Černobylio atominės elektrinės katastrofa, įvykusi 1986 m. balandžio 26 d., tapo viena didžiausių XX a. tragedijų, palikusių neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje. Šis įvykis ne tik sukėlė milžinišką ekologinę ir humanitarinę krizę, bet ir tapo svarbiu postūmiu socialiniams bei politiniams pokyčiams, ypač Ukrainoje, kur jis siejamas su nacionaliniu pabudimu ir nepriklausomybės atkūrimu.
Per pastaruosius dešimtmečius Černobylio tema buvo plačiai nagrinėjama įvairiose meno formose, o kinas tapo viena svarbiausių priemonių, padedančių visuomenei suvokti ir įvertinti šios nelaimės mastą. Nuo pat pirmosios dokumentikos, nufilmuotos tiesiai įvykio vietoje, iki šiuolaikinių mini serialų ir dokumentinių filmų, kinas padeda išsaugoti prisiminimus apie katastrofą, atskleisti jos priežastis ir pasekmes bei pagerbti tuos, kurie paaukojo savo gyvybes gelbėdami kitus.
Pirmasis dokumentinis filmas: akistata su nematoma grėsme
1986-aisiais sukurtas pirmasis filmas po Černobylio atominės elektrinės avarijos parodė pačią įvykio vietą ir paaiškino, kas yra radiacija. Jame buvo aptarti svarbiausi likvidacijos sprendimai, tokie kaip „sarkofagų“ statyba ir reaktoriaus užliejimas skystu azotu. Filme taip pat pasakojama apie žmonių evakuaciją ir su ja susijusius vargus, giriami daugybė į gelbėjimo operaciją atvykusių savanorių ir gydytojų.
Šiame filme, persmelktame ausį rėžiančio sovietinio tono, buvo smerkiami tie, kurie avarijos metu didvyriškai nepasielgė. Filme pabrėžiamas radiacijos nematomumas, kurią galima apčiuopti tik matuoklio garsais. Filmavimo metu komanda susidūrė su įvairiomis kliūtimis, ką liudija ir dėmėmis nusėta filmo juosta.
Režisieriaus ir operatoriaus auka
Filmo režisierius ir operatorius Volodymyr Shevchenko, nepaisydamas mokslininkų nurodymų, filmavo reaktorių nuo kaimyninio stogo. Po filmavimo komandos nariams buvo nustatytos normą viršijančios spinduliuotės dozės, jie buvo paguldyti į ligoninę. Filmo režisierius Volodymyr Shevchenko dėl gautos radiacijos neišgyveno.
Šis filmas tapo visuomenės susitaikymo su katastrofine patirtimi pradžia ir padėjo pamatą šios tragedijos vaizdavimo būdams. „Nematomumo“ metafora tapo esminiu prieigos tašku perteikiant Černobylio įvykius dokumentiniame kine.
Černobylio branduolinio sprogimo katastrofos paaiškinimas (valanda po valandos)
Černobylio tragedijos interpretacijos Ukrainos kine
Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui. Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu badu (Holodomoru), Černobylis tapo vienu iš kertinių XX a. nacionalinės istorijos epizodų.
Platesniame kontekste ši nelaimė tapo socialistinės valdžios neįgalumo simboliu ir visos sovietinės sistemos krizės katalizatoriumi. Ji įkvėpė socialinius ir politinius pokyčius ne tik Ukrainoje, bet ir visame rytinės bei centrinės Europos regione.
Vėlesni bandymai kalbėti apie Černobylį Ukrainos kine dažniau perėjo nuo fizinių ir emocinių nelaimės vaizdavimų prie jos politinių pasekmių. Pavyzdžiui, koliažinis filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016 m.) pasiūlo šiuolaikinę Černobylio nelaimės interpretaciją, atrasdamas jos šaknis klaidingame sovietiniame utopizme ir propagandinėse dekoracijose.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis ir Černobylio programa
2022 m. rugsėjo 9 d. Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) brėžė paralelę tarp 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos ir karo Ukrainoje. Festivalyje pristatyta specialioji ukrainiečių kino programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ siūlė pažvelgti į atominį miestą kaip į tebeaktualią politinę pamoką ir ekologinę metaforą.
„Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui“, - teigė specialiosios programos sudarytojas Oleksandras Teliukas, atvykęs į festivalį iš Kyjivo. Jis pabrėžė, kad kartu su Holodomoru, Černobylis tapo vienu iš kertinių XX a. epizodų.
