Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vis dažniau pamirštamas gyvasis žodis ir tautų istorijos tęstinumas perduodamas multimedijomis, iškyla itin svarbus pasakojimo menas. Vienas ryškiausių šiuolaikinių religinės didaktikos atstovų, pabrėžiantis žodžio svarbą ir pasakojimų galią, yra italų kunigas ir rašytojas Bruno Ferrero.
Kas yra Bruno Ferrero?
Bruno Ferrero, gimęs 1943 m. birželio 2 d. Vilarbasos miestelyje, Šiaurės Italijos Pjemonto regione, yra katalikas vienuolis salezietis. Turėdamas per 40 metų patirtį kunigystėje ir rašyme, jis yra plačiai žinomas dėl savo didaktinių religinio pobūdžio kūrinių. B. Ferrero mokėsi privačioje katalikų vienuolių saleziečių mokykloje, 1948 m. įstojo į saleziečių vienuolių draugiją, baigė saleziečių seminariją, įgydamas teologijos, filosofijos ir psichologijos žinių. 1976 m. buvo įšventintas kunigu. Jis dirbo kunigu, studijavo Romoje, Turine leido laikraštį vaikams. Nuo 1974 m. redagavo jaunimo žurnalą „Mondo ErreB“, nuo 1988 m. dirbo leidykloje „Elledici“, o 1990-1995 m. buvo žurnalo „Dimencioni NuoveB“ redaktorius. Nuo 1996 m. jis yra leidyklos „Elledici“ direktorius. B. Ferrero rašo straipsnius į „Saleziečių biuletenį“, leidžiamą 156 šalyse 29 kalbomis. Taip pat skaito paskaitas, pranešimus ugdymo ir katechezės klausimais, ypatingą dėmesį skirdamas saleziečių prevencinei ugdymo sistemai bei asmeninei patirčiai, tėvų ir vaikų teisėms. Jo kūriniai priskiriami religinei literatūrai.
Salezietiškoji tradicija ir Ferrero kūryba
Bruno Ferrero priklausymas saleziečių kongregacijai lemia jo darbų pobūdį ir raštų kryptį. Saleziečių vienuolija, užimanti trečią vietą pasaulyje pagal gausumą, aktyviai užsiima parapijiečių švietėjiška veikla. Jie ypač rūpinasi ne vaikų išsimokslinimu, bet jų ugdymu ir profesiniu lavinimu, orientuojasi į paprastą liaudį, rūpinasi neturtingomis parapijiečių šeimomis. Šią kongregaciją prieš pusantro šimto metų įkūrė italas kunigas Jonas Bosko, kuris taip pat buvo našlaitis, kilęs iš vargingos šeimos. Aišku, kad saleziečiams rūpi vaikai ir jaunimas, o knygų rašymas ir leidyba yra svarbi šios vienuolijos veikla. Neatsitiktinai Bruno Ferrero gyvenimas taip stipriai susijęs su leidyklomis, knygų rašymu, religiniu vaikų ir jaunuolių auklėjimu. Jo didaktinės literatūros žanro knygų apsakymai vaikams ir suaugusiems priskiriami prie pačių ryškiausių šiuolaikinių religinės didaktikos atstovų kūrinių. Dėl išskirtinio stiliaus ir įkvepiančios vilties, B. Ferrero istorijų rinkiniai tapo mėgiami visuomenėje. Knygos verčiamos ir leidžiamos Afrikoje, JAV, Azijoje, Europoje. Lietuvių kalba išleista daugiau nei 16 Bruno Ferrero knygų, nors informacijos apie patį autorių Lietuvoje tėra labai mažai. Jo knygas lietuvių kalba daugiausia išvertė sesuo Rasa Paleckytė, taip pat Ina Jakaitė ir Sigutė Kopalinskaitė.
