Žurnalistas, televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Henrikas Vaitiekūnas yra išskirtinė asmenybė Lietuvos žiniasklaidos pasaulyje. Šmaikščiais TV reportažais išgarsėjęs H. Vaitiekūnas, šią vasarą garsinantis savo gimtąją Klaipėdą LRT televizijos laidoje „Lietuva - jūrinė valstybė“, su „Lietuvos ryto" priedu „TV antena“ kalbėjosi apie jaunystės paklydimus, grožio kultą televizijoje ir neišsipildžiusią svajonę Seime užsidirbti didesnę pensiją.
Profesinė veikla ir ryšys su Klaipėda
Henrikas Vaitiekūnas, prigimtinis klaipėdietis, čia augęs ir baigęs mokyklą, visada jaučia stiprų ryšį su uostamiesčiu. Dabartiniu metu jis daug keliauja po Lietuvą, pristatydamas savo pernai išleistą debiutinę knygą „Felčerio užrašai“. Susitikimuose jis kalba ne tik apie knygą ir žurnalistiką, bet ir apie tai, kuo mes visi gyvename.
Nemažai žiūrovų dar prisimena jo socialinius eksperimentus, pavyzdžiui, kaip žurnalistas Katedros aikštėje bandė parduoti nelegalų šautuvą, sėdėjo Kauno zoologijos sodo narve, prašydamas aukoti pinigų gyvūnams išlaikyti, ar plaukų džiovintuvu matavo automobilių greitį.
Laida „Lietuva - jūrinė valstybė“
Šiuo metu H. Vaitiekūnas intensyviai dirba LRT televizijos laidoje „Lietuva - jūrinė valstybė“. Nors darbas reikalauja gyventi tarp Vilniaus ir Klaipėdos, jam tai nesunku, nes Klaipėdoje gyvena jo 95-ąjį gimtadienį atšventusi mama, kurią dabar lanko kiekvieną savaitę. H. Vaitiekūnas, mėgstantis jūrą, laidoje turėjo progą derinti malonumą su darbu.
Jam be galo patinka plaukioti laivais. Kuriant laidą teko sočiai prisiplaukioti ir kateriais, ir keltais. Didžiausias malonumas buvo rengti reportažą, kai plaukė į Kylį (Vokietija) ir į Švediją. Šiais keltais dažniausiai plaukia ne turistai, o sunkvežimių vairuotojai, besistengiantys išvengti pavojingų Lenkijos kelių. Pasak jo, nors yra girdėjęs, kad keltuose kyla ir muštynių, jie susidūrė tik su kultūringais žmonėmis, o taip pat sutiko lietuvių medkirčių, dirbančių Norvegijoje.
Nors yra tikras klaipėdietis, jį vis dar nustebina šis kraštas. Pavyzdžiui, Kintai, kur kas vasarą nuvažiuoja, paplaukioja ir žuvienės išsiverda, tačiau filmuojant atranda juos iš naujo. Rengdamas vieną reportažą jis sužinojo, kad klaipėdiečiai geria vandenį iš Vilhelmo kanalo, žinoma, išvalytą ypatingomis priemonėmis.
Televizijos karjera ir požiūris į žiniasklaidą
Per savo ilgametę karjerą televizijoje Henrikas Vaitiekūnas yra prikrėtęs daugybę televizinių pokštų ir kūręs laidas „Geriau nebūna“, „Būna ir geriau“, „To dar nebuvo“. Jis pabrėžia televizijos galią: „Mes labai dažnai tikime, ką kalba televizija.“
Bendradarbiavimas ir jaunystės kultas
Prodiuseriai žino, kad H. Vaitiekūnas mėgsta dirbti su gražesniais ir jaunesniais už save, tiksliau - jaunesnėmis. Kadaise teko rengti laidą „10 dienų prie jūros“ su „Misis Lietuva 2001“ Ilona Penkauskiene, kuriai buvo nelengva vaidinti nelabai protingą blondinę, tačiau ji puikiai susidorojo su šiuo vaidmeniu. H. Vaitiekūnas sako, kad tai yra mokestis už populiarumą ir kad jis pats internete prisiskaito bjaurių komentarų, į kuriuos reaguoja bandydamas įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, kuris juos rašo, ir jam pasidaro linksma.
Yra laidų vedėjų, kurie bijo konkurencijos ir neprisileidžia jaunimo, tačiau H. Vaitiekūnas tokios baimės nejaučia. Jam smagu ekrane matyti jaunus ir puikiai dirbančius žmones. Jo reportažų ir straipsnių stilius visuomet skyrėsi nuo kitų žurnalistų. Vienu metu interneto portaluose rašydamas komentarus prisidengdamas slapyvardžiu, jis buvo iš karto demaskuotas, nes skaitytojai atpažino jo stilių.