O. Teliuko kuruojamą programą sudarė Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir jo paties, kartu su kolegomis, sukurtas filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“. Ši programa ne tik rodė Černobylio avarijos kronikas, bet ir klausė, kaip Ukrainos dokumentiniame kine radosi šios katastrofos reprezentavimo būdai. „Filmuose programos sudarytojas atskleidžia daugybę užrakintų ideologinių simbolių, taip pat utopines Sovietų Sąjungos idėjas, kuriomis remiantis buvo pastatyti ištisi miestai“, - teigė O. Teliukas.
Pasak O. Teliuko, ieškodamas galimos temos ukrainiečių kino programai, jis įžvelgė paralelę tarp to, kas įvyko Černobylyje, ir šiandienos karo Ukrainoje siaubingų įvykių. „Černobylio katastrofa yra ne tik istorinis įvykis, pakeitęs viso regiono likimą. Ši tragedija - ir šiandien tebeaktuali politinė pamoka bei ekologinė metafora“, - sakė jis.
HBO mini serialas „Černobylis“ ir jo įtaka
2019 m. pasirodęs penkių serijų HBO mini serialas „Černobylis“, kuriame vaidino Jaredas Harris ir Stellanas Skarsgardas, pasakojantis apie 1986 m. įvykusią atominės elektrinės katastrofą, sulaukė didelio pripažinimo visame pasaulyje. Serialas triumfavo BAFTA TV apdovanojimuose ir pelnė geriausio mini serialo titulą „Emmy“ apdovanojimuose, o jo kūrėjas Craigas Mazinas buvo įvertintas už geriausią scenarijų.
Černobylio branduolinio sprogimo katastrofos paaiškinimas (valanda po valandos)
Filmavimas Lietuvoje ir autentiškumo siekis
Serialas „Černobylis“ buvo filmuojamas daugiau nei metus Lietuvoje - Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Pravieniškėse ir Ignalinos rajone. 50 užsieniečių ir 250 lietuvių komanda siekė kuo tiksliau atkurti sovietinę atmosferą ir laikmečio ypatybes. Bendra Lietuvos ir Sovietinės Ukrainos istorija bei uždaryta Ignalinos atominė elektrinė buvo vienos svariausių priežasčių filmuoti serialą būtent Lietuvoje.
Serialo biudžetas vien Lietuvoje siekė 15 mln. eurų. Prodiuserė Lietuvoje, „Baltijos filmų paslaugų“ atstovė Lineta Mišeikytė atskleidė, kad kūrėjų pasirinkimą nulėmė ne tik palankios Lietuvos mokestinės sąlygos, autentiškos to laikotarpio lokacijos ar atominė elektrinė, bet ir lietuvių profesionalumas.
„Seriale buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti ne tik lokacijas, bet ir kitas laikmečio ypatybes. Todėl lietuvių komanda serialo scenarijaus autorių ir režisierių aktyviai konsultavo visuose lygmenyse - nuo tų dienų inžinerinių bei teisinių niuansų iki mažiausių buities atributų“, - teigė L. Mišeikytė.
Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė buvo nepakeičiama patarėja ne tik to meto aprangos, bet ir buitinių žmonių įpročių klausimais. Politikas Artūras Paulauskas, tuo metu buvęs jaunas prokuroras, padėjo kuo tiksliau atkurti teismo procesą.
Filmavimo lokacijos Lietuvoje
Dalis veiksmo seriale vyko kino studijoje Vilniuje, kur buvo pastatyti sunaikinti reaktoriai, tačiau didžioji dalis, net 60 iš 88 filmavimo dienų, buvo praleista mieste, siekiant pavaizduoti kuo autentiškesnį žmonių gyvenimą ir sovietinės valdžios melą. Štai keletas įdomiausių filmavimo lokacijų:
- Fabijoniškės, Vilnius: Šis rajonas tapo Pripetės atitikmeniu dėl savo simetriškai tvarkingos ir idealistiškos sovietinio miesto architektūros. „Fabijoniškės simetriškai tvarkingos ir puikiai tinka kine šiuo metu ypač populiariai to laikmečio madai, architektūrai, stiliui: jų formos agresyvios, vyrauja betonas, pilkuma“, - pažymi „Baltic locations“ vadovas Jonas Špokas.
- Kaunas: Tarpukario architektūra pasižymintis miestas idealiai atitiko seriale matomą sovietmečio Maskvos viziją.