Pasakojimo galia ir prasmė
Bruno Ferrero pabrėžia istorijų pasakojimo svarbą, teigdamas, kad tėvai ir ugdytojai turėtų pasakoti istorijas savo vaikams, perduodami jiems tautos sukauptą žodinį turtą - savąją išmintį. Jis pastebi, jog nuo pat pradžių, kai buvo sukurtas pasaulis, žmonės pasakodavo istorijas ir taip perduodavo pasaulio patirtį. Tačiau dabar tautų istorijos tęstinumas perduodamas multimedijomis, vis dažniau pamirštant gyvąjį žodį.
Rašytojas savo mintį apie žodžio svarbą užtvirtina palyginimu: vienas žmogus aikštės viduryje istorijas pasakojo tol, kol sykį vienas berniukas patampė jį už skverno ir sušnibždėjo: „Tu pasakoji, bet niekas tavęs nesiklauso“. O šis jam atsakė: „Tai tiesa, kažkada aš pasakojau galvodamas, kad pakeisiu žmones, bet dabar pasakoju, kad žmonės nepakeistų manęs.“
Nuobodulys - didžiausia pabaisa
Didžiausia šių laikų pabaisa, anot B. Ferrero, yra nuobodulys. „Mūsų vaikai net nebegirdi, o ir nebeturi kantrybės klausytis, kas jiems pasakojama. Jie nebežino, ką reiškia stebėtis. Jie stokoja vaizduotės, o vaizduotė eina išvien su kūryba. Deja, mūsų vaikai tampa vaizduotės vartotojais, bet ne kūrėjais.“ Rašytojas pabrėžia, kad gyvenime yra du dalykai, kurie leidžia patirti Dievą - tai nustebimas ir meilė. „Kas rytą darau tą patį, ką ir milijonai žmonių mūsų planetoje: skutuosi ir, pažvelgęs į veidrodį, sau ir pasakau - sveikas. Pasveikinkite save ir jūs, nes Dievas jus sukūrė todėl, kad pats to norėjo. Šiek tiek pagyvenę čia, atsiskirsime ir sugrįšime ten, iš kur atėjome. Bet gyvenimas žemėje argi nėra stebuklas? - klausė rašytojas. - Pažvelkite į save: kiek daug dalykų jums duota net ne po vieną, o po du - rankos, kojos, akys, ausys, plaučiai ir pan. Išskėskite rankų pirštus, kiek nuostabių dalykų galite daryti su jais.“
Dievas santykiuose ir meilės svarba
Bruno Ferrero pabrėžia, kad Dievas nėra toli ir niekada nereikėtų sakyti, kad jis yra danguje. „Dievas yra čia, bet ar matote Jį, žvelgdami į kitą žmogų? Nes mano bendradarbiai, draugai, artimieji yra Dievas. Kas myli kitą, pats bus mylimas. Nebijokite rodyti savo meilės aplinkiniams - tai visada sugrįžta. O kai jūs grįšite namo atgal pas Dievą, jis jūsų paklaus - ką tu padarei su tomis dienomis, kurias aš tau dovanojau,“ - tarpusavio santykių darnos svarbą pabrėžė kunigas salezietis.
Meilė, anot rašytojo, reikalauja drąsos: „Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Reikia daug drąsos mylėti. Mes tai vadiname "kančia".“
"Trumpi pasakojimai sielai" - didaktinių istorijų ciklas
Rašytoją ypač išgarsino jo trumpų didaktinių istorijų knygų ciklas bendru pavadinimu „Trumpi pasakojimai sielai“. Į jį įeina knygos:
- „Rožės dvelksmas“ (1998)
- „Ar ten aukštai kas nors yra?“ (1998)
- „Svirplio giesmė“ (2000)
- „Auksinių žuvelių paslaptis“ (2003)
- „Mes turime sparnus“ (2006)
- „Kai pražysta gėlės“ (2008)
- „Kartais užtenka vieno saulės spindulio“ (2009)
- „Tai žino tik vėjas“ (2009)
- „40 pasakojimų iš dykumos“ (2009)
- „Jis šoka tau“ (2010)
- „Ratilai vandenyje“ (2010)
- „Gyvenimas - tai visa, ką turime“ (2011)
- „Žvaigždės spindi tik naktį“ (2013) ir kt.
