Daugelis žmonių, ieškodami naujo automobilio, susiduria su daugybe faktorių, lemiančių jų pasirinkimą. Tarp jų - ir varančiųjų ratų tipas, ir galimybė patikimai tempti priekabas. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines automobilių varančiųjų ratų sistemas, jų privalumus bei trūkumus, ypač žiemos sąlygomis, taip pat aptarsime priekabų tempimo teisinius reikalavimus ir saugumo ypatumus.
Automobilių varančiųjų ratų sistemos: palyginimas ir ypatumai
Dėl to, kokia varančiųjų ratų komponuotė automobiliui geriausia, ginčijamasi nuolat. Vieni teigia, kad galu varomas automobilis pats geriausias, nes galiniai ratai stumia automobilį, o priekiniai vairuoja, todėl yra balansas. Kiti kategoriškai pasisako tik už priekinius - paprasčiau valdyti ir praktiškiau. Treti be kompromisų pasirenka visų varančiųjų ratų pavarą, nes ji užtikrina geresnį sukibimą.
Galiniais ratais varomi automobiliai (RWD)
Galiniais ratais varomi automobiliai (RWD, angl. Rear Wheel Drive) tradiciškai siejami su sportiškumu ir malonesniu vairavimo pojūčiu. Ši sistema pasižymi tolygesniu masės pasiskirstymu, ypač pakrautam automobiliui, kas užtikrina geresnį valdymą. Galiniai varomi ratai gali suteikti tikslesnį automobilio valdymą, kadangi priekiniai ratai neatiduoda galios į kelio dangą ir neprarandama trauka. Be to, paprastesnė ir tokio automobilio techninė priežiūra - lengviau aptikti garso ir vibracijos šaltinius, kadangi galios perdavimas linijiniu būdu paskirstytas palaipsniui nuo priekio į galą.
Tačiau galine ašimi varomas automobilis žiemos nemėgsta labiausiai. Ant slidaus paviršiaus galiniai varantieji ratai pasižymi prastesniu sukibimu. Taip yra dėl svorio pasiskirstymo - varikliai dažniausiai montuojami priekyje, todėl priekiniai ratai gauna didesnę svorio dalį. Dėl šios priežasties galu varomi automobiliai dažniau įstringa sniege ar ant slidaus šlaito. Juos taip pat sunkiau suvaldyti, jei prasideda slydimas, nes galas pradeda lenktyniauti su priekiu (vadinamasis oversteer - per didelis pasukamumas). Senesni automobiliai su mechaninėmis pavarų dėžėmis ir be elektroninių asistentų yra ypač problematiški žiemos sąlygomis. Šiuolaikinės elektroninės sistemos, tokios kaip stabilumo kontrolė, gali padėti išsisukti iš daugelio situacijų ir padaryti galu varomus automobilius saugesnius net ir slidžiuose keliuose.
Galiniai varantieji ratai dažniausiai montuojami sportiniuose ir prabangiuose automobiliuose, tokiuose kaip BMW, „Mercedes-Benz“, „Lexus“, „Jaguar“, Porsche, Ford Mustang. Šie gamintojai kuria automobilius, kuriuose svarbiausia būtų komfortiškas ir malonus vairavimas, dažnai išlaikant klasikinę mechaninę pavarų dėžę. Pavyzdžiui, BMW i4 siūlo standartinį galiniais ratais varomą variantą, kuris yra toks pat patogus kaip ir jo giminaičiai su vidaus degimo varikliais. Taip pat, nedidelis ir nebrangus Mazda MX-5 dažnai atsiduria sąrašo viršuje ieškant galu varomo automobilio.
Priekiniais ratais varomi automobiliai (FWD)
Priekiniais ratais varomi automobiliai (FWD, angl. Front Wheel Drive) yra populiariausi kasdieniam, taupiam važinėjimui. Manoma, kad tokios konstrukcijos automobiliai yra saugiausiai valdomi, nes jų varantieji ratai visada yra apkrauti ir gerai sukimba su keliu. Praradus sukibimą, jie dažniausiai nuslysta priekiniais ratais (vadinamasis understeer - nepakankamas pasukamumas), o tokį slydimą lengviausia suvaldyti ir jis greičiausiai pastebimas - tereikia atleisti akceleratorių ir ištiesinti vairą. Priekiu varomas automobilis per greitai įvažiavus į posūkį nuslys tiesiai.