Karjeros televizijoje pradžioje jis rengdavo tokius keistus reportažus, kad TV vadovai nežinodavo, kur juos dėti, todėl buvo nuspręsta juos transliuoti prieš orų prognozę, pasakojant apie senutes, auginančias po septynias ožkas, ir kitokius įdomius žmones.
Žurnalistikos esmė ir požiūris į reportažus
Susitikimo metu H. Vaitiekūnas atskleidė per daug metų išgrynintą savo požiūrį į žurnalistiką. Pasak jo, žurnalistikos paskirtis - kad nebūtų nuobodu. „Mūsų su šviesaus atminimo Žurnalistikos katedros vedėju prof. Žygintu Pečiuliu nuomonės nesutapo. Jis sakė, kad žurnalistika turi mokyti, auklėti, aiškinti. Vaitiekūnas sako, kad žurnalistika skirta puikiai praleisti laiką su savimi“, - teigė jis.
Jis niekada nesišaipydavo iš žmonių, kuriuos rodydavo savo laidose, pavyzdžiui, iš nuprotėjusių senučių, kurios sako esančios burtininkės. Jis tiki, kad žiūrovai nėra kvaili - patys viską puikiai supranta. Kartą jis išsityčiojo iš Vytauto Šustausko, kuris po laidos atėjo pas jį, tačiau atnešė gėlių ir pagyrė reportažą. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis nuo vyro gavo gėlių.
H. Vaitiekūnas visuomet laikėsi taisyklės, kad geras reportažas turi baigtis ne tada, kai žiūrovai iš nuobodulio jau būna perjungę kitą kanalą, o tada, kai žiūrovams dar norisi, kad jis tęstųsi. Svarbu laiku nusiplauti. Vis dėlto užsienio televizijose yra ir kitokių pavyzdžių - daug kur vertinami vyresni laidų vedėjai. Nors jis supranta, kad negerai, kai senas ir negražus žmogus kritikuoja televizijoje įsigalėjusį jaunystės kultą, jam smagu ekrane matyti jaunus ir puikiai dirbančius žmones.
Prisiminęs darbą „Panoramoje“, svečias paminėjo, kad jaunam pradėjus dirbti „Panoramoje“, reportažas turėjo trukti 3 minutes, tačiau dažnai netilpdavo. Tuomet viršininkas ėmėsi drastiškų metodų ir kiekvieną reportažą ties trečia minute nukirpdavo, todėl keletas jų išėjo be pabaigos. Dabar reportažas televizijos žiniose trunka tik minutę ir 20 sekundžių.
Knyga „Felčerio užrašai“
H. Vaitiekūno pirmoji knyga - žurnalistinių esė rinkinys „Felčerio užrašai“ - pristatyta su būdingu sąmoju. Knygos pavadinimo istorija susijusi su tuo, kad ilgus metus jį artimiausi draugai vadina „daktaru“. Knyga turėjo vadintis „Daktaro Henriko užrašai“, tačiau, kadangi Henrikas Daktaras yra truputį kitas žmogus, buvo pasirinktas pavadinimas „Felčerio užrašai“.
Knygoje yra daug humoro, kuris, pasak H. Vaitiekūno, yra „vaitiekūniškas, užslėptas, bet smagus“ ir paremtas pastebėjimais. Vienas iš tų pastebėjimų susijęs su pristatymu TV laidoje, kur po transliacijos pusbrolis skambino ir klausinėjo apie interjerą, o ne apie tai, ką jis kalbėjo. H. Vaitiekūnas mano, kad tai gali būti ir pramoginė literatūra: „Skaitai, tuo metu galvoji, po sekundės pamiršai, ir tai nieko blogo.“
Henrikas Vaitiekūnas
Kūrybinis procesas
Knygoje yra mistinis pasakojimas apie tikrą įvykį, nutikusį Klaipėdoje, pavadintas „1967 metų degtukai“. Jame autorius su klasioku Vėlinių vakarą kapinėse sutiko paslaptingą žmogų. H. Vaitiekūnas pabrėžia, kad tikrai viso to nesukūrė ir nesusapnavo. Kad parašytų kiekvieną šios knygos esė, autorius perskaitė apie 30 straipsnių. Jis mato žurnalistiką kaip „lego kaladėles“: „Raidės, žodžiai yra tos kaladėlės. Žurnalistika yra menas iš jų statyti.“
Asmeninis gyvenimas ir Klaipėda
Prieš penkerius metus H. Vaitiekūnas kandidatavo į Seimą. Jis atvirai prisipažįsta, kad pensija būtų buvusi didesnė, bet mano, jog kiekvienas Lietuvos pilietis turi pabandyti patekti į Seimą - patyrimas tikrai įdomus.