Ferrero pasakojimai yra intertekstualūs, remiasi įvairiausiais kultūros ir literatūros šaltiniais, tačiau rašytojo siekis visada tas pats - pamokyti skaitytoją, sužadinti širdyje Dievo meilę, perteikti Dekalogo išmintį. Vienas pagrindinių pasakojimų šaltinių - Biblijos motyvai, parabolės. Tačiau šalia esama daugybės kitų istorijų. Ferrero ima visą pasaulį - Vakarus ir Rytus, iš jų išgauna pamokomus siužetus kaip kalnakasys - naudingą rūdą. Antai knygoje „Auksinių žuvelių paslaptis“ pasakojama apie įvairiausius kraštus, laikus, situacijas, žmones. Pavyzdžiui, istorija „Saulėlydyje“ nukelia į laikus prieš daugelį metų, kai „uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu - jaunu indėnu“, „Dvi galvos“ nukelia į vieno ežero pakrantę Šiaurės Indijoje, „Tobula žmona“ - į rytietišką arbatos parduotuvėlę, kur sėdi Mula Nasredinas, o „Apgultis“ nuveda į Los Andželą, į vartotojišką kino aktorių ir kūrėjų aplinką. Vis dėlto visoje italų rašytojo kūryboje vyrauja pasakojimai, paremti Šventojo Rašto siužetais. Tokių esama ir „Auksinių žuvelių paslaptyje“: apie karalių Saliamoną („Dievo matas“), apie Adomą ir Ievą („Paskutinis prisilietimas“), apie įvykį Betliejaus tvartelyje („Betliejaus vilkas“). Istorijose veikia karaliai, imperatoriai ir varguoliai, kunigai ir pasauliečiai, vaikai ir seneliai. Kai kada pasakojimai primena pasakėčias, nes juose veikia alegorinę prasmę turintys gyvūnai.
Didaktinio teksto modelis ir jo modifikacijos
Knygų ciklo „Trumpi pasakojimai sielai“ kūriniai - klasikiniai universaliojo didaktinio teksto modelio (pavyzdys + didaktinis moralas) atvejai. Privalomoji dalis - pavyzdžio funkciją atliekanti papasakota kokia nors iškalbinga istorija, o teksto gale (atskyrus grafiškai) pateikiamas moralas. Tai gali būti trumpa pamokoma tezė arba platesnė Šventojo Rašto mintis, arba mintys, išsakytos kurio nors šventojo lūpomis (pvz., šv. Augustino), žinomo kultūros, istorijos žmogaus (pvz., Martino Lutherio Kingo, Lao Tse) ir kt. Tačiau įdomiausias variantas - kai vietoj moralo papasakojama kita istorija, atliepianti, aiškinanti pirmąją (pavyzdžio) istoriją. Antroji istorija (arba tiesioginis moralas) visada rašoma ir kitu šriftu - pasviruoju. Vieni pasakojimai labai trumpi, kiti kiek ilgėlesni, bet ilgų, išplėtotų pasakojimų šiame cikle nerasime. Ferrero tekstas skaitomas lengvai ir greitai, nors prasmė gali būti ir ne visai paviršiuje. Rašytojas teigia: „Pavyzdys nėra tik vienas iš daugelio būdų auklėti. Jis yra vienintelis!“ (KUVSS, p. 30, „Auklėjimas“). Taigi pavyzdžio retoriką Ferrero iškelia kaip nepamainomą auklėjimo įrankį.