- Petrašiūnai, M. Gimbutienės g.: Čia buvo filmuota magiška scena, kurioje Pripetės gyventojai stovi ant tilto, net nenutuokdami apie įvykusią katastrofą.
- Vytauto pr. 58: Čia nufilmuotas pagrindinio veikėjo Valerijaus Legasovo butas.
- Kęstučio g. 27 (buvę KTU 8-ti rūmai): Čia sukurta šiurpioji Maskvos 6-toji ligoninė, į kurią atvežti Pripetės ugniagesiai.
- Savanorių pr. 66 (Radijo gamykla): Filmuotas KGB kalėjimas ir atominių tyrimų instituto darbo kabinetas.
- Ignalinos atominė elektrinė (IAE) ir Visaginas: IAE buvo filmuojamas visas atominės elektrinės pasaulis, išskyrus susprogusią dalį - eksterjeras, apylinkės, ugniagesiai, narai, kalnakasių atvažiavimas. Visagino mokymo centre esantis atominės elektrinės valdymo pultas-simuliatorius, identiškas buvusiems Černobylyje ir IAE, buvo sukurtas dailininkų, o realybėje naudojamas darbuotojų mokymams.
- Kėdainiai, Chemikų gatvė: Čia kurta scena, kurioje ugniagesiai purškia namus cheminėmis medžiagomis.
- Pravieniškės, Didžiųjų Kabiškių kaimelis (Nemenčinės rajonas), Laičiai (Vievio rajonas): Šiose vietovėse buvo kuriama apleistų Černobylio apylinkių gyvenviečių įspūdis.
HBO serialo „Černobylis“ įtaka visuomenės suvokimui
HBO serialas „Černobylis“ tapo karščiausia pokalbių tema tiek tarp kino gerbėjų, tiek tarp istorikų. Nors serialas prisidėjo prie to, kad ekskursijos į Černobylį tapo dar populiaresnės, o pati tema iš naujo patraukė daugelio dėmesį visame pasaulyje, prie katastrofos suvokimo jis prisidėjo nedaug. Tačiau, kaip teigia serialo kūrėjas Craigas Mazinas, daugelis atsiliepimų apie „Černobylį“ buvo teigiami ir kupini emocijų, ypač iš žiūrovų, gyvenančių Rusijoje ir kitose posovietinėse šalyse, kurie patys dirbo likvidatoriais ar gyveno aplink nelaimės vietą.
Serialas atskleidė ne tik amžiaus nelaimę, bet ir asmenines istorijas bei ten dirbusius žmones, aukojusius savo gyvybes tam, kad tragiškas įvykis netaptų pasauline katastrofa. Kūrybinė komanda prisimena, kaip sudėtingiausią filmavimo dieną Fabijoniškių mikrorajone Vilniuje, ant suolelio jų laukė pagyvenusi moteris, rankose laikanti mirusio vyro nuotraukas. Ji papasakojo, kaip jos sutuoktinis, kartu su kitais Lietuvos vyrais, buvo išvežtas į Pripetę likviduoti avarijos padarinių. Vos grįžęs, jis sunkiai susirgo ir mirė, o gyvi šio įvykio liudininkai iki šiol jaučia neteisybę ir netekties skausmą.
Taip pat buvo atskleista ir likvidatorių, tokių kaip Nagašibajus Žusupovas iš Kazachstano, likimai, kuriems buvo pažadėtas geresnis būstas ir didesnė pensija už didvyriškumą, tačiau gauti buvo tik medaliai ir pažymėjimai. N. Žusupovas, matydamas HBO serialą „Černobylis“, prisiminė praeities nuoskaudas ir tai, kad buto jis turėjo laukti 10 metų, kol galiausiai valdžia išbraukė jo pavardę iš eilės. Velionio draugai pasakojo, esą vyras jautėsi pažemintas ir kaltino valdžią dėl to, kad turi gyventi skurde.
Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių aukų pareikalavo Černobylio avarija. Sovietai, kaip įmanydami, stengėsi slėpti tikrąjį nelaimės mastą ir tvirtino, kad mirtina radiacijos dozė pražudė vos kelias dešimtis žmonių. Kai kurios Vakarų šalių, ypač branduolinių valstybių, organizacijos, tiriant nelaimės priežastis ir pasekmes, taip pat nenorėjo sureikšminti tragedijos. Kitos institucijos gi teigia, kad aukų buvo tūkstančiai, tik mirtis juos pasiglemžė ne iš karto, o vėliau.
tags: #filmavimas #apie #cernobilio #avarija