1986 metų balandžio 26-osios naktį įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija, sugriovusi ketvirtąjį reaktorių, tapo didžiausia civilinės branduolinės energetikos katastrofa pasaulyje. Šis įvykis ne tik radikaliai pakeitė branduolinės saugos sampratą, bet ir atskleidė giliai įsišaknijusias problemas Sovietų Sąjungos sistemoje, susijusias su informacijos slėpimu ir atsakomybės perkėlimu. Vienas iš pagrindinių asmenų, nuteistų už šią tragediją, buvo buvęs elektrinės vadovas Viktoras Briuchanovas.
Černobylio atominės elektrinės vadovas V. Briuchanovas
Vadovo karjera ir vaidmuo
Viktoras Briuchanovas buvo viena ryškiausių figūrų per 1986-ųjų Černobylio katastrofą. Jo pavardė dažnai buvo linksniuojama šios tragedijos kontekste, ypač pasirodžius HBO serialui „Černobylis“. V. Briuchanovas Černobylio atominės elektrinės vadovu tapo dar prieš ją pastatant - 1970 metais. Jis vadovavo elektrinės statyboms, o vėliau ir jos eksploatacijai.
Teismas ir nuosprendis
Po katastrofos V. Briuchanovas buvo teisiamas dėl sprogimo, tapusio didžiausia atominės elektrinės katastrofa pasaulyje. Jam buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau praėjus penkeriems metams po verdikto - 1992-aisiais - jis išėjo į laisvę. V. Briuchanovas mirė būdamas 84-erių metų, tačiau kur užgeso buvusio elektrinės vadovo gyvybė ir kokios priežastys, pranešama nėra.
Slapti dokumentai ir pirminis informacijos nuslėpimas
Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) yra paviešinusi slaptus dokumentus apie Černobylio katastrofą. Juose buvo ir pirmasis V. Briuchanovo pranešimas, pažymėtas žyma „slapta“. Šiuose dokumentuose V. Briuchanovas rašė, kad katastrofos metu Pripetėje ir šalia esančiose teritorijose radiacijos lygis - kontroliuojamas, kas vėliau pasirodė esą netiesa.
SBU spaudos tarnybos išplatintame pranešime taip pat minima, kad „1982 metais 1-ajame reaktoriuje įvyko reikšmingas radioaktyvių medžiagų nuotėkis. Tačiau KGB (Valstybės saugumo komiteto) ataskaita apie tai baigiasi įprastai: „Imtasi priemonių užkirsti kelią paniką keliantiems ir provokaciniams gandams“. 1984-aisiais avarinių situacijų būta 3-iajame ir 4-ajame reaktoriuose.“ Šios detalės rodo, kad problemų su Černobylio AE saugumu būta ir anksčiau, o informacija apie jas buvo sistemingai slepiama.
Priežastys ir aplinkybės, lėmusios tragediją
Eksperimentas ir saugumo ignoravimas
Viešai taip ir neskelbiama, ar Černobylio sprogimas buvo nelaimingas atsitikimas, ar jo išvengti nebuvo galima. Tačiau teigiama, jog ten dirbę žmonės neva buvo įsitikinę, jog niekas negali sugesti. Lietuvos judėjimo „Černobylis” pirmininkas Pranas Paškevičius svarsto: „Vyravo tokia nuomonė, kad nieko bloga negali atsitikti. Žmonės ant to reaktoriaus miegojo. Tą naktį daromas eksperimentas gal techniškai ir buvo pagrįstas, tačiau, kai žinai, kad nieko bloga nenutiks, gali daryti, ką nori. Tad jie ir padarė, ką nori.”
Branduolinės fizikos specialistas, nenorėjęs viešai atskleisti savo tapatybės, teigė, kad ši katastrofa yra vykusių eksperimentų rezultatas, kai, norint pasiekti tam tikrų mokslinių tikslų, buvo ignoruojami branduolinio saugumo klausimai, atjungiant reaktoriaus apsaugas ir pasikliaujant vien tik operatorių kvalifikacija. Profesorius J. Vaitkus pridūrė, kad „koks pavojingiausias ginklas, kuriuo galima pakenkti branduoliniam reaktoriui? Į šį klausimą visada buvo atsakoma, kad tai yra kirvis. Sprogmenys nebus tokie pavojingi, kaip kirviu perkertamas elektros maitinimas į reaktorių.” Šis palyginimas pabrėžia, kaip net menkas gedimas ar netinkamas veiksmas gali turėti katastrofinių pasekmių branduolinėje energetikoje.
Vienas iš kurioziškiausių ir kartu tragiškiausių avarijos aspektų buvo norėtas atlikti eksperimentas, skirtas paaiškinti, kiek elektros lieka dar besisukančiame generatoriuje, kai įvyksta avarija. Kitaip sakant, kiek yra laiko ir energijos, kad būtų galima išvengti tokios avarijos kaip Fukušimoje, kur tragedija įvyko vien dėl to, kad dingo elektra ir nesuveikė reaktorių stabdantys strypai.