Pavyzdžiai iš Ferrero pasakojimų
Vienas iš tokių pavyzdžių: „Vedina anūku, į bažnyčią užėjo senelė. Akimis susirado raudoną lempelę prie Švenčiausiojo Sakramento tabernakulio, atsiklaupė ir ėmė melstis. Berniukas žvilgčiojo tai į senelę, tai į raudoną lempelę ir vėl į senelę. - Ei, senele! Toji švieselė niekada netaps žalia. Štai uola. Vienintelė tikra uola, prie kurios žmonės gali nurimti. Stabtelėjimas, teikiantis tikrą poilsį. Jau yra tarp mūsų. Bet kiek žmonių tai pastebi?“ (KUVSS, p. „Džiaugsmingų Kalėdų istorijos“). Kaip matyti, tekstą sudaro dvi dalys: lakoniška istorija, pateikianti pavyzdį apie senelę ir jos anūką, ir antroji dalis - moralas, kuris remiasi Mato Evangelijos išmintimi, išreikšta tiksliomis citatomis. Tekstas baigiamas retoriniu klausimu, kuris turi ir kitą funkciją - apibendrinti, sujungti pavyzdžio istoriją ir moralo išmintį. Pavyzdžio istorija įdomi taikliu psichologiniu vaiko eskizu: anūkas dar mažas, nekantrus, vaikui nuobodu šventykloje, tad jis dairosi aplink, norėdamas kuo greičiau išsprūsti laukan. Bažnyčioje degančią ugnelę mažylis supranta kaip šviesoforą, kurio žalia šviesa leistų išeiti. Istorija priverčia nusišypsoti, tačiau buitinei situacijai Ferrero pritaiko teologinį filosofinį rakursą apie šalia ir visur esančią Dievo karalystę. Vaiko ir jaunuolio tema plėtojama visose šio ciklo knygose.
Moralių, dorovinių pamokymų šaltinis yra ir folkloro tradicija. Pavyzdžiui, pasakojimas „Trys sūnūs“ kalba apie skirtingus vaikus: dvi motinos džiaugiasi savo sūnų vikrumu, gebėjimu dainuoti, o trečioji neturi kuo pasigirti: „Jis šaunus vaikinas kaip ir daugelis kitų. Tačiau jokiais išskirtiniais gebėjimais nepasižymi“ (TŽTV, p. 24). Bet tik šis sūnus padeda motinai nešti sunkų vandens ąsotį. Antroji teksto dalis (moralas) labai trumpa: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16)“ (ibid., p.).
Kitos istorijos visai priešingos, jos drąsiai transformuoja klasikinius pasakų siužetus. Pasakojimo „Mergaitė ir vilkas“ (jau pavadinimas primena pasaką „Raudonkepuraitė“) istorija baigiasi netikėtai: „Įžengusi į senelės namus, mergaitė iš karto pastebėjo, kad lovoje kažkas guli - su kepurėle ir marškiniais. Tačiau net iš septynių metrų atstumo ji suprato, kad tai buvo ne senelė, o vilkas: net su kepurėle ant galvos siaubūnas buvo panašus į senelę ne daugiau kaip autobusas į Sofi Loren. / Mergaitė išsitraukė iš krepšelio pistoletą ir nušovė vilką“ (p. 50, 40PD). Moralas netikėtas: „Ne visada įvykiai klostosi pagal numatytas schemas. Neverta per daug pasikliauti senaisiais posakiais, priežodžiais ar pasakomis.“
Dar kitos istorijos originalios, jų siužetai sukurti paties autoriaus (nors ir matyti tam tikras archetipinės situacijos šešėlis). Tokia yra istorija „Žydrasis vėrinys“, pasakojanti apie seserų meilę. Maža mergaitė, pamačiusi prabangios juvelyrinės parduotuvės vitrinoje nuostabų žydrų turkių vėrinį, nutaria jį nupirkti savo mylimai seseriai ir paprašo pardavėjo jį parduoti, o sumoka savo „brangenybėmis“: „padėjo ant prekystalio skardinę dėžutę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotą, saują monetų, kelias kriaukleles ir kažkokį paveikslėlį“ (G, p. 18). Juvelyras pasielgia kilniai: matydamas begalinę sesers meilę, „parduoda“ mažajai mergaitei pirkinį. Vyresniajai, atėjusiai paklausti, kaip jos mažoji sesuo už varganus pinigėlius galėjo nupirkti tokį prabangų vėrinį, juvelyras paaiškina: „Ji sumokėjo aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo“ (ibid, p. 19). Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. „Tai bus mano seseriai. Ar pakaks? - išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti: - Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana.“ Mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. „Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Jūsų sesutė sumokėjo.“ Šio pasakojimo žanras specifinis. Kaip matyti, autorius juos vadina pasakojimais - tai neaiški žanrinė definicija, bet, matyt, vienintelė tokia galima. Kai kurie pasakojimai itin trumpi ir primena, kaip minėta, pasakėčią, kiti - vaizdelį, mažiau - novelę. Savo didaktiniu pobūdžiu pasakojimai panašūs į archajinį viduramžių žanrą exempla. Ferrero siekia, kad istorijos būtų trumpos, taiklios, kad skaitytojai nesunkiai galėtų jas įveikti. O tai irgi yra klasikinio didaktinio teksto požymis - būti prieinamam, taikytis prie skaitytojo.