Išsilavinimas
Kadaise svajojęs tapti mokytoju, H. Vaitiekūnas iš dalies šią svajonę išpildė, skaitydamas paskaitas Teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, o netrukus jo žurnalistikos paskaitų klausysis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai. Ne vienas žurnalistas jį vadina savo mokytoju, pavyzdžiui, Vilma Čereškienė ir Juras Jankevičius, o į televiziją jis atvedė Živilę Vaškytę.
Nors „Vikipedijoje“ rašoma, kad jo studijos truko labai ilgai ir jis mokėsi net kelių specialybių, žurnalisto diplomą įgijo tik 2000 m. Paklaustas, kodėl pradėjo, bet nebaigė bibliotekininkystės studijų, paaiškino, kad svajojo apie žurnalistiką, bet su savo pažymiais negalėjo įstoti. Reikėjo bėgti nuo tarybinės armijos, todėl įstojo studijuoti bibliotekų mokslą. Po to pajuto, kad nepavyks pabaigti, nes jo charakteris ne toks. Iš viso jis baigė porą kursų knygų mokslo, tris kursus teisės, tris kursus lietuvių kalbos ir literatūros, o po to - dar žurnalistikos, kas sudaro 17 kursų. Kai jau pats dėstė universitete, vadovybė paprašė baigti studijas, todėl jis tai padarė, gavęs pusantro metro dydžio diplomą, kurio jam taip niekada ir neprireikė.
Šeima ir humoras
H. Vaitiekūnas yra niūrus ir neįdomus žmogus. Kartą jis gavo laišką su prašymu papietauti su studentu praktikantu kaip „įdomiu žmogumi“, bet atsakė, kad su studentu - ne. Jam patinka stebėti žmones ir kas juos prajuokina. Jis visada turėjo daug darbų ir nuotykių, mėgo gražias moteris. Jo žmona tai žinojo ir krimtosi, bet būrėja jai liepė nusiraminti, esą ateis laikas, kai jo ir su pagaliu nebus galima niekur išvaryti. Ir tas laikas, pasak jo, atėjo. Jo knygoje yra esė apie tai, kuo vyrai skiriasi nuo moterų, gimusi iš jo santykių su žmona, pavyzdžiui, apie skirtingą spalvų matymą.
Dukra Ieva nepasekė jo pėdomis į žurnalistiką, o dėl anūkų - 11-mečio Roko ir šešiamečio Kajaus - dar negali žinoti. Vyresnysis linkęs į meną, groja saksofonu ir yra panašus į jį. Jaunėlis - tikras ūkininkas, domisi plaktukais, vinimis. Tėvai neleidžia jiems ilgai sėdėti prie kompiuterio, kam jis pritaria, tačiau paslapčia anūkams leidžia viską ir jo telefonas pilnas žaidimų.
Televizorių jis žiūri, mėgsta laidas apie karą, Rusijos televizijų programas, kuriose gąsdinama pasaulio pabaiga, ir labai mėgsta laidas apie gyvūnus. Nors save vadina banaliu, kaip ir daugelis lietuvių, jis žiūri kanalus „National Geographic“ ir „LRT Kultūra“.
Klaipėda: sentimentai ir dabartis
Nors į Klaipėdą H. Vaitiekūnas sugrįžta retai, tačiau iki šiol jaučia sentimentus šiam miestui, ypač praeičiai. Jam liūdniausia, kad Klaipėda tuštėja. Anksčiau buvo pilnos gatvės jaunimo, grodavo muzika, senamiestis buvo pilnas žmonių, o dabar miestas atrodo tuščias, kam jis neranda paaiškinimo. Tačiau vizualiai Klaipėda yra labai pagražėjusi per pastaruosius 15 metų, iš buvusio juodo ir niūraus miesto tapusi šviesia.
H. Vaitiekūnas buvo vienas iš projekto „Žmonės - Klaipėdos švyturiai“ dalyvių. Šį renginių ciklą iniciatyviai organizavo Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka 2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais. Susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje, vyksta atnaujintoje Melnragės bibliotekoje, kur svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis.
tags: #henrikas #vaitiekunas #vairuotojas