RBMK reaktorių specifika ir trūkumai
Černobylio atominėje elektrinėje buvo naudojami RBMK tipo reaktoriai, kurie turi specifinių konstrukcinių trūkumų. Anoniminis branduolinės fizikos specialistas pažymėjo, kad RBMK reaktorius iš esmės turi tik vieną pliusą - jis teoriškai gali veikti be sustojimų, nes kuras keičiamas jam veikiant. Tačiau dėl savo elementų išdėstymo šie reaktoriai neturi apsauginio gaubto. Nors šis trūkumas kompensuojamas kitomis priemonėmis, RBMK reaktorių eksploatavimas reikalauja daugiau personalo ir griežtesnių procedūrų.
Tarptautinėje ekspertizėje rašoma, kad RBMK reaktoriui veikiant ne visu pajėgumu, jame padidėja pavojus, kad gali būti nesuvaldyta pati reakcija. Profesoriaus J. Vaitkaus teigimu, Černobylyje buvo per retai įdėti temperatūros davikliai, o „kad geriau jaustume, kaip veikia pats reaktorius, reikia turėti temperatūros daviklių skirtingoms zonoms, nes ne viskas vyksta idealiai ir bet kas gali nutikti.“ Tai, kas buvo reikalinga saugumui užtikrinti, Ignalinoje buvo padaryta - reaktoriuje buvo žymiai sutankinti davikliai, kad būtų galima lengviau ir paprasčiau pajausti, kur reaktorius nukrypsta nuo normalaus darbo.
ČERNOBYLIO KATASTROFAS – Žvilgsnis iš vidaus – 3D
Katastrofos padariniai ir likvidatorių likimai
Radiacijos plitimas ir poveikis
Sprogus 4-ajam Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, radioaktyviosiomis dulkėmis buvo užteršta didelė Europos dalis, o labiausiai nukentėjo zona aplink elektrinę. Žemė aplink elektrinę atrodė kaip mirusi - „stovi namai, sodai, vaikšto gyvūnai - o žmonių nėra. Tai pats baisiausias dalykas, kurį teko matyti gyvenime“, - prisiminė vienas iš likvidatorių. Daugelis, įskaitant likvidatorius, susidūrė su sunkiais ir nepaaiškinamais sveikatos sutrikimais, kurie tęsiasi iki šiol ir kelia nerimą dėl ateities kartų sveikatos.
Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių aukų pareikalavo Černobylio avarija. Sovietai kaip įmanydami stengėsi slėpti tikrąjį nelaimės mastą ir tvirtino, kad mirtina radiacijos dozė pražudė vos kelias dešimtis žmonių. Kitos institucijos gi tikina, kad aukų buvo tūkstančiai, tik mirtis juos pasiglemžė ne iš karto, o vėliau.
Informacijos slėpimas ir valdžios požiūris
Pranas Paškevičius atsimena, kad įvykus Černobylio avarijai ne kas kitas, kaip patys politikai tąkart nuo žmonių net kelias dienas slėpė, jog per visą Europą keliauja didelės koncentracijos radiacijos debesis. „Kijeve tuo metu vyko gegužės 1-osios demonstracija, o radiacija ten buvo šimtus kartų didesnė už leidžiamas normas. Po to valdžia susigriebė, kad žmonės, pasivaikščioję tokiame radiacijos fone, turėtų būti pripažinti kaip nukentėję, kuriems pagal įstatymus priklausė išmokos, tad greitai esamas normas padidino šešis kartus. Taip buvo išvengta valstybės išlaidų“, - ironizuoja P. Paškevičius.
Profesorius J. Vaitkus, kalbėdamas apie informacijos slėpimą, minėjo, kad „kai buvo pranešta, kad Černobylio debesys pasuko Maskvos link, buvo iškart sukeltas dirbtinis lietus, siekiant sustabdyti radioaktyvų debesį prie Briansko. Kai esi toli, vadinasi, gali su atomais žaisti.“ Tai iliustruoja, kad valdžia buvo pasirengusi imtis net ekstremalių priemonių, kad apsaugotų tam tikrus regionus, tačiau tuo pat metu slėpė informaciją ir keitė normas, kad išvengtų atsakomybės prieš nukentėjusiuosius.
Likvidatorių iššūkiai ir neįvykdyti pažadai
Likviduoti avarijos padarinius buvo siunčiami vyrai iš kaimyninių šalių. Apie 7 tūkst. jaunų Lietuvos vyrų taip pat buvo išsiųsti likviduoti avarijos padarinius Černobylio AE ir statyti Slavutyčo miestą evakuotiems gyventojams. Daugelis šių likvidatorių nebuvo aprūpinti tinkama apsaugine apranga ir, nors pavojingiausiose zonose dirbo gana trumpai, gavo dideles radiacijos dozes. Nemažai darbininkų mirė po kelių savaičių ar mėnesių, kitiems pašlijo sveikata.
