Ričardo Gavelio knyga „Jauno žmogaus memuarai“: Keturiolikos laiškų romanas, pasirodžiusi praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, apčiuopė ano laiko nervą. Knyga buvo išleista 1989-aisiais tuometiniame žurnale „Pergalė“. Kritikai tuomet ją įvardijo kaip netikėtą, provokuojantį, erotišką ir labai arti tikrojo Lietuvos gyvenimo esantį pasakojimą.
Knygoje atvirai kalbama apie jauno žmogaus gyvenimo kryžkelę - prisitaikyti prie visuomenės diktuojamų standartų ar eiti prieš srovę? Šis romanas nagrinėja brežnevizmo, stagnacijos metų, kylančios Sąjūdžio aušros bei tuo metu vyravusio chaoso galvose atmosferą, kuri buvo puiki terpė veistis išminčiams, ekstrasensams ir gyvenimo gelbėtojams.
„Jauno Žmogaus Memuarai“ Teatro Scenoje
Jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė su savo kartos dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi skaito „Jauno žmogaus memuarus“ šiuolaikinio teatro kalba. Spektaklio premjera įvyko 2022 metais. Teatre retai statoma lietuvių literatūros klasiko Ričardo Gavelio kūryba atgimsta Jaunimo teatro scenoje.
Pasak E. Švedkauskaitės, „Jauno žmogaus memuarai“ - tai spektaklis apie trumpą, lūkesčiuose ir vizijose paskendusį, tragiškai pasibaigusį jauno žmogaus gyvenimą. Tai kelionė iš anapus į šiapus - iš savo atminties į gyvųjų atmintį. Gyvos muzikos ir įsimintinų vaidmenų kupiname, tarp komedijos ir dramos balansuojančiame spektaklyje ši kelionė nepalieka abejingų, o R. Gavelio keliami klausimai nuskamba pranašiškai aktualiai.
Spektaklio kūrėjams yra įdomu, kaip praeities tikrovės memuarai veikia šiandien, ir kokius jos pėdsakus atpažįstame mūsų laike, mūsų tapatybėje. Scenoje virš pagrindinių veikėjų kybo ne tik niūrus sąstingio laikotarpis, sovietinės valdžios smogas, bet ir mistiškos autoritetų figūros, galinčios naikinti likimus vienu piršto mostu.
Spektaklio Kūrybinė Komanda ir Aktoriai
- Režisierė: Eglė Švedkauskaitė
- Scenografai: Jurgis Paškevičius, Monika Janulevičiūtė
- Kostiumų dailininkė: Karolina Janulevičiūtė
- Kompozitorė: Agnė Matulevičiūtė
- Šviesų dailininkas: Julius Kuršys
- Dramaturgas: Mindaugas Nastaravičius
- Režisieriaus asistentas: Matas Makauskas
Vaidina: Vainius Sodeika, Sergejus Ivanovas, Vytautas Anužis, Viktorija Kuodytė, Jonė Šadeikė / Justina Mykolaitytė, Aleksas Kazanavičius, Matas Dirginčius, Giedrė Giedraitytė, Dovilė Šilkaitytė, Lukas Petrauskas. Aktoriai yra spektaklio muzikos bendrakūrėjai ir gyvai ją atlieka.
Jauno Žmogaus Tiesa Ir Tapatybės Paieškos Romane
Romano centre - Leonas Ciparis, dar vadinamas Didžiuoju Li. Jis bandė atrasti savo vietą pasaulyje, suprasti, kaip veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra esminė kūrinio drama. Viena iš pagrindinių probleminių ašių romane yra jauno žmogaus savasties ir tapatybės problema.
Leonas Ciparis neranda savo vietos po saule. Jam itin svarbi bendruomenė, bendras tikėjimas, vieningi siekiai, o atskirties pasaulis jam pernelyg atšiaurus. Jis visada norėjo apie tai kalbėti, ginčytis, tačiau prabilo tik po mirties. Jo klausytoju tapo draugas ir mokytojas Tomas Kelertas - žmogus, kuriam bendruomenės nereikėjo ir kuriam pakako savęs paties. Nuo pat pradžių juntami L. Cipario dviprasmiški jausmai adresatui. Iš vienos pusės T. Kelertas yra neginčijamas autoritetas, tačiau kartu laiškų autorius kaltina jį nužudžius.
