Tėvo. Bet Jėzus eina ne vienas: Jis kartu vedasi atpirktuosius savo brolius ir seseris. Viešpatie, dėkoju Tau už didįjį Tavo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį, kuris nušviečia ir mano gyvenimo kelią. Būk mums gailestingas, būk mums gailestingas!
Tekstų autorė: ses. Palydėjimas