Ši komponuotė leidžia padidinti ne tik salono, bet ir bagažinės tūrį, nes nereikalingas kardaninis velenas ir galinis diferencialas. Variklis, sankaba, pavarų dėžė ir diferencialas sudaro vieną kompaktišką agregatą, o tai leidžia sutaupyti vietos. Ši tendencija prasidėjo mažuose automobiliuose ir išplito. Viena iš neigiamų pusių yra tai, kad priekinės padangos dėvisi gerokai greičiau nei galinės, nes jos atlieka ir varančiųjų, ir vairuojamųjų ratų funkcijas.
Visais ratais varomi automobiliai (AWD)
Visais ratais varomi automobiliai (AWD, angl. All Wheel Drive) yra geriausias pasirinkimas bekelei ir situacijoms, kur reikalingas didesnis sukibimas. Ši pavara užtikrina geriausią stabilumą ir optimaliausią balansą kelyje, ypač ant slidžios dangos. Aišku, AWD pranašumas labiausiai išryškėja žiemą.
Daugeliu atvejų varomoji variklio galia tarp ašių paskirstoma netolygiai, pvz., 30:70, 40:60 ar 50:50. Šiuolaikiniuose AWD automobiliuose dažniausiai į priekį automobilį varo tik du, priekiniai ratai, o galiniai į darbą kimba tik esant poreikiui. Nuolatinė visų varančiųjų ratų pavara, kokią turi pavyzdžiui „Subaru“ automobiliai, yra retesnė. Ateityje, atsiradus elektriniams varikliams, visų varančiųjų ratų pavarą sukurti tampa dar paprasčiau, montuojant vieną variklį priekyje ir kitą gale, eliminuojant kardaninio veleno poreikį (pvz., „Volvo Twin Engine“ sistema arba BMW i4 M50).
Variklio padėties ir elektroninių sistemų įtaka
Variklio padėtis automobilyje taip pat turi reikšmės. Istoriškai varikliai iš galo buvo perkelti į priekį galbūt ir dėl saugumo, nes avarijos atveju priekyje esantis variklis patiria smūgį, taip apsaugodamas keleivius. Sportiniuose automobiliuose variklio padėtis gali būti ir automobilio centre (pvz., Alpine A110), siekiant geresnio svorio balanso.
Šiuolaikinės elektroninės sistemos, tokios kaip stabilumo kontrolė (ESC) ar specialūs režimai slidžioms dangoms, labai padeda suvaldyti automobilį, nepriklausomai nuo jo varančiųjų ratų sistemos. Jos praktiškai eliminuoja daugelį galimų klaidų, kurias galima padaryti vairuojant automobilį, ypač su galiniais varančiaisiais ratais. Vis dėlto, niekas nepakeis budrios automobilio vairuotojo akies ir įgūdžių - patirtis lieka svarbiausiu faktoriumi.
Real Symmetrical All Wheel Drive AWD vs FWD vs RWD
Priekabų tempimas: teisiniai reikalavimai ir saugumo aspektai
Daugelis besimokančiųjų valdyti automobilį vairavimo mokyklose apie priekabos tempimą išgirsta tik viena ausimi. Mokytis to praktiškai niekas nereikalauja, jei nereikia specializuotos kategorijos. Tačiau prijungus priekabą, transporto priemonės valdymas smarkiai keičiasi, dėl to specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas dažnai ir tampa nelaimės priežastimi.
Vairavimo kategorijos priekaboms
Lietuvos kelių eismo taisyklės numato skirtingas kategorijas, priklausomai nuo tempiamos priekabos masės:
- B kategorija: Vairuotojui, turinčiam B kategorijos pažymėjimą, leidžiama vairuoti automobilį, kurio didžiausioji leidžiamoji masė neviršija 3 500 kg, su prikabinta prie jo priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė yra ne didesnė kaip 750 kg. Taip pat leidžiama prikabinti ir didesnės didžiausiosios leidžiamosios masės priekabą, tačiau tokiu atveju automobilio ir priekabos didžiausiųjų leidžiamųjų masių suma negali būti didesnė kaip 3 500 kg.