Solo teatro spektaklis
Laiškai Tomui Kelertui: Mokytojas ir Mokinys
Leonas Ciparis rašo Tomui Kelertui keturiolikos laiškų ciklą. Nors jis niekad neišsiuntė nė vieno laiško, laiškų rašymas jam buvo vienintelis būdas išsisakyti. „Visad norėjau rašyti tau laiškus, bet taip ir neišsiunčiau nė vieno“, - teigia pasakotojas. Jis tikėjo, kad Kelertas, nori nenori, turės išklausyti jo mintį iki galo. Šie laiškai, nors ir nepasiekę adresato, tapo jo būdu suvokti save ir pasaulį. Laiškai atsako į T. Kelerto laiškus, kurie, kaip vėliau sužinome, buvo skirti L. Cipariui, su kuriuo jie gyveno viename studentų kambaryje. L. Ciparis apmąsto, jog T. Kelertas buvo tikrovėje ir Cipario susikurtame pasaulyje du skirtingi žmonės.
„Didžiausia mano nelaimė - kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi. Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas.“
Ciparis jautė, kad jo „aš“ susikūrė pats, virto tikruoju „aš“, nors dalis jo veiksmų, kaip jis manė, buvo valdomi kito žmogaus - įtarusio, pikto, nedoro. Šis „kitas“ nebuvo tiesiog jo juodoji pusė ar tamsusis šešėlis, o greičiau buvęs protingesnis, kartais švelnesnis ar linksmesnis. „Jis buvo kreivas veidrodis. Jo išklausęs iškart pagalvojau, kad nė vienas žmogus negalės man būti tikras veidrodis - kiekvienas bus savaip iškreiptas.“
Ciparis įsidėmėjo ir pamokymą: „geriau nutylėk ir pagalvok. Protingą mintį ne vėlu pasakyti ir kitądieną, o kvailai išsišokti visad kenksminga.“ Jis taip pat mano, kad jauni nenori klausytis senių - ir teisingai daro, o tik beprotis ar savižudis galėtų nuoširdžiai jų klausytis, iš jų mokytis. Jauni nenori klausyti ir kitų jaunų - nebent roko muzikantų.
Leono Cipario Vaikystė ir Pasaulėžiūra
Leonas Ciparis prisimena savo tėvus ir vaikystę, nors motinos vaizdas jo atmintyje padūmavęs ir apytamsis. Jis pamena, kad mylėjo ir gailėjosi jos, bet dabar beveik neprisimena. Tėvą pamena ryškiausiai, ypač jo dirbtuvę, kuri jam atrodė bespalvė ir nuobodi, kupina keisčiausių formų ruošinių. Tėvas dirbo be atvangos, kitaip negalėjo, o Stanislova (sesuo) imdavo pinigus iš anksto už darbą.
Mokykloje jis buvo moksleivių komjaunimo agitatorius, piešiantis stendus, sienlaikraščius ir kovos lapelius. Jam pavykdavo įvairūs šriftai, jis buvo tikras įmantriausių šriftų meistras. Būtent tėvas jam buvo ir Mokytojas, kuris, nors ir piktas bei negeras, daug kam padaręs bloga, tačiau vis dar brangus. „Kas mums brangus, tas brangus, net jei neša nelemtį.“
Ciparis visada troško teisybės, nors ir nebuvo naivus, kad geidautų nerealios lygybės. Jis žinojo, kad gyvenimo rungtynėse neišvengiamai yra laimėtojai ir pralaimėjusieji. „Teisybės nėra ir aš bemat paaiškinsiu jums, kodėl jos negali būti“, - teigė jis, įvedęs pramanytą sąvoką - DDN - Didžioji Dievo Neteisybė.
Vienas iš ryškiausių DDN pavyzdžių iš jo vaikystės - saldžios bandelės mokykloje, kurios kai kuriems buvo parduodamos po dešimtį, o jam tik dvi. Nors ir nesuprato, kodėl taip yra, jis tikrai pajuto Didžiąją Dievo Neteisybę. Tarp kitų atsiminimų - tėvo kančia dėl darbo, jo ilgesys ir mirtis, sesers likimas ir paties Cipario širdies yda, kurią jis slepia ir kuria džiaugiasi, nes tai atveria galimybę išvengti „normalaus“ gyvenimo.
Kova su Sistema ir Savimi
L. Ciparis savo laiškuose svarsto apie atitiktį ir prieštaravimą sistemai. Jo naivumas ir nusivylimas, o taip pat ir sisteminis režimas, prisideda prie jo asmeninės dramos. Jis mano, kad lietuviams nereikalingi pamokymai ir patarimai, o tie, kurie verti mokyti, nėra pripažįstami. Jis tikėjo, kad visuomenė prilygina bet kokią vertę ženklu, nesusimąstydama, kas juos tuo ženklu pažymėjo.