Ilgesni pasakojimai katechezei
Kitą Ferrero knygų grupę - „Geros ir gražios istorijos“ (2003), „Naujos istorijos“ (2005), „Kitos istorijos“ (2006), „Pasakojimai ir palyginimai“ (2010) ir kt. - sąlygiškai būtų galima pavadinti ilgesniaisiais pasakojimais (istorijomis), skirtais katechezei, darbui su vaikais ir jaunuoliais per tikybos pamokas ar pan. Katechezės praktikoje pasakojimas kaip veiksmas ir intencija turi didelę reikšmę. Ferrero teigia: „Atrodė, jog pasakotojai - senokai išnykusi žmonių kategorija, tačiau mūsų gyvenamuoju laiku, kuris toks proziškas, technologiškas, nedėmesingas ir šaltas, o kartais net žiaurus, pasakotojai atgimė. Jie atėjo iš pačios pasaulio sielos. Papasakoti apie tai, kas mus padaro žmonėmis. Pasakodami skelbiame savo tikėjimą ir viltį. Pasakojama todėl, kad mūsų gyvenimas yra įaustas laike, paženklintas susitikimais ir įvykiais. Kiekvienas iš mūsų esame savita istorija“ (GGI, p. 5).
Rašytojas pabrėžia ir pasakojimo svarbą vaiko, jauno žmogaus gyvenimui: „Pasakodami istorijas, ugdytojai ir tėvai išreiškia savo dvasios laisvę, kūrybingumą, įgytą išmintį. Pasakojimas - tai tikras menas, didžiulis ir neįkainojamas lobis, gimstantis kilnioje ir mylinčioje širdyje. Pasakojimas geba suvirpinti jautriausias vaikų ir paauglių sielos stygas, skatina norą pažinti, o tarpusavio bendravimui suteikia šilumos“ (ibid.). Knygoje pateikiama konkrečių metodinių nurodymų tėvams, mokytojams, visiems pasakotojams, pavyzdžiui: „Sudaryk savo asmeninį pasakojimų repertuarą - savo tautos, krašto, šeimos, Biblijos. Išsirink savo laikmečio istorijų: iš laikraščių, žurnalų, televizijos, kino, teatro“ (ibid., p. 7). Kaip matyti, panašios strategijos laikosi ir pats rašytojas. Kaip pasakotojas jis yra įžvalgus, nori ir kitus atgrasyti nuo prievartinės didaktikos: „Nepradėk nuo didaktinių ketinimų įgyvendinimo ir negrūsk vaikui pasakojimo moralo bet kuria kaina. „Pasakojimo klausymasis ir jo įsivaizdavimas gali būti palyginti su sėja: vaiko mintyse sudygsta tik dalis pasėtų sėklų“ (Bruno Bettelheim). Pasakojimas - ne teksto aiškinimas“ (ibid., p.).