Vienas iš tūkstančių sovietų karių, ugniagesių, inžinierių ir kitų specialistų, buvusių likvidatoriumi, buvo Nagašibajus Žusupovas iš Kazachstano. Jam, kaip ir kitiems likvidatoriams, buvo pažadėtas butas ir didesnė pensija už didvyriškumą. Tačiau vyras sulaukė tik medalių ir pažymėjimų - jokio būsto. Jis buvo priverstas su žmona ir penkiais vaikais gyventi vieno kambario komunaliniame bute. N. Žusupovo dukra Gauchar pasakojo, kad tėvas, žiūrėdamas HBO serialą „Černobylis“, greitai prisiminė praeities nuoskaudas ir tai, kad buto jis turėjo laukti 10 metų, kol galiausiai valdžia išbraukė jo pavardę iš eilės. Vyras jautėsi pažemintas ir kaltino valdžią dėl to, kad turi gyventi skurde, dėl to patyrė depresiją ir galiausiai žuvo.
Lietuvos judėjimo „Černobylis” pirmininkas Pranas Paškevičius apgailestauja, kad politikai linkę greitai pamiršti tautos didvyriškumą. Pasak jo, „valdžia tiesiog nelabai skuba leisti pinigus. Klausimas dėl kompensacijų ir išmokų vilkinamas Seime, stringa komitetuose ir ministerijose. Kai kurie mūsų valdžios atstovai jau yra pasakę, kad mūsų neva ten niekas nesiuntė, todėl mes neturime nieko reikalauti.“ Ši situacija iliustruoja plačią atsakomybės stoką, kai valstybė, siuntusi žmones likviduoti avarijos padarinius, vėliau vengia vykdyti savo įsipareigojimus.
Atsakomybės išvengimas ir pamokos ateičiai
Kaltės perkėlimas ir tiesos paieškos
Profesorius J. Vaitkus, svarstydamas, kodėl ir po daugiau kaip 30 metų žmonės domisi Černobylio nelaime, sakė, kad vyrauja nuomonė, jog tokiuose rimtuose dalykuose yra mėginama paslėpti tam tikrus galus, kad nebūtų visiškai akivaizdžiai atskleidžiami kaltininkai. „Visada yra geriau permesti kaltę į kolektyvinę atsakomybę. Manau, kad tai vyksta gana dažnai, todėl, kai pradedama analizuoti įvairius įvykius, mes ir matome, kad vieni nutyli vieną nepatogų faktą, kiti - kitą.“
Vis dėlto, esama ir daug didvyriškumo pavyzdžių, kurie parodo žmonių pasiaukojimą nepaisant sistemos trūkumų. Vienas žmogus, buvęs Černobylyje sprogimo metu, atjungė tam tikrą vandens kontūrą, kuris, jei būtų neatjungtas, būtų sukėlęs antrą sprogimą. Nors tas žmogus savyje sukaupė keturis kartus mirtiną dozę, jis liko gyvas. Šis savanoris vienintelis žinojo, kad elektrinės brėžiniai ir planai neatitinka realybės, nes statant elektrinę vandens vamzdžiai buvo nuvesti į kaimyninę patalpą, kuri net nebuvo pažymėta brėžiniuose. Jam atsukus kraną, du augaloti vaikinai jį parvilko atgal, išgelbėdami nuo garantuotos mirties.
Branduolinės energetikos saugumas ir atsakingumas
Vėlesni įvykiai, tokie kaip Fukušimos avarija, vėl priminė, jog energetika yra tokia šaka, su kuria reikia elgtis atsakingai. Kai kalbama apie naujų atominių elektrinių statybą, reikėtų būtinai prisiminti praeities patirtį ir tokių klaidų daugiau nedaryti. Branduolinę energetiką reikia vertinti tinkamai ir nedaryti iš to politikos. Šioje srityje svarbiausia protingas visų turimų resursų panaudojimas.
Branduolinės fizikos specialisto teigimu, branduolinė energetika turėtų būti dar labiau išplėtota, skiriant didesnį dėmesį ne urano, o torio reaktoriams. Torio reaktoriai, kurie Indijoje jau pasiekė komercinį lygį, sprogti negali ir nesugeba prigaminti ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų. Tokios inovacijos rodo, kad branduolinė energetika gali būti saugesnė, tačiau esminis veiksnys lieka žmogaus atsakomybė ir skaidrumas.
tags: #kas #buvo #nuteistas #uz #cernobilio #avarija