- B96 kategorija: Transporto priemonių junginį, kurio didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet mažesnė kaip 4 250 kg, o šiame junginyje priekabos didžiausioji leidžiamoji masė yra didesnė kaip 750 kg, leidžiama vairuoti tik išlaikius įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą VĮ „Regitra“. Teorinės žinios netikrinamos.
- BE kategorija: Prireikus vairuoti lengvojo automobilio ir dar didesnės didžiausiosios leidžiamosios masės priekabos junginį, vairuotojas turėtų turėti BE kategorijos pažymėjimą. Tokiam vairuotojui leidžiama vairuoti transporto priemonių junginį, kurio sudėtyje esančių tiek automobilio, tiek priekabos didžiausiosios leidžiamosios masės neturėtų viršyti 3 500 kg. Šiai kategorijai gauti reikės ne tik praktikos, bet ir teorijos egzamino.
Vairavimo instruktoriai pabrėžia, kad „paprastosios“ B kategorijos vairuotojai praktiškai yra nė kiek neparengti vairuoti priekabas, galbūt tik būna viena ausimi girdėję šiek tiek teorijos apie didesnius dinaminius priekabos gabaritus. Nežinodami dinaminio gabarito priekabą tempiantys vairuotojai gali nubraukti šonus, užvažiuoti ant šaligatvių.
Priekabos įtaka automobilio dinamikai
Lengvosios priekabos prikabinimas automobilio valdymą pakeičia nedaug, tačiau priekabos svoriui augant vis akivaizdžiau juntama, kad ir greitėjimui, ir stabdymui reikia daugiau laiko, o kylant įkalnėmis tenka persijungti ir į žemesnę pavarą. Iš vairuotojo tai reikalauja gerokai didesnio dėmesingumo ir savo veiksmų planavimo toliau į priekį.
Dėl netinkamo svorio paskirstymo, kelio nelygumų ar vėjo gūsių važiuojant didesniu greičiu gali kilti pavojinga priekabos švytavimo problema. Šiuolaikiški automobiliai gana dažnai turi priekabos vingiavimo stabilizavimo sistemas, tačiau jų galimybės ribotos. Dėl to vairuotojui dažniausiai tenka imtis veiksmų: palengva mažinti greitį, kol priekaba išsitiesins. Neturintys tinkamos patirties tokioje situacijoje dažnai spaudžia akceleratorių arba per staigiai stabdo, o tuomet nutinka vadinamosios „žirklės“ - priekabą užmeta į šoną, o ji paskui save nusitempia automobilį.
Jokiu būdu nereikėtų prie automobilio kabinti priekabos, kuri yra sunkesnė už patį automobilį, nes automobilio stabdžiai tokiai priekabai nėra pritaikyti. Stabdymo metu automobilis gali būti nustumtas nuo kelio, o tokios priekabos sukeltas švytuoklės efektas būtų labai pavojingas.
Saugus krovinių paskirstymas ir tvirtinimas
Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) primena, jog labai svarbu tinkamai paskirstyti svorį vienaašėse priekabose. Jei krovinio svorio centras yra priekabos gale, priekaba kelia transporto priemonės galą ir suvaldyti ją sunku, o kartais ir neįmanoma. Todėl kraunant krovinį į priekabą, reikia stengtis, kad svorio centras būtų priekabos priekyje ir būtų spaudžiamas sukabintuvas. Krovinys turi būti pritvirtintas, neturi byrėti, kristi iš priekabos. Reikėtų įvertinti, ar važiuojant vėjas neišpūs krovinio - statinių ar kitų daiktų. Taip pat reikia atsižvelgti, jog vežant sunkų krovinį, pvz., smėlį, priekabos negalima perkrauti ir stengtis, kad bendras jos svoris būtų ne didesnis už pusę ją velkančiojo automobilio svorio.
Vežant krovinį automobiliu, reikia ne tik jį gerai pritvirtinti, bet ir neviršyti leidžiamojo svorio bei tinkamai pažymėti krovinį, jei jis išlindęs už transporto priemonės gabaritų daugiau, nei leidžiama. Kinetinė jėga veikia automobilyje esančius daiktus judant. Nepritvirtintas gėrimo butelis, skėtis ar net mobilusis telefonas avarijos atveju gali tapti didele griaunamąja jėga. Pavyzdžiui, 200 gramų telefonas, padėtas ant galinės automobilio palangės važiuojant 50 km/val. greičiu ir atsitrenkus į nejudamą kliūtį, į priekį judės net 19 kilogramų jėga. Jei greitį padidinsime iki 100 km/val., ši jėga išaugs net keturgubai - iki 77 kilogramų.