Pasaka kaip bendrystės tiltas
Šios grupės knygų žanrą galima laikyti literatūrine pasaka. Tai gerokai ilgesni nei „Trumpų pasakojimų sielai“ tekstai, jie turi pasakos struktūrą. „Naujų istorijų“ įvade autorius meniškai, vaizdingai pateikia gana plačią pasakos sampratą, apibrėžia jos komunikacinę situaciją: „Į pasaką įlipama tarsi į laivą. Savo „Sykį gyveno…“ pasaka pagauna: atleidžiami lynai. Su vaikais išplaukiame į neaprėpiamų platybių pasaulį, apgyventą kalbančių gyvulių, undinių ir milžinų, raganų ir princesių - neegzistuojančių esybių, kurios, kad ir kaip būtų keista, labai jau panašios į mus, nepaisant visiškai kitoniškos pasakų kasdienybės. Pasaka yra pasaka. Net ketverių metų vaikas supranta, kad „taip nebūna“, bet nuoširdžiai viskuo tiki. Sekant pasaką, tarp suaugusiojo ir vaiko kuriasi paslaptinga atmosfera, kurią sudaro kūnų ir širdžių šiluma, balso skambesys, gestai, galvoje kylantys vaizdiniai. Taip bendraujant plaukiama į nuostabią salą, vadinamą bendryste“ (NI, p. 4).
Bendrystė - vienas pamatinių krikščionybės konceptų, labai aktualus vaiko auklėjimo kontekste. Pasaka (ar pasakojimas) gali padėti bendrauti, suprasti kitus. Pasitelkdamas veidrodžio įvaizdį, Ferrero aiškina šį reiškinį: „Aš esu tavo veidrodis, Gražuole. Atsispindėk manyje, ir aš atsispindėsiu tavyje“, - taip kalba veidrodis puikiame Jeano Cocteau filme. Pasakojimai taip pat yra veidrodis. Kas į juos atidžiai žiūri, mato ne tik savo veido, bet ir savo problemų, būgštavimų, jausmų atspindį. Be to, klausantis apie meškas ir kiškius, mamas ir raganas, ginklanešius ir kipšiukus, sykiu galima įspėti ir kitų žmonių - suolo draugo, sesutės, kiemo bičiulių - jausmus, troškimus, širdies virpesius“ (NI, p. 5). Savo istorijomis Ferrero to ir siekia: suvirpinti širdį, sužadinti jausmus.
Intertekstualumas ir moralinės vertybės
„Naujos istorijos“ (kaip ir kitos šios grupės knygos, kaip ir visa Ferrero kūryba) - labai intertekstualios. Tai rodo ir patys šios knygos kūrinių pavadinimai: „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, „Legenda apie šventąjį Kristoforą“, „Undinėlė“, „Gražuolė ir Pabaisa“, „Balaamo asilė“ ir daugelis kitų. Knygoje „Kitos istorijos“ daug dėmesio skiriama liturginiam kalendoriui apmąstyti. Atskiri pasakojimai skirti religinėms metų ciklo šventėms: „Laukti Kalėdų“, „Adventas ir Kalėdos“, „Gavėnia“ ir kt. Tačiau šios temos įkūnijamos netikėtai, nenuobodžiai. Yra pasakų, kurios kalba apie žmogaus moralines vertybes: darbštumą, pareigą, draugystę, pavydą. Antai pasaka „Kinivarpos Jonio drąsa“ pasakoja apie kinivarpą Jonį, kuris sumano išsiveržti iš savo riboto žinojimo lauko ir išsiaiškinti, o kas gi yra ten, už jo gimtųjų sienojų. Ferrero čia iškyla kaip žaismingas rašytojas, mokantis ironizuoti, kurti spalvingus charakterius. Su humoru aprašyta kinivarpų bendruomenė patiks ir jaunam, ir senam: „Vieną dieną gerai nusiteikusi kinivarpų kompanija kartu susėdusi puotavo, tai yra krimto savąją siją. Užkandžiaudami aptarinėjo įvairias medienos, iš kurių buvo pagaminta sija, rūšis: nuo vienos pilnėdavai, kita didino skrandžio rūgštingumą, dar kita buvo tinkamai išlaikyta.“
tags: #bruno #ferrero #kurinys #vinys