Rašytojas Ričardas Gavelis romane gilinasi į sovietinio režimo lauko vaizdavimą ir apmąstymą, įvykusį Sąjungos griūties, kultūrinio sambrūzdžio, Sąjūdžio ir atšilimo fone. Šis laikotarpis formavo aplinkybes, kuriose L. Ciparis ieškojo tiesos ir savęs. L. Cipario straipsniai spaudoje formuoja sovietinio parsidavėlio įspūdį aplinkiniams. Atrodo, kad L. Ciparis bando adaptuotis sistemoje, kurią laiko uzurpatorių primesta, ieškodamas neegzistuojančių dalykų.
Leonas Ciparis, nors ir norėjo įrodyti sau, jog dar nėra suvis žuvęs, jautėsi be galo kaltas prieš save ir pasaulį. Jis troško tobulėti ir tapti tikru žmogumi, kuris aukoja ir kenčia, kuris „išsiplaka spygliuota viela“. Jį ypač pavergė Pavka Korčiaginas, tapęs idealiu „tikro žmogaus“ pavyzdžiu. Tai sukėlė jam norą susiluošinti, kaip vienintelį kelią, nes „niekas nenurodė kito kelio“.
Mazochizmas ir Sadizmas Gavelio Kūryboje
L. Ciparis diskutuoja su Kelertu apie stalinistinės literatūros propaguojamą dvasinį mazochizmą, kuris, anot jo, kūrė kliūtis visose gyvenimo srityse. Kelertas, tyčiodamasis, klausia, ar normalus gamybininkas, gavęs nerealų planą, turėtų logiškai įrodyti, kad reikalavimai pernelyg dideli, ar, kaip literatūrinis gamybininkas, sukelti dar didesnes katastrofas, kad galėtų nežmoniškomis pastangomis jas šalinti. Šis pokalbis Cipariui sukelia minčių apie išdavystę ir atpildą.
„Privalai žinoti, kad aš norėjau tave nužudyti. Tu prispjaudei ir privėmei į mano sielą. Jaučiausi lyg vandalas, nusišlapinęs ant altoriaus.“ Ciparis teigia norėjęs įskųsti Kelertą, puikiai suvokdamas, ką rengiasi daryti, nes manė, kad Kelertas nusipelnė bausmės už šventenybių išniekinimą. Pasak jo, mazochizmas labai greitai ir natūraliai virsta sadizmu.
„Jauno Žmogaus Memuarų“ Išliekamoji Vertė
Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014) - kaip ir kiti jo kūriniai, pavyzdžiui, „Vilniaus pokeris“, yra svarbūs lietuvių literatūroje. Nors „Vilniaus pokeris“ dažnai laikomas svarbiausiu ir sudėtingiausiu Gavelio kūriniu, „Memuarai“ taip pat atveria sudėtingą bravūrišką Gavelio pasaulį. Jie žymi posūkį R. Gavelio kūryboje - nuo sovietinio režimo lauko vaizdavimo ir apmąstymo iki gilesnių filosofinių klausimų.
Kūrinys kelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir šiandien: kokia kaltės dalis tenka Cipario naivumui, o kiek - nusivylimui ir sisteminiam režimui? Tai yra išorinių aplinkybių ir žmogaus prigimties pasireiškimų sankirtos liudijimas, vis dar „šnopuoja į nugarą“ šiandienos kartoms. Problema, kaip savirealizuotis sisteminiame pasaulyje, vis dar tebėra aktuali.
„Jauno žmogaus memuarai“ nepateikia jokių atsakymų, kaip ir ką reikėjo L. Cipariui daryti, kad viskas būtų pakrypę ne vien mirties linkme. Tačiau tai kviečia apmąstyti, ar mes esame sisteminės aukos, ar tai auklėjimas, ar žmogaus prigimtinė dvasia, ar tiesiog tam tikras kelias, kurio ne visi gali pereiti dėl savo perdėto jautrumo. Šis romanas tampa savęs ieškojimo ir atpažinimo atlasu, kviečiančiu kiekvieną skaitytoją atpažinti save Leono Cipario patirtyse, net jei kai kurie su juo ir nesusitapatins.
tags: #jauno #zmp0guas #memuarai #apie #kia