Jei krovinys netelpa automobilyje, galite jį vežti specialioje stogo bagažinėje. Labai svarbu patikimai pritvirtinti dviračius, kad jie nenukristų kelionės metu. Taip pat dviračių laikiklis neturi uždengti valstybinio automobilio numerio.
Dažniausiai pasitaikančios problemos ir prevencija
Nelaimių su priekabomis pagausėja atšilus orui, kai suaktyvėja darbai soduose ir sodybose. Daugumai vairuotojų sunkiai įveikiamos užduotys vairuojant automobilį su priekaba yra ir šoninis parkavimasis bei važiavimas atbuline eiga su priekaba. Instruktoriai primena, kad atliekant minėtus manevrus, pati priekaba suksis į priešingą pusę nei tikisi nepatyręs vairuotojas, tad prieš išvažiuojant į kelią, vertėtų pasitreniruoti aikštelėje, kur daug vietos ir mažai rizikos apgadinti kitas eismo priemones.
Viena iš dažnai pasitaikančių problemų - nesaugus priekabos pastatymas neįsitikinus, kad ji nenuriedės. Būna, naudotojas pastato priekabą nuokalnėje, o po kiek laiko randa ją nuriedėjusią. Todėl, jei nėra galimybės priekabą palikti saugiai, užfiksuoti jos vietą ratų atsparomis, geriau iš viso nepalikinėti atkabintos nuo automobilio ir paieškoti kitos parkavimo vietos. Deja, su riedančiomis transporto priemonėmis pasitaiko ir labai skaudžių nelaimių.
Pagrindinės automobilių ir priekabų kategorijos bei kėbulų tipai
Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai nustato pagrindinius kelių transporto priemonių kėbulų tipus, jų kodavimo ir klasifikavimo reikalavimus. Šie reikalavimai taikomi Lietuvos Respublikoje gaminamoms, eksploatuojamoms, perdirbtoms ir importuojamoms transporto priemonėms.
Transporto priemonių masės ir klasės
- M - paruoštos eksploatuoti transporto priemonės masė (kg): transporto priemonės masė su kėbulu arba važiuoklės su kabina, įskaitant aušinimo skysčio, alyvos, 90 proc. kuro, 100 proc. kitų skysčių (išskyrus naudojamą techninį vandenį), instrumentų komplekto, atsarginio rato ir vairuotojo (75 kg) mases.
- N - sėdimų vietų skaičius: neskaitant vairuotojo.
- N3 klasė: transporto priemonė kroviniams vežti, kurios techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 12 t (sunkusis krovininis automobilis).
Visureigiai (G kategorija)
Visureigiais vadinamos M ir N kategorijos transporto priemonės, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus, susijusius su jų pravažumu. Pavyzdžiui, jos turi turėti bent vieną diferencialą blokuojantį mechanizmą arba analogišką įtaisą ir gebėti įveikti tam tikrus nuolydžius (pvz., 30 proc. įkalnę), taip pat atitikti kitus specifinius kriterijus, skirtus padidinto važumo transporto priemonėms.
Priekabų tipai ir paskirtis
Priekabų tipai skiriasi pagal jų konstrukciją ir paskirtį. Vienas iš dažniausių tipų yra centrinės ašies priekaba (DC), kurios grąžulas standžiai sujungtas su pačia priekaba ir kurios ašis (-ys) yra kiek galima arčiau pakrautos transporto priemonės svorio centro, todėl nedidelė statinės vertikaliosios apkrovos dalis, ne didesnė kaip 10 proc., tenka vilkikui.
Visų tipų priekabų bei puspriekabių kėbulai pagal savo paskirtį koduojami ir apibrėžiami analogiškai kaip ir sunkvežimių kėbulų tipų kodai. Pavyzdžiui, DAK reiškia puspriekabę-šaldytuvą, DCG - centrinės ašies priekabą-konteinervežį, o DBB - priekabą-furgoną.
tags: #galas #varomas #ir #priekaba